Spekuliantas bei investuotojas Mindaugas Navickas jau vaikystėje pajuto pinigų skonį. Aštuonerių pardavinėjo gėles, dvylikos uždirbtus pinigus už palūkanas skolindavo draugams, šešiolikos – dirbo kruiziniame laive. Suaugęs nusprendė mesti automobilių perpardavimo verslą ir pradėti aktyviai prekiauti akcijomis finansų rinkose.
LRT.lt tęsia interviu ciklą, kuriame žymius žmones kalbina apie asmeninius finansus, kur išlaidaujama, o kur ne, kaip planuojamos išlaidos.
– Koks buvo pirmasis santykis vaikystėje su pinigais arba tuo, kas buvo mainų priemonė? Galbūt seneliai duodavo pinigų, tėvai, o gal vaikystėje su draugais natūrinius mainus darydavote?
– Turbūt dauguma iš senelių yra gavę pinigų, aš iš senelių taip pat per vasaras gaudavau po keliasdešimt litų. Sakyčiau, kad mano pažintis su pinigais, kai juos jau reikėjo skaičiuoti, buvo maždaug aštuonerių metų. Mama turėjo tokį gėlių versliuką. Maždaug prieš trisdešimt metų tai buvo normalu, mama mus palikdavo su broliu prekiauti tomis gėlėmis. Tuomet ir buvo pirmoji patirtis, tekdavo suskaičiuoti gėles, duoti grąžą.
Prisimenu, kad kartais net gudraudavau, tarkime, žinojau kainas, jog gėlė kainuoja 1 litą, tai kai mamos nebūdavo, jas parduodavau už 1,50 lito. Tai gaudavau pinigus už parduotas gėles ir dar papildomai susirinkdavau, nes brangiau pardavinėdavau.
Kita patirtis atėjo, kai už pagalbą sumokėdavo tėtis. Jis apie 1996 m. iš JAV atsiplukdydavo automobilių ir juos parduodavo Lietuvoje. Man tuo metu buvo 11 metų, mūsų užduotis su broliu buvo išvalyti automobilį, kad jis blizgėtų. Už sutvarkymą gaudavome 40 litų, tai dalindavomės per pusę. Automobilius ruošėme laisvalaikiu, grįžę po mokyklos. Pavyzdžiui, paruoši per savaitę tris, gauni 60 litų.
– Sakyčiau, kad būdamas labai jaunas uždirbdavote ne tokias jau ir vaikiškas sumas. Ką darydavote su pinigais? Taupydavote ar išleisdavote saldumynams, žaislams?
– Augau su broliu, o jis buvo didelis saldumynų mėgėjas, tad 99 proc. pinigų iškart iškeliaudavo į kioskelius. Turbūt jis buvo geriausias kioskelių klientas. Tačiau man nuo pat pirmų kartų, kai gaudavau pinigų, patikdavo apskritai jų turėti ir jausti malonumą.
Kai kas nors jų neturėdavo, aš juos už palūkanas paskolindavau. Aišku, būdavo rizika, kad tų pinigų apskritai neatgausiu. Tačiau jau vaikui atėjo supratimas, kad gali atgauti daugiau, nei paskolinai.
– Kiek maždaug buvo metų, kai pradėjote už palūkanas skolinti pinigų?
– Maždaug 12–13 metų.
– Bandau save tokio amžiaus prisiminti – gal ir buvau girdėjęs, kas yra palūkanos, bet, turbūt, nelabai supratau. Iš kur tas suvokimas, kas viduramžiais buvo nuodėmė, jog galima už palūkanas skolinti pinigų?
– Visų pirma, kai tėtis vertėsi automobilių prekyba, matydavau ir puikiai suprasdavau, jog parsivežus iš JAV automobilį, jį Lietuvoje būdavo galima parduoti brangiau.
