Liubliana – kol kas vienintelė Europos Sąjungos sostinė, įsipareigojusi būti „zero waste“ (be atliekų, – LRT.lt). Ten jau dabar atskirai surenkamos maisto atliekos, o Lietuvoje vienintelis Alytaus regionas tik pradeda tai daryti.
„Atsiliekame keletu dešimtmečių, o tai yra paprasta, ten yra tokie patys žmonės ir jie tai pasiekia be jokių sunkumų“, – teigia VŠĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas Domantas Tracevičius.
Pašnekovas – žiedinės ekonomikos specialistas, padedantis kurti ir plėtoti verslą, kuris vadovaujasi žiedinės ekonomikos principais. Interviu portalui LRT.lt jis pasidalijo mintimis apie tai, kaip žiedinės ekonomikos modelis turėtų veikti praktiškai, kokių galimybių atsiveria ir kokių iššūkių kyla verslui, bandančiam šiuos principus įgyvendinti Lietuvoje.
– Kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra žiedinė ekonomika?
– Tai yra nuolatinis molekulių ciklas, keliavimas, nuolatinis jų naudojimas. Tai nuolatinis medžiagų ir daiktų naudojimas aukščiausia jų verte.
– Su kokiais mitais ir stereotipais tenka susidurti stebint visuomenėje vykstančias diskusijas apie žiedinę ekonomiką?
– Pabandysiu dar papildyti, kaip ta žiedinė ekonomika atrodo. Pirma dalis būtų uždaryti ciklą, t. y. atsisakyti sąvartynų ir deginimo įrenginių, nes tai vietos, kur medžiagas prarandame amžiams. Pirmas dalykas – pašalinti tokį dalyką kaip atlieka, nes visa tai, ką galime perdirbti, jau yra antrinė žaliava, o ne atlieka.
Kitas dalykas – tuos medžiagų ciklus padaryti kaip įmanoma ilgesnius. Tai yra daiktai arba paslaugos. Daiktai turėtų būti ilgaamžiai – nusipirkau ir tarnauja 20–30 metų. Kaip seniau buvęs, gal ir dabar tebeegzistuojantis stereotipas, kad vieno konkretaus gamintojo skalbimo mašinos tarnaus ilgai. Visi daiktai turėtų būtų tokie geri, ilgaamžiai, kai nusiperki – ilgai naudoji ir nesijaudini.
Daiktai turėtų būti lengvai taisomi. Dažnai mobilieji telefonai yra suklijuoti ir nebepataisomi. Išmeti, keiti, perki naują. Turėtų būti taisomi, atnaujinami. Daug žmonių keičia mobiliuosius telefonus, nes jie sulėtėja. Programinei įrangai nesiunčia atnaujinimų. Net pats „Google“ ir „Android“ atnaujina po 18 mėnesių, kartais po dvejų metų ir viskas – atnaujinimo nebegausi. Tai reiškia, kad tos naujausios programėlės labai lėtai veikia.
Paskutinė dalis yra daiktų intensyvumas – mažesnis nuosavybės turėjimas ir verslo forma kaip paslauga. Pavyzdžiui, elektromobiliai. Kad kuo daugiau žmonių persėstų iš savo automobilių į automobilį, kuriuo naudojasi daug žmonių. Įprastai automobilis apie 95 proc. laiko stovi. Tos žaliavos stovi nenaudojamos.
Neseniai važiavau pas aplinkai draugišką ūkininką Valentiną Genį – išmėginau elektromobilį nuvažiuoti iki Ukmergės ir atgal. Kai pasibaigs mano dabartinio automobilio galiojimo laikas, eksperimentuosiu išgyventi be nuosavo automobilio su vienu iš tų automobilių, kurie naudojami, kai reikia. Palygini išlaidas, kurias sutaupai, ir, aišku, poveikis aplinkai iš karto sumažėja.
Taip pat reikia suprasti, kad žiedinė ekonomika yra ir atkurianti. Tai yra medžiagų srautai – ko nevalgome (telefonai, mašinos, buteliukai, plastikas) – ir tai, ką valgome. Žemės ūkis gali būti ir CO2 išskiriantis, ir atkuriantis, nealinantis dirvos, prisidedantis prie jos kūrimosi, kad ji būtų derlinga ateities kartoms.
