Baltarusijos kalio trąšų bendrovė „Belaruskalij“ prieš Lietuvą pateikė konkretų investicinio arbitražo ieškinį. Šaltinių duomenimis, „Belaruskalij“ reikalauja Lietuvos atlyginti 12 mlrd. dolerių nuostolius. Tačiau advokatų profesinės bendrijos „Marsus“ advokatas Rapolas Kasparavičius teigia, kad paprastai ieškovai siekia išpūsti nuostolius, nes tarptautiniai investiciniai arbitražai retai priteisia šimtaprocentinį žalos atlyginimą, net jeigu ir nusprendžia, kad valstybė investuotojo atžvilgiu pasielgė neteisingai.
Lietuvos interesams šiame ginče atstovaujanti Susisiekimo ministerija trečiadienį išplatino žinutę, kad Lietuva nesutinka su „Belaruskalij“ ieškinyje pateiktais reikalavimais ir savo argumentus išdėstys arbitražo teismui, o nuo detalesnių komentarų susilaikė.
Taip pat skaitykite
„Arbitražas nusprendė, kad visos su procesu susijusios detalės yra konfidencialios ir ministerija negalės jų komentuoti, kol nebus nutarta kitaip“, – paklausta apie ieškinio sumą portalui LRT.lt nurodė laikinojo susisiekimo ministro patarėja Gabrielė Vasiliauskaitė.
Neoficialiais duomenimis, Lietuvos pusė mano, kad reikalaudama atlyginti 12 mlrd. dolerių dydžio žalą „Belaruskalij“ siekia išgąsdinti Lietuvą, mat keičiantis valdžioms atsiveria galimybių langas, kurio metu būtų galima priversti mūsų šalį sėstis prie derybų stalo arba siekti susitarimo arbitraže. Šaltinių nuomone, pagrindinis „Belaruskalij“ tikslas yra ne tiek žalos atlyginimas, kiek visiškas sankcijų atšaukimas – esą to siekiama visais lygmenimis bei visomis priemonėmis.
12 mlrd. dolerių sudaro apie 11,4 mlrd. eurų, o visos konsoliduoto Lietuvos biudžeto išlaidos 2025 m. sudarys 34,4 mlrd. eurų. Vadinasi, ieškinio suma sudaro apie trečdalį konsoliduoto Lietuvos biudžeto išlaidų.
„Vertinant šitą skaičių, reikia atsižvelgti į tai, ko tokiose bylose ieškovas, tai yra užsienio investuotojas, paprastai siekia. Jis siekia žalos atlyginimo. Žala – tai jo turtiniai praradimai, kuriuos jis patyrė dėl to, kad valstybė, jo požiūriu, priėmė kažkokį neteisingą ar nesąžiningą sprendimą. Mūsų atveju, tai būtų nutraukta krovinių vežimo sutartis tarp „Belaruskalij“ ir „Lietuvos geležinkelių“. Matyt, kad tokioje byloje jie gali reikalauti negauto pelno, kurį jie būtų uždirbę, jeigu toliau ši sutartis būtų vykdoma. Bet, kaip teisingai sakote, vargu, ar tokių būdu jie galėtų pagrįsti minėtą 12 mlrd. dolerių skaičių, jei jis yra teisingas. Matyt, kad ne“, – komentuoja advokatų profesinės bendrijos „Marsus“ advokatas R. Kasparavičius.
„Antras dalykas, ko paprastai prašoma investicinio arbitražo bylose, tai priteisti prarasto verslo vertę. Taigi gali būti ieškinys dėl prarastos verslo vertės. Tas verslas gali būti „Birių krovinių terminalas“, kur „Belaruskalij“ turi 30 proc. akcijų. Aš manau, kad jie prašo arba vieno, arba kito, arba gali prašyti abiejų. Manau, kad jie bando įrodyti, jog jų kompanija dėl to sprendimo sužlugo arba beveik sužlugo“, – priduria pašnekovas.
Lietuvos vyriausybė remdamasi nacionalinio saugumo motyvais nuo 2022 m. vasario 1 d. „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ krovinių gabenimo sutartį pripažino negaliojančia, todėl kalio trąšos nebegalėjo būti vežamos per Lietuvą, kraunamos Klaipėdos uoste ir gabenamos į trečiąsias šalis.
Nuo 2022 m. birželio 3 d. „Belaruskalij“ taikomos ir visos Europos Sąjungos sankcijos. Kartu su europinėmis sankcijomis buvo įšaldytos „Belaruskalij“ akcijos „Birių krovinių terminale“. Šiuo metu 30 proc. „Birių krovinių terminalo“ akcijų priklauso „Belaruskalij“, 5 proc. – Igoriui Udovickiui ir 65 proc. Šveicarijoje registruotai įmonei „Hasenberg AG“.
„Dar gali teoriškai būti, kad „Belaruskalij“ bando įrodyti, kad jos pačios vertė dėl to nukrito. Jie gali įrodinėti, kad Lietuva buvo labai svarbi tranzito šalis ir kad realiai ekonomiškai jie neturėjo kito būdo išvežti trąšas, tik per Lietuvą. Aišku, buvo kalbama, kad galbūt rusai gali pasiūlyti savo uostus, bet reikia suprasti, kad trąšų versle didelę sąnaudų dalį sudaro transportavimo išlaidos ir tai svarbi sąnaudų dedamoji. Reikia manyti, kad šitas sprendimas „Belaruskalij“ buvo labai skausmingas“, – teigia R. Kasparavičius.