Vėliau atsirado daugiau patirties su pinigais, tuomet man buvo maždaug 13–14 metų. Atsimenu, tėtis parvežė riedučius iš Vokietijos. Klaipėdoje visi važinėdavo su plastikiniais ratukais, o mano buvo guminiai. Parvežtų riedučių kaina buvo panaši į tų, kuriuos buvo galima įsigyti Lietuvoje, tačiau kokybė iš Vokietijos buvo geresnė. Tada tėčio paprašiau, kad parvežtų daugiau riedučių. Lietuvoje juos pardaviau su neblogu antkainiu.
– O gal prisimenate, kada jaunystėje pradėjote uždirbti didesnes sumas?
– Didesnius pinigus pajutau, kai buvo 16 metų. Vasarą tėtis dirbo kruiziniame laive. Mano tėtis pagal išsilavinimą yra jūreivis. Paprašiau, kad man suorganizuotų darbą. Jis sutarė su kapitonu ir 28 dienas dirbau jūroje. Vykau 2 ratus, buvo reisas Liubekas–Gdanskas–Klaipėda–Ryga–Stokholmas–Helsinkis–Sankt Peterburgas. Tada iš laivo išlipau su 1,2 tūkst. JAV dolerių uždarbiu. Juos išsikeičiau į litus, nusipirkau „golfą“, nors dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Važinėdavau iki parduotuvės, į namus. Įsigijau telefoną. Galiausiai po maždaug 2 mėnesių mane pagavo policija, tad teko parduoti telefoną, kad sumokėčiau baudą.
– Yra tekę dirbti samdomą darbą?
– Kol mokiausi, vasaromis braškių fermoje braškes skyniau, vėliau stačiau šiltnamius. Trys vasaros buvo praleistos Anglijoje. Fermoje dirbo 300–400 studentų. Čia buvo vienintelis samdomas darbas.
– Ar save laikote taupiu žmogumi?
– Man visada patikdavo turėti pinigų. Nepasakyčiau, kad švaistau pinigus, bet man atrodo, pats baisiausias dalykas, kai galvoji, ar dabar nusipirkti gazuoto vandens, ar iš čiaupo atsigerti. Eiti už 10 eurų pavalgyti ar už 5 eurus – tai jau yra negerai.
Aš leisdavau pinigus, bet man taip susidėliodavo, kad juos leisdamas vis tiek pinigų turėdavau, nes koncentruodavausi, kaip uždirbti, o ne sutaupyti.
Galbūt man sekasi, kad nereikia būti taupiam, bet turiu ribą, kiek galiu išleisti. Sakykime, rengiu mokymus, tai man labai gerai būna, jei pasiseka iš investicinės sąskaitos neišimti pinigų pragyvenimui, o galiu gyventi iš mokymų metu gaunamų pinigų. Kol kas sekasi, mokinių ateina gana daug, tai tų pinigų galiu gana daug išleisti.
Tačiau dabar, kai leidžiu pinigus, esu daug laimingesnis galėdamas patenkinti kitų poreikius, o ne savo. Pavyzdžiui, į restoraną einu, kad žmonai praskaidrinčiau kasdienybę, o ne dėl to, kad man reikia. Vaikams kokią mašinėlę nuperki, nes nori matyti jų džiaugsmą.
Tačiau dabar, kai leidžiu pinigus, esu daug laimingesnis galėdamas patenkinti kitų poreikius, o ne savo.
– Ar turite silpnybę, kam daugiausiai išleidžiate pinigų? Galbūt esate kažką brangaus įsigijęs spontaniškai? Gal atsimenate kokį pirkinį, kuriam teko daug pinigų skirti?
– Brangių pirkinių realiai nesu pirkęs. Jeigu reikėtų girtis prabangiomis kelionėmis, tokių nėra. Viskas yra vidutiniškai, bet turiu vieną silpnybę, kuriai išleidžiu daug pinigų, tai įvairios prenumeratos, programinė įranga.
