Paskirtoji premjerė Inga Ruginienė sako, kad turi labai saugų ir tvarų planą, kaip kitąmet Lietuvoje būtų galima sparčiau padidinti pensijas. Pasak jos, tam galėtų būti panaudota dalis šiuo metu antros pakopos pensijų subsidijavimui skiriamų lėšų.
Dar vienas interviu LRT.lt paminėtas I. Ruginienės planuojamas darbas – kasmetinių darbuotojų atostogų trukmės peržiūra.
Savo ministrų kabinetą formuojanti būsimoji premjerė teigė, kad į šį postą ateina itin sunkiu laikotarpiu.
„Ateidama į bet kokią vadovaujamą poziciją, visą laiką laikausi nuostatos, kad turiu pasirinkti komandą pati“, – sprendimą patraukti dabartinį finansų ministrą Rimantą Šadžių aiškino ji.
Anot I. Ruginienės, vietoje jo siūlomas Kristupas Vaitiekūnas yra jai lojalus, tačiau nepataikaujantis ir pasakyti „ne“ galintis žmogus.
I. Ruginienė dar kalbėjo apie pokyčius sveikatos ir švietimo srityse. „Turime siekti, kad kuo daugiau valstybės būtų valstybės rankose“, – aiškino ji.
INTERVIU TRUMPAI
- „Būna gyvenime momentas, kai supranti – arba tu, arba niekas“, – apie sprendimą tapti premjere sako I. Ruginienė.
- Iki šiol sugebėdavo nujausti, kada žmogus atstovauja savo asmeniniams, o kada – valstybės interesams.
- Šiuo metu svarbiausias pasaulyje vykstantis dalykas – karas Ukrainoje.
- Sveikatos, viešojo saugumo ir švietimo srityse žadama stiprinti valstybės vaidmenį.
- Finansų ministras pakeistas, nes norėjo savo žmogaus, o lojalumas nėra blogai.
- Turi planą, kaip sparčiau didinti pirmos pakopos pensijas. Tam gali būti panaudotos sutaupytos skatinimui dalyvauti antroje pakopoje skiriamos lėšos.
- Daugiau pinigų galėtų būti skiriama pareigūnams, medikams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams: „Jei tik bus laisvų pinigų, patikėkite, surasime, kur juos padėti.“
- Norėtų peržiūrėti kasmetinių atostogų trukmę.
- Rusiškai kalba su močiute, o per vizitus į užsienį angliškai bendraus be vertėjo.
– „Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs“, – tai citata iš jūsų mėgstamos rašytojo Paulo Coelho knygos „Alchemikas“. Koks sprendimas jus atnešė į premjerės postą?
– Nežinau, ar tiek atvirai galiu pasakyti. Būna gyvenime momentas, kai supranti – arba tu, arba niekas. Supranti, kad nors tai visiškai ne pagal tavo planą, tačiau jei nepriimsi to sprendimo, tada gali būti labai blogai. Čia kalbu ne apie partiją, o apskritai apie gilią krizę, kuri būtų šalyje.
Jeigu nebūtų premjero, suprantate, būtų daug visokių reikalų. Supratau, kad turiu būti aš, nes kitaip ir to, ką buvau suplanavusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, nebebus. Tada nedvejoji ir sakai „taip“.
– Atsakėte apie akimirką, kai nusprendėte sutikti būti premjere. Tačiau dar anksčiau turbūt buvo kitas sprendimas – apskritai pasukti į politiką. Ta srovė jus atnešė į premjero postą.
– Taip, sprendimas dėl politikos buvo labai sudėtingas. Pusę metų su juo vaikščiojau, pusę metų galvojau visus „už“ ir „prieš“. Dabar matau, kad kai kuriems kitiems žmonėms ateiti į politiką lengva dėl to, kad jie tiesiog neturi darbo. Tada jie visiškai kitaip tai išgyvena.
Aš turėjau labai puikų darbą, nuostabų kolektyvą. Tą darbą žiauriai mylėjau, manęs niekas iš jo nevarė. Galėjau dirbti ir dirbti, o bendruomenė mane tikrai gerbė. Todėl apsisprendimas eiti toliau buvo labai sudėtingas.
