„Kuo daugiau žaislų, tuo protingesnis vaikas“, „kuo anksčiau pradės skaityti, tuo sėkmingesnė jo ateitis“, „kuo daugiau būrelių, tuo stipresni vaiko ateities įgūdžiai“, – šiuolaikinių tėvų galvos pilnos panašių „ekspertinių“ patarimų, kurie dažnai neparemti jokiais moksliniais įrodymais.
Pasak edukologės, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės, viešojoje erdvėje sklandantys panašūs mitai verčia tėvus dėl vaiko daryti daugiau, greičiau ir anksčiau, nors jam iš tikrųjų reikia visai ko kito, rašoma „Vaikystės sodo“ pranešime žiniasklaidai.
– Ką tik pasirodžiusioje jūsų knygoje „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas“ griaunate daugumos tėvų žinių pagrindą, teigdama, kad lavinančiais žaislais užverstas vaiko kambarys jo raidos nepagreitins. Kaip tokiu atveju atskirti, kada žaislas iš tiesų lavina, o kada tai – tik brangi iliuzija, kad darome „viską, kas geriausia“?
– Moksliniai tyrimai rodo, kad žaislų gausa pati savaime nėra vaiko raidą skatinantis veiksnys – daug svarbiau, ką ir kaip vaikas su tais žaislais daro. Eksperimentinis tyrimas, publikuotas tarptautiniame ankstyvosios raidos tyrimų žurnale „Infant Behavior and Development“, parodė, kad mažiems vaikams turint keturis žaislus vietoj 16, jų žaidimas tampa ilgesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. Nes mažiau pasirinkimų reiškia mažiau dėmesį blaškančių dirgiklių, todėl vaikas gali giliau susitelkti į vieną veiklą, išbandyti daugiau skirtingų to paties žaislo panaudojimo būdų ir ilgiau išlaikyti dėmesį.
Tai patvirtina ir raidos psichologai: kai vaiko aplinkoje yra per daug stimulų, vaikas fiziškai nepajėgia ilgai išlaikyti dėmesio, todėl žaidimas tampa paviršutiniškas – nuo vieno daikto pereinama prie kito, nė į vieną neįsigilinant. Dėl to „Vaikystės sodo“ darželyje labai ribojame žaislų skaičių, juos kruopščiai atsirenkame ir rotuojame, tą patį tėvams rekomenduojame daryti ir namuose.
Dar vienas svarbus niuansas, kurį noriu paminėti, – didžiausią naudą vaiko raidai duoda ne vadinamieji „vienos funkcijos“ lavinamieji žaislai, o atviri, įvairiai panaudojami objektai: kaladėlės, konstruktoriai, figūrėlės ar priemonės vaidmeniniam žaidimui, kai vaikas kuria istorijas ir daiktus paverčia tuo, kuo nori. Tokie žaislai skatina kalbą, problemų sprendimą, socialinį bendravimą ir kūrybinį mąstymą, nes neturi vieno „teisingo“ panaudojimo būdo.
Be to, nustatyta, kad dabar labai populiarūs elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali net pristabdyti vaikų raidą, nes apriboja tėvų ir vaiko tarpusavio pokalbius, o būtent bendravimas yra vienas svarbiausių kalbos raidos veiksnių. Tai dar kartą primena, kad vaiko raidą skatina ne daiktų įvairovė ir jų išmanumas, o žaislų universalumas ir galimybė juos panaudoti įvairiuose scenarijuose.
– Jeigu net elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali sumažinti tėvų ir vaikų bendravimą, kas nutinka tada, kai vaikai užimami telefonais ir planšetėmis? Tiesa, dabar klausiama, kiek minučių per dieną vaikas gali būti prie ekrano, tačiau savo naujoje knygoje siūlote žiūrėti ne į laiką, o į turinį ir kontekstą – ar tai reiškia, kad ekranai nieko blogo?