Vienu metu paskaičiavau, kad visos prenumeratos per mėnesį man kainuodavo 1,2 tūkst. JAV dolerių, o kai kurių iš jų net nenaudodavau. Pasidariau reviziją ir sumažinau prenumeratų skaičių, dabar išleidžiu apie 300 JAV dolerių per mėnesį.
Taip pat darbui turiu įsigijęs gerą kompiuterį, patogią darbo vietą – gerą stalą, brangią kėdę. Tai susiję su darbu.
– Kiek darbo kėdė kainavo?
– Gal 800–900 eurų. Stalas kainavo apie 2 tūkst. eurų, užsakiau jį iš draugo baldininko. Norėjau didelio stalo, pats stalviršis sveria gal apie 100 kg. Aš darbe praleidžiu daugiau laiko negu namuose, tad noriu čia turėtų jaukią aplinką.
Pavyzdžiui, kartais rašau žurnalui „Investuok“, o tekstą noriu parengti per vieną prisėdimą, tai darbe ir sėdžiu 10–15 valandų, namo grįžtu 4 val. ryto.
Pavyzdžiui, sekmadieniais kažkas važiuoja ilsėtis, pavargęs serialus žiūri, o mano 9 iš 10 sekmadienių būna praleidžiami biure. Sekmadienis – tobula diena dirbti, nes maža tikimybė, kad kas trukdys kokiais klausimais.
– Spekuliavimas ir investavimas jūsų gyvenime atsirado ne iš karto. Kaip kilo idėja pabandyti paragauti spekulianto duonos?
– Mano investavimo kelias prasidėjo nuo 2011 metų. Apie investavimą papasakojo draugas. Iki tol pardavinėjau iš JAV atvežus automobilius, tačiau atsiradus muitams, tai tapo mažiau pelninga veikla. Tada ir nusprendžiau pradėti investuoti ir spekuliuoti.
Būdavau pripratęs daug dirbti, tad, kai pradėjau domėtis investavimu, nusiteikiau, kad teks daug mokytis, tam skirdavau 12–14 valandų per dieną. Iš pradžių, pradėjęs spekuliuoti, 7 mėnesius dirbau nuostolingai ir tik aštuntą mėnesį pavyko uždirbti. Tą mėnesį uždirbau gal apie 80 eurų.
Tačiau mano praradimai nebūdavo dideli, nes valdžiau riziką. Yra daug istorijų, kaip žmonės sudegina net kelias investicines sąskaitas. Aš tokių istorijų neturiu. Nuo pat pirmos dienos kažkodėl man „prilipo“ taisyklė, jog nesvarbu, kiek turiu pinigų, maksimaliai galiu per dieną prarasti 2 proc. depozito. Jei turi 10 tūkst. JAV dolerių, tai negali prarasti per dieną daugiau nei 200 JAV dolerių.
Kažkas gali skaičiuoti, kad šiandien uždirbau 3–5 proc., bet kas iš to, jeigu uždirbai 5 proc., o kitą dieną praradai 20 proc.? Viskas remiasi rizikos valdymu. Esu labai pripratęs prie minusų, turiu daug minusinių sandorių, bet jie nedidelių sumų. Iš mano 17 tūkst. sandorių 68 proc. yra minusiniai.
Spekuliavimo pagrindas yra rizikos, pelno valdymo supratimas. Daugiausia nesėkmingų istorijų, kad „sudeginau per vieną dieną“, „sudeginau per vieną sandorį“, „sudeginau per „Brexitą“ ir t. t.
Spekuliavimas yra geras būdas susipažinti su rinka, treniruotis, ugdyti imunitetą, kad nebijotum rizikuoti.
– Ar buvo, kad spekuliavimas sudarytų jūsų didžiąją darbo dienos dalį?
– Taip, per pirmus trejus spekuliavimo metus esu praleidęs gal tik penkias prekybos sesijas.
