Premjerė Ingrida Šimonytė LRT TELEVIZIJAI teigia, kad ją stebina prezidento Gitano Nausėdos patarėjos siūlymai, kaip reikėtų padėti labiausiai kainų augimą jaučiantiems gyventojams. „Tikrai neketinčiau bandyti to, ką bando kaimyninės valstybės prezidentas, taikydamas baudžiamąją atsakomybę <...> įmonėms, kurios kelia kainas“, – sako ministrė pirmininkė.
– Prezidentūra praėjusią savaitę paragino Vyriausybę rasti dar neišbandytų būdų padėti kainų augimą labiausiai jaučiantiems žmonėms. Gal ketinate bandyti ką nors nebandyto?
– Tikrai neketinčiau bandyti to, ką bando kaimyninės valstybės prezidentas, taikydamas baudžiamąją atsakomybę, siundydamas prokuratūrą ir teisėsaugos organus įmonėms, kurios kelia kainas. Mane truputėlį nustebino tie komentarai, turint mintyje, kad pats ekscelencija prezidentas yra ekonomikos mokslų daktaras, apsigynęs disertaciją jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Ir rinkos ekonomika, ir kainų mechanizmas rinkos ekonomikoje turbūt pačiam prezidentui nėra svetimas, tai kodėl kai kurie patarėjai primygtinai atsisako tai suprasti, tiesą sakant, sunku suprasti.
Aš į tai reaguoju tiesiog kaip į tam tikrus komentarus. Man sunku patikėti, kad prezidento patarėjai gali tokius dalykus kalbėti, bet turbūt čia diskusiją ir pabaigsime.
– Bet jeigu nebaigtume, prezidento patarėja Irena Segalovičienė taip pat kalba apie Šeimos kortelę, kuri galėtų sumažinti šeimų finansinę naštą. Šeimos kortelė veikia bene trejus metus. Ar ji yra davusi kokią nors realią naudą?
– Šeimos kortelė yra ir ji savo funkciją atlieka. Jeigu mes kalbėsime apie kokias nors papildomas išmokas vienoms ar kitoms socialinėms grupėms, vaikų turinčioms šeimoms, pagyvenusiems žmonėms ar dar kažkam, tai nėra dalykas, kuris pats savaime kažkaip sumažintų kainas. Žmonių pajamos tiesiog papildomos viena ar kita suma.
Man atrodo, kad sprendimų biudžete yra pakankamai. Tik tiek, kad tuos sprendimus darant, vėlgi, turbūt reikia rasti tokį subalansuotą sprendimą, kad tai savaime netaptų problema.
Didžioji dalis kainų, infliacijos vis dėlto yra nulemta energetikos kainų šoko ir kitų kainų šokų, kurie yra globaliose rinkose. Tai taip pat galioja ir maisto prekėms, ne tik energetikai, bet mes taip pat neturime atmesti ir to, kad rinkos ekonomikoje ir papildoma paklausa sukelia spaudimą kainoms.
Sprendimai, kurie indeksuoja pajamas, pensijas ar kažkokias socialines išmokas, turi būti gerai pamatuoti, kad netaptų problema ir nepakaitintų to laužo dar labiau.
Kainos rinkos ekonomikoje formuojasi labai paprastai: kaina yra tokia, kiek pirkėjas yra nusiteikęs už prekę mokėti. Žinoma, kai prisideda dar papildomi veiksniai, tokie kaip energetikos kainų šokas ir visa kita, tai tiesiog negali kažkur pradingti – vis tiek šitie poveikiai į kainas persikelia.
– Dėl energetikos kainų kilimo prezidentas liepia Energetikos ministerijai geriau atlikti namų darbus ir geriau išspręsti kainų kilimo arba jų kompensavimo klausimą. Tuo metu pats ketina dalyvauti Europos Vadovų Taryboje, kur dėl šitų dalykų bus tariamasi. Ar prezidentūra prašo Vyriausybės kokių nors konsultacijų ar pagalbos, kuri galėtų būti naudinga?
– Matote, procedūra yra labai paprasta. Iki šiol, nepaisant to, kad Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovauja prezidentas, pozicijas bet kokiai tarybai – Ministrų Tarybai, Vadovų Tarybai – ruošia Vyriausybė ir mandatuoja Lietuvos Respublikos Seimas, konkrečiai Europos reikalų komitetas. Iš esmės pozicija ir būna parengta Vyriausybės. Ten būna sudėtos ir visos iki tol buvusios diskusijos ministrų tarybose, ir kažkokie aktualūs klausimai, ir tie klausimai, kuriais yra būtina kalbėti. Bet situacija yra tokia, kad čia jau prezidento valia, kiek jis tos pozicijos ir mandato laikosi.