Dar yra toks mitas dėl atliekų deginimo. Deginame atliekas ir gauname atsinaujinančiąją energiją. Nieko panašaus. Nėra atliekų, yra tik netinkamai padėtos medžiagos. Pastačius atliekų deginimo jėgainę norisi jai užtikrinti atliekas ilgam laikotarpiui, nes tai yra įrenginiai, kurių tarnavimo laikas yra 20 metų. Dėl to daugybė Europos Sąjungos šalių yra įstrigusios su atliekų deginimo jėgainėmis.
Labai tikiuosi, kad Lietuva netaps jų įkaite ir imsis priemonių ieškoti, kaip kurti daiktus, kurie net netampa atliekomis, o ne maitins tuos atliekų deginimo monstrus. Jeigu deginame visokias neperdirbamo plastiko atliekas, tai yra tas pats, kas deginti naftą. Labai netvaru gamtai su milžinišku šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaku.
– Ar pandemija kaip nors pakeitė verslo požiūrį į ekonomiką?
– Džiaugiuosi, kad pasigirsta kalbų, jog atsigavimas turi būti kitoks, draugiškas aplinkai. Tai yra ta galimybė, kai lėšos skiriamos būtent tam verslui, kuris yra netaršūs ir siekia prisidėti prie žiedinės ekonomikos, siekia mažų mažiausiai perdirbti, naudoti atsinaujinančiąją energetiką, o geriausia – kuria tuos modelius, kurie tiesiogiai išlaiko medžiagas ir intensyvų naudojimą. Kol kas ryškesnių apraiškų dar reikia laukti. Jų yra, bet nedaug.
– Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste įgyvendindama žiedinės ekonomikos principus?
– Yra „Eurostat“ žiediškumo indeksas. Kol kas mes atrodome labai prastai, Lietuvos žiediškumo indeksas yra mažesnis negu 4 proc. Apskaičiuojama, kiek visų sunaudotų molekulių sukasi antrą gyvenimo ciklą. Europos vidurkis yra beveik triskart didesnis. Tokios šalys kaip Vokietija pasiekia daugiau už vidurkį. Vadinasi, tai įmanoma. O kai kurios šalys, tokios kaip Nyderlandai, pasiekia ir virš 25 proc. Mes kol kas atrodome gan silpnai.
– Ar tokiems skirtumams gali turėti įtakos Vokietijos depozito ir daugkartinės taros sistema?
– Komunalinės atliekos – tai, ką mes išmetame, sudaro nedidelę dalį žaliavų, kurias sunaudojame per metus. Lietuvoje vienam gyventojui tenka beveik 20 tonų žaliavų, o tai, ką išmetame, yra apie 400 kg. Tai maža dalis. Didžiąją dalį sudaro tai, kaip mes pagaminame tuos daiktus.
Lietuvai šiuo atveju sekasi blogai, nes nesusigrąžiname tų žaliavų iš gamybos. Mes labai daug eksportuojame biomasės, grūdinių kultūrų. Lietuva – didžiausias pasaulio grūdų eksportuotojas gyventojui. Daugiau negu 2 tonos gyventojui grūdų iškeliauja. Tai nebūtų blogai, jeigu tie grūdai būtų užauginami tvariai, draugiškai aplinkai, neeikvojant dirvožemio, neeikvojant perteklinio kiekio mineralinių trąšų, deja, yra atvirkščiai. Šiuo metu dauguma ūkininkų nevykdo sėjomainos, alina dirvožemį ir jo mažėja.
Mineralinės trąšos ateina su milžinišku CO2 pėdsaku. Aliname savo dirvožemį, nes grūdas, kad užaugtų, naudoja dirvožemyje esančias organines medžiagas, kurios iškeliauja, kai yra netvariai auginamos. Lietuva yra didelis mineralinių trąšų gamintojas. Tai prisideda ir prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ir prie medžiagų – molekulių, kurios iškeliauja – jos panaudojamos ir nesusigrąžinamos.
Tai tos savybės, kurios daro Lietuvos ekonomiką labai mažai draugišką aplinkai. Tokią, kuri naudoja žaliavas – tiesinę ekonomiką, kai, deja, žaliavos negrįžta.
– Kaip manote, kiek žiedinė ekonomika yra svarbi kovojant su klimato kaita?