Buvo daug pasitarimų, daug „už“ ir „prieš“. Vis dėlto mačiau, kad ateinu prie to, kad profesinėse sąjungose tam tikrą bazę nudirbau ir man trūko politinės valios, postūmio kitoje barikadų pusėje. Tai lėmė mano apsisprendimą.
Žinoma, prisidėjo ir asmeninės savybės. Esu ambicingas žmogus, didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį užėmiau vadovaujamas pareigas.
– Prieš patekdama į Seimą 6-erius metus dirbote Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke. Ką tuo metu išmokote apie atstovavimą darbuotojų interesams, dalyvavimą derybose?
– Pirmiausia, profesinės sąjungos yra gera mokykla. Iš čia yra išėję garsių advokatų ir kitų profesionalų. Jie savo karjerą pradėjo profesinėse sąjungose, o dabar yra neblogi vadovai.
Profesinės sąjungos parodo gyvenimą per tą prizmę, kad mūsų bendruomenė yra labai spalvinga. Yra labai daug žmonių, o tu išmoksti tuos interesus surinkti, akumuliuoti ir rasti tokius kompromisus, kurie ateitų kaip tvarūs sprendimai ir tiktų visiems.
Galbūt tai atrodo labai paprastai, bet iš tikro – gana sudėtinga, kai ateini į bendruomenę, kurioje yra įvairių vertybių, požiūrių. Net ir profesinių sąjungų viduje yra žmonių, kurie prijaučia skirtingoms partijoms – ne tik socialdemokratams (tai mitas), turėjome ir liberalų, ir konservatorių.
Profesinių sąjungų viduje yra žmonių, kurie prijaučia skirtingoms partijoms – ne tik socialdemokratams (tai mitas), turėjome ir liberalų, ir konservatorių.
Tai darbas, kai išgrynini, ko reikia žmonėms. Tu kiekvieną dieną girdi skaudžias istorijas, gali tiems žmonėms padėti. Šis procesas tave ugdo ne tik profesionaliai, bet ir kaip asmenybę (empatiškumą ir kitas savybes).
Kalbant apie derybų lygį, teko dirbti su visomis darbdavių asociacijomis, su tikrai stipriais žmonėmis, su kuriais mūsų nuomonės vienu ar kitu klausimu būdavo skirtingos. Kai kur sutarimo nerasdavome ir galbūt to net ir neįmanoma padaryti. Tačiau nemažai teko rasti ir kompromisų.
– Kai diskusijose girdime ką nors reiškiant nuomonę, kas iš tikro tai yra? Paklausiu dar ir kitaip – ar esate girdėjusi, kad – nesvarbu, kas – darbdavys ar darbuotojas – reikštų nuomonę, kuri nebūtų jam asmeniškai naudinga? Juk dažniau diskusijoje tiesiog atstovaujama tam tikriems interesams: darbdaviai antklodę tempia į savo pusę, darbuotojai – į savo. Ar yra prasmės ginčytis?
– Yra, nors tai, ką sakote, ir tiesa. Čia yra daug sluoksnių. Interesai gali būti grupiniai: įmonės, šakos, nacionalinio lygio. Tačiau nepamirškime, kad yra ir asmeniniai interesai.
Žmonės linkę problemas spręsti per savo patirtį, per savo namus, savo artimuosius, savo darbą. Tada ieško sprendimo, susijusio būtent su ta patirtimi. Tokių momentų yra, tačiau savo gyvenime esu sutikusi žmonių, kurie turi tikrai valstybinį mąstymą. Kurie nepaisant to, kokia yra jų asmeninė padėtis, sprendimus formuoja pagal viešą interesą, pagal tai, kaip daugumai bus geriau.
Žmonių yra įvairių. Yra dalykų, pavyzdžiui, kelti ar nekelti atlyginimo – galimai profesinės sąjungos niekada nesutars su darbdaviais. Tačiau nieko nėra nuostabiau, nei kai tu argumentais sugebi įtikinti žmogų iš tikrųjų priimti juos ir prisidėti prie kitos nuomonės nei tos, su kuria atėjo.
Savo gyvenime esu sutikusi žmonių, kurie turi tikrai valstybinį mąstymą.
Čia yra diskusija, pagrindinis darbas, kai argumentų apsikeitimu ieškai geriausio sprendimo. Prisipažinsiu – kai kada ir mane įtikindavo, aš keisdavau nuomonę.
– Pateikėte gerąjį pavyzdį, kai žmogus mąsto valstybiškai. Tačiau neretai būna, kad ką nors ragina daryti vienaip, kad valstybei būtų gerai, nors iš tikro siekia savo interesų.
– Taip, tai sunkiausi momentai tavo darbe. Kai ateina žmogus, gerai išdėlioja argumentus, bet tu matai, kad jie dėliojasi pagal tam tikrą labai siaurą interesą.
Bent iki šiol sugebėdavau tai nujausti. Tada interesą pradedi platinti. Kartais gali dalį paimti, bet tikrai ne viską. Dėl to net ir profesinėse sąjungose būdavo kažkas nepatenkintas dėl sprendimo. Tačiau, kai paaiškini, kad tas sprendimas nukreiptas į visuomeninį gėrį, viešąjį interesą...
Lietuva yra marga: jeigu Vilniuje vienas gerai, tai Klaipėdoje ar Mažeikiuose tas pats gali būti visiškai blogai. Jeigu vienoje įmonėje ar sektoriuje 2 tūkst. eurų minimali alga gali būti gerai, kitam ir 500 eurų yra didelė našta.
Mūsų sprendimas turėtų sujungti visus, turime visus matyti, kad būtų viduriukas.
– Šią savaitę laukia tradicinis ginčas dėl minimalios mėnesinės algos (MMA). Ant stalo yra trys skaičiai: 1078, 1138 ar 1198 eurų. Ar jau galite atsakyti, kokia ji bus kitais metais?
– Sąmoningai nenoriu atsakyti, nes dar negavau tvirto atsakymo iš profesinių sąjungų ir darbdavių, kad jie nesusitarė. Kai gausiu tokį signalą, kad jie 100 proc. nesusitaria, tada ateisime mes su savo sprendimu.
Galėjome nuspręsti dar birželį, nes skaičius turime, viską esame pasiskaičiavę. Tačiau norėjau, kad per šį laikotarpį būtų kiek įmanoma glaudesnis kontaktas tarp profsąjungų ir darbdavių. Vis dėlto, jie turi kalbėtis ir tartis. Yra daugybė klausimų, ne tik dėl MMA, kur matau, kad socialiniai partneriai gali susitarti.
– Koks šiuo metu yra svarbiausias pasaulyje vykstantis dalykas, įvykis?
– Neabejotinai karas Ukrainoje. Man atrodo, tai yra ašis, aplink kurią sukamės, kuri turi įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui. Ne tik mūsų, bet ir visos Europos, ir viso pasaulio.
Taip, yra ir kitų konfliktų, bet mums, kaip Lietuvai, tai yra Ukraina.
– Manau, dauguma Lietuvos gyventojų atsakytų taip pat. Nerimaujame, kad Rusija vieną dieną gali užpulti ir mus ir dėl to esame sutarę gynybai artimiausiais metais skirti po 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto per metus. Kodėl tada svarstote galimybę už šimtus milijonų eurų išpirkti „Igničio“ akcijas iš privačių investuotojų?
– Didesnis procentas gynybai yra neabejotinas. Tai nekvestionuojamas dalykas. Tam turės dirbti Finansų ministerija, naujasis ministras, kad mes tuos įsipareigojimus įvykdytume.
Tuo metu „Igničio“ akcijos yra tokia politinė kryptis. Neslėpsiu, tai buvo partnerių iniciatyva. Ką mes pažadėjome derybų procese – pasiskaičiuoti alternatyvas, pažiūrėti galimybes, kaip, kada ir kokiais būdais tai būtų galima padaryti.
Neslėpsiu – mes, socialdemokratai, visada buvome už valstybinio sektoriaus stiprinimą. Tai ir darysime sveikatos, viešojo saugumo, švietimo srityse.
Tikrai nenoriu padaryti sprendimų, kurie nebus pamatuoti, paskaičiuoti arba neturėsiu alternatyvų. Pati su Remigijumi Žemaitaičiu esu kalbėjusi ta tema ir mano pagrindinis klausimas (prie kurio dar turbūt grįšime) – koks yra realus tikslas? Ką norima padaryti?
