Lietuvai reikia jūrinės elektros jungties su Vokietija, sako „Ignitis grupės“ vadovas Darius Maikštėnas. Pasak jo, šis projektas galėtų būti baigtas iki 2033 m. ir kainuoti apie 1,9 mlrd. eurų, tačiau Lietuvai tenkanti dalis jame siektų tik 150–250 mln. eurų.
Apie šį, kaip pats apibūdino, pagrindinį ir svarbiausią Baltijos šalių energetikos projektą po sinchronizacijos D. Maikštėnas pasakojo lapkričio 7 d. vykusiame renginyje „Vilnius Greentech Forum“, t. y. prieš pastarųjų dienų incidentus Baltijos jūroje, kai nutraukti Suomiją ir Vokietiją ir Lietuvą ir Švediją jungiantys telekomunikacijų kabeliai.
Taip pat skaitykite
„Mano giliu įsitikinimu, HVDC (angl. high-voltage direct current, aukštos įtampos nuolatinės srovės) kabelis su Vokietija turėtų būti sukurtas kuo greičiau“, – sakė jis.
D. Maikštėnas priminė, kad Lietuvos planuose yra ir 0,7 gigavato (GW) jungtis su Lenkija „Harmony Link“.
Šią jungtį anksčiau taip pat norėta statyti jūroje, tačiau dabar nuspręsta tai daryti sausuma. Pasak „Litgrid“, tai pigesne alternatyva, o dalis jungties būtų tiesiama greta europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ ir magistralės „Via Baltica“. Tikimasi, kad „Harmony Link“ pradės veikti iki 2030 m. pabaigos.
Svarbu dėl investicijų
Tačiau, pasak D. Maikštėno, dar svarbiau už jungtį su Lenkija yra turėti aiškų matomumą, kad apie 2032–2033 m. Baltijos šalys bus sujungtos modernia ir kaštais efektyvia HDVC linija su pagrindiniu struktūriniu energijos importuotoju.
„Vokiečiai indikuoja, kad 2040 m. turės apie 100 GW struktūrinio importo iš Skandinavijos, Baltijos ir Pietų Europos šalių poreikį. Rinka tikrai didelė. Taip, dėl globalios konkurencijos kažkiek deindustrializacijos Vokietijoje įvyks. Iš kitos pusės, ateina duomenų centrai, dirbtinis intelektas ir pan. Tikrai tas 100 GW nesusitrauks dešimt kartų.
Vokiečių poreikis yra turėti etapinius galingumus. Pradedant nuo 2 GW ir einant iki 6 GW. Tam, kad tas dalykas atsipirktų ir jo nereikėtų dotuoti, jis turi būti padarytas efektyviai. Turi būti naudojamos standartinės industrinės technologijos“, – konferencijoje sakė jis.
„Ignitis grupės“ vadovas taip pat ragino susitarti, kad ši investicija nebus finansuojama vartotojų ar biudžeto sąskaita.
„Reikia sujungti privatų ir valstybinį interesą nesukuriant papildomos naštos, – sakė jis. – Toks dalykas galėtų kainuoti apie 1,9 mlrd. eurų. Nuotolis – apie 650 km. Tai būtų tarptautinis projektas, iš dalies (50 proc.) finansuojamas Europos Sąjungos. Likusius 50 proc. galėtų perpus pasidalinti Vokietija ir dvi arba trys Baltijos šalys.
Baltijos šalių investicija siektų apie 475 mln. eurų, o Lietuvos dalis – 150–250 mln. eurų per 5 metus. Vadinasi, metinė investicija yra tarp 30 ir 50 mln. eurų. Pavyzdžiui, pernai „Ignitis“ metinės investicijos buvo netoli 1 mlrd. eurų. Į „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) tinklą per artimiausius 10 metų kasmet planuojama investuoti tarp 330 ir 350 mln. eurų. Tai nėra kažkoks kosmodromas, raketų mokslas.“
Kelias į nepriklausomybę
D. Maikštėnas savo pranešimo pradžioje priminė apie ankstesnius Lietuvos pasiekimus kelyje į energetinę nepriklausomybę.
„Pirmasis projektas buvo Būtingės terminalo perdarymas 2006 m., kai buvo boikotuojamas „Družbos“ naftotiekis, kai per Būtingę Lietuva atrado būdą importuoti naftą ir taip išvengė tolimesnio šantažo.
2014 m. kovas – suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas „Independence“. Prezidentė Dalia Grybauskaitė vertina, kad jo atsiradimas davė tikrąją nepriklausomybę šaliai. Aš tai vadinčiau pirmuoju energetinio išsivadavimo etapu, kai iš tikrųjų atsisakoma rusiško vamzdžio monopolio.
Visi laukiame 2025 m. vasario (atsijungimo nuo BRELL žiedo – LRT.lt). Suprantame, kad tai antras pagal reikšmę ir dydį istorinis energetinės nepriklausomybės įvykis. Jau minėta buvo, kad eina paralelės apie paskutinių tankų išvedimą“, – vardijo jis.
D. Maikštėnas pastebėjo, kad kalbant apie energetiką vartojama labai daug karinių terminų.
„Energetika yra verslas ar ginklas? Per savo istoriją matėme, kad tai yra abu dalykai. Iš vienos pusės verslai eina ir daro labai didelius pokyčius, augindami vertę ne tik sau, bet ir visuomenei. Iš kitos pusės, energetika visada, ypač būnant šalia Rytų kaimyno, naudojama kaip hibridinis ginklas, yra įtampų.
