Veidai

2021.09.26 07:00

Į Estiją persikrausčiusi Eglė Daugėlaitė: nesu iš tų, kurie lengvai keičia komforto burbulus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.09.26 07:00

„Talinas pasirodė nedidelis ir jaukus miestas. Po Vilniaus jis tikrai atrodo lėtesnis, kelionės čia atrodo trumpesnės, kamščiai mažesni“, – portalui LRT.lt pasakoja motinystės atostogose esanti žurnalistė ir laidų vedėja Eglė Daugėlaitė, prieš keletą mėnesių persikėlusi į Estijos sostinę. Ji šypsosi, kad taip įgyvendino seną svajonę, bet pripažįsta, jog svečioje šalyje teko susidurti su šiokiais tokiais iššūkiais.

– Šiuo metu esi motinystės atostogose, tačiau iš ekranų nedingai – vedei Liepos 6-ajai skirtą minėjimą, moderuoji įvairias diskusijas, vedi renginius. Vis dėlto tavo socialinių tinklų nuotraukose pastaruoju metu mirga ne tik lietuviški vaizdai...

– Šiuo metu esu tarp dviejų miestų – jau ketvirtas mėnuo esu apsistojusi Estijos sostinėje, kur mūsų šeimą atvedė vyro darbas. Kadangi motinystės atostogas galiu leisti bet kuriame pasaulio krašte, leidausi į tokią avantiūrą. Avantiūra šį persikėlimą vadinu todėl, kad čia atsikėlėme su dviem mažais vaikais. Kita vertus, priėmiau tai kaip galimybę galbūt vieną sykį gyvenime pagyventi užsienyje. Kai studijavau, taip ir neišvykau pagal studentų mainų programą „Erasmus“, tad visad jaučiau, kad šios studijų laikų svajonės neįgyvendinau.

Kadangi Vilnių nuo Talino skiria vos valandos skrydis, atstumo atžvilgiu jaučiuosi taip, tarsi būčiau kuriam laikui grįžusi į gimtąją Klaipėdą. Todėl, jei sulaukiu darbo pasiūlymo, būtinai jį apsvarstau – jei tik galima suderinti įdomų darbą ir galimybę trumpam grįžti į Vilnių, kodėl gi ne? Žinoma, su pusės metų kūdikiu tai nėra lengva, tačiau tikrai nėra neįmanoma.

Kardinaliai niekas nepasikeitė, nors rusų kalbos žinias tenka prisiminti gerokai dažniau, nei galėjau tikėtis.

– Metų pradžia, pavasaris tau, matyt, buvo permainų laikas – kovo mėnesį gimė antras sūnus, reikėjo atsisveikinti su senaisiais namais, netrukus persikėlei į Estiją... Nors tai buvo proga patirti malonią naujo lapo emociją, veikiausiai nelengva, kai tiek pokyčių vienu metu?

– Nebuvo taip, kad sūpuodama kūdikėlį turėjau galvoti ir apie persikraustymą. Iš tiesų dėkoju savo šeimai, tėvams, anytai, sesei, kad visi susitelkė ir labai padėjo, pakaitomis pabūdami su mūsų ketvertuku. Įsitikinau, kad nesvarbu, kokiuose namuose esi, svarbiausia, kaip tuose namuose jaučiasi vaikai, suaugusieji. Žinoma, antras vaikelis nebe taip sudrebina iki tol buvusią rutiną ar gyvenimą kaip pirmasis. Jau maždaug žinai, ko laukti, kam ruoštis (nors viskam pasiruošti ir neįmanoma), lengviau priimi permainas.

O tai, kad šiuo metu neturiu nuosavo būsto, nepakeičia mano būsenos, nesumažina laimės. Anksčiau ar vėliau senieji namai mūsų keturių asmenų šeimai būtų pasidarę per ankšti, tad kraustytis vis tiek būtų tekę. Kita vertus, persikraustymas padeda pavalyti namus, erdvę, atsirinkti reikalingus ir nereikalingus dalykus, sumažinti per ilgus metus sukauptą rakandų amuniciją, o pagyvenus nuomojamame būste – ir susivokti, kas tinka ar nepatinka. Tai labai pravers kuriant naujus namus.

– Ar apskritai esi žmogus, kuris greitai pavargsta nuo rutinos ir ieško, kaip sujudinti nusistovėjusius vandenis, ar labiau vertini pastovumą?

– Negalėčiau teigti, kad pabodus rutinai moku rasti naujų vėjų, kurie ją praskaidrintų, bet apskritai esu ganėtinai pastovi. Jei pajuda pamatiniai dalykai, tokie kaip namai ar darbas, man tikrai reikia laiko pasiruošti ir susivokti. Nesu iš tų, kurie lengvai keičia komforto burbulus ar išeina iš komforto zonos.