Turėjau griežtą dienotvarkę. Atsikeliu ryte apie 8–9 val., susitvarkau buitinius dalykus. Tuomet 9 val. sėsdavau prie kompiuterio ir analizuodavau buvusios dienos sandorius. To niekada nedarydavau tą pačią dieną, nes sandorių būdavo po 20–30, tad tai norėdavau daryti šviežia galva.
Tuomet apie 12 valandą, kadangi gyvenau centre, eidavau į biblioteką ir iki 15 val. skaitydavau knygas apie investavimą, prekybą. Kadangi bibliotekoje tokios literatūros būdavo mažai, atsinešdavau savo, o biblioteka tiesiog būdavo skirta pakeisti aplinką. Tuomet po 15 val. grįždavau namo ir pradėdavau stebėti rinką, vėliau ir prekiauti.
Dvejus metus dirbau iš namų, tačiau pavargau, tad vėliau persikėliau į biurą.
– Dažnai girdžiu, kad žmonės nori pradėti spekuliuoti. Vis dėlto įvairūs tyrimai rodo, kad daugiau nei 90 proc. spekuliantų dirba nuostolingai. Tad ar galima dirbti pelningai spekuliuojant?
– Aišku, galima, tačiau pagrindinė sąlyga – reikia turėtų pinigų. Vien tik noro neužtenka, o jauni žmonės, kurie ir nori spekuliuoti, dažnai pinigų neturi. Pavyzdžiui, praėjusiais metais spekuliavau sąskaitoje turėdamas 10 tūkst. JAV dolerių, o uždarbis siekė 85 proc., tai yra apie 8,5 tūkst. JAV dolerių. Dar mokesčius teko sumokėti, tai už tokią sumą tikrai neišeitų pragyventi. Spekuliavimas man tik priedas prie investavimo.
Esu už tai, kad kiekvienas, kuris nori investuoti, galėtų ir paspekuliuoti, kad viską patirtų savo kaliu. Vis dėlto to daryti neturint jokių žinių nerekomenduoju. Privalu mokytis: iš mentorių, knygų, mokymų. Dažnai pas mane mokytis ateina žmonės, kurie spekuliuoti bando patys, o ateina jau tada, kai nepasiseka. Dalis vėliau net nebebando spekuliuoti, bet gauna žinių, kaip investuoti. Įprastai ilgalaikių investicijų sėkmės procentas yra daug didesnis. Spekuliacijose, kaip ir krepšinyje, daug kas žaidžia, bet tik vienetai tampa profesionalais.
Žinau ne vieną žmogų, kuris uždirba iš spekuliavimo, tačiau dirba tikrai ne su 10 ar 20 tūkst., o didesnėmis sumomis. Yra naudojamas griežtas rizikų valdymas, tarkime, maksimaliai per dieną gali prarasti 2 proc. portfelio. Jei prekiauji su 50 tūkst. JAV dolerių, tai per dieną gali prarasti iki tūkstančio JAV dolerių. Tačiau ir tai turi lipti per save. Būna, kas su 100 tūkst. JAV dolerių prekiauja, tai per dieną valdant rizikas maksimaliai prarasti gali 2 tūkst. JAV dolerių, tačiau ir uždarbiai būna ir po 10 tūkst. JAV dolerių.
Spekuliacijose, kaip ir krepšinyje, daug kas žaidžia, bet tik vienetai tampa profesionalais.
– Kiek jūs esate daugiausiai per dieną uždirbęs ir pradirbęs?
– Rekordas spekuliuojant per dieną buvo 4,7 tūkst. JAV dolerių. Didžiausias nuostolis per dieną buvo 1,7 tūkst. JAV dolerių.
Esu per dieną patyręs ir didesnį nuostolį, kai per naktį palikau poziciją Izraelio laivų kompanijos ZIM. Aš ta akcija prekiavau dieną, turėjau uždarbį apie 500 JAV dolerių. Sakau, paliksiu per naktį ir nepamačiau, kad kitą dieną bendrovė mokėjo dividendus. Dėl to akcijų kaina smuko.
