Lietuvai svarstant antrosios pensijų pakopos pakeitimus, Kopenhagos universiteto tyrėjas Johanas Sæverudas LRT.lt tvirtai teigia – tai būtų milžiniška klaida. Anot jo, mūsų šaliai reiktų eiti visai kitu keliu – kaupimą pensijai padaryti privalomą ir paskatinti gyventojus kaupti kuo daugiau – net kelis kartus daugiau nei dabar.
Tai sakydamas J. Sæverudas remiasi dešimtmečius skaičiuojančia Danijos patirtimi. Tačiau ne tik Danija, bet ir kitos didžiausias pensijas skaičiuojančios valstybės taiko trijų pakopų sistemą, kai didžiausią pensijos dalį sau kartu su darbdavių prisidėjimu sukaupia patys būsimieji pensininkai.
Tuo pačiu metu danai ne tik gauna vienas didžiausių pensijų Europoje, bet ir turi bene didžiausią perkamąją galią. Kitaip tariant, gaudami didelę pensiją jie iš tiesų gali daug ir įsigyti. Pagal pirmąjį rodiklį danai, „Eurostat“ duomenimis, buvo ketvirti, tačiau pagal perkamąją galią – treti.
Panašias sistemas taiko ir Islandija bei Liuksemburgas. Abi šios šalys lenkia Daniją ir, „Eurostat“ duomenimis, atitinkamai rikiuojasi pirmoje ir antroje vietoje tiek pagal mokamas pensijas, tiek pagal perkamąją galią.
Kaip kaupia danai?
Danijoje, kaip ir Lietuvoje, veikia trijų pakopų pensijų sistema. Pirmoji pakopa – senatvės pensija, mokama iš socialinio draudimo fondo. Antroji – pačių gyventojų sukauptos lėšos, prie kurių prisideda ir darbdaviai. Trečioji – visiškai savanoriškas pačių gyventojų kaupimas.
Kol kas sistema atrodo kone identiška lietuviškai? Skirtumų vis dėlto yra. Antroji pensijų pakopa Danijoje yra privaloma – kiekvienas dirbantysis, išskyrus dirbančiuosius savarankiškai, gaudamas algą dalį jos sumoka į pensijų fondą. Taip pat lėšų skiria ir darbdaviai.
Paprastai viešojo sektoriaus įmonės skiria didesnę, privačių sektorių įmonės – kiek mažesnę dalį. Dėl šios dalies sutariama prieš asmeniui įsidarbinant: ji būna numatyta kolektyvinėje sutartyje, dėl jos susidera pats darbuotojas ar profesinė sąjunga.
„Viešajame sektoriuje skiriama dalis yra didesnė nei privačiame. Viešajame sektoriuje tai sudaro 15–17 proc. nuo atlyginimo. Taigi, tai daug. O privačiame sektoriuje – gal 10 ar 12 proc., priklausomai nuo to, kur dirbate“, – sako J. Sæverudas.
Danai turi galimybę atsiimti pinigus tam tikru metu dar iki pensijos, tačiau tam taikomi apribojimai – norintieji tai padaryti privalo susimokėti baudą ir mokesčius. J. Sæverudas primena – Danijoje taikomi progresiniai mokesčiai, todėl išsiimdamas pinigus iki pensijos, kai gauna gana nemažas pajamas, žmogus turėtų susimokėti ir gana didelius mokesčius. Gavęs tuos pačius pinigus, kai jau išeis į pensiją, tas pats gyventojas sumokės gerokai mažesnę sumą mokesčiams.
Taip pat antroji pakopa Danijoje yra susieta su pirmąja. Pastaroji veikia taip pat, kaip ir Lietuvoje – dirbančiųjų sumokėti mokesčiai panaudojami pensijoms išmokėti. Vis dėlto Danijos sistema skiriasi tuo, kad senatvės pensija, mokama iš socialinio draudimo fondo, nėra tiesiogiai susieta su ankstesnėmis pajamomis.
Čia taikoma netgi atvirkštinė sąsaja – uždirbusieji mažiau ir dėl kokių nors priežasčių nesukaupę lėšų antrojoje pakopoje gauna didesnę pensiją už tuos, kurie uždirbo daugiau ir sukaupė daug lėšų antrojoje pakopoje.
„Pirmosios pakopos pensija – tai tiesiog visuotinė išmoka, kurią gauna visi. Visi gauna tą patį. Bet jei turite pajamų iš antrosios pakopos, tada ji sumažinama. Bet iš pradžių visi gauna tą patį. Jūs galite gyventi tik iš šios pensijos. Tai nėra nuostabus gyvenimas. Tai tarsi gauti socialinę pašalpą“, – sako J. Sæverudas.
