Buvusi Pakruojo rajono Balsių pagrindinės mokyklos direktorė Jadvyga Bračiulienė sako, kad kiekvienas vaikas nusipelno ne tik kokybiško išsilavinimo, bet ir saugios vaikystės bei namų. Pasak jos, mokykla turėtų būti saugi užuovėja vaikams, atėjusiems iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Ilgametė pedagogė ir pati priglaudė vaiką iš globos namų, o šiandien aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše:
„Dabar atėjo laikas, kai galiu daryti tai, kas miela ir smagu. Nėra didelių įsipareigojimų, lėtas gyvenimo tempas, kurį gali pats reguliuoti, sumažėjo bėgimas, lėkimas, rūpesčių. Darai tai, kas smagu, ir todėl senatvė yra žavi“, – sako 69-erių Jadvyga Bračiulienė, buvusi ilgametė Pakruojo rajono Balsių pagrindinės mokyklos direktorė.
Jadvyga – aktyvi bendruomenės narė Balsių kaime: priklauso kelioms visuomeninėms organizacijoms, užima kaimo bendruomenės valdybos narės pareigas. III amžiaus universitete moteris atsakinga už kultūrinę veiklą – stato spektaklius, rašo scenarijus su bendraminčiais ir organizuoja įvairias išvykas bei keliones.
„Aš esu veiklos žmogus. Gal dėl to, kad dirbau administracinį darbą, nes visada reikėdavo kažką organizuoti ir daryti“, – sako moteris.
Pirmuosius metus dirbant lietuvių kalbos mokytoja ji prisimena kaip sudėtingą patirtį.
„Dirbau mokytoja pirmuosius 6 metus po instituto baigimo. Man mokytojavimas buvo be galo sunkus darbas. Dirbti lituanistu vidurinėje mokykloje, ruoštis pamokoms, taisyti rašinius tikrai buvo labai sunku. Todėl, kai pasiūlė išeiti vadovauti kaimo mokyklai, pagailėjau savęs ir priėmiau šį pasiūlymą“, – pasakoja Jadvyga.
Moteris su jau anapilin iškeliavusiu vyru yra užauginusi berniuką iš globos namų, šiek tiek glaudė ir jo vyresnę seserį.
„Vaiką paėmėm globoti, nes nei vyras, nei aš neturėjom savų vaikų. Vyras buvo vyresnis – jam buvo 50, o man – 44 metai. Jis neprieštaravo šiai minčiai. Po to buvo patenkintas – jie labai susidraugavo. Manęs net nebereikėdavo“, – apie tai, kaip nusprendė įsivaikinti berniuką iš globos namų, dalijasi Jadvyga.
„Manau, kad vis tiek tokį gerą darbą padariau. Vaikai turėjo vaikystę ir dabar turi namus, į kuriuos gali bet kada grįžti, bei žmones, į kuriuos gali atsiremti“, – svarsto pašnekovė.
Gyvenimas Jadvygai pamėtėjo ir daugiau išbandymų. Kai jai buvo maždaug 54-eri, per pusantrų metų mirė jos mama, vyras ir anyta.
„Iš tikrųjų tas laikotarpis buvo be galo sunkus ir tas vaikas, kuriam tada buvo 10 metų, kai vyras mirė, man buvo gelbėjimosi ratas. Ko gero, jei ne jis, gal ir į depresiją būčiau puolusi. Buvo vaikas, kuriuo reikėjo rūpintis ir kuris glaudėsi kasdien. Man tai buvo atrama. Gyvenimas tapo žymiai prasmingesnis su juo“, – teigia moteris.
Pasak jos, kiekvienas vaikas, nesvarbu, ar turi specialiųjų poreikių, ar ne, turi teisę į normalią vaikystę ir namus.
„Todėl priglauskim tuos vaikus. Jų nepriglaustų Lietuvoje dar yra apie tūkstantis ir daugiau. Jiems būtų geriau, jei jie augtų šeimoje“, – sako Jadvyga.