– Iškastinis kuras Lietuvos ekonomikoje, žvelgiant į šiltnamio efektą sukeliančių dujų ekvivalentą, sudaro 58 proc. Ten iškastinis kuras yra deginamas – tai elektra, šildymas, transportas. Tai sektoriai, kurie naudoja iškastinį kurą kaip energijos šaltinį. Kita dalis – 42 proc. – yra susijusi su kita ūkine veikla ir taip išeina, kad šią beveik pusę šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalį vien pereidami prie žiedinės ekonomikos galėtume sumažinti.
Pagrindinis dėmesys žiūrint iš istorinės perspektyvos būdavo perėjimas prie atsinaujinančiosios energijos. Lietuvos kontekste <...> viskas atrodo neblogai – mes gan nemažai energijos pagaminame naudodami atsinaujinančiąją energetiką. Visoje Europos Sąjungoje tai buvo pagrindinė kryptis – atsinaujinančioji energetika, bet žiedinė ekonomika yra ne mažiau svarbi.
– Per pandemiją tapo populiari maisto išsinešti paslauga. Kokios galimybės įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus, pavyzdžiui, restoranui, kuriame maistas išsinešamas vienkartiniuose induose?
– Dėl pandemijos padidėjo vienkartinių pakuočių naudojimas ir tai mane labai liūdina. Taip pat tai atveria naujų galimybių. Kai kurie miestai stengiasi tuo pasinaudoti. Lietuva irgi galėtų. Pavyzdys – Tiubingeno miestas (Vokietijoje, – LRT.lt), kuris apskaičiavo, kad viešose vietose parduodamos vienkartinės pakuotės labai dažnai atgula į viešose vietose (pavyzdžiui, parkuose, – LRT.lt) esančias šiukšliadėžes. Tai reiškia, kad atsakomybė jas sutvarkyti tenka miesto biudžetui – visiems miesto gyventojams, nors kažkas pasinaudojo, bet atsakomybę permetė visam miestui.
Jie apskaičiavo, kad pakuotės, kai visi į tokią šiukšliadėžę meta įvairiausias atliekas, nebeatskirsi, ji nebeperdirbama. Reikia vežti deginti ir už tai mokėti pinigus. Apskaičiavo, kad miestui tai yra brangu ir neteisinga. Nuo kitų metų pradžios siūlo įvesti mokestį, kad kiekvienai viešai naudoti parduodamai vienkartinei pakuotei maistui išsinešti būtų taikomas 50 centų mokestis. O pardavėjas turi pasiūlyti alternatyvą daugkartinėje pakuotėje, kurią panaudojęs gali sugrąžinti.
Tai ir yra galimybė sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir prisidėti prie žiedinės ekonomikos, kai naudojama daugkartinė pakuotė. Lietuvoje jau kelerius metus veikia iniciatyva „CupCup“. Yra ir keletas panašių, kurios festivaliuose, kavinėse leidžia su kava tai sutvarkyti, deja, paplitimas nėra itin didelis.
Daugiausia, ką didieji kavinių tinklai gali pasiūlyti, – nuolaida atsinešus savo tarą. Ta nuolaida dažniausiai yra nedidelė. Ji mažai motyvuoja žmogų atsinešti savo indą. Pateikiama kaip nuolaida, bet tai nėra mokestis už vienkartinį indą. Jeigu būtų pateikiama kaip mokestis, tai skatintų daugiau. Yra galimybė mūsų valdžios institucijoms tai permąstyti, pradėti taikyti išsinešamiems vienkartiniams indams mokestį, kuris galėtų finansuoti įvairias aplinkosaugos schemas, kad įmonės įsidiegtų daugkartinius indus.
Yra pavyzdžių, kur yra plačiai išplitę daugkartiniai indai, pavyzdžiui, Vokietijoje yra sistema „ReCup“, kuriai jau artėja 10 metų. Vokietijoje yra tūkstančiai vietų, kuriose galima išsinešti kavą pagal „ReCup“. Buvau kažkada Kylyje, girdėjau apie šią sistemą, išbandžiau. Sumokėjau vieno euro depozitą, gavau puodelį. Grįžau namo į Lietuvą ir pasitaikė proga kitais metais važiuoti į Berlyną. Nuėjau į vieną kavinę, daviau savo seną iš Kylio pirktą „ReCup“ puodelį, kad man įpiltų kavos. Jie paėmė, pasakė, kad išplaus, ir davė visiškai švarų su Berlyno ženklu, pripylė kavos, ir viskas.