„Belaruskalij“ yra valstybinė Baltarusijos įmonė, todėl jos gaunamas pelnas iš esmės papildydavo Aliaksandro Lukašenkos režimo kišenę. Kadangi A. Lukašenka neteisėtai laimėjo 2020 m. prezidento rinkimus, į kalėjimus pasodino daugybę jam oponuojančių visuomenininkų, neteisėtai nutupdė į Vilnių skridusį keleivinį orlaivį ir parėmė Rusijos karą prieš Ukrainą, tad sankcijomis siekiama keisti režimo elgesį arba bent jau nefinansuoti režimo.
Paklaustas, ar tokia didžiulė prašomos atlyginti žalos suma gali būti traktuojama kaip spaudimo priemonė, R. Kasparavičius teigė, jog tai įmanoma. Bet jis atkreipia dėmesį, kad investiciniuose arbitražuose labai retai ieškovui priteisiama visa suma, net jeigu ir pripažįstamas pažeidimas.
„Gal tai ir gali veikti kaip spaudimo priemonė, nes 12 mlrd. dolerių yra Lietuvos biudžetui reikšminga suma. Teoriniu atveju, jei ir priteistų tokią sumą, kuo aš nelabai tikėčiau, tai aišku, tai būtų reikšminga. Bet tokio pobūdžio bylose ieškovai stengiasi, kaip įmanoma, labiau išpūsti ieškinio sumą vien dėl to, kad jei arbitražo teismas nuspręstų priteisti 50 ar 30 procentų sumos, kad tai vis tiek būtų reikšminga suma. Nes labai retai tarptautiniai arbitražai priteisia visą sumą, labai dažnai ji apkarpoma ir ieškovo advokatai tą supranta, todėl stengiasi, kaip įmanoma, sumą išpūsti“, – kalbėjo advokatas.
Savo ieškinį „Belaruskalij“ grindžia 1999 m. tarp Lietuvos ir Baltarusijos pasirašyta dvišale investicijų apsaugos sutartimi, kuri reiškia, kad Lietuva turi apsaugoti Baltarusijos investicijas mūsų šalyje, o Baltarusija – Lietuvos savo šalyje. 2024 m. Lietuva šią sutartį denonsavo, bet šiam arbitražui tai neturi esmės, nes sprendimai atgalios negalioja.
„Kad priteistų tą sumą arbitražas turi pripažinti: pirma, kad Lietuva pažeidė tarptautinius įsipareigojimus, kad priėmė sprendimą, kurį pagrįsti tarptautinės teisės požiūriu yra neįmanoma; antra, kad buvo patirta tokio dydžio žala. Tai jeigu, sakykime, pirmą elementą investuotojas įrodo, tai antrą elementą nesakau, kad sunku pagrįsti, bet sakau, kad dažnai arbitražas jį sumažina“, – sako R. Kasparavičius.
Pasak pašnekovo, tokiose bylose labai daug priklauso nuo paskirtų arbitrų, kurių iš viso būna trys. Šiuo atveju Lietuva paskyrė profesorių Zachary Douglas, „Belaruskalij“ – profesorių Azzedine Kettani, o arbitražui pirmininkauja profesorė Gabrielle Kaufmann-Kohler. Pašnekovas pabrėžė, kad arbitražo pirmininkė yra labai gerai žinoma ir itin puikiai vertinama arbitrė, bet plačiau arbitrų nekomentavo.
Paklaustas, kodėl „Belaruskalij“ bando per arbitražą pašokdinti Lietuvą, nors sankcijas įmonei taiko visa Europos Sąjunga, R. Kasparavičius teigia, kad Lietuvos valstybės įsipareigojimai yra įtvirtinti dvišalėje tarptautinėje sutartyje, kuri pasirašyta 1999 m. Ši sutartis reiškia Lietuvos įsipareigojimus Baltarusijai ir Baltarusijos – Lietuvai. Tai, kad Lietuva 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą, niekaip nekeičia Lietuvos įsipareigojimo Baltarusijai ir Baltarusijos – Lietuvai.
„Aišku, netiesiogiai mums padeda tai, kad tą sprendimą, kad ir post factum patvirtino ir priėmė Europos Sąjungos institucijos. Tada tai nėra laikoma vien Lietuvos sprendimu, tai suteikia solidumo, parodo, kad ne mes vieni tokį sprendimą priėmėme, bet ir visa tarptautinė organizacija. Teisiniu požiūriu, tai nešalina atsakomybės, bet netiesiogiai suteikia sprendimui solidumo ir pagrįstumo“, – aiškina advokatas.
Anot R. Kasparavičiaus, Lietuvai padeda ir tai, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas jau yra atmetęs „Belaruskalij“ ieškinį, kuriame buvo ginčijamos europinės sankcijos, nors tai neturi tiesioginės sąsajos su investiciniu arbitražu.
„Tiesioginės sąsajos neturi, bet netiesioginę turi. Aš net neabejoju, kad Lietuvos vyriausybė remiasi tuo, kad Europos Sąjunga skyrė tarptautines sankcijas ir, nors „Belaruskalij“ bandė nuginčyti sankcijas, bet jos buvo paliktos galioti. Tai, neabejotinai yra palanki aplinkybė Lietuvai, bet ji to kilusio ginčo tiesiogiai nesprendžia, nes tai šiek tiek kito pobūdžio klausimas“, – teigia advokatas.
Iki sankcijų įsigaliojimo krovinių vežimo geležinkeliais įmonė „LTG Cargo“ per metus perveždavo apie 11 mln. tonų „Belaruskalij“ trąšų.
