„Mano profesija nėra kaip mediko ar ugniagesio – nesi žmonėms reikalingas savaime, turi nuolat ieškoti ir kurti, kad būtum jiems reikalingas ir įdomus“, – LRT.lt sako viena ryškiausių šalies mados dizainerių Agnė Kuzmickaitė, daugelį metų savo gerbėjus žavinti ne tik savo kūryba, bet ir mados pristatymais, kasmet tampančiais didžiule švente. Neseniai iš Londono mados savaitės sugrįžusi kūrėja dabar yra pasinėrusi į savaitgalį vyksiančio kolekcijos pristatymo rūpesčius, tačiau rado laiko trumpai stabtelti ir pasikalbėti apie madą gyvenime ir gyvenimą mados pasaulyje.
– Jau savaitgalį pristatysite naujausią savo kolekciją. Kuo gyvenate pastarosiomis savaitėmis?
– Laikas išties labai intensyvus, reikalaujantis disciplinos. Kolekcijos pristatymas – labai kompleksiškas dalykas, nes reikia pasirūpinti ne tik kūrybiniais, bet ir organizaciniais klausimais – viskuo: nuo drabužių stilizavimo iki renginio garso takelio ar apšvietimo. Nors man padeda komanda, viską vis tiek turiu sukoordinuoti ir sukontroliuoti. Taigi šiuo metu tikrai neturiu kada meniškai pabimbinėti, kiekviena minutė sustyguota.
– Šią kolekciją rugsėjo vidury pristatėte ir Londono mados savaitėje, taigi iš vieno darbų sūkurio nėrėte į kitą?
– Taip, žinojau, kad ruduo bus toks įtemptas ir tam ruošiausi. Tačiau tikrai nesiskundžiu – man labai patinka šis procesas, o kadangi ruoštis pradėjau iš anksto, viskas vyko ganėtinai sklandžiai.
Tiesa, Londono mados savaitėje sąlygos vietos ir užsienio kūrėjams skiriasi. Pastarieji patys turi pasirūpinti ir renginio vieta, ir modeliais, ir grožio meistrais... Trumpai tariant – visomis renginio detalėmis. Taigi savaitė iki pristatymo, kurią praleidau Londone, buvo dar intensyvesnė. Tačiau labai džiaugiuosi tuo, kaip viskas pavyko.
– Galima sakyti, kad Londone Lietuvą pristatėte labai lietuviškai, nes šių metų kolekcijoje – daug tautinių motyvų.
– Taip jau sutapo. Nekėliau sau tikslo taip pristatyti Lietuvą, viskas išsirutuliojo natūraliai, organiškai. Tiesiog ši tema mane lydi nuo vaikystės, man ji visada buvo svarbi.
Kadangi dirbau su juostomis ir kitais tautiniais elementais, apie renginio vietą ilgai negalvojau – Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje man pasirodė labai tinkama erdvė, kurioje jau natūraliai yra daug tautinių simbolių – nuo trispalvės ar herbo iki istorinės literatūros.
Lietuviškumo tema mane lydi nuo vaikystės, man ji visada buvo svarbi.
Iš tiesų užsieniečiai labai vertina galimybę ne tik pamatyti kolekciją, bet ir apsilankyti tokioje vietoje. Taigi, nors specialiai tokio tikslo ir neturėjau, džiaugiuosi, kad pavyko taip pristatyti savo šalį.
– Kolekciją, papildytą tautiniais elementais, pristatote praėjus metams po to, kai netekote tėčio, filosofo, politinio bei visuomenės veikėjo, signataro Bronislovo Juozo Kuzmicko. Galbūt tai tam tikra prasme tapo įkvėpimu pristatyti būtent tokią kolekciją?
– Galbūt iš dalies. Mano idėja iš tiesų kirbėjo jau seniai, pradėjus dirbti su tautinėmis juostomis, norėjosi į kūrybą įtraukti ir daugiau tautinių elementų. Jie, žinoma, atkeliavo iš mano aplinkos, vaikystės – prie mūsų namo visada plevėsavo trispalvė, eidami į mokyklą taip pat stengdavomės užsirišti trispalvę juostelę ar pan.
Tautiškumo tema mano gyvenime buvo ir dėl tėčio veiklos. Po jo išėjimo natūraliai taip sutapo, kad vėl peržvelgiau jo archyvus, pertvarkiau daiktus, tai sužadino daug prisiminimų.
– Neseniai minėjote ir mamos, humanitarinių mokslų daktarės, ilgametės Lietuvos televizijos diktorės Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės netekties metines. Matyti, kad jūsų santykis su tėvais buvo tvirtas, persmelktas ypatingos šilumos ir pagarbos.
– Mūsų santykis išties buvo labai šiltas ir tvirtas. Niekada nebuvau tas vaikas, kuris norėjo bėgti iš namų ar šalinosi savo tėvų – man su jais visada būdavo labai įdomu, gera, patikdavo su jais kalbėtis ir jaučiau, kad tėvai mane visada suprasdavo. Tai buvo išties labai glaudus ryšys.
Po tėčio išėjimo vėl peržvelgiau jo archyvus, pertvarkiau daiktus, tai sužadino daug prisiminimų.
– Neretai jūsų gyvenimas, kasdienybė persikelia į kolekcijas ir tampa savotiška jų ašimi. Deja, šiandien jau turbūt ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek mūsų kūrėjų vis dar rengia kolekcijų pristatymus. Dažnas sako, kad tai per brangu ir reikalauja daugybės laiko bei pastangų.
– Man svarbu ne tik kurti, bet ir rengti pristatymus. Norisi kurti tokią mados šventę, kokia išlikusi vaikystės prisiminimuose, vaizdiniuose nuo Paryžiaus mados podiumų.
Nors surengti pristatymą – didelis darbas, man jis labai įdomus. Kadangi tai darau jau daugelį metų, atrodo, kad kasmet pavyksta vis lengviau.
Juolab manau, kad šiais laikais galimybių juos rengti yra net daugiau nei anksčiau, nes yra tiek įvairiausių su mada susijusių įmonių, kurios noriai bendradarbiauja. Be to, gyvename socialinių tinklų laikais, kai visiems norisi turinio, todėl renginių niša nenunyksta ir išlieka įdomi.
– Ar labai skiriasi kolekcijos pristatymai užsienyje ir Lietuvoje?
– Lietuvoje yra ne tik savos sienos, bet ir dauguma mano kūrybos gerbėjų. Kadangi, kaip ir minėta, pristatymų Lietuvoje nevyksta daug, tad kiekvienas jų – didelė šventė, įvykis, sulaukiantis daug susidomėjimo. Ryšys su publika čia glaudesnis, asmeniškesnis, gali sulaukti ir daugiau palaikymo ar atgalinio ryšio, įvairių komentarų.
Man svarbu ne tik kurti, bet ir rengti pristatymus. Kadangi tai darau jau daugelį metų, atrodo, kad kasmet pavyksta vis lengviau.
Nors į mados savaites atvyksta daugybė mados gerbėjų, trokštančių patekti į pristatymus, ten esi tik vienas iš daugelio mados savaitėse pasirodančių kūrėjų, esi mažai žinomas, todėl žvilgsnis labiausiai krypsta į tavo kūrybą, atgalinio ryšio sulauki, bet, žinoma, mažiau.
– Ar Londone pavyko pamatyti, ką siūlo kiti mados savaitės kūrėjai?
– Kadangi Londone buvau tik savaitę, teko susitelkti į savo kolekcijos pristatymą, nebuvo laiko aplankyti kitų kūrėjų renginių. Apsilankiau tik viename dizainerių iš Ukrainos pristatyme. Labai norėjosi juos palaikyti. Tačiau šiais laikais tai nedidelė bėda – viską galima pamatyti internete.
– Kai kurie dizaineriai sako, kad neseka mados ir nelabai domisi tuo, kas vyksta pasauliniame mados lauke. Ar jums mada įdomi?
– Nors manau, kad su amžiumi pradedi skeptiškiau žiūrėti į naujoves ir labiau norisi daryti, kaip patinka, stengiuosi su tuo kovoti – kitaip gali užstrigti savo estetiniame suvokime ir tapti neaktualus jaunesnėms kartoms.
Pastebiu, kad daug dizainerių yra aktualūs ir įdomūs tik savo kartai, o man norisi, kad mano kūryba domintų skirtingas kartas. Todėl man patinka bendrauti su jaunimu, sekti, kas dedasi mados pasaulyje, tačiau, žinoma, viską perleidžiu per savo filtrą ir nuo savęs tikrai nebėgu. Be to, kai pats esi profesionalas, tas domėjimasis truputį kitoks, kritiškesnis.
