Veidai

2021.03.06 07:00

Beverčius santykius ir susitikimus išaugusi Asta Stašaitytė: nežinau, kas yra laimė, bet esu laiminga

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.03.06 07:00

„Viduje krizenu, kad skaičius toks solidus, o aš pati vis dar su džinsais, ieškanti naujovių ir kvailiojanti pirmai progai pasitaikius“, – portalui LRT.lt sako laidų vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė, šiemet minėjusi jubiliejų. Jaunatviškumo šaltiniu ji vadina meilę, o laiką – savotišku gydytoju: „Kad ir su visų pagalba, per savaitę skyrybų sukrėtimas nepraeina ir prie naujo gyvenimo taip greit neprisitaikysi.“

– Kokiu tempu ir nuotaikomis gyvenate šiandien? Nelydi nerimas, nuovargis?

– Nerimo tikrai nejaučiu, bet jau labai pasiilgau žmonių be kaukių ir galimybės aplankyti artimuosius. Mano tempas gan intensyvus arba prisitaikiau prie karantino ir maži dienos įvykiai tapo dideli.

Stengiuosi šį laiką išnaudoti bendravimui su sūnumis, saviugdai, skaitymui, namų ruošai ir susitaikymui su savimi bei ramybei. Dar kuriu eiles, tapau, eksperimentuoju virtuvėje, vaikštau basa po sniegą ir mezgu.

– Galbūt pasvarstėte, ką pirmiausia padarysite, kai karantinas pasibaigs?

– Aplankysiu tėvelius, seserį Klaipėdoje ir su draugėmis eisiu pasivaikščioti ir gerti kavos ar arbatos. Labai paprasti norai. Dar labai pasiilgau savo namų Turkijoje. Kai tik galėsiu, stengsiuosi ten nuvykti ir skuosti į vietinį turgų, paskaityti knygą ne lovoje, o bangų mūšoje.

Mudu su buvusiu vyru Giedriumi šiek tiek uždelsėme, vis nesiryžome...

– Sausį minėjote 50-ąjį gimtadienį. Su kokiomis mintimis, pasvarstymais ir emocijomis jį pasitikote?

– Buvau nusiteikusi tik torčiukui su sūnumi Danieliumi (vyresnėlis Emilis buvo išvykęs į Tenerifę), bet kurjerių skambučiai į duris ir siunčiamos draugų, sesers, tėvų dovanos, gėlės leido suprasti, kad esu labai mylima. Tai didžiausia dovana. Tad gimtadienis buvo labai džiugus.

Jokių didelių pasvarstymų neturėjau, išskyrus jausmą, kad prasideda naujas etapas, kuriame dar esu pilna jėgų ir idėjų, turiu planų ir svajonių. Man šis skaičius suveikė kaip pažadinanti piliulė – norisi veikti ir kurti.

– Viename interviu minėjote, kad gimtadienio proga turėjote skirtingų planų, vienas jų – išvykti į vienuolyną. Kas jus ten traukia?

– Lietuvoje yra ne vienas vienuolynas, kur galima įsiprašyti į svečius. Tylos rekolekcijos, neįprastas darbas (nešti malkas, išplauti bažnyčią ar panašiai), daug laiko maldai ir iškeliavimas iš pasaulietiško gyvenimo labai išgrynina mintis ir pripildo jėgų, grąžina ramybę ir primena apie vertybes.

Labai branginu šias patirtis ir stengiuosi bent 2–3 kartus per metus tai išgyventi. Juokais save vadinu „davatka“, bet išties tai yra gyvo tikėjimo paieškos, o kartais tiesiog jėgų atgavimas.

Reikia atsiduoti laikui, gyventi po vieną dieną ir akylai stebėti, kas joje vyksta, ypač, kas vyksta gero.

– Sakoma, kad su moterimis apie amžių kalbėti nemandagu, galbūt kai kurias tie skaičiai be reikalo gąsdina. Tačiau yra ir tokių, kurios savo metais didžiuojasi. Prie kurių save priskirtumėte jūs?

– Prie tų, kurios didžiuojasi. Aš net sugebu iš to pasijuokti, nes viduje krizenu, kad skaičius toks solidus, o aš pati vis dar su džinsais, ieškanti naujovių ir kvailiojanti pirmai progai pasitaikius.

Kita vertus, turiu kuo pasidžiaugti – du nuostabūs sūnūs, jaukūs namai, praeityje – teatras, kinas, pantomima, daugybė TV laidų, keli TV serialai, darbas reklamoje, labdaros projektai, radijo laidos, apdovanojimai... Visko per daug nesureikšminu, bet turiu ką apžvelgti. O kur dar didžiausias turtas – užgyventi draugai, kurių turiu labai tikrų ir patikimų.

– Paprastai nejaučiame, kiek mums metų, širdyje – polėkis ir svajonės. Nors nusistovėję stereotipai visuomenėje keičiasi, dar būna, kad sulaukus tam tikro amžiaus kai kurie dalykai tarsi pasidaro nepriderami. Yra dalykų, kuriuos gyvenime jau išaugote ar kurių sau neleidžiate, nes amžius ne tas?

– Aš išaugau beverčius santykius ir tuščiakalbius susitikimus, išmokau pasakyti „ne“, jei jaučiu, kad man to nereikia, kad tai bus prarastas laikas. Bet kad ką sau uždrausčiau dėl amžiaus, dar taip nebuvo. Na, vakarienes su amžiumi beveik išbraukiau, daugiau nieko. (Šypsosi.)

