Mažeikių rajone bitininkystės ūkį plėtojantys Alvydas Nabažas ir jo dukra Rasa Nabažaitė siekia rasti vis daugiau būdų pateikti medų ir kitus bičių produktus. Jų ūkyje bičių vaškas virsta ne tik standartinėmis žvakėmis, bet ir druskinėmis, cukrinėmis ir net muilinėmis.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Alvydas pasakojo, kad „Užpelkių medus“ gimė maždaug prieš 4 metus, kai draugas padovanojo avilį, bet tai nebuvo pirma rūpinimosi bitėmis patirtis – jo tėtis anksčiau turėjo avilių, todėl teko paragauti ir bičių sugėlimų.
„Kai augau, tėvukas turėjo 4–5 bičių šeimas, tai reikėdavo eiti pūsti dūmų, įlįsdavau tarp visokių eglelių pasislėpti, bet tada dar nesuprasdavau, kam pūsti dūmus. Bijojau, bet visąlaik sakiau, kad galbūt ir užsiimsiu bitininkyste“, – apie išsipildžiusią mintį kalbėjo pašnekovas.
Puoselėjantis dabar jau maždaug 40 avilių ūkį Alvydas minėjo, kad pavyko išsaugoti tėčio palikimą – avilius.
„Tėvuko jau nebėra, o aviliai išliko. Nieko nekeičiau, tik truputį paremontavau“, – sakė mažeikiškis.
Kurti bičių ūkį teko visiškai nuo pagrindų – Alvydas prisipažįsta, kad informacijos trūko, bet žemaitiškas išdidumas neleido klausinėti kitų bitininkų apie šio amato paslaptis.
„Galvodavau, kam reikalingas tam tikras inventorius, pavyzdžiui, vazelinas. Klausinėti vėl kažkaip negerai, esu toks užsispyręs, pats turiu žinoti. Pasiėmiau sykį katalogą, sklaidau ir ieškau, kam tas vazelinas reikalingas. Pasirodo, kad erkes gaudytų, nes jos yra pagrindinė bitininkų bėda. Tai ištepa vazelinu audeklą, jį pakloja į dugną“, – teigė bitininkas.
Kaip pats sakė, ūkiui jis neperka prabangios įrangos – toks sprendimas gimė irgi iš žemaitiško šykštumo.
„Yra visokių presų medui išspausti, vaškui atrinkti, bet mes geriau iš jo išverdame midų, nereikia jokios įrangos. Kartais sakoma, kai jau turėsi visą įrangą, bus nebeįdomu. Tai mūsų įranga paprasta, reikia tiesiog daugiau sumanumo ir noro. Bitininkas yra konservatyvus“, – svarstė Alvydas.
Bitės avilyje – negailestingos
Su Alvydu ir jo dukra Rasa nuvykome apžiūrėti dalies jų avilių. Bitininkas kalbėjo, kad bičių veislės šiais laikais nebe tokios piktos.
„Nesu daręs tyrimų, bet pastebėjau, kad kuo piktesnės bičių šeimos, tuo daugiau medaus prineša. Gal dar toks įsivaizdavimas yra, jog jų medus būna saldesnis“, – svarstė pašnekovas.
Anot Rasos, bičių gyvenimas yra gana struktūruotas, o kartais ir žiaurus, pavyzdžiui, tranai yra skirti tik motinėlei apvaisinti, o kai jų nebereikia, bitės juos išpjauna ir išmeta.
„Tranų reikia tik kai pasikeičia nauja motinėlė. Jei jis apsėklino, tai ir numirė. Pats neėda, bitės darbininkės jį maitina avilyje, nė medaus jis neneša. Kai trano nebereikia, prie lakos bitės pradeda traną tempti į šalį ir numeta. Būna, kitą kartą bando grįžti, tai neįleidžia, tuomet jį ištinka galas“, – sakė Rasa.
Pastebima, kad į avilius yra linkusios įsisukti ir kandys, tačiau pašnekovė tikino, kad tokia praktika gamtoje yra įprasta.
