Nors sovietmečiu statyboms buvo taikomi įvairūs apribojimai, sodininkai sugebėjo stebinti išradingumu. Kolektyvinius sodus nagrinėjantis architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Matas Šiupšinskas LRT RADIJUI sako, kad neretai minėti reikalavimai būdavo apeinami ir realybėje sodo nameliai virsdavo dideliais gyvenamaisiais namais.
M. Šiupšinskas teigia, jog interesas domėtis kolektyviniais sodais kilo iš mėginimų suprasti miestą.
„Magistro studijose rašiau apie gyvenamuosius rajonus sovietmečiu, bet jau tada jaučiau, kad dalis kasdienybės sovietmečio mieste neapsiriboja tik masinėmis daugiabučių rajonų statybomis – kolektyvinių sodų teritorija buvo viena iš akivaizdžių, tačiau mažai tyrinėtų miesto pakraščių“, – akcentuoja pašnekovas.
Pasak architekto, miestai, kurie sovietmečiu smarkiai plėtėsi, būtų sunkiai tai padarę be kolektyvinių sodų. Jo pasakojimu, po karo gyventojams stipriai reikėjo papildomo aprūpinimo.
„Tarp 1946-ųjų ir 1948-ųjų badas Sovietų Sąjungoje buvo opi problema, todėl 1949-aisiais visų respublikų miestiečiams buvo nurodyta aktyviau steigti daržus ir sodus. [...]
Tuo metu dominavo šešių arų sklypai, tos teritorijos buvo sudalijamos gana panašiai, bet apie namelių statybas didelės kalbos nebuvo. Esminis klausimas – kaip aprūpinti gyventojus maisto produktais, vaisiais ir daržovėmis“, – pažymi LRT RADIJO kalbintas architektas.
Kiek vėliau šis procesas įgavo pagreitį ir Lietuvoje, sako M. Šiupšinskas. Apie 1959-uosius ėmė steigtis oficialios draugijos, tačiau, pasak pašnekovo, pirmieji bandymai sodininkauti kolektyviniame sode jau buvo atpažįstami keletą metų prieš tai.
Nors kolektyvinius sodus žmonės galėdavo gauti patys inicijuodami tokį procesą, visa tai ypač priklausė nuo įmonių ir įvairių organizacijų.
„Jos savo darbuotojams duodavo sodus, gaudavo žemės, kurios būdavo nelabai derlingos. [...] Nemenčinės plento pusėje buvo buvę poligonai, karinės teritorijos, kurios neturėjo paskirties ir poreikio naudoti. Jos buvo tarsi atiduodamos organizacijoms naudoti, tačiau šios tas teritorijas išdalydavo sodo sklypeliais.
Neretai viskas priklausydavo nuo ūpo – žmonių iniciatyvos. Galbūt tam tikra organizacija buvo stipresnė ir kaip tam tikra gerovės atributą skirdavo sklypus savo darbuotojams, tačiau kitoje organizacijoje intereso tai daryti nebūdavo. Žmonės rasdavo priėjimą per asmeninius ryšius, kur galėtų būti jų bendrijos sklypelis“, – aiškina M. Šiupšinskas.
Siekdavo gauti žemės
Tais laikais žmonės trokšdavo turėti žemės, sako pašnekovas. Daliai gyventojų, net ir nesiruošiančių tapti sodininkais, tai būdavo didelė galimybė, pabrėžia jis.
„Jeigu šeima būdavo didelė, sodo reikėjo dėl ekonominių dalykų, net jei tie žmonės ir nebuvo dideli sodininkai. Galų gale tai buvo galimybė pasistatyti sodo namelį, nes individualių namų statyba dideliuose miestuose buvo uždrausta, tad sodai tapo vieta, kur galėjai ką nors pasistatyti“, – pasakoja architektas.
Paprastai sodo nameliai siekdavo vos 25 kvadratinius metrus, tačiau, anot M. Šiupšinsko, dažnai šie reikalavimai būdavo apeinami ir realybėje sodo nameliai virsdavo dideliais gyvenamaisiais namais.
„Įprasta praktika būdavo įsirengti ir verandą, kiek vėliau ją įstiklinti ir paversti kambariu. Nameliai su įstiklintomis verandomis būdavo išimtis ne taisyklė. Būdavo leidžiama įsirengti ir mažus rūsius, tačiau dažniausiai rūsiai būdavo išvis nerodomi arba neįskaičiuojami į plotą. Palėpė – chrestomatinis sodo namelis paprastai įstrigęs tarsi pasakų namelis, kur nėra sienų ir tik stogas“, – pasakoja pašnekovas.
Kiek vėliau buvo leista statyti didesnius – 45 kvadratinių metrų – sodo namelius, tačiau tai žmonių godumo nepasotino – sodininkai ir toliau naudojosi galimybėmis, kaip namelį padaryti didesnį.
„Buvo matomi atvejai, kai matai 45 kvadratinių metrų namelį su 45 kvadratinių metrų rūsiu, šalia garažas, kuris oficialiai yra tik stoginė. Palėpė taip pat pakelta, todėl tas namas gali siekti beveik 100 kvadratinių metrų. Iš tiesų gudriai buvo atitinkama daroma“, – kalba M. Šiupšinskas.
Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