Tiesa, gyvenimas Estijoje nėra ilgalaikis projektas – planuoju, kad kai jaunėlis paminės pirmą gimtadienį, pagalvosiu ir apie grįžimą į darbus. Mes tuo metu jau būsime arčiau Vilniaus nei Talino. Kol kas tikslaus plano neturiu, bet ta laisvė ir neįsipareigojimas suteikia ramybės, kuri man patinka. Ramybė ir stabilumas yra tie pamatiniai dalykai, leidžiantys Eglei būti Egle.

– Papasakok, kaip teka gyvenimas Estijoje.

– Estai gyvena panašiai kaip lietuviai, nors tam tikrų nacionalinių skirtybių yra. Turbūt daugiau apie tai galėtų papasakoti tie, kurie čia gyvena jau dešimt metų. Esu girdėjusi, kad Taliną atvykusieji labai greitai prisijaukina, pamilsta ir nebeišvažiuoja. Čia daug gyvenančių lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų, suomių...

Ir man Talinas pasirodė nedidelis, gražus ir jaukus miestas. Po Vilniaus jis tikrai atrodo lėtesnis, kelionės čia atrodo trumpesnės, kamščiai 15 kartų mažesni ir ne tokie intensyvūs. Man labai patinka ir vėl gyventi prie jūros, pasiilgau to jausmo – didžiulė dovana pro langus matyti vandenis. Pro mokyklos langus gimtojoje Klaipėdoje matydavau Kuršių marias. Per laiką pripratau ir to nebepastebėdavau, taigi dabar vėl matyti jūrą – gaivos pliūpsnis.

Be to, čia yra daug šaunių vietų, kuriose galima papietauti, pabūti. Jas tyrinėjame labai pamažu – kai vienas vaikas ganėtinai aktyvus, o kitas dar kūdikis, išsiruošti ne taip paprasta. Tačiau po truputį stengiamės. Jau teko apsilankyti muziejuje, vaikiškame teatre. Pajutau nostalgiją Lietuvos teatrams – gaila, kad negaliu vyresnio sūnaus nusivesti į mėgstamus teatrus ar spektaklius. Būtinai atsigriebsime, kai jis paaugs.

Taip pat taliniečiai turi gražių parkų, promenadų, turgų, kuriuose galima įsigyti šviežių gėrybių. Jau teko paragauti ir estiškų voveraičių.

Kardinaliai niekas nepasikeitė, nors rusų kalbos žinias tenka prisiminti gerokai dažniau, nei galėjau tikėtis. Didžiausi iššūkiai čia atvykus ir buvo susirasti darželį ir auklę. Iš pradžių nenorėjau kalbėti kalba, kurią ne itin gerai moku, tačiau teko nusileisti ant žemės ir priimti viską taip, kaip yra. Anglakalbių auklių čia labai trūksta, tad turime rusų kalba bendraujančią auklę ir rusakalbių darželį.

– Nebuvo minčių, kad į svečią šalį nekeliausi ir su vaikais pasiliksi Lietuvoje? Juk čia – tėvų pagalba, draugai, darbai... Nebestebina, kai šeimos laikinai apsigyvena atskirai.

– Kai vyras gavo pasiūlymą, susėdome pasitarti, ar gerai keliauti kartu, ar ne. Kitų alternatyvų nesvarstėme. Nemanau, kad teisinga atskirti vieną iš tėvų nuo mažų vaikų – jis turi matyti, kaip mažieji auga. Juolab kad mažyliai auga taip greitai, kad net ir per porą savaičių pasikeičia, išmoksta naujų dalykų. Kaip ir minėjau, labai padeda šeima, kai gali, aplanko.

– Kai atsitrauki nuo įprastos aplinkos, žmonių, ir savyje atrandi naujų dalykų. Ką tu apie save supratai būdama ten?

– Supratau, kad turiu labai daug gerų draugų, kurių labai ilgiuosi. Nors ir Vilniuje galbūt nesusitinkame taip dažnai, kaip norėtume, žinojimas, kad jie yra tame pačiame mieste ir bet kada gali pasimatyti kavos, suteikia tam tikrą komfortą, ramina. Nors neslegia manęs tai, kad čia draugų nėra, pasijuokiu iš savęs, kad taip noriu bendrauti, jog pasikalbu ir neužkalbinta. Pasikalbu su pardavėjais, net ir neturėdama žodyno bandau ką nors papasakoti auklei. Toks jau mano būdas ir darbas – kalbėti ir išgauti informaciją.

Tiesa, keičiantis aplinkai, keičiasi ir tai, kaip valdai emocijas. Tačiau darbas su savimi duoda vaisių – daraisi kantresnis, daug ramiau viską priimi, išmoksti ne užspausti, bet suvaldyti emocijas. Auginu dvimetį, kuris su savo emocijomis dar nesusitvarko. Kas bus jei šalia bus pratrūkusi ar krokodilo ašaromis verkianti mama?

Priėmiau tai kaip galimybę galbūt vieną sykį gyvenime pagyventi užsienyje.

– Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria jaunos mamos, įpratusios atsiskleisti profesinėje veikloje, yra tai, kad jaučiasi užsisėdėjusios namuose, atitrūkusios nuo mėgstamos veiklos... Ir tu, nebūdama mama, veiklos turėjai apsčiai. Kai ta pertrauka nuo eterio prailgo, nejauti saviraiškos stygiaus?

– Mėgstamos veiklos visada pasiilgsti, tačiau kai stebi mamas, auginančias panašaus amžiaus vaikus ir derinančias darbą su motinyste, kaip apgaulingai lengva iš šono viskas gali atrodyti. Įsitikinau, kad net ir vienkartinį projektą su motinyste suderinti išties nelengva. Kainuoja pastangų, vadybos įgūdžių, kitų šeimos narių ir vaiką prižiūrinčių žmonių įsitraukimo, kad tu galėtum dirbti, negalvodama apie tai, kas dedasi namuose.

Kai turėjau tik vieną sūnelį, norėjosi grįžti į darbus, imtis veiklos, tačiau dabar viską keičia atstumas – viską įvertinu. Žinoma, LRT projektai ir toliau išlieka mano prioritetu ir didžiąja meile, tik atvykti į darbus dabar užima daugiau laiko. Keičia ir tai, kad jaunėlis dar labai mažas. Taigi mano tikslas dabar – pasirūpinti, kad vaikai būtų sveiki ir laimingi, kad šeima ne tik keltųsi ir gultųsi kartu, bet ir kartu ką nors nuveiktų, pamatytų. Galiausiai šį laiką skiriu ir savo sveikatai – po dviejų nėštumų ir gimdymų norisi truputį atsigauti.

– Mamos neretai prabyla ir apie tai, kad vaikų auginimas – nelengvas emocinis išbandymas. Kaip sekasi palaikyti savo emocinę gerovę ir išvengti krizių? Sakoma, kad svarbu sekti savo būsenas, tačiau ar įmanoma, kai namuose – du mažyliai?

– Kai turėjau tik vieną vaiką, maniau, kad svarbiausia yra miegas. Dabar nuo miego kažkiek laiko nugnybu – trūksta laiko pabūti vienai, trūksta ir laiko pabūti dviese. Norisi, kad bent šiek tiek jo galėtume praleisti su vyru, pasižiūrėti filmą ar serialą. Šiuo metu tai didžiausias atsipalaidavimas. Dabar netgi pagalvoju, kad su vienu vaiku nebuvo ką veikti, o štai su dviem yra reikalų. Žinoma, tikiu, kad ateis laikas, kai vaikai žais drauge ir bus paprasčiau, tačiau kol kas namuose vyksta žongliravimas laiku, vaikais ir emocijomis, kai mažas vaikų dramas keičia džiugesys ir gražios emocijos.

Nesu iš tų, kurie lengvai keičia komforto burbulus ar išeina iš komforto zonos.

– Minėjai, kad skirtinga patirtis būti vieno ir dviejų vaikų mama. Dažnas nerimauja dėl to, kaip vyresnysis priims jaunėlį, kaip reikės išmokti dėmesį dalyti pusiau... Kas labiausiai tau kelia nerimą?

– Turbūt ir man būtent tai labiausiai kėlė nerimą. Visaip tam ruošiausi, skaičiau psichologinę literatūrą, specialias knygeles. Vyresnėlis – taip pat dar mažas vaikutis, kuriam ne viskas lengvai suvokiama. Būna ir pavydo protrūkių, tačiau suprantu, kad jis auga, įgauna išminties, mokosi valdyti emocijas, o mažylis stiprėja, sunkėja. Tikiu, kad ateis laikas, kai viskas stos į vietas.

Nė neįsivaizdavau, kad vaikų auginimas yra tokia vadybos mokykla tėvams. Jei tik reikia kur nors išvažiuoti, automobilio bagažinė primena dėlionę, kurios kiekvienas lopinėlis užimtas. Dabar labai suprantu likimo brolius ir seseris, kai pamatau pametinukus auginančią šeimą, pavyzdžiui, žingsniuojančią per zoologijos sodą, – jie pasiėmę visko visiems gyvenimo atvejams. (Juokiasi.)

– Dažnas sako, kad auginant pirmagimį, rodos, reikia kiekvieną dulkelę nuo jo nupūsti, o auginantieji antrą vaiką dažnai pastebi, kad į viską žiūrima daug paprasčiau.

– Žinoma, į viską žiūri paprasčiau ir ne visur matai kryžminę taršą, kaip būdavo anksčiau. Tiesa, kai augini du vaikus, vyresnis iš darželio parsineša visokiausių slogyčių, kosuliukų ar virusiukų. Augindama pirmagimį net nesupratau, ką reiškia kosintis kūdikėlis, o dabar nuolat tenka traukti iš stalčiaus visas reikalingas priemones mažyliui padėti. Tačiau susitaikai ir su tuo – karavanas nesustoja. Tikiu, kad kai mažasis paaugs, bus paprasčiau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt