Veidai

2021.02.06 07:00

Tikinti ir nesidrovinti to pripažinti Edita Mildažytė: iš tikrųjų niekas nesibaigia – aš tą labai aiškiai jaučiu

„Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.02.06 07:00

„Niekada vaikams nemelavau, kad yra kitaip, negu yra iš tikrųjų, nebandžiau jiems pasakyti, kad pasaulis ar gyvenimas yra gražesnis“, – sako televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Tačiau ji save laiko gera mama, jei ir sudaužė krištolines vaikų pilis. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ ji dalijosi mintimis ir apie tikėjimą: galvoti, kad niekas nesibaigia – patogiau ir smagiau, teigia žurnalistė.

E. Mildažytę kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kur tu esi gimusi? Aš visada buvau šventai įsitikinusi, kad esi vilnietė.

– Ne, aš nesu vilnietė. Esu gimusi Marijampolėje, bet ne todėl, kad ten gyveno mano tėvai, o todėl, kad mama nuvažiavo pas senelius ir mane ten pagimdė. Tėvai tuo metu gyveno ir dirbo Kaune. Jie abu medikai, buvo baigę Kauno medicinos institutą, dirbo klinikose. Antras miestas, kurį gana gerai pažįstu ir kur visus nustebinu, kai ten nardau automobiliu, tiesą pasakius, prieš eismą, yra Kaunas. Labai mėgstu Kauną. Tai labai gražus miestas, gana gerai jį pažįstu, jis kitoks negu Vilnius. Tai tikrai antras gražiausias Lietuvos miestas.

– Man įdomu sužinoti, nuo kokio amžiaus žmonės save atsimena. Koks tavo pirmas prisiminimas?

– Mano mama sako, kad aš labai gerai meluoju, bet iš tikrųjų atsimenu tokias užuolaidas miegamajame su labai ryškiomis gėlėmis. Neatsimenu nieko konkretaus, bet atsimenu, kad mūsų lovytės buvo sutvirtintos ne mediniais ramsčiais, o būdavo virvės, tarpusavyje susegtos metalu ir kartonu. Atsimenu tą virvių pynimą, šviesos ruožą ir kaip tame šviesos ruože šoka dulkės. Nežinau, kiek man tada buvo laiko, manau, kad nebuvo nė metų, bet atsimenu tas dulkes. Gali sakyti, kad aš labai gerai meluoju, bet tai pirmas vaizdinys.

Kur važiuojam? Edita Mildažytė: per daug nesaugojau vaikų nuo suaugusiųjų gyvenimo

– Man atrodo, kad buvai labai organiška mama.

– Buvau. Galvoju, jeigu dabar apklaustų mano vaikus, tai išgirsčiau visko. Manau, išgirsčiau, kad per daug nesaugojau jų nuo suaugusių žmonių gyvenimo. Aš gyvenau, kaip gyvenusi, tie vaikai augo kaip žolė. Niekada nieko nuo jų neslėpiau, niekada nemelavau, kad yra kitaip, negu yra iš tikrųjų, nebandžiau jiems pasakyti, kad pasaulis ar gyvenimas yra gražesnis. Galbūt tam tikra prasme aš sutrumpinau jų vaikystę ar sudaužiau krištolines pilis.

Nors aš galvoju, kad buvau gana gera mama, nes aš su jais praleisdavau labai daug laiko. Iš tikrųjų visą laiką, kurį turėjau, su jais ir būdavau.

Visada ėjau prieš plauką. Kai pasakiau režisierėms, kad tikrai nedirbsiu diktore, jos sakė: dar tokios čia nebuvo, nė viena iš čia neišėjo. Bet aš išėjau dirbti žurnaliste, nes man tai buvo 100 kartų įdomiau – dirbti pagal profesiją.

– Kodėl pasirinkai žurnalistiką? Tėvai abudu gydytojai.

– Dėl to, kad mama padarė viską, jog nestočiau į mediciną, neišvažiuočiau į Kauną ir nebūčiau su tėvu Kauno ponia, kai tėvas jau buvo nulėmęs mano likimą – nupirkęs ir chalatą, ir kepurėlę, kurią rodydavo, kaip aš ją dėvėsiu per paskaitas ir laboratorinius darbus... Vienu metu jis buvo ir egzaminų komisijos pirmininkas.

– O tu pati norėjai?

– Aš būčiau buvusi gera gydytoja. Dar galėjau būti gera virėja. Dar dabar pagalvoju, kad gal norėčiau baigti psichologijos studijas, galbūt galėčiau būti nebloga psichologė. Bet kažkuo daugiau – ne. Tik galvoju, kuo galėjo būti mano mama. O ji tikrai galėjo būti operos primadona.

– Ką esi padariusi tokio, kad galėtum pasakyti: šito iki manęs niekas nepadarė?

– Daug ką, pavyzdžiui, „Bėdų turgų“, padėkos koncertų, galų gale, pirma įsteigiau apdovanojimą už gerumą, o ne už durnumą, nes prieš tai buvo tik „Svogūnai“.

– O bandei skaičiuoti, kiek esi sukūrusi laidų?

– Nebandžiau, bet aš jų labai daug nesu sukūrusi. Tarp jų yra ir labai nevykusių. Vedžiau tokią vieną laidą per vasarą – buvau tada labai supykusi ant televizijos direktoriaus ir galvojau: gerai, išsiderėsiu gerus pinigus ir vesiu šitą „š“ tam, kad galėčiau sočiai valgyti per vasarą. Tai buvo pusiau „Pageidavimų koncertas“, pusiau laida „Atleisk“ – nesuprasi, kas, filmavome mano namuose.

Tos laidos vinjetėje ant tokios plokštelės sukausi aš su taškuota suknele. Mano teta, kuri yra labai korektiška, labai miela ir mandagi, man sako: žinai, yra ir šitoje laidoje vienas gražus dalykas – tai ta vinjetė.

– Kurie tai buvo metai, kai dar nebaigusi žurnalistikos trečiame kurse atėjai į diktorių konkursą?

– 1987 metai – ir laimėjau. Iš 300 moterų tada laimėjau viena. Aš iš pradžių norėjau, o paskui, kai patekau, nebenorėjau. Dėl to, kad labai mylėjau savo vyrą, o jis labai nenorėjo, kad eičiau į diktores. Matyt, dėl viešumo, jis šiaip buvo labai pavydus, norėjo, kad aš jam priklausyčiau.

– Ėjai prieš plauką?

– Visada ėjau prieš plauką. Kai pasakiau režisierėms, kad tikrai nedirbsiu diktore, tikrai išeisiu, nes padirbau gal kokius dvejus metus ir išėjau gimdyti vaikų, jos sakė: dar tokios čia nebuvo. Sakė: nė viena iš čia neišėjo. Todėl, kad tai yra labai patogus darbas, gali vaikus užsiauginti, megztinių prisimegzti, be abejo, yra prestižinis, esi pageidaujamas, turi statusą ir t. t. Bet aš išėjau dirbti žurnaliste, nes man tai buvo tikrai 100 kartų įdomiau – dirbti pagal profesiją.

Kai nebelieka nieko, tau lieka paskutinė tvirtovė – tavo sąmonė, o ta sąmonė tave gali padaryti laisvą tada, kai esi visiškoje nelaisvėje, arba nelaisvą, kai esi visiškai laisvas.

– Man labai įdomu, kodėl vis dėlto nebijojai pradėti visiškai naujo, nebandyto dalyko, kaip „Bobų vasara“?

