Pandeminiais metais kino teatrai tapo vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių, ir nors galimybių pasas veikia nebe pirmą mėnesį, pastebimesnės naudos jis, kaip sako šios srities atstovai, nesuteikė, mat nebuvo atsižvelgta į prekybą užkandžiais ir gėrimais, svarbų kino salių pajamų šaltinį. „Forum cinemas“ vadovo teigimu, pastaraisiais metais dar geriau atsiskleidė ir piratavimo žala.
„Kai papasakoji modelį, kuriuo mes dirbame ir gyvenime, daug kas keičiasi, gal net ir vogtų filmų vartojime“, – LRT RADIJO laidoje „PIN kodas“ sakė Gintaras Plytnikas, kino teatrų tinklo „Forum cinemas“ direktorius, pasak kurio, dažnas įsivaizduoja kino teatrų veiklos modelį pernelyg supaprastintai.
Jeigu sumokėjote 10 eurų už bilietą, konkreti procentinė dalis nuo šios sumos atitenka kino teatrui, filmo teisių turėtojui, taip pat valstybei mokesčių pavidalu. „Bilietas yra karalius“, – teigia pašnekovas. Minėtosios proporcijos yra maždaug lygios, t.y. atitinka po trečdalį.
„Visi, kurie dalyvauja grandinėje, pradedant kino teatro kontrolieriumi ar tuo, kuris paleidžia filmą, kad jis šviestų ekrane, baigiant filmo scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir visa eile aktorių, platintojų, prodiuserių, techninio personalo – visi gyvena iš pono bilieto. (...) Esame tarsi galutinė grandinės dalis, kuri užtikrina gyvavimą visai grandinei nuo scenarijaus parašymo iki pat Holivudo. Nesvarbu, ar autoriai Lietuvos, ar užsienio – nėra lietuviško, prancūziško ar amerikietiško modelių, principas tas pats. Pardavei bilietą, gavai pajamas ir tas pajamas daliniesi su visais, kurie padarė taip, kad filmas ateitų iki ekrano“, – laidoje aiškino G. Plytnikas.
Ypatingų mechanizmų, lemiančių bilieto kainą, nėra – ją formuoja rinka ir ji priklauso nuo to, kiek konkrečioje šalyje žmogus yra pasirengęs mokėti už kelių valandų pramogą. O kaip su filmo įsigijimo kaina?
„Nepatikėsite, bet kainos už licenciją mūsų sektoriuje nėra, – sakė G. Plytnikas. – Tie patys procentai. Jeigu valstybė nedidelė, joje yra, tarkime, 3 mln. žiūrovų per metus, tiek ten ir piniginių srautų dalyvauja. Tie, kurie parduoda licencijas, tiksliau – pateikia medžiagas ir gauna procentinį atlyginimą, žino, kad iš konkrečios licencinės teritorijos, kitaip tariant, valstybės, galima maksimaliai gauti, pavyzdžiui, 100 tūkst. eurų, o minimaliai – 3 tūkst. Kad būtų didesnė riba, dedama daug pastangų – investuojama į marketingą, visokių būdų komunikaciją, kino teatrai savo ruožtu bando užtikrinti, kad jie būtų konkurentabilūs ir kokybiški. Tokiu būdu kino rinka auginama, žiūrovų kiekis priklauso tiek nuo ekonominių faktorių, tiek nuo įpročių, bet daugiau ar mažiau visur jis auga ir žiūrovų daugėja“.
Pasak pašnekovo, bene didžiausia investicija yra kokybiškoms peržiūroms reikalinga technika, nors vėliau išlaikyti ją ir nėra sudėtinga. Kino teatrai yra saistomi ir mokestinių įsipareigojimų, kaip ir daugybė kitų verslų.
„Kino teatras yra ta vieta, kuri moka ir nekilnojamojo turto, ir žemės, ir visus kitus susijusius mokesčius. Kitaip tariant, esame tokie pat rinkos dalyviai kaip ir daugybė stabilių verslų, kurie pastatus ir juos sieja arba nuomos, arba nuosavybės santykiai, vadinasi, visa tai susiję su fiksuotais kaštais. Kovidinės krizės akivaizdoje tai labiausiai ir traukia kino teatrus į dugną, nes pagyventi devynis mėnesius iš dvylikos neturint jokių pajamų, bet turint visus įsipareigojimus, yra sudėtinga – mūsų kaštai nuo to, kad negalime gauti pajamų, niekur nedingo“, – kalbėjo G. Plytnikas.
