„Liaukimės tai darę“: prezidentūra kritikuoja brandos egzaminų tvarką – siūlo savo reformą

Verdant diskusijoms, kaip ateityje turėtų atrodyti valstybiniai brandos egzaminai, savo variantą siūlo ir Prezidentūra. Pagal šios institucijos viziją, nebeliktų keliolikos egzaminų, būtų rengiami vos trys, tiesa, kitokie nei dabar. Visiems privalu būtų parengti brandos darbą. Anot prezidento patarėjos, taip įveiktume esamos tvarkos ydingumą, o ir sutaupytų valstybė. 

Kokie tie trys egzaminai? Lietuvių kalbos ir literatūros, kuris apimtų ir meną bei etnokultūrą, taip pat valstybės pagrindų egzaminas, kuris apimtų istoriją, geografiją, pilietiškumą, ekonomiką, o trečiasis – gamtos mokslų, matematikos ir informacinių technologijų egzaminas.

Anot prezidento patarėjos Jūratės Litvinaitės, rengdami integruotus egzaminus, kurie apimtų kelis ugdymo dalykus, jaunimui diegtume nuostatą, kad mokomasi ne dėl egzaminų, o dėl išprusimo. Mat taip, pasak patarėjos, nepakaktų mokytis, tarkime, vien istorijos ir biologijos, o geografiją ir chemiją pastumti į šoną.

Be to, rengdama ne keliolika, kaip yra dabar, o kelis egzaminus, valstybė sutaupytų lėšų ir pajėgumų, o mokyklos atsikratytų galvasopio, kaip užtikrinti, kad birželį per egzaminus jaunesni mokiniai turėtų deramos kokybės pamokas.

Pasak J. Litvinaitės, privalu atsisakyti principo, kad vidurinis ugdymas yra sukurtas egzaminų sistemai ir aukštosioms mokykloms, kurios kliaujasi įvertinimais priimdamos pirmakursius, aptarnauti.

„Mes sakome: atleiskite, mes neorganizuosime šešiolikos egzaminų, mes rengsime tik bazinius tris“, – LRT.lt pasakodama apie prezidentūros siūlomą variantą, kalbėjo J. Litvinaitė.

Mokiniai galėtų laikyti tarptautinius užsienio kalbų egzaminus.

Be to, J. Litvinaitė primena, kad šiandienos ir ateities žmogui reikia ne šiaip žinių, o gebėjimo jas sieti, analizuoti, spręsti problemas.

– Neseniai per Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį pasakėte, kad vidurinio ugdymo grandies padėtis yra apgailėtina. Ką konkrečiai turėjote galvoje? Kas jums labiausiai kliūva ir atrodo skaudžiausia mūsų valstybei?

– Iš tiesų žodis „apgailėtina“ gal kiek per stiprus emociškai, bet visas tas posėdis buvo gana emocingas, o ir viskas, kas susiję su mūsų vaikais ir mūsų vaikų ateitimi, neretai sukelia emocijų ir svarstymų.

Pagrindinė nuostata vidurinio ugdymo atžvilgiu kyla iš tų problemų, kurios jau sprendžiamos ir neišsprendžiamos daug metų. Mes daugybę metų diskutuojame apie tai, kiek turėtų būti egzaminų, kokie jie turėtų būti, esame nepatenkinti tiek egzaminų užduotimis, tiek rezultatais. Atsižvelgiant į sezoną, visuomenės nuomonės pasidalijusios: arba mes puolame kaltinti vaikus, kad jie niekam tikę ir negeba mokytis, nenori mokytis ir neįdeda pastangų, arba esame linkę kaltinti mokytojus, kad jie nemoka parengti mokinių, arba kaltiname mokytojų mokymo priemonių gamintojus sakydami, kad jie neparengia gerų priemonių, tada ateina programų eilė.