„Danijoje iš tikrųjų yra atvirkščiai [nei daugelyje valstybių]. Jei visą gyvenimą esate bedarbis, negaunate jokių profesinės pensijos santaupų. Tuomet gaunate didesnį socialinį draudimą, nes gaunate visą sumą. Jei visą gyvenimą dirbate, turite tam tikrų santaupų pensijai, kurios vėliau jums išmokamos, gaunate mažą socialinio draudimo sumą. (...)
Manau, kad Danijos sistema yra gana unikali. Nėra daug šalių, kurios taip elgiasi. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje, pensija susieta su jūsų darbo rinka, kaip Lietuvoje. Taigi, jei jūs daug uždirbote, gaunate daugiau“, – sako J. Sæverudas.
Jis juokauja, kad Danijos sistema sukurta taip, kad motyvuotų gyventojus nedirbti – juk tuomet gauni maksimalią išmoką iš socialinio draudimo fondo, tačiau, priduria ekspertas, nuolat lieki žemame ekonominiame lygyje.
Dėl antrosios pakopos Danijos parlamentas apsisprendė dar dešimtajame dešimtmetyje. Palaipsniui ši pakopa buvo pradėta taikyti įvairiose pramonės šakose ir sektoriuose, kol tapo visuotina.
Būtent toks palaipsnis sistemos įvedimas nesukėlė šoko visuomenei ir leido po truputį priprasti prie kaupimo pensijai savo lėšomis. Be to, išradingą būdą rado ir darbdaviai – dažnai jie darbo užmokesčio pakėlimą išskaidydavo ir dalį sumos pridėdavo prie algos, kurią gauna darbuotojas, o likusią dalį iškart skirdavo įmokoms į pensijų fondą.
Tokia tvarka naudinga ir valstybei bei verslui – pensijų fonduose sukaupta didelė suma, kuri investuojama į įvairias pramonės šakas, akcijas ir kitas sritis pačioje Danijoje.
J. Sæverudo vertinimu, Danijos žmonės palaiko šią tvarką ir pritaria, kad pensijų įmokos būtų didelės. Jis pateikia pavyzdį – nors kaupimas, dirbant savarankiškai, nėra privalomas, didelė dalis žmonių to imasi savanoriškai.
Jeigu netikėtai atsirastų galimybė sustabdyti kaupimą antrojoje pakopoje ir atgauti sukauptas lėšas, J. Sæverudas neabejoja – danai tuo nepasinaudotų. Jis svarsto, kad nebent trumpam tuo galėtų pasinaudoti jauni žmonės, kurie tiesiog nutartų kaupimą šiek tiek atidėti, bet galiausiai kaupti anksčiau ar vėliau pradėtų bene visi.
„Manau, kad apskritai žmonės žino, jog turi tai daryti. Danijoje susiduriame su sunkumais dėl senėjančios visuomenės. Tai, žinoma, daro spaudimą socialinės apsaugos išmokoms.
Taigi, kai vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių gauna socialinio draudimo išmokas, tuomet jaunesni žmonės, kurių yra vis mažiau, turi mokėti vis daugiau mokesčių, kad sumokėtų už didesnę vyresnio amžiaus žmonių grupę“, – argumentus paaiškina J. Sæverudas.
Danai šiuo klausimu svarsto spręsti ir kitą su papildomų įmokų mokėjimu susijusią problemą – sirgdami, turėdami negalią ar esant kitoms aplinkybėms, dėl kurių žmonės negali dirbti, jie nemoka ir įmokų į antrąją pakopą. Tuo laikotarpiu gyventojai visiškai nesukaupia lėšų. Šią tvarką svarstoma koreguoti – susiklosčius tokioms situacijoms įmokas už gyventojus tuo metu mokėtų valstybė.
Ragina neleisti pasitraukti iš kaupimo
Apžvelgus visas ypatybes, matyti, kad Lietuvos ir Danijos pensijų kaupimo sistemos turi panašumų. Paklaustas, ar turėdamas tai omenyje rekomenduotų Lietuvai suteikti galimybę gyventojams pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos, J. Sæverudas nė nestabtelėjęs patikina – ne.
„Manau, kad tai būtų didžiulė klaida. Faktas, kurį turime iš ekonominės literatūros, kad žmonės visada taupo per mažai. Visada geriau, kad jie taupytų daugiau“, – sako ekspertas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje, kaip ir Danijoje, pajamų pakeitimo norma siekia vos apie 40 proc. Kitaip tariant, išėję į pensiją gyventojai gauna vidutiniškai apie 40 proc. savo ankstesnių pajamų, jeigu nepasirūpina papildomomis lėšomis.
„Taigi, jei būčiau Lietuvos Vyriausybė, aš tiesiog padaryčiau tai privaloma, o tada tiesiog vykdyčiau informacines kampanijas ir sakyčiau, kad tai yra dėl jūsų pačių, vėliau mums padėkosite. Bet, žinoma, labai svarbu, kad parlamente būtų plati partijų koalicija, kuri su tuo sutinka, tiesa? Nes kitaip po dvejų metų ateis kokia nors populistinė partija ir tiesiog viską pakeis“, – pažymi J. Sæverudas.
