Veidai

2019.09.11 07:50

Marius Povilas Elijas Martynenko gyvenime vadovaujasi dviem taisyklėmis

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2019.09.11 07:50
Laimės dieta. Marius Povilas Elijas Martynenko: susidūrimai su savo mirtingumu yra naudingi bet kokio žmogaus gyvenime

„Mano gyvenime buvo keli susidūrimai su mirtingumu. Tai nepriekaištingas lakmuso popierėlis, kuris sustato vertybes į jų vietas“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ teigia rašytojas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko. Gyvenimas jam – it šventas žaidimas, per kurį atsiskleidžia tikrovė, o patirtys, anot jo, leidžia į dalykus pažvelgti kitaip.

M. P. E. Martynenko kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Vieni tave myli dėl slam poezijos talento, kiti – dėl prozos, treti – dėl balso, ketvirti pavydi asmeninės istorijos, kurioje keliolika darbų ir hipoglikemijos komų, gaisras, po kurio vos išgyvenai, dvejos prakilnių specialybių studijos, kurias metei, psichiatrijos ligoninė, iš kurios pabėgai, metai vienuolyne, dabar – aktorystės studijos ir šviesi ateitis scenoje. O tau tik 26-eri. Kuriuo etapu tave ištiko didžiausias nušvitimas?

– Man atrodo, jis ištinka dabar – asmeninis persikūrimas. Kai sužinojau faktą, kad man gims sūnus, buvo daug baimės ir nuogąstavimų, dvejonių, abejonių. Į paviršių iškilo tiek daug dalykų. Man atrodo, susitikau su savimi iš naujo.

Nušvitimai ištinka kasdien, mąstant apie patirtis, save, kaip mano pavidalas turės keistis, kaip keisis pačios aplinkybės. Mano gyvenime buvo keli susidūrimai su mirtingumu – jie naudingi bet kokio žmogaus gyvenime. Tai nepriekaištingas lakmuso popierėlis, kuris parodo tavo terpę ir sustato vertybes į jų vietas. Aišku, nedrįsčiau tvirtinti, kad visiems nušvitimams reikia drastiškų patirčių.

– Bet visi žinome, kad mirsime, tik to nesuvokiame iki galo. Kažkam reikia susirgti vėžiu, kažko netekti, susidurti su kuo nors labai baisiu. Nebūna, kad suvalgau prarūgusią sriubą ir galvoju – nuo šiol valgysiu tik gerą maistą, nes esu mirtingas.

– Manau, kad kiekvienas potyris mums dovanoja naują perspektyvą. Jeigu išgyvename daugelį kontekstų, kurie yra artimi kiekvienam žmogui, galbūt tai nebestebina.

Gal sveiko proto žmogui ir nekiltų mintis darytis fejerverkų namuose, bet aš niekada nesu gyręsis labai dideliu protu ar nuovoka.

– Man visą laiką atrodydavo, kad esi iš tų žmonių, kuriems tai, kas normaliems atrodo neįprasta, tau – dienos pietūs, neri pirmas. Iš kur tai?

– Gal sveiko proto žmogui ir nekiltų mintis darytis fejerverkų namuose, bet aš niekada nesu gyręsis labai dideliu protu ar nuovoka. Mano laikysena, kad viskas yra žaidimas pačia geriausia prasme – šventas žaidimas, kartais vulgarus, juodas. Šis pasaulis man labai įdomus.

Tas pats teatras, kuriuo aš sergu ir kuris mane keri. Tai žaidimas, per kurį atskleidžiama pati subtiliausia tikrovė. Mane veda tikrumo paieškos.

Visų pirma, esame žmonės. Tada pavadiname vieni kitus vyrais, moterimis ir žaidžiame lyčių žaidimą.

Pavyzdžiui, šiuo metu aktualus kontekstas – lytiškumas: vyriškumas, moteriškumas. Šiomis dienomis šie konceptai perkuriami iš naujo. Ir aš galvoju – visų pirma, mes esame žmonės. Tada prasideda: pavadiname vieni kitus vyrais, moterimis ir žaidžiame lyčių žaidimą.

Nemanau, kad kažkokie darbai visiškai vyriški ir moteriški. Bet namuose, kai bandome egzistuoti kartu su savo mylimąja, tuos darbus pasidalijame: aš gręžiu skyles sienose, o ji dažniau gamina valgyti, išskalbia drabužius ir pan. Tai ir žaidimas, ir kartu nesusireikšminimas.

Žaidimas – nuolat besikeičianti sistema. Vaikų žaidimo tikrovė tampa tikresnė už formaliąją tikrovę. Tai gražu, kai keičiasi sistemos, žaidimas keičia žaidimą, vienas tikras dalykas, kuris lieka – žaidžiantysis. Per žaidimą atrandi labai daug tikrų dalykų.

– Paklausiu klausimo, kurio niekas neklausia poetų. Kam leidi uždirbtus pinigus?

– Dabar daugiausia namų ūkiui. Gražinti tą lizdelį, daryti jį jaukesnį tikrai daug džiaugsmo. Tai banalus, daug kam pažįstamas kontekstas, bet man jame tiek daug laimės.

– Ar pasakai žmonėms piktų dalykų?

– Artimiausiems pasakau. Man patiko vienas iš artimumo apibrėžimų – artimas žmogus yra tas, kurį mes sau leidžiame skaudinti.

– Jeigu šiandien būtum galėjęs pasakyti tik vieną žodį, koks tai būtų žodis?

– Ačiū.

– Ar būna, kad nesinori kelti kojos iš lovos? Kaip su tuo kovoji?

– Supranti, kad yra dalykų, kuriuos reikia, žadėjai padaryti. Žmogus – labai socialus padaras. Bendrystė yra labai svarbi esmės dalis. Kiekvieną dieną atsikeli, ir yra užduotys – kai kurias man labai patinka atlikti.

– Koks tavo gyvenimo credo, be to, kad viskas – žaidimas?

– Yra dvi svarbios taisyklės, kuriomis nebūtinai vadovaujuosi, bet noriu jas kaip įmanoma dažniau pritaikyti savo gyvenime. Nustoti skųstis, nes tai niekur neveda, nieko nesuteikia, nieko nepagerina. Ir dėkoti už viską.

Gyvenimas taip vyksta – iš pradžių blogais atrodę dalykai ilgainiui sušvinta kaip dovanos. Dėkoti – pati nuostabiausia iš visų žmonių turimų supergalių.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite