Verslas

2019.09.03 05:30

Zombių miestu ir Lietuvos Černobyliu vadinamas Didžiasalis nori nusikratyti etiketės: čia gera gyventi

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt2019.09.03 05:30

Lietuvos Černobylis, Zombių miestas, Dievo pamirštas kraštas. Tokie epitetai šalia Baltarusijos pasienio įsikūrusio Didžiasalio gyventojams sminga į širdį kaip strėlės. Miestui, kur butą galima įsigyti vos už kelis tūkstančius eurų ar net gauti dovanų, jie negaili pagyrų – tai puiki vieta auginti vaikus, o didmiesčių gyventojai, pamatę, koks žalias ir tvarkingas yra Didžiasalis, galėtų tik pavydėti.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Vasarą po Lietuvą keliavę žurnalistai nesustoja ir toliau keliauja po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbina vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Kadaise Didžiasalis iš tiesų išgyveno aukso amžių – čia veikė plytų gamykla, kurioje dirbo daugiau nei tūkstantis darbuotojų, dirbti čia atvykdavo net baltarusiai. Vėliau veikė keramzito fabrikas.

„Viskas sukosi aplink gamyklą. Atsirado ji – atsirado ir daugiabučiai, kūrėsi miestelis. Tik dėl gamyklos buvo laikai, kada gauti butą Didžiasalyje buvo didžiulė prabanga, pralaukusieji eilėje labai džiaugdavosi, kai gaudavo čia būstą“, – prisimena dabartinis Didžiasalio seniūnijos seniūnas Antanas Pauliukėnas.

Viskas pasikeitė po Nepriklausomybės atkūrimo – gamykla bankrutavo, geležinkelio bėgiai, vedę į Vilnių, buvo išardyti, nes dėl atsiradusių sienų su Baltarusija, dėl mažytės atkarpos, ėjusios per Baltarusijos teritoriją, buvo sudėtinga jais naudotis, gyventojai krovėsi lagaminus ir vyko iš miesto, kol daugiabučiai virto į vaiduoklius.

„Tada miestas pradėjo natūraliai nykti, nebeliko darbo vietų, žmonės pradėjo važiuoti iš čia ir darbo ieškoti kitur“, – liūdnai pripažįsta seniūnas.

Nors jis tikina, kad miestelis išgyvena renesansą – pamažu nebelieka nesutvarkytų kiemų ir gatvių, šaligatviai iškloti naujomis trinkelėmis, gyventojus džiugina jau prieš kurį laiką renovuota mokykla ir darželis, apleisti daugiabučiai Didžiasaliui garbės nedaro. Šiandien netgi yra likę penkiaaukščių, kurių vienos laiptinės butai apgyvendinti, o kitoje – nė vieno gyventojo.

Iš sostinės į Didžiasalį: auginti vaikus čia tobula

Važiuojant iki Didžiasalio nuo Ignalinos, pastebimai mažėja automobilių srautas, akį traukia įdomūs kaimelių pavadinimai. Pravažiuojame Laurinčiukiškę, Triburčius, pasiekus Dietkauščiznos kaimelį, iki Didžiasalio lieka apie trylika kilometrų. Automobilių kelyje sutinkame vos keletą. Kad priartėjome prie Baltarusijos, praneša kelio ženklas „Pasienio zona“. Netrukus pasiekiame Didžiasalį.

Palei pagrindinę Salos gatvę išsirikiavusios senos sodybos, kai kurios – apleistos, loja šunys, obelų šakos svyra nuo obuolių. Pasiekus mokyklą ir centrinę aikštę, akį patraukia sutvarkyti šaligatviai, gatvės, mokyklos kieme – sutvarkyta sporto aikštelė, nauji treniruokliai.

Centrinėje aikštėje – nieko įspūdingo, čia testovi, matyt, vienas lankomiausių objektų – parduotuvė „Aibė“ ir čia pat įsikūrusi vaistinė. Į parduotuvę užsukame ir mes. Po ilgos kelionės paimame sausainių, tačiau atsiskaityti sklandžiai nepavyksta – kortelių skaitytuvas niekaip nenori nuskaičiuoti reikiamos sumos.

„Čia, žinokit, šiandien visame Didžiasalyje stringa internetas, turbūt „Telia“ mus pamiršo“, – juokiasi kasininkė ir kantriai kartoja procedūrą. Galiausiai atsiskaityti pavyksta, traukiame pasižvalgyti.

Šmirinėdami po miestelį jaučiame į mus įsmeigtas vietinių gyventojų akis. Žmonių sutinkame nedaug, bet žvilgsniai veria kiaurai, matyt, niekaip nenuslėptume, kad esame atvykėliai.

Čia stovinčios daugiabučių eilės niekuo neišsiskirtų nuo kituose miestuose esančių, jei ne kai kurių butų lipnia juosta kryželiu užklijuoti langai, pranešantys, kad gyventojų čia seniai nebelikę.

Laikas, rodos, čia sulėtėja. Ant suoliukų kiemuose tingiai šnekučiuojasi kaimynai, iki žaidimų aikštelių savo vaikus lydi mamos. Viename iš kiemų sutikta Oksana su sūnumi kaip tik keliauja namų link.