Tai galėtų tapti norma, nes tai yra labai paprasta. Tie, kas imtų išsinešti, turėtų mokėti vieną eurą už daugkartinį puodelį arba atsinešti savo. Jeigu negali, tai sumokėk už vienkartinį. Sumoki už tą taršą, kuri po to patenka į mieste esančias šiukšliadėžes, už kurias moka visi miestiečiai.
Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais sistema pajuda ir į maisto sektorių – maistui išsinešti naudojama ta pati sistema. Sakyčiau, didelis pionierius čia yra „ReCircle“, <...> pas juos irgi lygiai tas pats principas. Gaudamas vienkartinį indą, susimoki depozitą. Po to gali indą atnešti, jį paims, duos kitą nemokamai ir įdės maisto. Tai yra nėra labai sudėtinga – indai sukasi ratu, visą laiką yra švarūs.
Namuose nenaudojame vienkartinių indų, naudojame daugkartinius, juos išsiplauname. Lygiai taip pat galime juos ir viešose vietose naudoti. Jie niekuo ne blogesni. Jei atsirastų mokestis vienkartiniam indui, pasikeistų visa situacija, nes žmonės skaičiuoti moka, jie protingi.
Tą puikiai parodė Lietuvoje įvesta depozito sistema. Nėra taip, kad lietuviai per metus tapo labiau mylintys aplinką ar mažiau šiukšlinantys. Ne. Lietuviai yra tie, kurie moka skaičiuoti pinigus. Kaip prieš kelerius metus rašė „The Economist“, depozitas yra pinigai, kuriuos esame sumokėję ir norime juos susigrąžinti. Kodėl mes turime išmesti savo pinigus? Lygiai taip pat kodėl mes turėtume mokėti už vienkartinę pakuotę, kuri yra teršianti, kai yra daug galimybių naudoti daugkartinę papildomai nieko nesumokant.
Tai yra natūrali evoliucija. Kai kurios Europos šalys jau yra labai toli pažengusios. Mes pradedame pirmus žingsnius. Manau, jeigu valdžios institucijos ir Aplinkos ministerija norės keisti situaciją, tai yra tai, ką galime padaryti ir kartu mažinti išteklių naudojimą, išmetamų atliekų kiekį, ir, žinoma, mažinti CO2 pėdsaką.
– Ką manote apie nuo liepos 3-iosios įsigaliojusį draudimą platinti vienkartinius plastikinius šiaudelius, pakuotes ir kitus gaminius?
– Žiūriu teigiamai. Puiku! Mums to reikia, bet draudimas nepakankamai ambicingas. Apriboja tik labai nedidelį kiekį produktų – netgi vienkartinių plastikinių maišelių neapima. Puiku, kad tarp ten patenkančių produktų yra prekybos centruose nusiperkami vienkartiniai indai. Jų sumažės ir tikiuosi, kad neliks gamtoje. Tai paremta tuo, kas randama Europos Sąjungoje esančiuose paplūdimiuose.
Labai džiaugiuosi, bet tai nepakankamai ambicinga, nes turime daugybę problemų. Vienkartiniai maišeliai – ir plastikiniai, ir popieriniai – lygiai taip pat prisideda prie taršos. Ta vienkartinė popierinė pakuotė maistui išsinešti irgi prisideda prie taršos. Iniciatyva sveikintina, bet būkime ambicingesni, jeigu iš tikrųjų norime pakeisti situaciją.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria verslas, siekiantis įgyvendinti žiedinės ekonomikos principus?
– Aplinkai tarši veikla ir jai neigiamas poveikis nėra apmokestinami. Yra pigiau teršti, negu būti draugiškam aplinkai. Dėl to verslas, kuriam rūpi aplinkosauga ir klimato kaita, deja, nėra konkurencingas. Tai yra pagrindinis iššūkis.
Visgi, kai kuriose srityse verslui būti aplinkai draugiškam jau yra labiau apsimokantis dalykas. Jeigu pažiūrėtume į energetikos sektorių, tai statyti anglies ar dujų kūrenimo elektrinę visiškai neperspektyvu. Dabar perspektyvios atsinaujinančios energetikos formas.
Toliau einame prie elektromobilių. Tai yra ateitis. Vidaus degimo variklio laikas jau suskaičiuotas. Organizacija „Transport and Environment“ skaičiuoja, kad liko nedaug, kol kainos susilygins. Dabar dar institucijoms reikia duoti paramą, kad vartotojai ir įmonės elektromobilių įsigytų. Ateityje kainos išsilygins ir elektromobiliai taps pigesni.