Ieškome kaltųjų, bet vis dėlto manyčiau, kad tai yra sisteminė problema, daugiau bylojanti apie tai, kad pats vidurinis ugdymas savaime yra sustyguotas nepakankamai ir neatliepia nei visuomenės, nei vaikų, nei galų gale akademinių poreikių.

Dabartinis vidurinis ugdymas kuo toliau, tuo labiau orientuojamas į egzaminų sistemos aptarnavimą. Apie tai kalba visi. Nenoriu būti banali ir kartotis, bet atrodo, kad tuos dvejus metus mokiniai tiesiog ruošiasi egzaminui ir po to jau ateina į Didžiąją dieną su dviem variantais – išlaikysiu arba ne, tai yra pasiseks arba nepasiseks, geros bus užduotys arba negeros.

Manyčiau, tie dveji metai tikrai neturėtų būti skirti pasiruošti egzaminams.

– Prezidentūra parengė savo siūlymų planą, kaip reikėtų pertvarkyti egzaminų sistemą. Ką ir kaip turėtume keisti?

– Jeigu pasižiūrėtume, kokia yra vidurinio ugdymo paskirtis, pamatytume, kad vidurinis ugdymas turi pratęsti mokinio žinių, kompetencijų, gebėjimų, nuostatų ugdymą dar dvejus metus – jau aukštesnėje pakopoje, negu tai daroma pagrindiniame ugdyme.

Nesilaikau tokios pozicijos, kad po vidurinio ugdymo mokinys būtinai turėtų stoti į aukštąją mokyklą. Karjeros planavimo perspektyvų yra daugybė.

Vis dėlto bendrasis išsilavinimas, mano požiūriu, yra būtinas kiekvienam žmogui, norinčiam susikurti sėkmingesnį, laimingesnį gyvenimą ateityje. Jeigu sutariame, kad tie dveji metai yra skirti mokinių žinioms ir kompetencijoms didinti, plėsti ir gilinti, į tai ir turime orientuoti visą mokymąsi.

Pirmas mūsų susitarimas turėtų apimti, ko mes, kaip visuomenė, kaip mokslininkai, universitetai, tiesiog eilinė visuomenė, tikimės iš vidurinį išsilavinimą įgijusio žmogaus. Ką mes matome esant reikalinga, kad jis gebėtų, žinotų, įvaldytų? Visas tas mūsų noras ir matymas turėtų atgulti į bendrąsias programas.

Mokyklos turėtų pasiūlyti būdų toms bendrosioms programoms išmokti, kad mokiniai ugdytų savo kompetencijas, žinias, gebėjimus, – tai, ko tikimės iš vidurinį išsilavinimą įgijusio žmogaus.

Antras dalykas – natūralu, kad valstybė, finansuodama vidurinį ugdymą, padarydama jį visiems prieinamą, turi teisę ir interesą patikrinti, kaip mokiniai tas žinias įgijo. Taigi pabaigus vidurinio ugdymo pakopą yra matuojami mokinių pasiekimai. Tas matavimas padėtų aukštosioms mokykloms atsirinkti mokinius į tam tikras specialybes.

Atsisakyčiau vartoti frazę, kad „aukštosios mokyklos turėtų atsirinkti geriausius“. Manau, ta frazė yra diskriminuojanti, nes vis dėlto aukštosios mokyklos turėtų galėti atsirinkti labiausiai linkusius tą specialybę studijuoti, nes geriausi gali niekur nestoti. Geriausieji gali norėti į vienuolyną eiti, gali tapti menininkais ar verslininkais. Tai nereiškia, kad tik geriausi patenka į universitetus. Į universitetus turi nueiti tie, kurie nori studijuoti ir yra pakankamai pasirengę.

– O kaip pasirengęs turėtų būti abiturientas?

– Mes matytume, kad iš tikrųjų vidurinis ugdymas kuo toliau, tuo labiau turėtų siekti atitikti Švietimo įstatymo preambulėje parašytą sakinį, kad mokykla turėtų būti ateities visuomenės kūrėja ir vienu žingsniu žengti priekyje visuomenės, pasiūlydama vaikams ne tik tai, kas buvo vakar, bet ir tai, kas bus reikalinga jų rytojui, jų ateičiai.

