„Kai vaikas ateina į pasaulį, tu nebesi svarbiausias ir viskas tampa radikaliai kitaip, tačiau nieko nekeisčiau, nė kruopelytės“, – LRT.lt sako komunikacijos specialistė ir laidos „Myliu Lietuvą“ kapitonė Dovilė Filmanavičiūtė, pridurianti, kad motinystė ją išmokė daugybės dalykų, o svarbiausia – viską daryti su meile.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimi dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę?
– Šilčiausiai, kaip tik įmanoma! Mano santykiai su tėvais ir brolio šeima labai artimi – kaskart noriai važiuojame namo, susitinkame, juokiamės, būname kartu. Turbūt tai geras lakmuso popierėlis, parodantis mūsų ryšį.
Ir senelius prisimenu labai šiltai. Vien apie tai pagalvojus sukyla prisiminimai apie vaikystės kvapus, vaizdus ir skonius. Mano tėčio tėvai gyveno visai netoli nuo mūsų, žvyrkeliais, per kaimus galėdavome lengvai pas juos numinti dviračiais. Pas juos visuomet būdavo daug skanaus maisto ir visokiausių gyvūnų. Tiesa, panašiai ūkiškai gyvenome ir mūsų namuose Pasvalio rajone – gamta, šviežios uogos ir daržovės, vištos, maudynės vasarą... Buvo visko, apie ką gyvenant mieste galima tik pasvajoti.
Buvau labai laimingas vaikas, nors kartais ir atrodydavo, kad buvome auklėjami griežtokai. Pamenu, tėtis mus auklėjo labai akademiškai, jei nusižengdavome, reikėdavo į sąsiuvinį susirašyti matematikos apibrėžimus, juos išmokti ir atsiskaityti. (Juokiasi.) Atrodė kaip katorga, galbūt todėl matematikos taip ir nepamilau, už skaičius svarbiau buvo dainavimas, renginių vedimas ir kitokia visuomeninė bei mokyklinė veikla.
Dabar suprantu, kad tėvai taikė tam tikras taisykles ir brėžė ribas, tačiau neužbrėžė tokių griežtų, kad neleistų mums su broliu skleistis kaip asmenybėms ir siekti to, ko norėjome. Tėvai niekada mūsų nespaudė, nors galbūt ir turėjo lūkesčių, kad po mokyklos pasirinksiu kokią nors neva rimtesnę specialybę – teisę, ekonomiką ar verslą. (Juokiasi.) Turbūt tikėjosi, kad nuvairuočiau į labiau akademinę pusę, tačiau man norėjosi dainuoti ir maivytis.
Kai pagalvoji, dabar gyvename ganėtinai keistu laiku, kai mano kartos žmonės daugiau kalba apie tai, kaip buvo auklėjami, kaip turi teisę pykti ant savo tėvų, kokių turi nuoskaudų, nepaisant to, kad mūsų tėvai gyveno visai kitokiame istoriniame kontekste. Užauginti karą patyrusios kartos, jie ir patys gyveno laikais, kai negalėjai išsišokti, turėjai būti pilka mase arba galėjo būti represuojami.
Tai suvokdama, galiu drąsiai pasakyti, kad mano tėvai su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkė. Net ir labai kritiškai žiūrėdama į jų auklėjimą, negalėčiau pasakyti, kad man ko nors trūko, kad paliko kažkokių nuoskaudų ar pan. Turbūt todėl su šeima ir galime džiaugtis glaudžiu, gražiu santykiu, kai visada norisi paskambinti tėvams ir pasipasakoti, kaip man sekasi.
– Ką vis tik manote perėmusi iš savo tėvų?
– Skirtingame amžiuje – skirtingi iššūkiai. Dabar išgyvename labai gražų etapą, kai su sūnum jau galima pasikalbėti, paaiškinti jam, kas yra teisinga, kas – ne, kaip mes elgiamės, o kaip nereikėtų. Tačiau turbūt man svarbiausia sūnui sukurti tą emocinį saugumą, kurį turėjau pati, noriu, kad ir jis būdamas 38-erių norėtų paskambinti mamai.