„Rudenį kandžių būna visur, bet jos yra reikalingos. Pasitaiko, kad seni koriai patamsėja, siaurėja akutės. Bitininkas tokiu atveju išima senus korius, bet, pavyzdžiui, natūraliai drevėje nelieka erdvės, tai vaško kandis nuėda senus korius, o tuomet bitės atskrenda ir nulipdo naują korį“, – sakė Rasa.
Alvydo teigimu, bitės išmoko parodyti specialų ženklą, kai motinėlei yra kas nors negerai, tuomet jos sukuria specialų lopšį.
„Jos informuoja, kad gal dėl amžiaus jau koks sparnas ar koja palūžo. Tokiu atveju gali gyventi dvi motinėlės – senoji sėja kiaušinėlius, o naujoji išskris paskraidyti ir tik tada bitės papjaus senąją motinėlę. Visi sako „bitelė, bitelė“, bet jos yra gana žiaurios – kol esi naudingas, tol gerai. Pats motinėles keičiu, kai jau yra reikalas“, – atskleidė bitininkas.
Ūkyje jie per metus išsuka maždaug po 40 kg medaus iš vieno avilio, tačiau medaus kiekis priklauso nuo to, kiek stipri yra bičių šeima.
„Būna, iš kito avilio gauname 20 kg, yra buvę ir 90 kg. Priklauso nuo to, kur stovi avilys, kokie metai. Kai surinkau 90 kg, pamenu, aplink žydėjo liepos, buvo be proto daug medaus. Tai iš tų 40 avilių iš esmės ir išgyvename“, – sakė mažeikiškis.
Klientus moko medaus subtilybių
Alvydas ir Rasa ūkyje kuria ir medaus degustacijas gyventojams, tuomet jie išragauja 10–15 skirtingų rūšių.
„Aš labiau vertinu rudeninį medų. Visi kažkaip nori to pirmojo medaus, bet jis yra iš vienokių augalų, nes žydi sodai, kiaulpienės. Vasarą bitės turi aplankyti daugiau žiedų, kad surinktų medų, nebėra tos monotonijos“, – teigė Alvydas.
Jo dukra Rasa taip pat labiausiai vertina poliflorinį medų, tai yra tokį, kurį bitės suneša iš skirtingų augalų žiedų.
„Sutinku, jog vertingiausias medus yra poliflorinis, jo skonis yra kompleksiškesnis. Kai bitės suneša medų iš kuo daugiau skirtingų augalų, jos susirenka ir daugiau maistinių medžiagų, probiotikų. Dėl bičių taip pat ir dirvoje auga didesnis augalų rūšių skaičius“, – sakė ji.
Per degustacijas Rasa svečiams padeda geriau suprasti medaus skonį, atskirti monoflorinį (pavyzdžiui, grikių) medų nuo kitų. Tai padeda daryti Italijoje jos įgyti įgūdžiai – ji tapo pirmąja medaus someljė Lietuvoje, šios veiklos esmė yra atpažinti medų, padėti nustatyti jo botaninę kilmę, tai yra patvirtinti, iš kokių augalų suneštas medus.
„Pavyzdžiui, ant stiklainio parašyta „kaštainių medus“, vadinasi, jeigu tai nėra kaštainių medus, apgaudinėji pirkėją. Teisiškai tai yra neleidžiama. Patvirtinti tokio medaus kokybę yra labai sunku – galima atlikti žiedadulkių analizę. Kiekvienas augalas turi atitinkamo dydžio, formos žiedadulkių. Dar būna matuojamas elektrinis laidumas, atliekama cheminė ir juslinė analizė. Tokie būdai daugiausia naudojami monofloriniam medui tirti“, – pasakojo Rasa.
Pasak jos, italai užtruko 40 metų, kad klasifikuotų 22 medaus rūšis, nes labai sudėtinga gauti grynų mėginių, reikia atlikti daug tyrimų.
„Jie pirmiausia sukūrė metodologiją, reikėjo apmokyti pakankamai žmonių. Kai esi medaus someljė, naudoji atitinkamą žodyną papasakoti apie medų. Esmė yra įvertinti medų pagal tai, kas yra parašyta ant etiketės. Pavyzdžiui, latviškas viržių medus, vertini, kiek jis atitinka tą etaloną, kurį esi išmokęs atpažinti. Nesakysi, kad tas bitininkas meluoja, tiesiog sakai, kad neatitinka standarto“, – pasakojo medaus žinovė.