Dabar mūsų švietimo sistema, mūsų vidurinio ugdymo pakopa, iš tikrųjų veikia kiek senoviniu principu: ji perteikia mokiniams žinias, kurias patikrina gana mechaniniu egzaminu. O turėtume žiūrėti į ateitį – kokių kompetencijų reikia ateities vaikams?

Tai pirmiausia atskirų dalykų žinios ir gebėjimas tas žinias jungti į bendrą intelektualinę visumą, gebėti integruoti įvairias žinias, spręsti problemas. Tai yra tarpdiscipliniškumas, tarpdalykiškumas, vadinasi, mes turėtume ir mokykloje ne tik deklaruoti, kad integracija yra gerai, kad mes siekiame integracijos, bet realiai ją padaryti.

Antras dalykas, koks turėtų būti žmogus, – tai yra kritiškai mąstantis ir nepasiduodantis nei propagandai, nei išorės spaudimui, pagaliau gebantis atrinkti ir įvertinti informaciją, pateikiamą įvairių šiuolaikinių technologijų. Kitaip sakant, tai turėtų būti žmogus, gebantis išsprūsti iš stereotipinio mąstymo rėmų, gebantis kūrybiškai, originaliai, kritiškai įvertinti esamas situacijas ir rasti jose geriausius sprendimus.

Štai kodėl mes kalbame, kad vidurinis ugdymas turi būti konstruojamas taip, kad jame atsirastų vietos mokinių kūrybinių gebėjimų plėtrai ir pademonstravimui, kritinio mąstymo pademonstravimui ir tarpdiscipliniškumo gebėjimui – sujungti įvairių dalykų pamokose įgytas žinias į kažkokį vieną jo kompetencijas parodantį darbą. Todėl mes ypatingą dėmesį ir rekomenduojame kreipti į brandos darbą.

– Tarp Prezidentūros siūlymų – tai, kad reikia peržiūrėti vidurinio ugdymo programos aprašą ir sutilpti į 28 valandas. Tiek vyresni mokiniai, tiek jų mokytojai sako, kad vienuoliktokai ir dvyliktokai vargiai sutelpa į 35 pamokas.

– Iš tiesų tos 28 valandos jau yra ankstesniuose dokumentuose kaip minimalus vidurinio ugdymo pakopos mokinio pamokų, kurias jis turi pasirinkti, skaičius.

Kas nutiko mokyklose? Mokykloms labai daug sumaišties atnešė ir krūvį padidino platus profiliavimas. Mokiniui pasiūloma daugybė smulkių užsiėmimų, kurie yra suskirstyti po vieną valandą ar po dvi valandas. Jis, tarkime, gali rinktis kino meno, šokio, muzikos, meno, istorijos, dailės pamokas.

Nenorėčiau sakyti, kad kažkuris iš tų dalykų yra nesvarbus, nereikalingas, neprisideda prie bendro išsilavinimo, bet, kita vertus, turime kelti klausimą: jeigu ir šitas, ir šitas dalykas yra svarbūs, tai kuris nesvarbus? Rezultatas būtų, kad absoliučiai visi žmonių sukurti mokslai arba vykdomos veiklos yra svarbios ir mes turėtume vaikus supažindinti su tomis veiklomis. Bet tai reiškia, kad atidarome Pandoros skrynią ir perkrauname programas iš esmės neišmokydami nieko. Norėdami duoti viską, nebeišmokome nieko.

Ką mes siūlome? Siūlome susitarti, kas yra bendrojo išsilavinimo bazinis paketas, kurį turėtų turėti kiekvienas mokinys, laikantis brandos atestatą.

– Tuomet liktų lietuvių, užsienio kalba, matematika, gamtos mokslas, kaip būdavo seniau?