– Kas yra jūsų energijos ir jaunatviškumo šaltinis?

– Manau, meilė. Aš labai myliu žmones ir gyvenimą.

– Nors gyvenime visokių pamokų ir išbandymų būta, ar dar yra dalykų, kurių vis dar mokotės, kuriuos atrandate?

– Kasdien. Stengiuosi mokytis kantrybės, tobulėti profesinėje srityje, mokausi mėgautis tyla ir kartais tiesiog pabūti viena ramybėje. Man reikia to mokytis, nes vis veržiuosi į žmones. (Juokiasi.) Neatmetu galimybės dar ką nors rimtai pastudijuoti.

– Prieš kelerius metus išsiskyrėte. Kaip manote, kas labiausiai padėjo atsitiesti, išmokti gyventi kitaip? Psichologai, dvasininkai, draugės, sūnūs, viltis, pati sau?..

– Jūs viską ir išvardijote. Dar reikia pridėti laiką. Kad ir su visų pagalba, per savaitę skyrybų sukrėtimas nepraeina ir prie naujo gyvenimo taip greit neprisitaikysi. Reikia atsiduoti laikui, gyventi po vieną dieną ir akylai stebėti, kas joje vyksta, ypač – kas vyksta gero...

Juokais save vadinu „davatka“, bet išties tai yra gyvo tikėjimo paieškos, o kartais tiesiog jėgų atgavimas.

– Vieni skuba išsiskirti, kiti ilgam užstringa nelaiminguose santykiuose nenorėdami griauti šeimos. Yra riba, kai jau tikrai supranti, kad atėjo metas sukti skirtingais keliais?

– Skubėti tikrai neverta, kol neišbandai visų būdų išsaugoti šeimą, bet, manau, poros metų mėginimams turėtų pakakti, nes gyvenimas įtemptoje situacijoje labai vargina. Mudu su buvusiu vyru Giedriumi šiek tiek uždelsėme, vis nesiryžome...

– Vienas jūsų sūnų jau pilnametis, kitam – 16 metų. Atrodo, kad jūs ir sūnūs esate labai geri draugai, o paaugliškų maištų ir nebuvo. Kaip mezgasi tas draugiškas santykis? Ką labiausiai vertinate santykiuose su sūnumis?

– Dabar – tik atvirumą. Kuo daugiau bendravimo, bendros veiklos, svarbus pasitikėjimas, na, ir pavyzdys. Aš labai laiminga, kad jie moka draugauti, gyvena įdomiai.

– Per karantiną nemažai žmonių pasijuto vieniši, izoliuoti. Jums pavyksta išvengti to jausmo?

– Tikrai nesijaučiu vieniša. Yra siauras draugų ratas, kuriame nuolat saugiai, bet daug bendraujame.

– Ankstesniame interviu portalui LRT.lt sakėte, kad užtenka gyventi tobulų žmonių gyvenimą, kartais reikia mažiau iš savęs tikėtis ar reikalauti, o pamačius kalendoriuje tuščią lapą pasiduoti tėkmei. Vis dar pavyksta?

– Per karantiną, sumažėjus darbų, tų baltų lapų vis daugiau, tad puikus metas mokytis pasiduoti tėkmei. Aš nekalbu apie nieko neveikimą, zyliojant iš kampo į kampą, bet kiekviena diena ką nors padovanoja, atneša idėją, ką galima nuveikti.

– Esate iš tų, kurie preciziškai susitvarko namus, ar manote, kad dulkės gali palaukti, svarbiau tiesiog pasivaikščioti su drauge, kartu pažiūrėti gerą filmą ar nuveikti ką nors, kas sušildo širdį?

– Tikrai nesu pedantė, bet man patinka švara namuose. Pastebiu, kad net į darbą eidama jaučiuosi geriau, lyg su didesne giedra ir lengvumu išeinu į pasaulį, jei namuose nėra chaoso.

Kartais buitis visus užknisa, bet tereikia įsijungti muziką, džiaustant skalbinius sušokti porą žingsnelių ir viskas vyksta sklandžiau. Dar labai geras būdas klausytis kokios naudingos paskaitos ir tuo metu išplauti laiptinę.

Pasvarstymų neturėjau, išskyrus jausmą, kad prasideda naujas etapas, kuriame dar esu pilna jėgų ir idėjų, turiu planų ir svajonių.

– Kas apskritai yra jums mieliausi dalykai, ritualai namuose?

– Vienareikšmiškai – rūpintis gėlėmis, keisti vandenį, perkomponuoti puokštes, deginti žvakes. Dar labai patinka tas momentas, kai prisivertusi išlyginti stirtą skalbinių pagaliau gražiai sulankstytus juos išnešioju po namiškių kambarius. Paprasta, bet labai saldu pradžiuginti kitus ir savo spintą.

– Už ką labiausiai savimi didžiuojatės?

– Už kai kuriuos labai drąsius sprendimus. Pavyzdžiui, išsikraustyti į Vilnių neturint konkrečių planų, bet nuojautą ir idėjų arba pabaigti laidos gyvavimą, kol ji dar labai populiari, nelaukiant, kol reitingai pradės mažėti, na, dar didžiuojuosi, kad išmokau sudrausminti laidų pašnekovus, kad jie vieni kitų neįžeidinėtų...

– Kas, jūsų manymu, yra laimė – sėkmingai susidėliojusios aplinkybės, pasirinkimas?..

– Aš nežinau, kas yra laimė, bet tikrai žinau, kad esu labai laiminga.

Populiariausi