Jeigu kalbame apie žemesnes energetikos kainas (taip spėlioju), galbūt norime, kad jos neaugtų, būtų stabilios. Suprantame, kad žmonėms gana sunku, o tai turi įtakos ir kitoms, pavyzdžiui, paslaugų kainoms. Tada galime sudėlioti alternatyvas, atliepdami šį tikslą.
Kalbame apie žemesnes energetikos kainas.
Mano veikimo principas – noriu turėti idėją ne tam, kad ji tiesiog būtų. Noriu turėti galutinį rezultatą ir tada žiūrėti, kaip jį galima tiksliausiai, geriausiai ir neskausmingiausiai, visiems labiausiai priimtinu būdu pasiekti. Šiuo klausimu man irgi reikia žinoti tikslą.
Nėra taip, kad aš ateinu su lagaminėliu ir 25 proc. akcijų nuperku. Čia ne apie tai.
– Kaip suprantu, „Igničio“ nacionalizavimas nėra tikslas. Tikslas galbūt yra mažesnės elektros kainos Lietuvos vartotojams. Turbūt, jei „Ignitis“ toliau statytų vėjo ir saulės parkus, pagamintų daugiau elektros, jos kaina ir sumažėtų?
– Tikrai taip, bet mes turime siekti, kad kuo daugiau valstybės būtų valstybės rankose. Kuo didesnį kontrolinį akcijų paketą turime, tuo yra geriau. Politinė kryptis stiprinti valstybinį sektorių yra, bet tam turi būti pamatuoti žingsniai.
– Energetika yra svarbi nacionaliniam saugumui sritis. Jau ir prezidentūra nerimauja, kad ši sritis suformavus naują Vyriausybę susikoncentruos vienos prieštaringą reputaciją turinčios „Nemuno aušros“ rankose. Kas užtikrins, kad netapsime pažeidžiami?
– Aš intensyviai dirbu tuo klausimu. Pati savo komandą stiprinsiu, turėsiu tam tikrų sprendimų, kur norėsiu turėti budresnę akį. Galbūt dėl to ir labai daug su Remigijumi (Žemaitaičiu – LRT.lt) dirbame, ieškome tinkamiausio žmogaus, kuris galėtų ateiti į ministeriją.
– Kodėl patraukėte Rimantą Šadžių?
– Todėl, kad kiekvienas premjeras turi teisę su savimi atsivesti savo komandą. Aš esu tokioje situacijoje, kai ir taip ne pačiais geriausiais laikais ateinu premjerauti. Čia ne nepalyginsi su tuo, kad rudenį laimėti rinkimai, aš visa euforijoje, staiga tampu premjere ir nuo nulio viską pradedu.
Ateinu į šią poziciją per patį sunkiausią laikotarpį. Tas laikotarpis atneša daug dalykų. Ateidama į bet kokią vadovaujamą poziciją, visą laiką laikausi nuostatos, kad turiu pasirinkti komandą pati. To noriu.
Nenoriu dirbti primestoje komandoje. Nesakau, kad ji bloga. Bet kiekvienas vadovas renkasi pagal save komandą. Aš noriu pati peržiūrėti, kad man būtų gerai, patogu ir komfortiška dirbti. Kad aš pasitikėčiau tais žmonėmis, kurie yra šalia manęs.
Jeigu kalbame apie ministrų kabinetą, finansų ministras yra ypač svarbus postas. Tai artimiausias žmogus premjerui. Tai natūralu, nes visos ministerijos dirba pagal savo sritis ir ateina ko? Ateina prašyti pinigų. Čia esame mes dviese, kurie daro galutinį sprendimą.
Dėl to norėjau šalia savęs turėti žmogų, kuriuo ne tik galiu pasitikėti, bet su kuriuo galiu pasitarti, kuris galėtų man sudėlioti argumentus vienam ar kitam sprendimui. Tą, manau, Kristupas (Vaitiekūnas – LRT.lt) jau dabar daro ir ateityje darys.
– Jūsų žodžiuose galima išgirsti, kad K. Vaitiekūnas yra lojalus jums žmogus.
– Tai nėra blogai. Be to, Kristupas man imponuoja ir tuo, kad aš nemėgstu tų, kurie man pataikauja. Tai man sukelia atstūmimo jausmą.