– Beje, skaitant senuosius mokyklų protokolus, Smetonos laikais sugebėta į gimnazijos tvarkaraščius įtraukti ir lotynų bei graikų kalbas. Jau nekalbu apie tai, kad būdavo mokoma dviejų užsienio kalbų – ir prancūzų, ir vokiečių. Anglų kalba retesnė būdavo. Iš tikrųjų tilpdavo daugybė dalykų.

Mes turėtume labiau mąstyti apie tai, kad reikia dėstyti blokais: socialiniai mokslai, gamtos mokslai, tikslieji mokslai. Jeigu skaičiuotume valandomis, tai 28 valandos nebūtų didelis krūvis. Bet dar prisidėtų tos septynios siūlomos valandos profiliavimui.

Dabartinės programos, kaip visi mokytojai kalba, yra per plačios. Vadinasi, turėsime susiaurinti ir padaryti tokios apimties, kad būtų įmanoma jas išdėstyti per valandų skaičių, skirtą tam dalykui mokyti.

Padidindami valandų skaičių, sukurtume per didelį krūvį, kuris neleistų mokiniams pakankamai išmokti, pažeistų jų sveikatą ir traumuotų. Mes nenorime sargdinti vaikų mokykloje.

– Prezidentūros siūlyme, kaip keisti egzaminų sistemą, numatoma, kad siekiant įgyti atestatą kiekvienam reikėtų išlaikyti tris integruotus egzaminus, parengti brandos darbą. Jų rezultatų ir metinių pažymių turėtų pakakti ir aukštajai mokyklai skaičiuojant stojamąjį balą. Kaip visa tai atrodytų?

– Ką parodė Lietuvos patirtis ir kokių klaidų padarėme? Vidurinis ugdymas tapo pasirengimu egzaminams. Mokiniai deklaruoja tiek tėvams, tiek mokytojams, kad aš to dalyko nesimokysiu, nes nelaikysiu egzamino. Mes suformavome nuostatą, kad mokiniai mokosi tik tų dalykų, kurių egzaminus laikys.

Kuo labiau išplečiame egzaminų sistemą, tuo labiau susiauriname mokinio pasiryžimą mokytis visų dalykų, suteikiančių jam visavertį bendrąjį išsilavinimą.

Jeigu mes panaikintume tą egzaminų gausą, be to, kad sutaupytume daugybę pinigų, sutaupytume daugybę laiko ir energijos parengiant užduotis, administruojant egzaminus, tikrinant juos ir taip toliau, pradėtume atgaivinti tradiciją, kad mokinys mokykloje mokosi ne dėl egzamino, o dėl apskritai išsilavinimo, nes jis žino, kad jo vertinimo galutinis rezultatas bus sudarytas iš nuolatinio reguliaraus darbo dvejus metus, išreikšto metinių pažymių pavidalu.

Antras dalykas, jeigu mokiniai žino, kad po vidurinės mokyklos jo mokymosi rezultatai bus vertinami trijų integruotų egzaminų, į kuriuos suguls įvairių dalykų fragmentai (tarkime, visuomenės pagrindų egzaminas – ten būtų ir istorija, ir geografija, ir ekonomika) ir rezultatai, jis turėtų mokytis visų dalykų tiek, kiek reikėtų tam egzaminui išlaikyti.

Tarkime, dabar, kai yra istorijos egzaminas, mokinys koncentruojasi tik į istorijos mokymąsi ir gali nesigilinti į geografiją. Čia man kyla nuoširdus klausimas: ar tikrai manome, kad mokytis tam tikrų dalykų iki šešiolikos metų yra gana? Pagal dabartinę sistemą, taip yra – pasimokau iki 16 metų kažko ir galiu prie to dalyko daugiau negrįžti. Kitus metus mokysiuos tik trijų dalykų, nes laikysiu tik tų dalykų egzaminus. Ar mums to užtenka? Manyčiau, ne.

Dėl to mes ir siūlome kalbėti apie integruotus egzaminus.