Pavyzdžiui, kai įsigijome „Independence“, netrukus Kaliningrade atsirado identiškas to paties gamintojo ir modelio laivas „Maršal Vasilevskij“. Šis žmogus buvo Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas (1942–1945 m.). Aleksandras Vasilevskis koordinavo ir vykdė Raudonosios armijos puolimus Dono aukštupyje, Donbase, Kryme, Baltarusijoje ir Baltijos šalyse, o karą baigė 1945 m. balandį užėmęs Karaliaučių.
Mūsų Rytų kaimynai tikrai yra įgudę hibridiniuose karuose, propagandoje ir kituose dalykuose. Gerai moka komunikuoti ir artikuliuoti, ką jie galvoja apie šito regiono energetinės nepriklausomybės siekius“, – dėstė jis.
Esmė – kainos
D. Maikštėnas pabrėžė, kad, pažiūrėjus giliau, energetinio hibridinio karo pati esmė ir branduolys yra energijos kainos.
„Viena yra integracija, monopolis, prisijungimai ir atsijungimai. Kita – ar įmanoma gauti žemą, konkurencingą energijos kainą? Kur ji yra? Rusija savo strategijoje visada savo geopolitiniame regione ir net globalioje aplinkoje kovoja naudodama energijos kainą kaip ginklą. Vienoje pusėje yra tam tikri (tariamai) žemos kainos energijos argumentai, o kitoje pusėje – priklausomybė (visų pirma, ekonominė, o tada politinė).
Čia turime labai aiškiai suprasti, kad, paleidus Būtingę, „Independence“, atsijungus nuo BRELL, visas ir tikrasis nepriklausomumas nuo Rytų kaimyno ir tikrasis regiono saugumas gali būti sukurtas tik tada, kai regione yra globaliai konkurencingos energijos kainos. Tik išmušus kainos argumentą šita istorija baigsis“, – pabrėžė jis.
„Ignitis grupės“ vadovas dėstė, kad šiuo metu žemiausių kainų regionai formuojasi Europos Šiaurėje, o Baltijos šalys yra per vidurį (Vokietijos kainos yra labai panašios į Baltijos šalių).
„Įsigilinęs, kaip veikia integruota Europos elektros energijos sistema, supranti, kad komerciniai energijos srautai juda iš žemesnių kainų zonų į aukštesnes. Jei yra gera integracija, vyksta komercija. Vadinasi, tie regionai, kurie turi perteklių, eksportuoja, visada turi konkurencinį pranašumą, lyginant su importuojančiais. Vienintelis tvarus būdas turėti ilgalaikes konkurencingas kainas šiame regione yra turėti energijos gamybos perteklių ir orientaciją į tam tikrą elektros eksportą.
Dažnai vyksta diskusija, kad gal geriau pasilaikyti energiją sau, tada pritraukti duomenų centrų, čia sunaudoti, o kai visiškai nieko nebeliks, tada eksportuosime. Gili loginė klaida taip mąstyti, neįsigilinant į tai, kaip veikia ekonomiškai energetinė Europos sistema. Joje visada nusistovi žemesnės kainos tuose regionuose, kurie eksportuoja. Nusistovėjus žemesnėms kainoms vyksta investicijų pritraukimas. Tada pramonės šakos, kurioms reikia daug energijos, eina į tuos regionus. Tada vyksta kitas investicijų etapas ir t. t.“ – kalbėjo D. Maikštėnas.
Jo teigimu, Lietuva gali to pasiekti.
„Pavyzdžiui, šiemet rugsėjo 28 d. Lietuva po ilgos pertraukos turėjo žemesnę elektros kainą nei Latvija ir Estija. Paprastai visos trys šalys „Nord Pool“ turi tą pačią kainą. Tai buvo šeštadienis, sumažėjęs vartojimas, buvo gana vėjuotas savaitgalis, o prieš tris dienas mes buvome įjungę šiuo metu Kelmėje statomo didžiausio vėjo parko Baltijos šalyse pirmą etapą. Buvo įjungtas papildomas pajėgumas. Esant didesniam vėjui ir mažesniam vartojimui, Lietuva jau pademonstravo – ne kelias valandas, o visą dieną vidurkis buvo mažesnis.
Tačiau investicijos į žaliąją energetiką tikrai sustos, jei investuotojai nematys labai aiškaus eksporto kanalo. Mes sparčiai artėjame prie šimtaprocentinės gamybos. Jau stabdoma daugybė projektų. Daug kas dar apsimetinėja, kad dar ne po vandeniu. Spėčiau, kad jei ir toliau apsiribosime vietiniu vartojimu, apie 2026 m. mes naujų projektų pradėsime nebematyti.
Taip, reikės didinti baterijų skaičių, sistemos lankstumą, tai šiek tiek padeda. 2026 m. paleisime penktą Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės agregatą, kuris sukurs apie 10 gigavatvalandžių hidrolankstumo. Skaičiuojant elektromobiliais, Kruonio „baterija“ prilygs 200 tūkst. vienu metu sujungtų. Tai pakankamai daug.
Tačiau esmė lieka ta pati – jei norime sukurti perteklinę energijos sistemą, visos investicijos yra komercinės ir investuotojai turi matyti ilgalaikę tikimybę, kad jie turės kur padėti tą energiją ir kad gali sudarinėti ilgalaikius kontraktus su regioniniais energijos pirkėjais“, – sakė D. Maikštėnas.
Taip pat skaitykite
Lietuvai siekiant mažinti priklausomybę nuo elektros importo ir iki 2030 m. visiškai apsirūpinti vietine elektros energija iš atsinaujinančių šaltinių, Energetikos ministerija planuoja du bendros 1,4 GW galios jūrinio vėjo elektrinių parkus Lietuvos Baltijos jūroje. Per metus šie parkai galėtų pagaminti apie 6 teravatvalandes žaliosios elektros energijos – patenkinti maždaug pusę dabartinio Lietuvos elektros energijos poreikio.