Čia su šeima ji iš Vilniaus atsikėlė prieš 10 metų, kaip pati pripažįsta, ne iš gero gyvenimo – vyras sostinėje prarado darbą, todėl teko kraustytis pas tėvus į Didžiasalį. Tačiau 4 vaikus auginanti moteris džiaugiasi – nėra geresnės vietos auginti vaikus nei Didžiasalis. Čia ramu, žalia, šalia – atnaujinta mokykla ir darželis.

„Daug čia tų legendų apie mus sklando, esu girdėjusi, kad ir Černobyliu vadina. Skaudina, ypač skaudina, kai sako, kad čia Zombių miestas, nors iš tikrųjų taip nėra. Jūs pereikite patį Vilniaus centrą, Vilniuje – šiukšlynas, o pas mus viskas iššluota, viskas gražu. Mes visi kartu čia tvarkingai gyvename“, – tikina ji.

Dešimtmetį Didžiasalyje gyvenanti Oksana teigia, kad miestelis pakeitė savo veidą: „Buvo čia didelis projektas, per dvejus metus viską renovavo – šaligatvius, kiemus, vaikų žaidimų aikštelės atsirado, mokykla dar anksčiau renovuota. Daug kas pasikeitė, mūsų aplinka tikrai graži. Kol vaikai nepabaigs mokslų, – niekur nejudėsime, mums čia labai gerai – viskas vietoje.“

Vis dėlto ji supranta, kodėl miestelis piešiamas tokiomis niūriomis spalvomis. Jaunimui čia nėra ką veikti, todėl Didžiasalis lėtai sensta kartu su jo gyventojais.

„Gerai čia, bet jaunimui jokių perspektyvų nėra. Veiklos tai yra, kai mokykla dirba, – ir pasieniečių būrelis įsteigtas, šiemet keramikos būrelis atsiras, bet tas miestas po truputį vis tiek nyks, nes jauniems žmonėms nei darbo rasti čia galima, nei ką. Baigia 12 klasių ir visi išsilaksto“, – liūdnai pripažįsta ji.

Butai dykai ir vietinis Šanchajus

Oksana teigia, kad joks ne mitas, jog butai čia dalijami kone dykai. Ji pati gavo dovanų trijų kambarių butą, kuriame dabar gyvena su visa šeima.

„Butai pigūs su skolomis. Gali ir už dyką nusipirkti, bet turėsi skolų – 8 tūkst., būna ir 3 tūkst., bet turėsi išmokėti jas. Būna ir šiaip, kad butą perrašo dykai net ir be skolų, nes išvažiuoja gyventi kažkur į užsienį. Aš taip pat įsigijau už „ačiū“ ir be skolų, kadangi mano draugė į Naująją Vilnią persikraustė, – džiaugiasi. – Va čia yra mūsų butas“, – rodo į šalia esantį penkiaaukštį.

Priešais jį stovi keli tuščiomis, tamsiomis ertmėmis vietoje langų kiemą stebintys Didžiasalio vaiduokliais vadinami apleisti daugiabučiai. Sandariai užmūryti tik pirmo aukšto langai.

„Oi ne, tik nefotografuokite tų baisių daugiabučių“, – prašo Oksana, pastebėjusi, kad žvalgomės į juos.
Apsukdami aplink šiuos vaiduoklius ratą, susitinkame su Didžiasalio seniūnu – Antanu Pauliukėnu.

Įsitaisius ant suoliuko, seniūnas pasakoja, kad kadaise daugiabučiai buvo gyvenami: „Jie ištuštėjo natūraliai, buvo belikę vos po kelis gyvenamus butus kiekviename name. Todėl, taupant šilumą ir kitas išlaidas, susijusias su tų namų priežiūra bei administravimu, jau gana seniai buvo priimtas sprendimas, kaip likusius gyventojus iškraustyti ir suteikti jiems būstą kitur, o šiuos daugiabučius užkonservuoti. Taip ir buvo padaryta.“

Tuštėjantys daugiabučiai iki šiol yra Didžiasalio problema. Net apgyvendintuose keliaaukščiuose ne visi butai gyvenami, tą byloja jų balkonuose iškabinti kompaktiniai diskai, kurie turėtų nuvaikyti paukščius. Būtent dėl to būstą šiame Lietuvos kampelyje galima nusipirkti ir vos už kelis tūkstančius.

„Būstai tikrai pigūs, kadangi daug jų yra bešeimininkių, apleistų. Mokesčių inspekcija su Turto fondu dabar pardavinėja juos, aišku, toks butas dažniausiai reikalauja viso remonto, bet tikrai galima už kapeikas įsigyti. Atsiranda atvejų, kada žmonės butą nori padovanoti, kad tik jiems nereikėtų mokėti jokių mokesčių. Taigi, gerai paieškoję, galite gauti ir dovanų“, – šypsosi seniūnas.

