Kyjive veikianti kepykla „Good Bread from Good People“ ne tik suteikia darbą žmonėms su intelekto negalia, bet ir kasdien kepa bei siunčia tūkstančius kepalų duonos Ukrainos kariams ir žmonėms iš okupuotų teritorijų. „Kariai ir savanoriai nuolat klausdavo: „Ar galite atsiųsti duonos? Čia jos nėra“. Supratome, kad turime krosnių, rankų ir miltų, todėl sutikome“, – LRT.lt sako kepyklos vadovas Vladyslavas Malashchenko.
Įdarbina žmones, turinčius negalią
Su pradine 150 tūkst. grivinų (maždaug 3 tūkst. eurų) investicija 2017 m. V. Malashchenko Kyjive atidarė kepyklą. Ši vieta, šiandien remiama ir aukomis bei dotacijomis, suteikia darbo žmonėms, turintiems intelekto negalią, pavyzdžiui, dauno sindromą, autizmą ar kognityvinių sutrikimų.
„Kiekviena grivina skiriama mūsų įtraukios komandos atlyginimams arba duonai, kuri keliauja į Rytus“, – pažymi V. Malashchenko.
„Žmonės ne tik perka iš mūsų duoną, jie jaučiasi esantys dalimi kažko daugiau“, – priduria jis.
Kepyklos vadovas LRT.lt pasakojo norėjęs įkurti ne tik kepyklą, bet ir erdvę, kur žmonės, paprastai neturintys galimybių įsitraukti į darbo rinką, galėtų rasti savo vietą.
„Pradėjome nuo nedidelės komandos ir mažos krosnies Kyjive, bet turėjome didelę idėją: įrodyti, kad kiekvienas gali prisidėti ir jaustis vertingas“, – nurodė jis.
Taigi, kepykla ėmė gaminti pyragus, sausainius ir tortus, atidarė internetinę parduotuvę bei pradėjo teikti pristatymo paslaugas.
80 proc. kepyklos darbuotojų sudaro asmenys su intelekto negalia. Galimybė jiems tobulėti ir jaustis reikalingiems suteikia darbui prasmę, – sako įstaigos vadovas.
„Jie nusipelno būti vertinami ne kaip našta, o kaip profesionalai, kurie gali nustebinti atkaklumu, humoru ir įgūdžiais“, – pažymi V. Malashchenko.
Paklaustas, kaip šiems žmonėms sekasi integruotis, kepyklos vadovas sako, kad tai vyksta žingsnis po žingsnio. Darbuotojams reikalingi padedantys kuratoriai, stabilumo suteikianti rutina ir pasitikėjimą savimi ugdantys mokymai.
Kyjive daugelis mažų įmonių arba kūrybiškai prisitaiko, arba užsidaro. Norint išlikti reikia nuolat improvizuoti.
„Svarbiausia pamoka: žmonėms su negalia nereikia specialaus elgesio – jiems reikia lygių galimybių ir aiškių procesų“, – pabrėžia V. Malashchenko.
Pavyzdžiui, V. Malashchenko pasakoja, kad vienas kepyklos darbuotojų pradėjo dirbti būdamas itin drovus, beveik nekalbėjo, tačiau, įgijęs patirties ir sulaukęs paskatinimo, tapo vienu patikimiausių komandos narių – šiandien jis jau pats moko kolegas.
Kitas jaunuolis labiausiai svajojo už savo pirmąjį atlyginimą nupirkti dovaną mamai ir šią svajonę jam pavyko įgyvendinti.
„Kai jis tai padarė – pravirko, mes taip pat“, – jautrų momentą prisiminė kepyklos vadovas.
Balansuoja kaip lyno akrobatai
Prasidėjus karui, kepykla susitelkė kepti duoną ir nemokamai ją dalyti žmonėms iš okupuotų teritorijų bei gyvenantiems priešakinėse linijose. Per pirmuosius metus išdalyta daugiau nei 330 tūkst. kepalų. Pasak V. Malashchenko, karas iš esmės pakeitė kasdienę kepyklos veiklą.
„Beveik per naktį iš kepyklos turėjome tapti humanitarinės pagalbos centru. Dabar ne tik parduodame duoną, be ir kepame tūkstančius kepalų, kuriuos siunčiame į fronto liniją ir išlaisvintas teritorijas“, – pabrėžia kepyklos vadovas.
Nors kepyklos pastatas iki šiol nebuvo tiesiogiai apgadintas bombų ar dronų atakų, anot jos vadovo, kiekviena oro pavojaus sirena priverčia nutraukti darbus ir slėptis.
Paklaustas apie kitus iššūkius, V. Malashchenko įvardija ir elektros tiekimo pertraukas, kai teko įsigyti generatorius.
„Kyjive daugelis mažų įmonių arba kūrybiškai prisitaiko, arba užsidaro. Norint išlikti, reikia nuolat improvizuoti“, – priduria jis.
Poreikis tiekti duoną į frontą ir išlaisvintas teritorijas, V. Malashchenko pasakojimu, kilo iš prašymų.
„Kariai ir savanoriai nuolat klausdavo: „Ar galite atsiųsti duonos? Čia jos nėra.“ Supratome, kad turime krosnių, rankų ir miltų, todėl sutikome“, – sako jis.
Taigi, kepykla kepa, pakuoja ir krauna duoną į furgonus. „Kartais ją pristato savanoriai, kurie rizikuoja gyvybe važiuodami minuotais keliais“, – neslepia V. Malashchenko.
Kepykla taip pat bendradarbiauja su humanitarinės logistikos įmonėmis. „Tai niekada nėra saugu, bet mes žinome, kad žmonėms, kurie yra apšaudomi, duonos kepalas daugiau nei maistas. Tai priminimas, kad jie nėra pamiršti“, – akcentuoja pašnekovas.
Po pergalės norime išaugti į didelį centrą.
Paklaustas, kokie yra didžiausi ekonominiai iššūkiai karo metu, V. Malashchenko įvardija tiek žaliavas, tiek energetikos resursus, tiek logistiką.
„Pakilo miltų, sviesto, cukraus – visos kainos. Energija nestabili. Logistika yra rizikinga ir brangi, tačiau atlyginimai turi būti mokami. Mūsų modelis yra nuolatinė pusiausvyra: dalis pardavimų, dalis aukos, dalis stebuklo“, – pažymi kepyklos vadovas.
Apibendrindamas V. Malashchenko sako, kad kepykla balansuoja kaip lyno akrobatai. Kiekvieną dieną renkasi prioritetus: kam labiausiai reikia duonos, kaip užtikrinti komandos saugumą, kaip sumokėti nuomą.
„Mūsų svajonė yra paprasta: po pergalės norime išaugti į didelį centrą – vietą, kur būtų suderinta kepykla, menas, mokymai ir remiamas gyvenimas. Vietą, kurioje įtrauktis taptų normalu, o ne išimtimi“, – LRT.lt sako jis.
