Prastėjantis produktyvumas – ne darbuotojo kaltė: ekspertai kalba apie poilsio trūkumą

Neseniai „Telia“ vadovė Baltijos šalyse Giedrė Kaminskaitė-Salters interviu metu kalbėjo, kad darbo produktyvumo kritimas Lietuvoje yra reikšminga problema ir pirštu bedė į kai kurių Azijos šalių pavyzdį – darbuotojai ten dažnai dirba po 12 valandų 6 dienas per savaitę. Iš tiesų, produktyvumo kritimas Lietuvoje stebimas kelerius metus, panašios tendencijos – ir visoje Europoje. Ekspertai kalba apie tai, jog svarbu užtikrinti kokybišką poilsį.

Pasak ISM vadybos ir ekonomikos universiteto docento dr. Adomo Klimanto, produktyvumą galima prilyginti darbo našumui, tai yra kiek darbuotojas per valandą sukuria pridėtinės vertės.

„Tai vienas svarbiausių rodiklių, beveik nusakančių trumpalaikę ateitį. Produktyvumui tendencingai krentant, o nominaliam atlyginimui augant, investuoti Lietuvoje darosi per brangu ir nepelninga. Labai supaprastintas pavyzdys: valstybė, kur vienas sektorius yra duonos gamyba, dirba 10 darbuotojų, kurie iškepa 1 000 kepaliukų per metus. Produktyvumas šiuo atveju būtų 100 kepaliukų per metus vienam darbuotojui. <...> Valstybės mastu tai yra labai panašu – šis rodiklis rodo ne tik, kiek mes sukuriame Lietuvoje, bet ir kaip greitai bei efektyviai mes sugebame produktus gaminti ir tiekti lyginant su kitomis šalimis arba su praėjusiais metais, ir panašiai“, – vaizdžiai terminą paaiškino pašnekovas.

Veiksnių, kurie gali keisti produktyvumą, anot ekonomisto, yra nemažai: technologiniai veiksniai, darbuotojų įgūdžių tobulinimas, darbuotojų samda, tai yra sprendimas samdyti kvalifikuotą arba nekvalifikuotą darbo jėgą, verslo modelis, išoriniai sukrėtimai.

Pasak dr. A. Klimanto, iki 2021 m. Lietuvoje stebėtas spartus produktyvumo lygio augimas. Džiuginančiomis tendencijomis išsiskyrė ne vienas sektorius, pavyzdžiui, chemijos pramonė ar žemės ūkis, taip pat technologijų sektorius – kompiuterinių, elektronikos komponentų, optikos prietaisų gamyba (lazeriai), išsiskyrė ir įvairios paslaugos.

Vėliau situacija pasikeitė – nuo 2022 m. stebima stagnacija. Visgi svarbu pabrėžti, kad su šia bėda susiduria ir kitos Europos šalys – tai lėmė energetikos ir kuro krizė, prasidėjusi dėl karo Ukrainoje.

„Statistika nėra tragiška, rodiklis krenta tik dvejus metus. Po šoko, kuris ištiko 2022 m., situacija stabilizavosi, negalima sakyti, kad jis krenta nuolat. Bendrasis vidaus produktas (BVP) 2023 m. buvo nukritęs, vėliau jis atsistatė ir kilo. <...> Lietuvoje labiausiai produktyvumo kritimas matomas viešosiose paslaugose, tai yra švietimas, sveikatos priežiūra ir tradicinės pramonės šakos: chemijos pramonė, medienos pramonė, elektros įrangos gamyba, elektros tiekimas“, – apie šiandienos situaciją kalbėjo ekspertas.

Problema – augantis darbo užmokestis

Visgi dr. A. Klimantas išskyrė, jog didžiausia problema šiuo metu yra ne šalies darbuotojų produktyvumo mažėjimas, o itin sparčiai augantys atlyginimai.

Pasak jo, Lietuva, natūralu, tampa vis labiau europietiška šalimi ir artėja prie bloko atlyginimų, kainų lygių vidurkio, tad augančių darbo užmokesčio tempų sustabdyti negalima.

„Realusis darbo užmokestis neauga labai drastiškai. Didžiulis augimas, kurį mes matome, yra nominaliojo darbo užmokesčio – tai iš tikrųjų kiekvieną dieną jaučia įmonės, kurios renkasi vykdyti savo veiklą Lietuvoje, ir tai labiausiai „skauda“ paslaugų centrams, eksportuojančioms įmonėms“, – teigė dr. A. Klimantas.

Pasak jo, ilgą laiką šalies ekonomika buvo paremta išsilavinusia, bet pigia darbo jėga, tačiau dabar šis modelis paseno.