K. Vaitiekūnas yra žmogus, kuris man pasako „ne“. Taip pat tai argumentuoja. Su juo turiu galimybę išsakyti savo argumentus, tada galime diskutuoti, o tada dažniausiai pasiekiame kompromisą. Tokio žmogaus Finansų ministerijoje ir ieškojau.
K. Vaitiekūnas yra žmogus, kuris man pasako „ne“.
– Ar šioje kadencijoje nusimato didesnių mokesčių pokyčių?
– Jei kalbame apie mokesčių reformą, kuri buvo pavasarį, tai tikrai antrą kartą to rato nesuksiu.
Bet negaliu nuneigti to fakto, kad turime Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility (RRF) planą. Ten tam tikrų rodiklių yra užtaisyta dar nuo neatmenamų laikų, konservatorių Vyriausybės.
Kažkiek tai pakeisti galiu. Jau šiandien yra užsuktos derybos, kartu su Europos Komisija tuos rodiklius peržiūrime, glaudžiai bendradarbiaujame. Kai ką bandome šiek tiek keisti, dėlioti pagal šios dienos realijas. Kiek maksimaliai mums pavyks tai padaryti, tiek bus „valio“. Kiek ne – tam tikrų pokyčių bus.
Taip pat norėčiau grįžti prie lengvatos ūkininkams. Iš esmės tai yra „ok“, bet dabar ta riba išplėsta tiek, kad nematai krašto, kuri ji pasibaigia. Tai yra ir nesąžininga. Lengvatą turi gauti ūkininkas, kuris realiai ūkininkauja, turi ūkį ir gamina produkciją. Reikės sugrįžti ir peržiūrėti per šią prizmę.
– Ar kitų metų biudžete esate suplanavusi ką nors įdomaus kartu su K. Vaitiekūnu? Pavyzdžiui, ką veiksite su maždaug 100 mln. eurų, kurių nebereiks skirti antros pakopos pensijų subsidijavimui?
– Aha, o kodėl jūs galvojate, kad 100 mln. eurų ir kodėl, kad nereikės? Kodėl prognozuojate, kad būtent tiek išeis iš antros pakopos? Niekas nežino.
– Remiantis Estijos pavyzdžiu, taip buvo.
– Gali būti visaip. Gali būti ir mažiau, ir daug daugiau. Sunku prognozuoti tą dalyką.
Ką tikrai norėčiau padaryti ir ką atsinešu iš SADM – tikrai intensyvinsime individualios dalies indeksavimą pirmoje pakopoje. Tai esu pažadėjusi. Kaip pažadėjau dėl antros pakopos, pažadėjau ir dėl to.
Intensyvinsime individualios dalies indeksavimą pirmoje pakopoje.
Bet turiu labai saugų ir tvarų planą. Tai reiškia, kad, intensyvinę indeksavimą, lygiai taip auginsime ir „Sodros“ rezervą. „Sodros“ rezervas negali sustoti, jis turi augti. Suprantame, kad turime ruoštis juodai dienai, tai ir darysime.
Tiesiog dalį pertekliaus (galbūt atsilaisvins pinigų, bet dar žiūrėsime, kiek) galėsime nukreipti į senjorų gerovę.
– Turite omenyje pensijoms?
– Taip, pirmos pakopos pensijoms. Tačiau nepamirškime ir to, kad, „Sodroje“ atsilaisvinus pinigų, tai padės mums užtikrinti fiskalinę drausmę. Tai reiškia, kad, padidėjus šiam pinigų krepšeliui, daugiau pinigų galėsime skirti kitoms reikmėms.
Pavyzdžiui, mūsų pareigūnai kenčia nuo trūkumo, nes jų atlyginimai tapo nekonkurencingi. Turime katastrofišką padėtį sveikatos sektoriuje. Turime viešąjį sektorių gelbėti.
Matote nesutarimus su medikų bendruomene, o visa tai sueina į kaštus ir pinigus. Yra daug tokių momentų. Jei tik bus laisvų pinigų, patikėkite, surasime, kur juos padėti.
– Ta prasme, kad valstybės biudžeto deficitas gali būti šiek tiek didesnis dėl to, kad „Sodros“ biudžetas bus perteklinis?