Tarkime, lietuvių kalba ir kultūra. Mokinys per tą egzaminą pademonstruoja žinias, kurias įgijo lietuvių kalbos pamokose, menų pamokose, kur mokėsi, tarkime, Lietuvos dailės, muzikos istorijos, susipažino su Lietuvos kompozitoriais, su Lietuvos rašytojais, menininkais, intelektualais... Galiausiai su etnine kultūra kažkiek, nes mes apie tą dalyką pamirštame. Kol kas daugiausia etninės kultūros matau nuvažiavusi į lituanistines mokyklas, bet ne Lietuvoje.

– Pirmasis integruotas egzaminas – lietuvių kalba ir literatūra bei kultūra. O koks antrasis?

– Antrasis galėtų būti socialinių mokslų blokas. Jis apimtų tai, kas yra svarbu visuomenei, ką žmonės turėtų žinoti iš Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos, Lietuvos vidaus ir užsienio politikos: apie Konstituciją, apie mūsų narystę tarptautinėse organizacijose ir taip toliau, apie Lietuvos valstybės ekonominį gyvenimą. Turbūt mes visi tikimės, kad piliečiai supranta, kas yra rinkos ekonomika, kaip ji veikia, kokioje sistemoje gyvename.

Kokiu lygmeniu tai derėtų mokėti, yra susitarimo reikalas. Tik nepamirškime, kad nereikalaujame labai akademiškai, o taip, kaip susitarsime, kas yra bendrasis išsilavinimas.

– O trečias egzaminas?

Jis galėtų apimti gamtos ir tiksliuosius mokslus. Jo metu mokinys pademonstruoja biologijos, chemijos, matematikos žinias, nes tie mokslai yra labai glaudžiai susiję.

Buvo kalbama apie informacines technologijas, bet jau pats užduoties atlikimas informacinėmis technologijomis parodo gebėjimą jomis naudotis.

– Dar vienas dalykas, kurį siūlo Prezidentūra: kad baigtum mokyklą reikia ne tik trijų integruotų egzaminų, bet ir parengti brandos darbą. Brandos darbas buvo įvestas prieš kelerius metus, bet skinasi kelią sunkiai, svarstoma, kad net patyrė fiasko. Be to, ir mokytojams sunku rasti laiko mentoriauti tokį darbą rengiančiam mokiniui. Ar jūs tikite brandos darbu?

– Tikrai tikiu. Tai, kad mes deklaravome brandos darbą ir daugiau nieko dėl to nepadarėme, negalima sakyti, kad brandos darbas patyrė fiasko. Tiesiog nenustatėme jo vertės, kažkuriuo momentu mes tiesiog tyliai sutikome, jog brandos darbas tėra gelbėjimosi ratas tiems vaikams, kurie nesugeba išlaikyti egzamino.

Mano pozicija yra kitokia: brandos darbas demonstruoja mokinio kompetencijų įvairiapusiškumą, pasirengimą praktiškai taikyti pamokų metu įgytas teorines žinias. Manyčiau, brandos darbas yra puikus įrankis ugdyti mokinių kūrybinį mąstymą, plėtoti ugdymą, grįstą problemų sprendimu ir praktinių žinių taikymu.

– Ar to pakaktų aukštosioms mokykloms atsirinkti pirmakursius?

– Mes siūlome supaprastinti mokyklos baigimą, bet jokiu būdu nesiūlome uždrausti aukštosioms naudotis mokyklos baigimo rezultatais konkursiniam balui apskaičiuoti. Mes tik sakome: atleiskite, mes nebeorganizuosime 16 egzaminų.

Birželį mokyklose kyla chaosas – pamokos nebevyksta, mokslo metus trumpiname. Mes dirbame egzaminams. Mokyklų tvarkaraščiai perkrauti, mokytojai, vertintojai pervargę.

Liaukimės tai darę. Pasidarykime tris bazinius egzaminus iš pagrindinių dalykų. Tam, kad mokiniai nesimokytų tik trijų dalykų, jie turi būti integruoti.