– Nesupraskite neteisingai – laiką prie ekranų reikia riboti. Kita vertus, klausimas „kiek minučių per dieną?“ dažnai yra per siauras, nes tai nieko nepasako apie tai, ką vaikas žiūri, kada žiūri, su kuo žiūri ir, svarbiausia, ką ekranai pakeičia. Juk 20 minučių kokybiško turinio kartu su tėvais, pavyzdžiui, aptariant, kas vyksta ekrane, nėra tas pats, kas 20 minučių greito, stimuliuojančio, algoritmų valdomo turinio, kurio tikslas – išlaikyti vaiko dėmesį bet kokia kaina. Taip pat nėra tas pats, ar ekranas duodamas po aktyvios dienos, ar jis tampa pagrindine vaiko veikla, kuri pakeičia žaidimą, judėjimą, bendravimą ir miegą.
Dėl to raidos tyrėjai vis dažniau kalba apie vadinamąjį „išstūmimo efektą“ – svarbiausia ne pats ekranas, o tai, kad nebevyksta gyvas bendravimas, žaidimas su fiziniais žaislais, judėjimas ar miegas, kurie yra kritiškai svarbūs smegenų brandai.
– Iš jūsų patirties – kokia dažniausia tėvų klaida, kai kalbame apie leidimą vaikui naudotis ekranais?
– Dažniausia tėvų klaida – ekranus naudoti kaip emocijų reguliavimo įrankį: kai vaikas pyksta, verkia, nuobodžiauja, pavargsta ar „per daug reikalauja“, ekranas tampa greitu sprendimu. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, bet ilgainiui vaikas praranda galimybę įgyti nepaprastai svarbų įgūdį – pačiam išbūti su emocija ir ją sureguliuoti. Kai nusiraminimas visada ateina iš išorės, smegenys neturi progos išmokti pačios pereiti iš stiprios emocijos į ramybės būseną, o tai reiškia – vaikas neišmoksta savireguliacijos ir tai, tikėtina, atsilieps jam suaugus.
Kita klaida – riboti ekranus ir naudoti juos tik kaip „bausmę“ arba „apdovanojimą“, nes taip ekranai įgyja dar didesnę emocinę vertę ir tampa „uždraustu vaisiumi“. Greitas, nuolat besikeičiantis turinys pripratina smegenis prie aukšto stimuliacijos lygio, todėl realus pasaulis – knyga, žaidimai ar pokalbiai – vaikui ima atrodyti per lėti, nepakankamai įdomūs ir apdovanojantys. Sveikesnis kelias – kurti aiškias taisykles, žiūrėti į turinį ir kontekstą bei padėti vaikui suprasti, kad ekranai yra įrankis, o ne būdas nusiraminti, pabėgti ar užpildyti gyvenimą.
– Jeigu kalbame apie vaiko atitraukimą nuo ekranų ir idealų jo užimtumą, žaidimai yra tai, kuo turėtų užsiimti ikimokyklinukas, tačiau kartu vis dažniau kalbama apie būtinybę vaiką kuo anksčiau išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tokiu atveju, žaidimams laiko juk nelieka – arba vaikas žaidžia, arba mokosi?
– Mitas, kad kuo anksčiau vaikas pradės skaityti ir skaičiuoti, tuo sėkmingesnis bus ateityje, yra gajus todėl, kad ankstyvi akademiniai įgūdžiai tėvams atrodo kaip lengvai pamatuojamas „progreso“ rodiklis – kai vaikas ketverių jau skaito, tai matosi, tai galima parodyti, palyginti, tuo galima pasidžiaugti. Mano pačios vaikai, sulaukę ketverių penkerių metų, jau laisvai skaitė, tačiau pradėjome visai ne nuo raidžių – nuo to, kad mes su vyru jiems labai daug kasdien skaitėme.
Ir tai nėra tik asmeninė patirtis. Ilgalaikiai kalbos raidos tyrimai rodo, kad būsimus akademinius pasiekimus daug tiksliau prognozuoja ne tai, kada vaikas pradėjo skaityti pats, o tai, kiek su juo buvo kalbamasi, kiek jam buvo skaitoma ir kokio turtingumo kalbinėje aplinkoje jis augo. Kitaip tariant, svarbiausia ne ankstyvas rezultatas, o stiprus kalbinis pamatas.