„Jį kažkiek galima palaikyti pigios darbo jėgos importu iš užsienio, bet lietuviai ir patys turi pereiti į aukštesnės kvalifikacijos sferas, nes kitaip ir toliau matysime produktyvumo kritimą. Jeigu produktyvumas kiltų tokiu pat greičiu kaip darbo užmokestis, tuomet iš Lietuvos pasitraukiančią „Continental“ ir panašius investuotojus pakeistų užsienio ir Lietuvos kapitalas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Bet jei produktyvumas toliau kris, galimos ir liūdnesnės tendencijos“, – kalbėjo ekspertas.

Jis pridūrė, kad spaudimas įmonėms atsinaujinti ir optimizuoti savo darbo kaštus augs.

Anot ekonomisto, įmanomi keli valstybės įtakos šiam procesui variantai.

Pirmasis – nedaryti nieko ir leisti tendencijoms klostytis natūraliai, tai reikštų, jog dalis darbdavių, norėdami išlikti rinkoje, patys investuotų į darbuotojų profesinį tobulėjimą ir jų kvalifikacijos kėlimą, o to nepadarę pasitrauktų iš rinkos.

Tokiu atveju, sumažėjus laisvų darbo vietų paklausai, gana natūraliai išsispręstų ir atlyginimų augimo klausimas.

„Antras variantas būtų valstybės mastu skirti paskatas produktyvumo kėlimui. <...> Vienas iš variantų – perkvalifikavimo centrai. Jis labai aktualus regionams, kadangi ten investuotojai bijo ateiti, nes neaišku, ar užteks darbo jėgos, o nedarbo lygis yra didelis“, – dar vieną galimą scenarijų įvardijo ekspertas.

Trečiasis variantas – pigią darbo jėgą importuoti iš užsienio.

„Tai paskatintų vietinius darbuotojus pereiti į produktyvesnes sferas. Tačiau reikia suprasti, kad valstybė taip siųstų signalą, kad šalyje ir toliau bus pigios darbo jėgos, bus išvengta pernelyg spartaus atlyginimų kilimo. Mano nuomone, tai yra prastas signalas, kadangi taip įmonės nėra skatinamos pereiti prie automatizacijos, o tai gali užprogramuoti ilgalaikę stagnaciją“, – teigė dr. A. Klimantas.

Produktyvumas priklauso nuo darbdavio

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) laikinoji pirmininkė Dalia Jakutavičė portalui LRT.lt teigė, jog šalies produktyvumo rodiklis nėra toks prastas, kaip dažnai girdima viešojoje erdvėje.

Pasak jos, staigus produktyvumo mažėjimas iš tiesų fiksuotas pandemijos metu, kai dauguma įmonių buvo užsidariusios, bet darbuotojų neatleido.

„Pagal pagamintos produkcijos kiekį ir darbuotojų skaičių logiška, kad jis buvo labai stipriai kritęs. Tačiau po pandemijos produktyvumas atsigauna ir vis kyla į viršų“, – kalbėjo D. Jakutavičė.

Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad šis rodiklis priklauso tik nuo darbdavio sugebėjimų organizuoti darbo eigą bei darbuotojams suteikiamų darbo priemonių.

„Jei žmogus kiemą valo su traktoriumi, jis turbūt tai padarys greičiau nei tas, kuris valo su kastuvu“, – šmaikštavo ji.

D. Jakutavičė pridūrė, kad darbuotojų našumui svarbus ir kokybiškas poilsis. Skandinavijos šalių praktika rodo, kad pailsėjęs darbuotojas demonstruoja daug geresnius rezultatus nei apkrautas ilgomis darbo valandomis.

„Darbdaviui svajoti, kad darbuotojas dirbtų pas jį kiaurą parą, mes neuždrausime. <...> Jeigu apsiribojome 6–8 valandomis, o dalį laiko dar galime dirbti iš namų, manau, darbo ir poilsio laiko balansas yra pakankamas. Tačiau ten, kur žmonės budi paromis, dirba naktimis, dirba sunkų darbą, pavyzdžiui, medicinos darbuotojai, o ypač ten, kur personalo neužtenka, šiems darbuotojams poilsio trūksta“, – kalbėjo LPSK laikinoji pirmininkė.

Daugelis tinkamai nepailsi

Pasak verslo psichologės, UAB „Triple O Consulting“ partnerės Lauros Rimkutės, tai, jog įmonės ieško būdų, kaip didinti savo darbuotojų produktyvumą, nėra jokia naujiena – tokia tendencija stebima metai iš metų.

Visgi pašnekovė pabrėžė, jog tai nereiškia, kad lietuviai yra „tinginių tauta“, atvirkščiai – vis opesnė problema darosi tai, jog žmonės kokybiškai nesiilsi.