Jeigu ministras pirmininkas dalyvautų Europos Vadovų Taryboje taip, kaip yra daugumoje kitų valstybių, tuomet nukrypimas nuo mandato, kurį suteikia Seimas, jau sukelia tam tikras pasekmes iki galbūt ir ministro pirmininko atstatydinimo, jeigu yra labai didelis nukrypimas be suderinimo. Prezidento šitie suderinimai neįpareigoja, nes jis Seimui nėra atskaitingas tuo pačiu būdu kaip ministras pirmininkas. Aš tiesiog noriu tikėtis, kad prezidentas savo diskusijose vadovaujasi Lietuvos Respublikos pozicija.
– Ateinančiais metais prognozuojamas ekonomikos sulėtėjimas. Jeigu taip nutiktų, kad biudžetas būtų daugiau deficitinis, negu dabar yra planuojama, kokios būtų arba kokios numatomos biudžeto koregavimo priemonės? Ar tai būtų skolinimasis, ar kokie nors mokesčiai ir jų didinimas?
– Tikrai nemanau, kad kalbėtumėme apie kokį nors mokesčių didinimą, jeigu ekonomikos scenarijus pasirodytų prastesnis. Būtent todėl Vyriausybė pateikia biudžetą su beveik 5 proc. deficitu, iš kurių pusė yra toks pamatinis deficitas, o dar pusė yra tai, kas yra reikalinga energetikos kainų šuoliui spręsti arba tokiems laikiniems, mes manome, veiksniams, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos karo pabėgėlių priėmimas Lietuvoje ir tam reikalingos lėšos.
Mes sakome, kad nuo tos ribos nulipti yra nepageidautina ir netgi labai pavojinga, todėl kad gali būti, kad mes nuo tos ribos nulipsime, nes ekonomikos faktinė padėtis tiesiog bus prastesnė ir tai reiškia, kad biudžeto pajamos bus mažesnės.
Kol kas, net jeigu tokia rizika išsipildytų, tai neatrodo koks nors dramatiškas pablogėjimas, bet dėl to mes privalome būti labai sargūs, nes tuo pačiu metu, kai ekonomikos perspektyvos prastėja, paprastai jau taip atsitinka, kad prastėja ir kiti dalykai. Konkrečiai prastėja padėtis finansų rinkoje ir brangsta skolinimasis, todėl šitaip mėtyti ant stalo įsivaizdavimą deficito, kad jis turi būti 6, 16 ar 66 proc., tikrai yra neatsakinga ir neatsargu.
Mums pavyko išlaikyti tokias bazinio biudžeto projekto ribas, kokias planavome savo stabilumo programoje, bet kadangi prisideda papildomi veiksniai ir visų pirma energetika, tuos papildomus veiksnius mes tiesiog papildomai ir skaičiuojame. Dėl to mūsų deficitas yra žymiai blogesnis, negu buvo manyta. Bet manyti, kad čia nepakankamai, reikia dar daugiau ir čia reikia mokesčius mažinti, išlaidas didinti, kaip paprastai būna, ir nesiskolinti, ir deficito neturėti, aš tikrai tokių neišbandytų būdų, matyt, kad negabi išbandyti. Vyriausybės pozicija yra tokia, kad planuojamo deficito didinimas yra ne tik nepageidaujamas, bet ir labai pavojingas.
– Europos Sąjungos ministrai sutarė didinti paramą Ukrainai ir Lietuva yra tarp jų. Bet Lietuva tebeturi įmonių, kurios uždirba Rusijoje ir moka mokesčius, iš kurių yra finansuojamos raketos prieš taikius miestus arba perkami medikamentai, skatinantys Rusijos karius eiti ir prievartauti. Apie tai kalba ir Jungtinių Tautų atstovė. Ar Lietuva svarstys drausti savo piliečiams finansuoti karą prieš Ukrainą, ar tai bus palikta žmonių sąmoningumui, siūlantiems boikotuoti tokius dalykus ir panašiai?