Tvarūs sprendimai verslui nebūtinai yra brangesni, pavyzdžiui, vienkartiniai ir daugkartiniai kavos puodeliai. Daugkartinius kavos puodelius išleidus į rinką, tau sumokėjo depozitą. Jeigu puodelis dingo – gavai už jį mokestį.
Žmonės iš savo įpročių, nenoro, patogumo renkasi vienkartinius produktus, bet lengva tai pakeisti, kai yra patogi mokestinė sistema. Mano didžiausia vizija – aplinkosauga neturi kainuoti daug. Ji turi būti pigesnis variantas ir tada bus pokyčių.
Aišku, kai kurių dalykų mes neturėtume visai leisti į rinką. Pavyzdžiui – toksinių elementų. Tai jau ne mokestinė sistema, o draudimai. Kuo mažiau toksinių elementų mūsų naudojamuose produktuose, tuo saugiau juos galime perdirbti ir panaudoti kitiems daiktams.
Labai nemažai plastiko turi įvairių priedų ir perdirbtas netinkamas naudoti produktams, turintiems kontaktą su maistu, arba daiktams, kuriuos naudoja vaikai, nes gali praryti. Toksinius dalykus reikia drausti, o netvarius, kurie nėra toksiški, bet turi labai didelį neigiamą pėdsaką aplinkai, reikia apmokestinti.
– Kokią pridėtinę vertę jaučia verslas, jeigu remiasi žiedinės ekonomikos principais?
– Visų pirma pridėtinė vertė ta, kad jis daro gerą darbą. Karmos taškai (juokiasi, – LRT.lt). Jei rimtai, tai verslas žengia ten, kur po kelerių metų ateis kiti. Jis turi first mover advantage (pirmojo iniciatoriaus pranašumą, – LRT.lt) toje srityje. Gali įgyti patirties ir jau žinoti, kaip esant tvariam vykdyti veiklą ir uždirbti.
Aš džiaugiuosi, kad vis daugiau vartotojų kreipia dėmesį į tvarumo elementą. Jiems tampa svarbu, kokia pakuotė naudojama, koks tai yra produktas, kaip jis pagamintas, ar klimato pėdsakas yra didelis, ar mažas, ar tai atsinaujinantys šaltiniai. Ženkime šiek tiek toliau nuo aplinkosaugos – ar ne vergų darbu gautas drabužis. Tai irgi yra tas elementas, į kurį reikia kreipti dėmesį, ir vis daugiau žmonių jau kreipia dėmesį.
Džiaugiuosi, kad tai tampa realybe, kai vartotojai reikalauja, ir džiaugiuosi, kad didieji verslai pasiduoda. Vis dėlto patys didžiausi pasiduoda ne todėl, kad nori būti geri, o todėl, kad jiems apsimoka. Jie paskaičiuoja, nes tokiose korporacijose kaip „Coca- Cola“, „Mars“ dirba patys protingiausi žmonės. Bet kokia didžiausia korporacija turi pačius protingiausius žmones. Jie paskaičiuoja, kiek jiems žaliems būti, paskaičiuoja, kiek iš to uždirbs.
„Coca-Cola“ Lietuvoje naudoja perdirbtą PET pakuotę, kuri yra vienkartinė, nes to mūsų vartotojai nori, yra tokia mada. „Coca-Cola“ toliau neina ir nesako, kad naudos daugkartinį plastikinį butelį, kaip yra Vokietijoje. To mums dar nesiūlo. Kad ir kaip save girtų ir vadintų labai tvariomis įmonėmis, viskas yra iš išskaičiavimo.
– Ar per pandemiją atsirado daugiau verslų, kurie vadovaujasi žiedinės ekonomikos principais?
– Taip. Yra tam tikra bendra mūsų visuomenės evoliucija. Mes, kaip žmonės, kurie išnaudojo labai daug Žemės išteklių, ją teršia, prisideda prie klimato kaitos, mes norime keistis. Tai yra natūrali evoliucija, aš džiaugiuosi, kad tokių verslų atsirado daugiau. Man tenka bendrauti su vis daugiau verslų, kurie nori patarimų ir klausia, ką daryti, kad galėtume pasikeisti.