Vasarą, jei prie jūros daugiau nei 23 laipsniai, manęs darbe nerasite. Atsimenu, ilsiuosi, žiūriu į telefoną ir matau, kad mano minėta pozicija yra neigiama, -2,3 tūkst. JAV dolerių. Net galva apsvaigo. Pradėjau žiūrėti, kas čia yra. Suklydau.
Dažnai tokiais atvejais nori „atsilošti“, tačiau po šitos klaidos pasidariau sau nuobaudą – 2 mėnesius nespekuliavau, nes padariau klaidą, kurių nedarydavau.
– Minėjote, kad vieną kartą per dienos prekybą esate uždirbęs ir beveik 5 tūkst. JAV dolerių. Kaip tuo metu jautėtės? Ar neužaugo sparnai, nepagalvojote, kad, jei tokios sumos, tai greitai bus ir milijonas?
– Galėčiau sakyti, kad prekiaujant emocijos turėtų būti vienodos, tačiau taip ne visada yra. Po to uždarbio kitą dieną uždirbau dar 1,3 tūkst. JAV dolerių, trečią dieną praradau 300 JAV dolerių, ketvirtą dieną 1,1 tūkst. JAV dolerių praradau, o penktąją nei uždirbau, nei praradau. Po to savaitę pasiėmiau atostogų. Kai uždirbi per dieną beveik 5 tūkst. JAV dolerių, kažkodėl smegenys automatiškai pradeda viską dauginti iš 21 prekybos sesijos per mėnesį. Imi galvoti, jei kasdien taip uždirbtum, tai per mėnesį būtų 100 tūkst.
– Tai koks būtų jūsų pagrindinis patarimas žmonėms, kurie nori pabandyti spekuliuoti ir iš to uždirbti? Valdyti riziką? Ar norint uždirbti reikia būti genijumi?
– Aš savęs nelaikau labai protingu, nors skaičiuoti moku neblogai. Pagrindinis patarimas – niekas nepasakys, ar sugebi dirbti biržoje, kol pats to nepabandai.
Kitas svarbus aspektas – būti atviram su savimi. Pavyzdžiui, mano žmona žinodavo kiekvieną mano spekuliavimo sandorį, ką aš perku. Tai yra motyvacija nedaryti nesąmonių.
Jei žmogus nori pabandyti spekuliuoti, jis gali pabandyti nuo kelių šimtų eurų, kelių tūkstančių. Tačiau tų pinigų praradimas neturėtų žmogui sudaryti diskomforto. Jei pinigų nėra, tai kol jų atsiras, daug mokytis. Be to, labai gerai turėti pinigų šaltinį, kuris nebūtų susijęs su prekyba biržoje. Todėl žmogus visų pirma turėtų skirti didžiausią dėmesį savo profesijai.
Jei žmogus nori pabandyti spekuliuoti, jis gali pabandyti nuo kelių šimtų eurų, kelių tūkstančių. Tačiau tų pinigų praradimas neturėtų žmogui sudaryti diskomforto.
– Ar pats ruošiatės senatvei, taupote pinigus?
– Taip, man tai lygiai taip pat, kaip ryte išsivalyti dantis, apsirengti švariai. Ne tik pats ruošiuosi senatvei, bet ir vaikams investuoju. Pavyzdžiui, vaikams perku ne kokį nuobodų draudimą, bet populiarias akcijas, kurių vertė po 20 metų, tikėtina, išaugs. Kai vaikams bus 18 metų, jie turės kažkokį finansinį pagrindą po kojomis.
– Ar turite investiciją, kurią esate įsigijęs kad ir prieš 10 metų ir niekada nepardavęs?