– Labai bijojau, bet atsitiko paprastas dalykas: paprastai žmogų pastumia kas nors, kas jam, jis mano, tuo metu nepasiseka. Arba jis mano, kad tuo metu yra neįvertintas. Aš dirbau „Vakaro žiniose“ (nepainioti su laikraščiu), mūsų buvo labai smagi kompanija: aš, Gražina Sviderskytė, vienas Rokas, kitas a. a. Žilinskas. Roką Petkevičių paėmė skaityti „Panoramą“. Aš jau tose „Vakaro žiniose“ buvau atidirbusi trejus metus. Iš esmės tai užtektinai patirties, kad suprastum, kaip „Žinios“ konstruojamos, kas su jomis vyksta ir t. t.

Man pasidarė aišku, kad 10–15 metų niekas kitas nebus priimtas skaityti. Kitaip sakant, toje Žinių tarnyboje veikti kažką kito nebeliko. Pradėjau galvoti, kad reikia kažką keisti. Sugalvojau, kad noriu daryti „Bobų vasarą“.

Nesusigaudėme, ką darome. Atsimenu, kaip nueinu pas vadovybę ir jie manęs klausia: ar tu nori penktadienį prime time`u – geriausiu laiku, ar kažkokio rytinio laiko? Aš, aišku, noriu prime time`o. Sako, o tau nieko, kad stosi į Valinsko poziciją? Jis užsiauginęs žiūrovą ir jį perkėlė į kitą laiką. Buvo totalus žiūrimumas, aš sakau: ne, ne – nieko tokio. Tik po to supratau, ko prinorėjau. Bet ta laida buvo labai sėkminga, tai buvo labai sėkmingas projektas.

– Tu religinga?

– Taip, esu praktikuojanti katalikė, tikinti ir visiškai to nesidroviu pripažinti. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad man tai gyvenime labai padeda. Bet mano vaikai yra netikintys. Nesugebėjau jiems to įskiepyti ir man labai gaila, nes galvoju, kad kai bus gyvenime situacijų, kai bus labai sunku, kai nebelieka nieko... Viktorija Daujotytė yra parašiusi tokią knygą „Sauganti sąmonė“. Tai kai nebelieka nieko, tau lieka paskutinė tvirtovė – tavo sąmonė, o ta sąmonė tave gali padaryti laisvą tada, kai esi visiškoje nelaisvėje, arba nelaisvą, kai esi visiškai laisvas.

– O tu manai, kad tai tik religingų žmonių prerogatyva?

– Ne, man taip lengviau. Čia visiškas egoizmas. Man galvoti, kad niekas nesibaigia, kai iš tikrųjų nesibaigia, nes aš tą labai aiškiai jaučiu, patogiau ir man taip smagiau gyventi. Tada ir mirti nebaisu, ir daug dalykų nebaisu pasidaro.

– Pamąstai, kiek liko gyventi?

– Dažnai. Aš apskritai visą laiką pagalvoju, kad nuo tada, kai mes gimėme, niekas šalia mūsų kaip sesė neina, tik mirtis. Ji visada yra čia – bet kurią minutę ji čia pat. Ir tai – jokia nuostaba. Greičiau normalu nei nenormalu.

– O kodėl tai išnyko iš mūsų kultūros, kodėl jos taip paniškai bijome? Mirties nėra ir kiek žmonių, bijančių mirties.

– O kodėl, pavyzdžiui, mes pranešimus apie mirtį sudedame į tą patį portalą, kur kas nors nusilaužė nagą? Arba šalia ten pat, kad pabrango svogūnai? Yra gyvenimo srautas, žmogaus išėjimas paverčiamas tokiu pat daiktu, kaip bet kuris kitas įvykis, kuris niekaip kitaip tavęs neliečia, tik kaip vartotoją, Antras dalykas, kiek aplinkui yra pliurpimo – visiškai betikslio ir nereikalingo. Aš pasiilgstu tylos.

– Kas nors gali tuo patikėti – ši ekstravertė? Ar tai apgaulė?

– Aš visiškai ne ekstravertė – šiaip esu labai ramus žmogus. Jeigu manęs nekalbina, tai aš nieko ir nesakau.

Visas pokalbis – vasario 2 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Edita Mildažytė: per daug nesaugojau vaikų nuo suaugusiųjų gyvenimo