Tiesa, iš tėvų esu perėmusi ir daugiau. Tarkime, pastebiu, kaip į sūnų kreipiuosi savo mamos frazėmis! „Kristijonai, jau du kartus pasakiau, kiek galiu kartoti?!“ – klausiu, prieš akis matydama net savo mamos veido išraišką, kai ji taip sakydavo man. (Juokiasi.)
Be to, mama visad būdavo itin rūpestinga. Kadangi dirbdavo ligoninėje, būdavo, kad į darbą išeidavo nakčiai ar parai, bet nebuvo nė dienos, kad sugrįžę iš mokyklos nerastume jos paruoštų kotletų ar sriubos. Jei dabar mano vyrai mane išleidžia į Venecijos bienalę ar į Paryžių kalbinti žvaigždžių, savo išvykai irgi pradedu ruoštis prieš kelias dienas – prikepu kotletų, priverdu sriubų, išlyginu visus drabužius, o tada jau galiu ramiai išvykti porai naktų. (Juokiasi.) Čia tikrai mano mamos dalykai.
Taip pat iš tėvų, galbūt net sakyčiau labiau iš tėčio, perėmiau principą, kad tėvų sprendimai yra neatšaukiami. Jei kažkuris mums ko nors neleisdavo, kitas niekada jo sprendimui neprieštaraudavo. Dabar ir mes su vyru esame sutarę, kad jei kažkuris sūnui pasakėme, kad po filmuko turės eiti maudytis ir miegoti, vadinasi, taip ir bus ir toks susitarimas nebus atšauktas ir jokių nuolaidų nebus.
– Ne paslaptis, kad mėgstate knygas, o ar apie motinystę skaitote? Kuo dažniau pasitikite – literatūra ar savo pačios nuojauta?
– Lentynose knygų turiu aibę – kaip auginti berniuką, kaip neauginti berniuko, ko nori vaikai, ko nenori ir t. t. Tačiau jos dulka neskaitytos ir turbūt jau reikėtų jas iškeldinti iš namų. Vis tik dauguma išverstų knygų turbūt gali įkvėpti pokyčiams, bet nemanau, kad jomis vertėtų aklai kliautis – nebūtinai britų, prancūzų ar amerikiečių auklėjimo kultūra tiks auginant vaiką Vilniuje, Panevėžyje ar Pasvalyje.
Taigi perskaičiusi esu tik dvi knygas. Viena jų – psichoterapeutės Aušros Kurienės „Kaip užauginti žmogų“. A. Kurienė yra superblaivus, šaltas protas, gebantis empatiškai išaiškinti tėvams svarbius dalykus. Už tai, už jos knygą, kurią galima vadinti tėvystės biblija, puikius interviu ir diskusijas, už jos veiklą su Paramos vaikams centru, tiesiog negaliu ja nesižavėti!
Pamenu, kaip gimus Kristijonui klausydavausi knygos audioversijos ir jaučiau tam tikrą superkomfortą ir saugumą. Vėliau nusipirkau ir popierinę knygos versiją, ją tikrai galima skaityti ne kartą.
Kitas blaivus ir šviesus protas, labai empatiškas, tačiau objektyvus bei nuraminantis – vaikų ligų gydytoja, neonatologė, tinklaraščio „Mamytologija“ autorė Erika Žėkaitė-Vaišnienė. Skaičiau jos knygą „Puoduko reikalai: kada, kaip ir kodėl mokyti vaikus naudotis tualetu?“, taip pat ir įrašus instagrame, kurie išties labai praverčia.
O šiaip stengiuosi vaiką auginti su meile. Yra situacijų, kai reikia apkabinti, bet yra ir situacijų, kai reikia pasakyti griežčiau, svarbiausia – viską su meile.