Anot jos, svarbu pažinti, mokėti įvertinti, apibūdinti konkretų medų, suprasti didelę įvairovę, bet neišaukštinti vienos ar kitos rūšies.
„Oficialiai testuojame medų iš „Ballon“ taurės, pasukiojame, medaus paimame arba stikline lazdele, arba plastikiniu šaukšteliu, nes visos kitos medžiagos reaguoja. Tada išmazojame taurės kraštus, pauostome ir tik tada ragaujame. Pavyzdžiui, liepų medus – vienas lietuvių mėgstamiausių, jis turi būti balkšvas, gal vos žalsvo atspalvio, bet jokiais būdais ne geltonas. Skiriamasis požymis – yra mentolio, mėtos poskonis“, – akcentavo pašnekovė.
Iš vaško gamina net indus
Rasa ir Alvydas bičių ūkyje kuria ir įvairius dirbinius iš vaško. Pavyzdžiui, sukūrė net užsukamų indų medui, papuošalams.
„Vaškinės dėžutės yra ilgaamžės. Turime ir druskinių, cukrinių, dėžučių riešutams, papuošalams – kam tik norite. Man labiau norisi dėti maisto produktus“, – sakė Rasa.
Anot jos, ūkyje bandoma vengti plastiko – pakuoti naudojamas ir perdirbtas popierius.
„Tik bičių koriams pakuoti dar naudojame plastiką, kol kas neatradome alternatyvos. Gaminame ir žvakes, muilines. Prieš Kalėdas, prieš Velykas parduodame daug vaškinių pakabinamų žaisliukų. Tai būna nemažai darbo išpilsčius vašką nuglostyti, pragręžti skylutę, kad būtų galima pakabinti“, – pasakojo pašnekovė.
Anot jos, vaškinius indus galima plauti šaltu vandeniu, tik svarbu nenaudoti šiurkščios kempinėlės.
„Iš techninės pusės vaškas yra labai inertiška, biologiškai aktyvi medžiaga. Vaškas tirpsta tik verdančiame etilo alkoholyje. Geromis sąlygomis sandėliuojamas, jis gali stovėti keliasdešimt metų, bet jei jį įmeti į kompostą, suyra per 3 mėnesius. Vaškas turi ir antibakterinių savybių“, – sakė bitininkė.
Kaip teigė Rasa, kai kuriuos vaško indus jie gamina ir su nuosėdomis, tai padeda sukurti naujų raštų.
„Po kurio laiko tą indą gali sukompostuoti arba perlydyti, pasigaminti vaškinę žvakę ar žaisliuką“, – aiškino ji.
Alvydas pasakojo, kad žmonės mėgsta ir medų su koriu. „Tą klientą turime užsiauginti – nėra taip, kad jis ateis ir nuolat pirks. Turi duoti paragauti, parodyti. Dar į stiklainius maišome dviejų sezonų medų – vienoje pusėje pavasarinis, kitoje – rudeninis, kad būtų kitos spalvos“, – sakė vyras.
Rasa teigė pastebėjusi, kad su laiku pavyksta vis labiau ugdyti klientų skonį, todėl jos didžiausias noras – pakeisti žmonių požiūrį į medų.
„Keisti vartotoją, rinką, ko gero, reikalauja daugiausia investicijų, nes dažniausiai būna atvirkščiai – verslas turi taikytis prie rinkos, bet kai pats vertini, ką darai, nesinori galvoti, kad medus tik žaliava. Kai mes bendraujame su žmonėmis, matome, kad jie pradeda vis labiau vertinti medų, reikia tik mokėti pateikti, pavaišinti, duoti pakankamai paragauti, pauostyti“, – sakė ji.
Alvydas pasakojo, kad apskritai reikia negailėti medaus ir juo dalintis.
„Jeigu nereikėtų pinigų pragyventi, gal visą medų išdalinčiau“, – šypsojosi pašnekovas.