– Kokią kainą už neatsakingą vartojimą mokėsime?
– Jau dabar labai pasikeitęs klimatas ir atsiranda ekstremumų. Tai periodai, kai yra labai šalta, ir periodai, kai yra labai karšta. Anomalijos. Tos anomalijos išbalansuoja ir mus – kai yra šalčio bangos, daugiau žmonių mirtinai sušąla, o karščio bangos reiškia, kad nuo karščio žmonės miršta. Taip yra visame pasaulyje. Ekstremumai, susiję su oru, audros – tai žala vien iš aplinkos.
Kita dalis – kai kurių žaliavų mes tiesiog nebeturėsime. Riboti ištekliai, pavyzdžiui, fosforo. Jo liko 30 ar 40 metų, o fosforas yra būtinas augalams augti. Klausimas, kaip mes prasimaitinsime, jeigu savo maisto ir virtuvės atliekų, nuotekų dumblo, kuris turi fosforo, nesugrąžinsime atgal – į žemės ūkį, kad vėl viskas galėtų augti ir užsidarytų fosforo ciklas.
Kita medalio pusė – tarša susijusi su išgavimu. Lietuva yra šalis, kuri mažai turtinga žaliavų, bet turtinga žemės. Neatsakingai naudodami turbūt vieną didžiausių turtų – dirvožemį, vargiai ką galėsime užsiauginti po kelių dešimtmečių. Išeikvosime. Susikurti vienam centimetrui humusinio sluoksnio reikia gal 500 metų, bet jį galime išnaudoti per 20 metų intensyvios žemdirbystės ir viską prarasti. Po to tiesiog turėsime auginti vaisius ir daržoves vatoje, kas dabar yra kai kuriose vietose daroma.
– Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad paliktume mažesnį pėdsaką gamtai?
– Pats didžiausias veiksmas yra rinktis, už ką balsuojame. Balsadėžė yra ta vieta, kuri turi didžiausią poveikį. Jeigu mums svarbu aplinka ir tai yra mūsų prioritetas, renkame tokius politikus, tokią valdžią, kuri padarys taip, kad aplinkosauga netaps prabanga, o taps kasdienybe. Būdamas taršus mokėsi daugiau.
Kita dalis – ieškoti būdų, kaip galima vartoti tvariau, rinktis produktus, kurie yra mažiau teršiantys, yra daugkartiniai. Po savęs nepalikti nieko, nes daugkartiniai daiktai reiškia, kad gali naudoti daug kartų arba panaudojai ir perdavei kitam naudoti. Taip ir su daugkartine lėkšte ar daugkartiniu puodeliu. Tą puodelį iš Vokietijos, kurį pusę metų turėjau savo namuose, kažkas kitas dabar naudoja ir jis keliauja ratu. Po savęs nepalieki atliekų.
– Kokia jūsų asmeninė žalesnės ateities vizija?
– Labai tikiuosi, kad tie įsipareigojimai tapti klimatui neutraliems bus įgyvendinti. Mano nuomone, jei kalbame apie Paryžiaus susitarimus, ne iki 2050 metų, o iki 2035-ųjų arba 2040-ųjų reikia pasiekti tuos rodiklius, nes kitaip galime patekti į situaciją, kuri pakeis visą pusiausvyrą.
Aš labai tikiuosi, kad atsiras teisiniai aktai, kurie leis tvariam verslui konkuruoti ir tvarų vartojimą padarys pigesnį negu taršų. Bus daug pigiau savaitgalį gauti picą daugkartinėje dėžėje su užstatu, kurį aš galėsiu atgauti grąžinęs tą dėžę, negu gauti picą aliejumi permirkusioje kartoninėje dėžėje, kai neaišku, ar ją po to pavyksta perdirbti, ar tiesiog ji tampa kuru.
Yra pavyzdžių, kai galima parduoti ne lempą, bet šviesą. Moki už tiek, kiek šviesos sunaudoji, ir tada lempų gamintojas gali investuoti ir kurti tokias lempas, kurios gali būti labai brangios, bet tarnauja ne 2 metus, o 20 metų. Tas gamintojas, žinodamas visą lempos sudėtį, susigrąžina ją ir žino, kaip lengviausiai perdirbti.
Mano vizija yra sukurti tokią teisinę aplinką verslui ir vartotojams, kad mes visi galėtume būti tvaresni.
– Ačiū už pokalbį.