Per karantinus nebelikus didelės dalies kino teatrų lankytojų, niekur nedingo piratavimas. Anot „Forum cinemas“ vadovo, jo daroma žala legaliam kino verslui dar labiau išryškėjo, o kai kurių kino sektoriaus kompanijų bandymas keisti nusistovėjusį kino leidybos modelį atsigręžė prieš juos.
„Vis kino industrija turi vadinamuosius langus: visų pirma didžiajam ekranui kuriami filmai rodomi kino teatruose, po 2-4 mėnesių jie keliauja į kino filmų nuomą namuose, o galutinėje grandinėje, tarkime, po pusmečio ar metų, jie keliauja į televiziją. Taip yra turbūt nuo televizijos atsiradimo, nuo 5-6 dešimtmečio, grandinė šiek tiek keičiasi, bet iš esmės lieka stabili. Kas nutiko šiemet? Kelios didžiosios Holivudo studijos, norėdamos pastiprinti savo online platformas, paleido tai dirbusiems, tai nedirbusiems kino teatrams skirtų filmų licencijas kartu ir „online“. Ir dabar jie nežino, kaip atgal sukišti džiną į butelį, nes filmas, kuris JAV ar Švedijoje išeina, pavyzdžiui, „HBO Max“ ar „Disney+“, po dviejų valandų nuo pirmos minutės starto jau yra piratiniuose tinkluose. Jeigu senos demokratijos šalys su piratiniais tinklais tvarkosi griežčiau, tai likusioje pasaulio dalyje, kur net supratimo nėra, kas yra piratas, o kas ne, šios studijos nustojo gauti pajamas“, – kalbėjo G. Plytnikas.
Pašnekovas karčiai ironizavo, kad „2022-ieji bus arba sugrįžimo į protą metai, arba dirbsime statybose“.
„2022-ieji turėtų būti lūžio taškas atgal, jeigu virusas mūsų visai nenužudys ir pasai padės mums kažkaip išgyventi ir progresuoti. Matyt, logika turėtų grįžti į patikrintą klasiką – turi egzistuoti tam tikros taisyklės, nes jeigu jas sulaužai, atsiranda jovalas. Minėjote, kad yra daug kino, bet kokybiško jo tiesiog nebeliks, nes nebus už ką žmonėms jo daryti, profesionalams, kurie iš to gyvena. Jiems niekas nemokės algos. Įsivaizduokime blogiausią scenarijų – kino teatrai nedirba ir todėl nemoka, nes sustabdyti dėl pandemijos, video on demand arba legalios platformos, vos tik paleidžia, po dienos kitos visas piratinis pasaulis turi kopijas. Tokioje grandinėje atlyginimo nematome“, – laidoje „PIN kodas“ sakė G. Plytnikas.
Legalios kino internete platformos taip pat yra konkurentai kino salėms, tačiau ši konkurencija, kaip aiškina G. Plytnikas, yra sąžininga, o galų gale ir naudinga kino industrijai. Tuo tarpu piratavimo daroma žala yra tai, kas vienija kino teatrus ir šias platformas – nuo jo nukenčia abu.
„Bet kuri legali platforma yra mūsų konkurentas dėl žiūrovo – ar jis ateis pas mus, ar liks namuose. Tai yra garbinga kova. Mes turime savo priemones, kaip tai daryti, mes turime įrodyti, kad pas mus ateiti geriau negu likti namuose. Su nukelta kepure „Netflix“ ir visiems kitiems legaliai veikiantiems. Jie bando formuoti savo auditoriją, ypatingai „Netflix“, kurie turi savo gamybos liniją arba perka filmus, kurie neišeina į kino teatrus. Tai yra pakankamai garbingas žaidimas, licencijuojantis, skatinantis scenarijų rašymą, aktorių darbą“, – sakė laidos pašnekovas.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „PIN kodas“ įraše.