Tiesa, mada domiuosi ne tik dėl savo profesijos, man tai – iš esmės įdomi sritis, tad, kiek leidžia galimybės ir laikas, stengiuosi neatsilikti ir pajausti pulsą.
– Jūsų dukra Leonarda – paauglė. Galbūt ir ji prisideda prie to, kad galite stebėti, kas domina jaunimą.
– Yra konkretūs stiliai, daiktai ar net prekių ženklai, kurie ją domina ir patinka. Jos jau toks amžius, kai rizikinga neįsigilinus ir nepasidomėjus tiesiog nupirkti drabužį ir tikėtis, kad ji jį tikrai vilkės.
Įdomu tai, kad stebėdama dukters stilių, pamačiau, kaip per pastaruosius metus apsisuko mados ratas ir dalykai, kirpimai ar siluetai, kurie buvo madingi ir nauji mano paauglystėje, dabar vėl yra madingi.
Daug dizainerių yra aktualūs ir įdomūs tik savo kartai, o man norisi, kad mano kūryba domintų skirtingas kartas.
– Ar pati buvote labai stilinga paauglė, rūpėjo neatsilikti nuo mados?
– Mano paauglystė buvo apie 2000-uosius. Tas laikas dar buvo kitoks, nebuvo socialinių tinklų, o ir prekių ženklų pasirinkimas parduotuvėse buvo kur kas mažesnis.
Nors ir stengiausi neatsilikti, nebuvo galimybių rasti to, ko iš tiesų norėjosi. Kai kurie mano aplinkoje nevengė patys ką nors pasisiūti ar nusimegzti. Nepaisant to, visada labiausiai norėjosi to pirkto, firminio daikto. Galbūt tas nuolatinis ilgesys dalykų, kurių negalėjome gauti, paskatino tokį mano profesijos pasirinkimą.
– Kada jau aiškiai supratote, kad tikrai norite būti drabužių dizainere?
– Kad noriu būti drabužių modeliuotoja, supratau būdama septynerių, nors tada galbūt tiksliai dar nesupratau, ką tai reiškia. Tačiau mano kelias nebuvo toks tiesus.
Kai baiginėjau mokyklą, populiariausios profesijos buvo teisė ir tarptautiniai santykiai. Pastaruosius rinktis rimtai svarsčiau ir aš, man tai buvo labai įdomi sritis, neretai aptarinėjama ir namuose. Tačiau pradėjusi lankyti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamus kursus moksleiviams, supratau, kad tai – ne man.
Kadangi nuo drabužių modeliavimo mane daug kas atkalbinėjo, nusprendžiau pasirinkti kūrybišką, tačiau patikimesnį variantą – architektūrą. Ją studijavau porą metų, bet ir ten nesijaučiau savo vietoje. Galiausiai vidinis šauksmas nugalėjo – įstojau į drabužių dizainą.
– Nesigailėjote pasirinkusi tokį kelią?
– Mano pasirinkimas buvo toks nuoširdus, kad niekada jo nekvestionavau. Nors iššūkių tikrai netrūksta. Ši profesija nėra tokia, kaip mediko ar ugniagesio – nesi žmonėms reikalingas savaime, turi nuolat ieškoti ir kurti, kad taptum jiems reikalingas ir įdomus. Kadangi pasiūla šiais laikais yra milžiniška, nuolat turi įrodinėti, ką sugebi ir kad tavęs reikia. Ir jei pats nesiimsi iniciatyvos ir nestumsi savęs į priekį, nieko nebus.
– Iš tiesų šiandien tenka konkuruoti su daugybe kūrėjų mėgėjų...
– Kadangi mados srityje esu jau daug metų, mačiau daugybę iš niekur atsirandančių prekių ženklų ir kūrėjų. Dauguma jų susitelkę į komercinę pusę ir pardavimus. Iš tiesų prekyba drabužiais yra dar vienas, labai sudėtingas mechanizmas.
Jei turi drabužį bestselerį, kurį laiką to gali pakakti, tačiau jei nesukursi nieko naujo, tavo ženklas tiesiog išsikvėps ir sunyks. Juolab kad yra daug prekių ženklų, kuriančių kažką panašaus. Kadangi jau daugelį metų stebiu tokias tendencijas, labai ramiai į visa tai žiūriu ir visą savo energiją sutelkiu į savo kūrybą.
„Chanel“ rankinukas man atrodė labai ikoniškas daiktas ir savotiškas prisilietimas prie tikrųjų mados kūrėjų. Kai tik galėjau sau leisti, įsigijau nedidelę rankinę.
– Vis dėlto dizainerių kūryba, garsūs vardai ir prekių ženklai dažnam siejasi ne vien tik su drabužiais – kai kam tai tiesiog istorija, svajonė, emocija.
– Ne veltui rinkodaros specialistai mėgsta sakyti, kad parduoda ne daiktą, o emociją. Kalbant apie madą, tai yra itin svarbu. Panašiai kaip ir kolekcijų pristatymai – galbūt jie didelės naudos neduoda, bet jie yra šventė, kurios dalimi žmonės nori tapti, nes tai taip pat yra emocija, svajonė.
– Galbūt kažkada ir pati svajojote apie kokio nors pasaulyje žinomo dizainerio kūrinį ir džiaugėtės galėdama įkurdinti jį savo drabužinėje?
– Kai buvau paauglė ir dar gyvenau laikais, kai socialiniai tinklai nebuvo taip išbujoję, o pasiūla buvo gerokai mažesnė, svajojau apie „Chanel“ rankinuką. Nedaug kas juos turėjo, tačiau man tai atrodė labai ikoniškas daiktas ir savotiškas prisilietimas prie tikrųjų mados kūrėjų. Kai tik galėjau sau leisti, įsigijau nedidelę rankinę. Tai buvo pirmasis toks reikšmingas mano pirkinys. Labai juo džiaugiuosi ir nešioju iki šiol. Dabar šių rankinių kainos jau išaugo dvigubai, jei ne trigubai.
– Vis tik dažniausiai renkatės savo pačios kūrybą ir šeimos narius puošiate.
– Nes tai labai patogu – mano kuriami drabužiai man patinka, visuomet turiu, ką apsirengti, be to, tampu pati savo prekių ženklo ambasadore, kas taip pat yra svarbu. Malonu, jei ir šeimos nariams patinka mano kuriami daiktai, jei juos noriai dėvi.
Moteriai, ypač mamai, suderinti savo veiklą ir šeimą yra sudėtinga.
Tiesa, paauglė dukra dabar jau nebūtinai linkusi klausyti mamos patarimų ir mieliau kuria savo stilių, tad jai nebent ką nors pasiūlau, tačiau, ką dėvės, sprendžia ji pati. Galbūt su laiku ji pradės labiau norėti mamos kūrybos daiktų.
– Ar namiškiai nebamba, kad kolekcijos pristatymas atima iš šeimos mamą?
– Ne, nors jiems ir nelengva. Ir man nėra paprasta. Moteriai, ypač mamai, suderinti savo veiklą ir šeimą yra sudėtinga. Norisi laiko ir dėmesio skirti vaikui, šeimai, tačiau norisi save išreikšti ir profesinėje veikloje. Atsiranda savotiškas vidinis konfliktas. Tačiau gyvenime reikia ieškoti kompromisų. Jei ką nors pradėjau, nemėgstu blaškytis ir savo darbą visada noriu padaryti iki galo. Taigi, jei jau pradėjau eiti tokiu profesiniu keliu, einu juo toliau. Kito kelio neturiu.
– Ilgai lauktas pristatymas netrukus praeis, kas tada?
– Dabar esu susitelkusi į artėjantį pristatymą, norisi viską išpildyti kuo organiškiau, atskleisti idėją ir sukurti mano kūrybos gerbėjams šventę.
Po to galbūt turėsiu laiko atsikvėpti, nors artėja kitas labai intensyvus metas – kalėdinis laikotarpis. Taip pat šiuo metu pasirodė mano ir kito lietuviško prekių ženklo kolaboracija. Iš tiesų kūrėjas retai būna pats savo laiko šeimininkas – jis priklausomas nuo aplinkybių, klientų ir įvairių bendradarbiavimo projektų. Neapibrėžtumo mano darbe taip pat daug, tačiau taip esu įpratusi ir tikrai nesiskundžiu.