Jis pateikia ir Danijos pavyzdį – priimant tokius didelius pakeitimus, paprastai Danijos parlamente tam pritaria 80–90 proc. narių. Tuomet jie lieka įpareigoti laikytis susitarimo ir tęsti ilgalaikę politiką.
„Reikia itin stabilaus susitarimo, kad žmonės galėtų planuoti visą savo karjerą. Taip pat ir išėjimą į pensiją“, – apibendrina J. Sæverudas.
Darbdavių prisidėjimo nesureikšmina
Vienas iš pokyčių, apie kurį kalbama Lietuvoje – paskatinti prie kaupimo pensijai prisidėti ir darbdavius. Nors pats J. Sæverudas mini, kad Danijoje apie trečdalis į pensijų fondus sumokamų įmokų atkeliauja iš darbdavių, šios dalys nustatytos kolektyvinėse sutartyse, jis ragina neapsigauti – pinigai juk vis tiek atkeliauja iš tos pačios sąskaitos.
Dalis darbdavių, prisidėdami prie kaupimo pensijai, bent kurį laiką gali nekelti darbo užmokesčio savo darbuotojams, nes tą sumą įmokės į pensijų fondus, paaiškina J. Sæverudas. O ekonominiu požiūriu, priduria jis, ar šią sumą sumokės darbuotojas, ar darbdavys, skirtumo nėra – lėšos galiausiai vienu ar kitu keliu atsiduria pensijų fonde ir iš ten yra investuojamos.
„Galbūt kai kuriems svarbiau, kaip tai suformuluoti, kaip įforminti. Žmonės pasidžiaugs, kad darbdavys irgi moka, bet jie nežinos, kad galbūt dėl to kurį laiką gaus mažesnį darbo užmokestį, nes nebus keliama alga. Ekonominiu požiūriu, manau, tai nėra labai svarbu. Tai panašu į logiką – jeigu tai lengva parduoti, tai gera idėja“, – tvirtina pašnekovas.
Jis dar kartą pabrėžė manantis, kad bene svarbiausia antrosios pensijų pakopos dalis turėtų būti ta, kad gyventojai privalėtų kaupti savo pensijai ir daugiau dėl to diskusijų nebekiltų.
Jeigu ši sritis – kas ir kiek turėtų įmokėti į antrąją pakopą – vis dėlto išliktų jautri, J. Sæverudas siūlo keisti tai, kaip apie tai komunikuojama. Pirmiausia, pensijai skiriami pinigai turėtų būti matomi atsiskaitymo lapelyje, bet jie neturėtų būti įskaičiuojami į darbuotojo galutinę algą, kai kalbama apie jo darbo užmokestį. Tokiu atveju darbuotojas iškart žinos, kokią sumą po visų mokesčių, įskaitant ir kaupimą pensijai, kurį jis susimoka sau, gaus. Tai, anot J. Sæverudo, leis nesijausti apgautam, kad į sąskaitą vis dėlto buvo pervesta mažesnė suma.
„Pavyzdžiui, atlyginimas, dėl kurio aš deruosi, kurį gaunu prieš pridedant kaupimą pensijai. Jei sakau, kad gaunu 5 000 eurų, tai suma, nuo kurios turiu sumokėti mokesčius, ir tuomet gaunu savo disponuojamas pajamas. Bet prie tų 5 000 eurų aš dar gaunu 17 proc., kurie pervedami į mano pensijos sąskaitą. Aš niekada nematau tų pinigų. Tai tik kaip mažas skaičius mano atlyginimo lapelyje.
Taigi didelis skaičius yra 5000 eurų, 3000 eurų atsiduria banko sąskaitoje, bet šone yra dar 800 ar 900 eurų, kurie pervedami į mano pensijų sąskaitą. Tai nėra taip matoma, bet aš galiu, jei noriu, pasižiūrėti. Kai kalbu su savo vadovu ir prašau pakelti atlyginimą, mes nekalbame apie tuos 17 proc. Mes kalbame apie tuos 5 000 eurų, dėl kurių aš deruosi“, – savo pavyzdį pateikia J. Sæverudas.
Kokios pensijos mokamos kitose valstybėse?
Kone identiška sistema veikia ir Islandijoje, kur senjorai ne tik gauna didžiausias pensijas, bet ir turi didžiausią perkamąją galią, remiantis „Eurostat“ duomenimis. Islandai taip pat taiko vadinamąją trijų pakopų sistemą, kai pirmoji pakopa – visiems mokama pensija iš socialinio draudimo fondo, antroji – privalomas kaupimas pensijų fonduose, o trečioji – savanoriškas kaupimas.