– Panašu, kad jūsų penkiametis – dažnas muziejų ir teatrų lankytojas. Jums labai svarbus kultūrinis ugdymas?
– Šventai tikiu, kad kiek į save sudėsi, toks ir būsi. Tvirtas kultūrinis pagrindas po kojomis – raktas viskam: nuo neįpareigojančio pokalbio iki kitokio pasaulio matymo. Tikrai nesivedu vaiko ten, kur penkiamečiui dar ne laikas, bet mūsų muziejai dabar pagalvoja apie vaikų įtraukimą, audiogidus ir pan., kodėl tuo nepasinaudoti.
Mūsų sūnus labai mėgsta MO muziejų, į kai kurias parodas užeidavome kone kasdien, nes jam buvo labai įdomu. Jis supranta, kur atėjo, kažką žiūri, domisi, mes apie tai kalbamės. Kartą klausiau A. Kurienės, ar normalu, kad vaiką taip domina, pvz., Saukos darbai. Ji atsakė, kad viskas normalu, svarbiausia nepalikti jo vieno su jam kylančiais klausimais ir į juos atsakyti.
Sūnus taip pat mielai eina į teatrą, jam įdomu, jis įsitraukia, stebi. Aišku, prieš tai pasižiūriu į amžiaus cenzą ir parenku, kas jam tiktų. Bet manau, kad tokios patirtys labai užpildo ir užauga pilnas žmogus. Taigi bandome įsivesti tradiciją bent vieną savaitgalio dieną kažkur nueiti.
– Ką pavadintumėte didžiausiu iššūkiu auginant vaiką?
– Gimus vaikui, tėvai, ypač mamos, tampa savotiškais kiborgais, kurie nieko nekvestionuoja – reikia, vadinasi, eini, nemiegi... Svarbu, kad mamos sulauktų pagalbos. Jei ne mano vyras ir mama, ta motinystės pradžia būtų buvusi daug sunkesnė. Nors negaliu skųstis – ir bemiegės naktys, ir augantys dantys buvo tikrai pakeliamas išbandymas.
Man turbūt sunkiausia buvo suvokti, kad atsiradus vaikui nebegali gyventi kaip anksčiau. Sūnus gimė, kai man buvo 33-eji, vyrui – 38-eri. Taigi verkšlenti, kad buvome neišsilakstę, nepakeliavę ar pan., tikrai negalime. Vaikas buvo labai planuotas ir lauktas. Tačiau kad ir kaip jo lauki, nežinai, kaip iš tiesų bus, kai jis galiausiai atkeliaus.
Tada supranti, kad turi save padėti į šalį, nes nebus taip, kad gyvenu ir darau, kaip noriu. Nebegali ir po varginančios darbo dienos tiesiog ištiesti kojų ir ramiai pagulėti. Manęs niekas neklausia, ar esu išsimiegojusi, ar man nieko neskauda – turiu keltis tada, kai keliasi Kristijonas.
Tačiau suprantu, kad šiuo laikotarpiu mano ego, norai ir poreikiai gali kiek nukentėti. Turiu suprasti, kad kai darbe vyksta galybė susirinkimų ir atrodo, kad jau iškalbėjai savo žodžių limitą, po darbo teks vėl dirbti – po darželio su vaiku eisime bandelės, pabūsime lauke, o gal užsuksime į kokį nors muziejų. Laimei, vyras yra ganėtinai įsitraukęs ir būna, kad jis užsiima vaiku, o aš galiu atsikvėpti. Mes su vyru vienas kitam tikrai duodame laiko pailsėti.
Kai vaikas ateina į pasaulį, tu nebesi svarbiausias ir viskas tampa radikaliai kitaip, tačiau nieko nekeisčiau, nė kruopelytės. Mane motinystė išmokė daugybės dalykų, svarbiausia – viską daryti su meile.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
Taip pat skaitykite
.