„Žmonės sunkiai geba brėžti darbo ir poilsio ribą. Nuovargis, nemokėjimas valdyti savo energijos, kokybiškai ilsėtis, didelis stresas, mano manymu, yra priežastys, kodėl tas produktyvumas neauga. <...> Vis labiau šiais laikais į poilsį žiūrima kaip į tinginystę, o tai yra didelė klaida, nes poilsis yra būtinas tam, kad tu galėtum produktyviai dirbti kitą dieną. Žmonės vis dažniau bijo nieko neveikti, nes tai jų pačių akyse yra tinginiavimo klausimas. Manau, čia yra problema, nes mes norime daug visko veikti vienu metu“, – svarstė L. Rimkutė.

Ekspertė kalbėjo, jog yra ir daugiau priežasčių, kodėl daliai darbuotojų sunku visą darbo dieną dirbti produktyviai, ir bene visos jos yra susijusios su darbo organizavimu, pavyzdžiui, daugybė darbuotojų atlieka papildomų pašalinių užduočių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su jų pareigomis.

„Labai didelis skaičius žmonių organizacijose savo darbo laiką išnaudoja neproduktyviai, nes turi labai daug susirinkimų, labai daug visokių reikalų, kurie nėra tiesioginis jų darbas“, – kalbėjo L. Rimkutė.

Kitas itin svarbus aspektas yra vidurinės grandies vadovai ir tai, kokią darbinę aplinką jie sukuria savo darbuotojams.

Ekspertės teigimu, produktyvumas itin glaudžiai susijęs su inovacijomis, tad itin svarbu, jog darbuotojai nebijotų ieškoti inovatyvių darbo metodų. Labai svarbu ir tai, jog įmonėse dirbantieji nebijotų daryti klaidų. Retai kalbama apie psichologinio saugumo organizacijose problemą.

„Jeigu vadovai labiau akcentuojasi į rezultato kūrimo, o ne į tai, kiek laiko tu prasėdėjai darbe, jei vadovai geba motyvuoti žmones, padėti jiems pamatyti prasmę jų darbe, tada mes turime geresnes sąlygas, kad žmonės ieškotų inovatyvesnių būdų, kaip atlikti darbą ir nebūtų mikrokontroliuojami. <...> Žmonės tik mažumoje organizacijų jaučiasi turintys galimybę klysti, būti paskatinami už tai, kad ieško kitokio kelio, klaidos nėra katastrofizuojamos – ne tiek daug komandų matau, kurios turėtų tokias sąlygas“, – aiškino ekspertė.

L. Rimkutė pabrėžė, jog šias problemas padėtų išspręsti darbo organizavimo modelių korekcijos, visgi svarbiausi pokyčiai turėtų būti susiję su pašalinių dirgiklių pašalinimu bei geresniu darbuotojų susitelkimo į užduotis skatinimu.

Rūpi ne tik atlyginimas

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto sociologas dr. Karolis Jonutis kalbėjo, jog Lietuva, kaip ir kitos iš socialistinės santvarkos ištrūkusios šalys, tampa vis labiau orientuota į postmaterialias vertybes.

Pašnekovas aiškino, kad žmonėms svarbu ne tik, kiek jie uždirba, bet ir tai, ar darbas leidžia jaustis prasmingai ir realizuoti save, tačiau pabrėžė, kad negalima absoliutinti visos visuomenės, mat įsitikinimus bei patirtis gali lemti žmonių amžius, gyvenamoji vieta ir kiti veiksniai.

Pasak dr. K. Jonučio, nors dažnai pasigirsta nepasitenkinimo, kad į darbo rinką ateinantys jauni darbuotojai turi itin aukštus atlyginimo lūkesčius, jei jaučiasi nepatenkinti savo darbo vieta, lengva ranka ją keičia, tai rodo, jog daromės vis labiau panašūs į Vakarų šalių piliečius.

„Tai, kad vyresnės kartos sako, jog jaunoji karta yra bloga, čia turbūt nuo Senovės Romos laikų atėjęs įprotis. Niekuo ji nėra nei geresnė, nei blogesnė, ji mato globalesnį pasaulį, geresnes galimybes. <...> Dažnai piktinamasi, kad jauni žmonės, atėję į darbą, tikisi didelės algos, o pabandykite gyventi Vilniuje be didelės algos – nuomotis butą, pasiimti paskolą. Žmonės nori gyventi komfortiškai, ypač kai jie mato galimybes labai lengvai bent jau ES ribose išvykti dirbti kitur“, – įžvalgomis dalijosi ekspertas.

„Į darbo rinką ateinanti Z karta yra kur kas panašesnė tarpusavyje visame pasaulyje, nei buvo jų tėvų karta, ji gyvena globaliame pasaulyje. Taip, yra kultūrinių skirtumų, bet ji yra labai universali visame pasaulyje“, – kalbėjo dr. K. Jonutis.