Antrajai pakopai islandai, kaip ir danai, skiria apie 15 proc. savo darbo užmokesčio. Čia, kaip minėjo ir J. Sæverudas, apie du trečdalius sumos įmoka darbdaviai, dar trečdalį – pats darbuotojas. Siekiama, kad gyventojai antrojoje pensijų pakopoje kauptų kelis dešimtmečius, geriausia – apie 40 metų.
Panašią, tačiau kiek kitokią sistemą turi ir kita į didžiausią perkamąją galią turinčių senjorų trejetuką patenkanti valstybė – Liuksemburgas. Čia taip pat taikoma trijų pakopų sistema, tačiau šios pakopos išsidėsto kiek kitaip. Pirmoji pakopa susidaro iš darbdavių ir darbuotojų mokamų įmokų, kurios kiekvienai iš pusių siekia po 8 proc. nuo darbuotojo darbo užmokesčio. Taigi kartu nuo darbo užmokesčio skiriama 16 proc.
Antroji pakopa Liuksemburge – darbdavio įmokos. Jas kiekviena bendrovė kaip papildomą naudą savo darbuotojams nusistato pati. Trečioji pakopa kaip ir kitose minėtose šalyse – savanoriškos darbuotojo įmokos.
Ką svarstoma keisti Lietuvoje?
Kovo pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paviešino siūlymus, kaip būtų galima patobulinti antrąją pensijų kaupimo pakopą.
Kaip nurodė ministerija, būtų siūloma atsisakyti automatinio gyventojų įtraukimo į antrąją pakopą. Vietoje to kas trejus metus gyventojai būtų kviečiami savanoriškai kaupti.
Taip pat gyventojai turėtų galimybę pasirinkti, kokią įmoką jie norėtų mokėti: standartinę 3 proc. ar didesnę. Jeigu finansinė situacija suprastėtų, gyventojai galėtų įmokas stabdyti vieniems metams su galimybe pratęsti laikotarpį.
Kaupiantieji vieną kartą per visą gyvenimą galėtų atsiimti iki 25 proc. sukauptų lėšų, tačiau už šią dalį privalėtų sumokėti 3 proc. nuo sumos siekiantį administravimo mokestį. Be to, likus mažiau kaip 5 metams iki pensinio amžiaus, būtų leista visą sukauptą sumą atsiimti asmenims, sukaupusiems nedideles sumas, tačiau jiems taip pat būtų taikomas 3 proc. dydžio administravimo mokestis.
Daugėtų ir sąlygų, kai kaupiantieji galėtų nutraukti kaupimą nesulaukę pensinio amžiaus ir sukauptus pinigus atsiimti, nemokėdami GPM. Šios sąlygos būtų: netekus 70–100 proc. dalyvumo, nustačius sunkią ligą, įtrauktą į Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytą ligų sąrašą, nustačius paliatyvios pagalbos poreikį.
Sulaukus pensinio amžiaus, išmokos nebūtų apmokestinamos.
Taip pat siūloma privalomo anuiteto minimalią ribą padidinti iki 10 proc., o maksimalią nustatyti kaip 50 proc. vidutinės senatvės pensijos. Sukauptą sumą iki ir virš nustatytų ribų būtų leidžiama atsiimti laisvai pasirenkant išmokos tipą.
Taip pat siūloma leisti atsiimti iki 25 proc. sukauptų lėšų, jeigu šia teise nebuvo pasinaudota, iki sulaukiant senatvės pensinio amžiaus išmokamos lėšos neatleistų nuo anuiteto prievolės tų, kurie pasiekė minimalią privalomo anuiteto ribą.
Be to, kaupiantieji, kuriems netiktų pasikeitusios kaupimo sąlygos, galėtų pasitraukti iš kaupimo per 12 mėnesių nuo pokyčių įsigaliojimo. Pasitraukiant, pažymi ministerija, būtų atsižvelgta į tai, kad tik dalį įmokų sudarė dalyvio lėšomis į antrąją pakopą sumokėtos įmokos.
Turint tai omenyje, asmuo galėtų atsiimti savo lėšomis sumokėtas įmokas ir jų investicinį prieaugį arba įsigyti papildomų „Sodros“ pensijų apskaitos vienetų. Už likusias lėšas į asmens „Sodros“ sąskaitą būtų įskaičiuojami papildomi pensijų apskaitos vienetai.
Antruoju etapu, nurodė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, būtų siekiama į kaupimą aktyviau įtraukti darbdavius.
Anksčiau buvo skelbiama, kad svarstoma nutraukti šiuo metu mokamą valstybės paramą, kuri kiekvienam gyventojui siekia 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Vis dėlto šios idėjos buvo atsisakyta, tad valstybės įmokos kaupiantiesiems turėtų būti mokamos ir toliau.