– Taip, nes yra vienas „krepšys“, o tos „kišenėlės“ balansuoja viena kitą.
– Galbūt kaip kairiųjų pažiūrų atstovė ruošiatės kaip nors pamaloninti darbuotojus? Pavyzdžiui, sumažinti darbo valandų skaičių?
– Tikrai norėčiau, kad dėl keturių darbo dienų savaitės susitartų profsąjungos su darbdaviais. Tam tikrose įmonėse matau labai gerų pavyzdžių.
Pavyzdžiui, dėl nuotolinio darbo jau nebėra problemos. Anksčiau buvo didžiulė problema, negalėdavome įtikinti darbdavių, kad šitas modelis yra normalus, kad reikia pasitikėti darbuotojais. Dabar matome, kad tam tikrose vietose krypstama ir prie keturių darbo dienų savaitės modelio. Kai kur penktadieniai išnaudojami mokymams ir kvalifikacijos tobulinimui. Tai irgi neblogai. Pirmas žingsnis – kodėl ne?
Dėsiu visas pastangas, kad dėl kuo daugiau dalykų susitartų pačios profesinės sąjungos su darbdaviais. Mano toks tikslas – daugiau kolektyvinių sutarčių ir daugiau tokių sutarimų. Lygiai taip pat turėsime kontrolinį mechanizmą, jeigu matysime, kad reikia kritiško vieno ar kito sprendimo.
Pavyzdžiui, per kadenciją tikrai norėčiau peržiūrėti kasmetinių atostogų trukmę. Jeigu matysime, kad tokio sutarimo nėra, tada reikės ir valstybei įsikišti.
– Jūsų biografijoje perskaičiau, kad kalbate rusiškai. Kur ir kaip dažnai kalbate šia kalba? (Klausimas užduotas rusiškai – LRT.lt)
– Norite, kad atsakyčiau rusiškai? Ne, aš su savo močiute rusų kalba kalbu. Nors ji visiškai supranta lietuviškai, bet su ja kalbu rusiškai. Jai 94-eri metai. Tiesiog iš pagarbos jai, nežinau, kiek dar liko laiko tam.
Tačiau ir mano vaikystėje nemažai rusų kalbos buvo gatvėje. Juk Vilniuje augau, tai ta rusų kalba natūraliai ir atėjo. Mano vaikai dabar išgyvena tą patį. Jie dabar anglų kalba šneka galbūt net geriau nei lietuvių.
Kai kada pastebiu, kad net su savo draugais angliškai šneka. Matyt, anglų kalba tiek įsišaknijusi Lietuvoje. Labai panašiai, kaip buvo Sovietų Sąjungos metais su rusų kalba. Keičiasi laikai, keičiasi įpročiai. Greičiausiai vieną dieną girdėsime labai daug anglų kalbos, kas man taip pat kelia nerimo.
– Jūs anglų kalbą taip pat mokate. Kaip planuojate bendrauti išvykose į užsienį – su vertėjo pagalba ar tiesiogiai?
– Be vertėjo. Niekada to nemėgdavau. Geriau padarysiu vieną ar kitą klaidą, galbūt pavartosiu ne tą žodį. Ką atsinešu ir iš profesinių sąjungų patirties (buvau aktyvi tarptautiniuose santykiuose) – visi rimti darbai daromi per asmeninį santykį.
Visi rimti darbai daromi per asmeninį santykį.
Dabar taip bus su politikais. Jei aš noriu turėti stiprius diplomatinius santykius su kitomis šalimis, tai turi būti labai daug asmeninio suartėjimo. Tai gali padaryti tik tada, kai moki kalbą. Su vertėju niekada tokio lygio nepasieksi, nes yra neformali aplinka, bendravimas, kavos išgėrimas, pasišnekėjimas.
Pavyzdžiui, šią savaitę su Lenkijos prezidentu susitiksiu. Tik per tokius dalykus gali stiprinti diplomatinius ryšius užsienyje. Dėl to niekada nesinaudoju vertėjo paslaugomis ir nesinaudosiu. Nebent bus koks nors labai oficialus renginys, kalba, galbūt to reikalaus protokolas – tada taip.