– Dažnai girdime, kad mums stinga žmonių, kurie gebėtų deramai parengti egzamino užduotis ar bent jau norėtų jas rengti. Ar rastume, kas parengtų integruotų egzaminų užduotis?

– Mes į šią problemą vis dėlto žiūrime iš vaiko interesų pusės. Jeigu mums Lietuvoje trūksta specialistų, mes turime juos parengti. Jeigu dėl mūsų vaikų mes turime kažką padaryti, tai mes turime daryti. Čia gal skambi frazė, bet juk kalbame apie vaikų ateitį.

Kaip mama, kaip pedagogė, kaip politikos formuotoja klausiu, ko mūsų vaikams reikia, kad jie sugebėtų susikurti asmeninę laimę ir norėtų integruotis į valstybės bendruomenių gyvenimą, kad ne tik būtų sau, egoistiški, bet kartu norėtų būti mūsų visuomenės integrali, pažangi, veikli ir aktyvi dalis? Tam vaikui reikia suteikti įrankius, leidžiančius kurti tą asmeninę gerovę ir aktyvumą visuomenėje. Tie įrankiai tikrai gali būti suteikiami per mokyklą.

Ateities visuomenėje nereikės žmonių, gebančių puikiai atlikti vieno dalyko testus. Ateities visuomenei, kaip visi sutartinai sako, reikia žmonių, gebančių integruoti žinias, iš esamų žinių konstruoti naujus dalykus, ieškoti naujų sprendimų, turėti kūrybinį, kritinį mąstymą, gebantį atskirti peršamą propagandinę, stereotipinę informaciją, iš turimų žinių kurti kažką naujo. Toks yra perspektyvus jaunuolis, kuriam yra atidarytos durys į gerovę.

Dar vienas dalykas – dalis mūsų vaikų išvažiuoja studijuoti į užsienį. Tai yra puikus dalykas, ypač jeigu jie grįžta po to. Kuo daugiau vaikų išleidžiame studijuoti ir paskui juos susigrąžiname, tuo labiau plečiasi mūsų visuomenės akiratis, jis praturtinamas ir kitos šalies patirtimis.

Vadinasi, mes turime paruošti savo vaikus taip, kad jie jaustųsi puikiai ir būtų pranašūs išvažiavę studijuoti Oksforde, Kembridže ar kituose universitetuose. Mes turime juos parengti kokybiškai, kad sudarytume kuo platesnes galimybes realizuotis gyvenime pagal pageidaujamą scenarijų.

Vadinasi, ir mokykloje mes turime juos mokyti ne testus daryti, ne egzaminams ruošti, o mokyti to, kas yra paklausu ir svarbu ateinančius 20 metų, tai yra ateičiai. Mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra tai užtikrinti.

Tarkime, diskutuojame, ar reikėtų įvesti esė rašymą baigiant mokyklą, kaip kad istorikai planavo. Sakome, kad ne, nereikia, nes neturime mokytojų, kurie gebėtų tai užtikrinti. Bet juk daugybė universitetų tikisi, kad pas juos ateis mokiniai, jau gebantys parašyti esė. O mes, suaugę profesionalai, sakome, kad esame nepasirengę. Dėl to turi kentėti mūsų vaikai? Darome tokį nusižengimą. Tad požiūris tikrai privalo keistis.

Klausėte, ar būtų lengva integruotas užduotis parengti. Lietuvoje tikrai turime nuostabių akademikų, švietimo ekspertų, kūrybiškų, iniciatyvių žmonių. Tik galbūt trūksta politinės valios ir ryžto imti ir padaryti. Aš tikrai tikiu mūsų mokytojais, kad, turėdami tokį iššūkį, suprastų jo naudą ir reikšmę.

Tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad 95 proc. mokytojų atėjo mokytojauti dėl to, jog tikėjo, kad savo darbu gali padėti jaunuoliams pasirengti gyvenimui, jog gali prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Vadinasi, pedagoginės nuostatos yra atviros permainoms.