Žurnalistas, keliautojas ir skanių patiekalų gamintojas Vytaras Radzevičius meilę nuotykiams mena dar iš vaikystės. Tačiau didžiausiu gyvenimo nuotykiu jis laikytų tikriausiai ne keliones ir kulinarinius atradimus, bet tėvystės kelią. Šiandien jis džiaugiasi ne tik šauniais savo vaikais 31-erių Auguste ir 20-mečiu Vincentu, bet ir anūkais Skajumi bei Jokūbu.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokią prisimenate savo vaikystę, kokius prisimenate savo tėvus, kaip jie jus auklėjo?
– Mano vaikystė buvo labai gera. Visada ją prisimenu šviesiausiomis spalvomis ir visada norisi į ją grįžti. Ir mamą su tėčiu prisimenu labai gražiai. Buvome glaudi šeima. Mes gyvenome vieno kambario bute. Visą laiką kaip ir buvome kartu, bet tėvai skiepijo ir savarankiškumo jausmą, atsakomybę, niekada netikrino mano namų darbų ar pan., nes tiesiog patikėdavo ir viskas buvo mano paties rankose. Buvo daug laisvės, daug pasitikėjimo, be abejo, daug meilės – vien gražiausi prisiminimai.
Nors aš buvau labai išdykęs vaikas. Mane išleisdavo į kiemą, aš prisiekdavau, kad niekur iš kiemo neisiu, bet mane labai traukdavo pasižvalgyti, patyrinėti ir po 5 min. aš jau dingdavau. Mamai dėl to tikrai daug žilų plaukų atsirado, nes ten Žirmūnuose ir Neris netoli, ir miškai. Buvo ir karstymaisi po medžius, bunkerių kasimai, maudynės, plaukiojimai ant ledo lyčių, žodžiu, tikrai nebuvau tas auksinis vaikas, kurį galima ramiai išleisti į lauką.
– Nebausdavo už tai, kad neklausot, dingot, pabėgot?
– Žinoma, nusikaltimas ir bausmė, bausmė – priklauso. Žinodavai, kad negerai darai, bet visada būdavo to naivumo, kad viskas gerai baigsis. Bet turbūt visi vaikai viską išmoksta savo kailiu.
– Kai auginote vaikus, nepastebėjote, kad kažką tarsi atkartojate, perimate iš savo tėvų?
– Aš įsivaizduoju, kad su kiekviena karta mes vaikams suteikiame vis daugiau laisvės. Kiekviena karta yra vis laisvesnė. Kiekvienas vaikas yra žmogus ir manau, kad labai svarbu suprasti, kad vaiką augini ne sau, o tai žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą ir reikia jam jausti pagarbą, kartais bendrauti su juo kaip su suaugusiu. Kartais, kai tai taikai vaikams, toks bendravimas dar geriau veikia. Kartais mes suteikiame daug, kartais per daug laisvės savo vaikams, bet viskas atrodo į gera. Žmogaus laisvė yra viena prigimtinių teisių, kuri vis stiprėja. Laisvo žmogaus samprata man atrodo labai svarbi.
– Apskritai, ar sunku buvo, yra būti tėčiu?
– Žinoma. Gal tai ne sunkumai, bet yra daug dalykų, kurie atsitinka ir tu pergyveni. Kai vaikas serga ir tu norėtum sirgti vietoj jo, arba jis prasiskelia kaktą Kūčių vakarą ir tu leki kaime pas uošvius, ieškodamas daktaro. Tokie visokie dalykai atsitinka, tai turbūt baisiausia, kai vaikas negaluoja ar susižeidžia. Bet to neišvengsi, be guzų neužauga turbūt nė vienas vaikas. Svarbiausias tėvų noras, kad vaikas būtų saugus ir sveikas, o visa kita atsiranda, įgyjama.
– Prisimenate dieną, kai tapote tėčiu? Kaip pasikeitė po to gyvenimas?
– Labai gerai atsimenu, nes dalyvavau gimdyme, nors buvo gripo karantinas ar panašiai, bet pavyko įsibrauti. Antakalnio ligoninėje tuo metu skyriaus vadovas buvo Ričardas Daunoravičius, kuris priiminėjo gimdymą, o aš prieš tai buvau Amerikoje ir iš Amerikos knygelę atsivežęs, kaip reikia dalyvauti gimdyme, kaip elgtis. Aš greit įsisavinau, kaip sąrėmius skaičiuoti. Tuo pačiu metu trūko kanalizacijos vamzdžiai gimdykloje, o gydytojas užsiima ir gimdymais, nes vienu metu kelios moterys gimdo. Jis suprato, kad aš kažką skaičiuoju, tai vis įkišdavo galvą, paklausti, kiek sąrėmių. Tą akimirką, kai jau gimė, prisimenu kaip stebuklą, sąmyšis galvoje ir graudulys, ir laimė, ir džiaugsmas, viskas vienu metu sumišę.