– Man atrodo, kad vis dėlto geriausiai tokius dalykus turbūt spręstų jau pačių verslininkų ir pačių verslo subjektų moralė. Man labai gaila, kad iš esmės mes vieno kito investuotojo problemą dabar pateikiame, tarsi tų investuotojų ar tų įmonių būtų labai daug, nes daugelis įmonių ir ne tik Lietuvoje, o ir kitose šalyse savo ryšius su Rusija nutraukė. Nebūtinai tuoj pat, nebūtinai iš karto, bet tikrai ir patys garsiausi pasaulio vardai iš rinkos vienaip ar kitaip pasitraukia.
Kodėl kai kuriems mūsų verslininkams yra taip sunku pasitraukti, man yra tikrai sunku atsakyti, nes ir patys verslininkai labai klaidinančias žinias siunčia. Bet taip jau yra, kad vis dar yra tam tikras srautas pajamų ir nebūtinai tik iš investicijų, bet taip pat, tarkime, iš energetikos išteklių pirkimo, kurias gauna Rusija iš Vakarų valstybių. Tarkime, Lietuva, kuri atsisakė šitų pirkimų, pavasarį buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuri tuos sprendimus galėjo priimti ir juos priėmė. Ne visos šalys taip greitai tai galėjo padaryti.
– Investuotojų nėra daug, bet prekybos įmonių yra tikrai nemažai ir tikrai daugiau, negu norėtųsi, kurios įveža prekes iš Rusijos ir taip leidžia uždirbti Rusijos gamintojams. Nes dabar, iš vienos pusės, Lietuva remia Ukrainą ir finansuoja Ukrainos kovą už laisvę, iš kitos pusės, leidžia finansuoti Ukrainos priešą.
– Matote, man turbūt yra sunku pakomentuoti, kiek to asortimento, kokiose parduotuvėse dar yra likę, nes kai prasidėjo invazija, man atrodo, labai didelė dalis mūsų prekybos įmonių, farmacijos, vaistinių ir visų kitų jau labai anksti priėmė sprendimus ir pranešė, kad nebeprekiaus rusiškomis prekėmis ar kosmetikos priemonėmis ir taip toliau, ir panašiai. Kiek tų prekių liko dar ir kur, nuoširdžiai pasakysiu, neturiu galimybių sužiūrėti. Būtų gerai, kad verslai suprastų, kodėl kartais tokios strategijos laikosi, turbūt tos prekės yra pigesnės. Lietuvoje kaina dar labai dažnai yra lemiamas veiksnys, bet, jeigu dingtų tos prekės iš prekystalių, nemanau, kad kažkas iš Lietuvos pirkėjų labai smarkiai tų prekių pasigestų.
– O norėtumėte, kad dingtų?
– Kadangi ir šiaip jau daug metų neperku nieko, kas pagaminta Rusijoje, man atrodo, kad nepasigendu ir nepasigesčiau. Ir tikrai norėčiau, kad niekam iš Lietuvos žmonių pigesnė kaina nebūtų argumentas pirkti prekę, kuri kažkokius mokesčius uždirba Rusijos Federacijai.
– Ar galite išaiškinti, kokia šiandien yra situacija, kiek yra aiškiai žinoma dėl Vokietijos brigados dislokavimo? Čia irgi buvo kibirkščių ne tik tarp krašto apsaugos ministro ir prezidento, bet ir pačioje valdančiojoje konservatorių frakcijoje?
– Čia yra tokia galbūt ilgesnė priešistorė, kadangi buvo tam tikra deklaracija, kurią pasirašė prezidentas Nausėda ir kancleris Scholzas. Pagal tą deklaraciją, taip, kaip ją skaitome, tai yra brigada, kuri turėtų fiziškai būti Lietuvoje, mes tam ir ruošiamės. Tačiau žinome, kad tokie dalykai negali atsirasti nei per minutę, nei per mėnesį, nei per dvi savaites. Tokiam skaičiui karių yra reikalinga infrastruktūra. Mes esame jau vasarą pasiruošę darbinį infrastruktūros variantą, per kiek laiko galėtumėme ją išplėtoti, kad ji būtų pakankama, kiek tai kainuotų.
Kadangi tokios investicijos vis tiek turi būti suderintos su šalimi, kuri turėtų čia atsiųsti karius, dabar yra sudaryta mūsų Krašto apsaugos ministerijos ir Vokietijos krašto apsaugos ministerijos darbo grupė. Aš labai tikiuosi, kad laiko taškus ji labai gerai susiplanuos. Manau, kad per trejus metus tikrai realu išplėtoti visą infrastruktūrą, kuri yra reikalinga, kad brigada galėtų būti Lietuvoje