– Turiu dabar įsigijęs 10 įmonių akcijų, kurių neketinu parduoti ateinančius 10 metų. Kol kas negaliu pasigirti, jog esu kokią nors akciją išlaikęs 10 metų. Nors esu pirkęs ir „Teslos“ akcijų po 60 JAV dol., „Facebooko“ akcijų po 23 JAV dol., kompanijos „Nvidia“ po 45 JAV dol. Aišku, pastarąją buvau išlaikęs apie pusantrų metų ir pardavęs po 96 JAV dol. Vis dėlto, jei būčiau išlaikęs savo „Nvidia“ akcijas iki dabar, jas būčiau pardavęs už 550 tūkst. JAV dol.
Jei būčiau išlaikęs savo „Nvidia“ akcijas iki dabar, jas būčiau pardavęs už 550 tūkst. JAV dol.
Dabar ilgiausiai išlaikytos pozicijos yra tos, kurias įsigijau per karantiną. Jei būčiau turėjęs 10 kartų daugiau pinigų, būčiau viską išleidęs akcijoms įsigyti. Ilgiausiai išlaikyta pozicija yra „Exxonmobil“. Šią akciją pirkau už 33 JAV dol., o dabar jos kaina siekia apie 110 JAV dol., bet neparduodu.
– Kiek daugiau nei prieš pusmetį dalis investuotojų, su kuriais bendravau, buvo išskaidę savo portfelius, padidinę grynųjų pinigų dalį ir laukė krizės. Tačiau kylančios palūkanos ekonomikų kol kas nepalaužė. Ar jūs savo portfelį ruošėt krizei?
– Per karantiną grynųjų beveik nebeturėjau ir viską buvau investavęs. Tuomet po dvejų metų, kai daugelio pozicijų pliusai buvo daugiau nei po 100 proc., dalį pardaviau. Išlaikyti pelningą poziciją yra labai sunku. Buvo baimė, kad pelnas gali dingti, todėl 2021 m. gruodį uždariau apie 70 proc. savo pozicijų. 2022 m. sausį rinka pradėjo kristi. Tuomet pastebėjau, kad fondai pradėjo išsiparduoti. Tačiau jau paskutinį praėjusių metų ketvirtį fondai ir vėl ėmė supirkinėti akcijas. Tuo metu ir aš iš naujo pradėjau pirkti akcijas. Dabar dar turiu šiek tiek grynųjų rezervo, tačiau nedaug.
– Kokius kriterijus taikote prieš įsigydamas akciją? Žiūrite į P/E rodiklį (akcijos kainos ir pelno santykis), renkatės investuoti į verslus, kuriuos suprantate?
– Iš pradžių taikau keletą kriterijų, jei juos akcija atitinka, žiūriu toliau. Pirmasis kriterijus – bendrovė, kurią ketinu pirkti, turi dirbti pelningai. Aš nežiūriu į nuostolingas įmones, kurios, tarkime, penkerius metus nieko neuždirba. Toliau akcijos kapitalizacija turi siekti bent milijardą, prekybos apyvarta siekti bent 1 mln. JAV dol. per dieną. Be to, dalis mano įsigyjamų akcijų, bent pusė, turi priklausyti ir „S&P 500“ indeksui. Vėliau jau individualiai žiūriu įmonę, nagrinėju finansines ataskaitas, o tai gali užtrukti ir iki 20 val.
Pavyzdžiui, nagrinėju bendrovės 3M akciją ir žiūriu, kad prie neplanuotų išlaidų parašyta 3,5 mlrd. JAV dol. Čia jau kabliukas. Pasirodo, kad Vietnamo karo metu bendrovė tiekė kariškiams ausines, kurios vėliau sužalojo jų klausą. Iš pradžių keli veteranai padavė bendrovę į teismą, vėliau prie jų prisijungė daugiau karių. Skaičiuojama, kad tokių ieškinių gali būti apie 300 tūkst., o vidutinė ieškinio suma – 1,8 mln. JAV dol. Tai bendrovei gali kainuoti 30 mlrd. JAV dol. Todėl svarbu akcija pasidomėti dar prieš ją įsigyjant. Tačiau dažnai būna priešingai.