O gyvenimas... Buvome jauni tėvai. Augustė gimė per blokadą, kai grįžome namo, nutarėme, kad šalta ir vaiką privyniojome į visas įmanomas antklodes. Dar uždėjome tą „voką“, kur į lauką reikia vežioti. Vaikas šusti pradėjo. Bet tai jaunų tėvų klaidos, viskas sužinoma, išmokstama. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nes reikėdavo ir į darbą anksti važiuoti troleibusais, ir dalinomės, kas vystyklus keičia, nes sauskelnės buvo tik tada, kai į svečius eidavo. Buvo tikrai įdomu ir iššūkių buvo.
– Kai tapote seneliu. Koks jausmas, suvokiant, kad jūsų dukra jau tapo mama?
– Man labai įdomiai buvo pranešta apie tai, kad netrukus tapsiu seneliu. Buvau tokioje ekspedicijoje Japonijoje. Ten švenčiau gimtadienį. Bet kai grįžau namo, man sakė, kad nori mane pasveikinti su gimtadieniu. Gavau supakuotą dovaną, tokią dėžutę, o kai ją išpakavau, pamačiau echoskopijos nuotrauką mažo žmogiuko. Kraujas į galvą subėgo, taip susijaudinau. Aišku, tai buvo didžiulis džiaugsmas.
Kai jau gimė pirmasis anūkas Skajus, buvo didžiulis džiaugsmas, didžiulė šventė. Kai stengiesi sukurti šeimos gerovę, daug dirbi, daug stengiesi, jausdavau kaltę, kad per mažai dėmesio vaikams skiriu, tai dabar turbūt anūkams grąžinamas tas laikas, tokia gamtos pusiausvyra. Anūkai – labai miela. Mes labai gerai draugaujam, turiu pravardę „diudė“, nuo angliško žodžio „dude“, tai aš jam draugelis esu.
– Ar turėjote, turite išlaikę šeimos tradicijų?
– Jeigu yra galimybė, tai visada susitinkame savaitgalį šeimos pietums. Ir anūkams kepu čirvinius blynus. Jeigu anūkai atvažiuoja, tai čia Nr. 1 šeštadienio arba sekmadienio ryto užsakymas. Pietums ką nors griliname. Šeimos pietūs geras dalykas. Norėtųsi, kad dažniau būtų. Bet kaip yra, taip yra. Bet ir dukrai, ir sūnui visada sakydavome labai paprastą, bet teisingą dalyką: prieš ką nors darydamas, pagalvok, ar tėvai tam pritartų – galbūt tas irgi veikia.
– Iš šono atrodo, kad jūsų ryšys su vaikais, anūkais labai artimas. Ar tam reikėjo kažkokių metodų, ar savaime išsivystė?
– Savaime. Augustė su vyru gyveno iš pradžių Londone pirmus kelerius metus, anūką matydavome tik per nuotolį. Bet buvau pritaikęs žodį „kontaktas“. Daug metų mes žaisdavome, kad priliečiame pirštu kamerą aš iš savo, jis iš savo pusės. Kai jie jau atvyko gyventi į Lietuvą, mūsų susitikimas įvykdavo nuo žodžio „kontaktas“. Tas ryšys visada buvo ir yra stiprus, o kai vaikas auga, ryšys tik stiprėja.
– Šiais laikais yra žmonių, kurie sako, kad nenorėtų turėti vaikų, nes „neapsimoka“, brangiai kainuoja. Ką manote?
– Kaip tik neseniai diskutavome šia tema, kad čia civilizacinės raidos apraiška, kad žmonės siekia karjeros ar dar kažko, ar nori pagyventi laisviau ir galvoja, kad vaikai atsiras vėliau, bet kartais būna per vėlu. Nežinau, aš manau, kad šeima svarbu, jeigu gali, turi turėti palikuonių ir tęsti giminę. Tai tiesiog natūralu, natūrali gamta.
– Kaip jums atrodo, ką svarbiausio tėvai turėtų perduoti savo vaikams?
– Sakydamas patirtį – būčiau neteisus, nes žmogus iš savo patirčių susikuria save, gyvenimą, charakterio būdą. Manau, kad svarbiausia, jog tėvai užtikrintų vaikui saugumą visomis prasmėmis ir galimybes tobulėti, patirti, mokytis, bet saugumas turi būti pirmiausia. Vaikas turi jaustis saugus visomis prasmėmis.