Be apleistų daugiabučių, Didžiasalis garsėja ir apleistų ūkinių pastatėlių kvartalu, dėl neišvaizdumo vietinių vadinamu Šanchajumi.

Nors kai kurie Didžiasalio gyventojai vadina jį miestelio gėda, seniūnas juo netgi didžiuojasi: „Yra toks rajonėlis, bet šitas rajonėlis yra mūsų gyventojų darbštumo įrodymas, mano akimis, nes jame kiekvienas savo įdirbiu, kaip sugebėjo, taip pasistatė ūkinius pastatėlius, kad galėtų ten laikytis ir karves, ir kiaules, triušius, vištų po šiai dienai yra. Šie pastatai pradėjo kilti dar klestint gamyklai, kadangi žmonėms norėjosi savo užsiauginto produkto, o gyvenantiems butuose nebuvo tam galimybių.“

Po šį Šanchajų pasivaikščiojome ir mes. Nieko baisaus nepamatėme, tiesiog porą dešimčių jau apgriuvusių savadarbių ūkinių pastatų nuokalnėje, kurių nesimato nuo pagrindinės gatvės. Gyvulių, regis, čia jau nelabai likę, tačiau keliuose aptvaruose vis dar gieda gaidys, kudakuoja vištos, netoliese vyras su dalgiu šienauja pievutę.

Antrojo atgimimo nebesitiki, bet ramybė turi savo pliusų

Dėl prasto miestelio įvaizdžio seniūnas kaltina žiniasklaidą.

„Tas įvaizdis buvo žiniasklaidos sukurtas. Teisingai, vienas momentas išties buvo, kada čia buvo vežami asocialūs asmenys iš didmiesčių, įvairūs vertelgos, kurie nusipirkdavo pigius butus ir patekdavo čia, nesiorientuodami, kur yra. Va su šita banga ir buvo padidėjęs žiniasklaidos dėmesys bei priklijuota etiketė, kad čia labai blogai, žmonės neturi, ką valgyti, ir kaip čia baisu.

Po truputėlį šio įvaizdžio atsikratome ir labai tuo džiaugiamės. Mūsų žmonės tikrai niekuo ne prastesni nei bet kuriame kitame Lietuvos kaime ar miestelyje, o pokyčiai prasidėjo palaipsniui. Didžiasalis atitiko ES finansuojamus projektus, todėl 2016 m. buvo skirta virš 800 tūkst. viešųjų erdvių atnaujinimui.

Seniūnas be galo didžiuojasi vienintele Didžiasalyje „Ryto“ gimnazija: „Mūsų vaikai sportuoja, užima prizines vietas respublikiniu mastu, veiklų tikrai netrūksta.“

Vis dėlto jis yra realistas ir pripažįsta, kad nors miestelis ir jaukus bei sutvarkytas, jis po truputį nyksta, mat čia nėra stambių darbdavių, nesikuria smulkusis verslas, taigi, gyventojai išvyksta laimės ieškoti kitur.
„Šiame regione yra geros žemės, daug kas ūkininkauja, yra ir stambių ūkininkų. Ryčiau, už kokių 5 kilometrų, veikia stambus žuvininkystės ūkis „Birvėtos tvenkiniai“, kuris tiekia produkciją į didžiausių miestų parduotuves. Yra ir lentpjūvė, tik dabar ji apsilpo, taip pat daug kas važiuoja dirbti į Ignaliną. Tačiau reikia pripažinti, kad didžiulio darbdavio tikrai nėra, o yra ir dar viena problema – dirbti nėra kam. Pastaruoju metu kuo toliau, tuo labiau daugėja pensininkų, jaunimas vis tiek ieško geresnio gyvenimo Lietuvoje ar užsienyje“, – sako jis.

Daug Didžiasalio gyventojų gyvena iš pašalpų, lieka vis mažiau jaunimo, todėl seniūnas supranta, kad antrojo Didžiasalio renesanso, koks buvo klestint plytų gamyklai, veikiausiai nebebus.

„Daug žmonių gyvena iš pašalpų, kita problema, kad visuomenė ne tik Didžiasalyje, bet ir visoje Lietuvoje sensta, daug kas gyvena iš pensijų vien dėl to, kad tiesiog jau yra pensininkai. Kadangi Didžiasalyje yra nemažas procentas žmonių, kurie nevisiškai sugeba pasirūpinti savimi, jie gyvena tuo, ką jiems suteikia šiuo metu valstybė, ir jiems to pakanka. O tas, kas dirba, – užsidirba, ir atlyginimai, niekam ne paslaptis, ne didmiesčių lygio. Patys darbdaviai tą supranta ir nepersistengia mokėti, bet normaliai dirbantys žmonės gali užsidirbti ir 500, ir 600 eurų, kodėl gi ne.

Manau, kad po 20–30 metų miestelis kardinaliai keistis neturėtų. Nepasieksime mes nei didmiesčio lygio, nei aukštumų versle, nes paprasčiausiai nebelikę potencialo, kas galėtų dirbti. Manau, kad čia bus ramus, pusiau poilsinis miestelis“, – savo viziją pateikia A. Pauliukėnas.