Nors kaimuose ugdymo įstaigos po truputį nyksta, Balsių kaime mokykla vis dar gyvuoja. Pašnekovės teigimu, taip yra todėl, kad mokyklos reikia vaikams iš globos namų, kurie ir sudaro didžiąją dalį čia besimokančių mokinių.
„Į mūsų mokyklą daugiau nei 20 metų ėjo ir vaikai iš globos namų. Už poros kilometrų prie vietinės bažnytėlės buvo įkurti parapijiniai globos namai ir ten tų vaikų būdavo pakankamai daug. Mes visad džiaugdavomės, kad vaikai iš globos namų mūsų mokykloje jautėsi pakankamai gerai. Manau, tai ir lėmė, kad mokykla išliko iki šiol“, – pažymi Jadvyga.
Pasak jos, Balsių pagrindinė mokykla pritraukė daug vaikų ir iš kitų rajonų, kuriuose kadaise veikusios ugdymo įstaigos jau yra užsidariusios.
„Dabar yra dar daugiau vaikų, kuriems reikia priglaudimo, paglostymo, išgirdimo. Reikia to vaiko pamatymo. Ir mums tai pavyko pasiekti. Mokytojai į tai dėjo labai daug pastangų, labai nuoširdžiai dirbo ir dirba, neskaičiuodami valandų. Niekas nepasakė, kad nebudės šokiuose, nedirbs per naktį ar stovyklose. Aišku, kaip direktorė, mokytojams stengdavausi tą laiką kažkiek kompensuoti“, – sako pašnekovė.
Jadvyga pasisako prieš kaimo mokyklų uždarymą. Jos teigimu, mažos mokyklos ir klasės turi daugiau privalumų nei didelės.
„Išvežus vaiką į didesnę mokyklą, jis gal išmoktų labiau už save kovoti. Kitų privalumų ten nematau. Kai klasės nedidelės, kiekvienas vaikas yra matomas, prie kiekvieno prieinama. Minusų tikrai nematau“, – įsitikinusi pedagogė.
Ji pabrėžia, kad mokymasis mažesnėje mokykloje turi teigiamos įtakos ir vaiko psichologinei būklei, nes jose vyksta mažiau patyčių.
„Esu ne už kaimo mokyklų naikinimą, o jų rėmimą kiek įmanoma ilgiau, nes kiekvienas vaikas augdamas turi patirti kuo mažiau diskomforto ir patyčių. Kai dabar paskaitai žiniasklaidoje žymių žmonių vaikystės patirtis, kaip jie mokykloje jautėsi, kaip jie buvo patyčių objektai... nežinau, jeigu žmogus tokias traumas patiria augdamas, tai labai blogai“, – teigia Jadvyga.
Nepaisant gyvenimo siųstų išbandymų, Jadvyga neprarado noro džiaugtis gyvenimu – sugebėjo vėl susirasti gyvenimo draugą, su kuriuo šiandien jaučiasi labai laiminga.
„Aš manau, kad žmogui reikia žmogaus. Kiek tau metų bebūtų, reikia šalia žmogaus. Taip žymiai geriau“, – įsitikinusi moteris.
Pasak jos, šiais laikais žmonės nemoka vertinti to, ką turi.
„Gyventi yra gera. Žmonės turėtų baigti dejuoti. Šiais laikais daug to dejavimo, piktų komentarų feisbuke po bet kokiu straipsniu. Kiek ten purvo pilama. Atsiribokim nuo to, darykim kas smagu. Gyvenimas per trumpas pykčiams su aplink esančiais žmonėmis – ar tai būtų bendradarbiai, ar kaimynai, ar giminės ir draugai“, – sako Jadvyga.
„Mes visi turim daugiau ar mažiau tų problemų, bet visos jos yra išsprendžiamos, išskyrus mirtis. Ji neišsprendžiama. Bet visa kita pataisoma. Tik mažiau dejuokim, gyvenkim ir džiaukimės tuo, kuo turime“, – priduria ji.
Parengė Vaida Račkauskaitė