Būtent čia slypi paradoksas – tai, kas iš tikrųjų lemia ilgalaikę sėkmę, dažniausiai nėra taip lengvai pamatuojama. Savireguliacija, kūrybiškumas, smalsumas, gebėjimas sutarti su kitais ar ramiai įveikti frustraciją nematoma taip greitai kaip perskaitytas pirmas žodis, nors būtent šie gebėjimai vėliau tampa mokymosi pagrindu. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto tyrimai rodo, jog ankstyvoje vaikystėje besiformuojančios vykdomosios funkcijos – gebėjimas sutelkti dėmesį, planuoti, išlaikyti informaciją darbinėje atmintyje ir valdyti impulsus – mokymosi rezultatus prognozuoja geriau nei ankstyvi akademiniai įgūdžiai.
Manau, kad noras kuo anksčiau matyti „akivaizdų progresą“ labai susijęs ir su šiandien visuomenėje tvyrančiu nerimu dėl ateities – tėvai ieško ankstyvo pranašumo, tarsi tikėdamiesi, kad jis apsaugos vaiką nuo galimų sunkumų. Dėl to žaidimas vis dar neretai nuvertinamas, nes suaugusiųjų akimis jis atrodo neproduktyvus – vaikas tarsi nieko nesimoko, tik stato, vaidina, piešia, bėgioja ir kuria savo taisykles.
Tačiau žaidimas yra vaiko „darbas“, o ne pertrauka nuo darbo. Kai vaikas žaidžia, jis mokosi ne mažiau, dažnai net gilesniu ir natūralesniu būdu, nes žaidimo metu aktyviausiai dirba tos smegenų sritys, kurios atsakingos už mokymąsi – lavėja kalba, stiprėja dėmesio kontrolė, formuojasi darbinė atmintis, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimai. Todėl mokymasis per žaidimą nėra „madinga pedagogika“, o moksliškai pagrįstas kelias.
Problema ta, kad mes kartais tiesiog paleidžiame vaiką žaisti. Žinoma, laisvas žaidimas irgi yra labai svarbus, tačiau būtent ikimokykliniame amžiuje itin svarbus suaugusiojo vaidmuo – kad vaikas ne tik ilsėtųsi, bet ir mokytųsi per žaidimą. Manau, kad būtent šių dviejų procesų „suplakimas“ į vieną ir sukuria klaidingą įspūdį, jog vaikas turi arba mokytis, arba žaisti, nors iš tiesų visi naujausi ankstyvojo ugdymo tyrimai kalba apie tai, kad efektyviausias mokymasis vyksta tada, kai šie du dalykai yra neatskiriami.
– Tada pakalbėkime apie būrelius. Šiandien daug kalbama apie ateities kompetencijas – kūrybiškumą, lankstumą, kritinį mąstymą, todėl vaikų užklasinės veiklos tvarkaraščiai vis ankstėja ir pilnėja, bet jūs sakote, kad šie įgūdžiai formuojasi ne būreliuose. O kur?
– Mitas, kad ateities įgūdžiai prasideda nuo papildomų būrelių, kyla dėl suaugusiųjų noro „organizuoti“ vaikystę ir kuo anksčiau investuoti į būsimą rezultatą. Tačiau tokios kompetencijos kaip kūrybiškumas, lankstumas, savikontrolė ar gebėjimas spręsti problemas pirmiausia remiasi vykdomosiomis funkcijomis – paprastai tariant, vaiko gebėjimu susikaupti, nepulti daryti visko iš karto, palaukti, prisiminti susitarimą, keisti strategiją, kai nepavyksta, ir užbaigti pradėtą veiklą.
Tai formuojasi ne per perpildytą veiklų tvarkaraštį, o per kasdienio gyvenimo patirtis: žaidimus, konfliktus su bendraamžiais, sveiką frustraciją, rutiną, miegą, fizinę veiklą ir santykį su suaugusiuoju, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Juk, kai visas dienas yra suplanuota labai aiški struktūruota veikla, kur suaugusieji valdo tempą, taisykles ir rezultatą, vaikas negali veikti savarankiškai.
Žinoma, būreliai gali būti vertingi, ypač jei vaikas jų nori ir jie atitinka jo interesus, tačiau jie nėra pagrindinis kelias į savireguliaciją ar kūrybiškumą. Kartais mažiau veiklų, o daugiau laisvo laiko, daugiau žaidimo ir daugiau „tikro gyvenimo“ situacijų vaikui suteikia kur kas stipresnį pagrindą ateičiai, nei dar vienas užsiėmimas.
– O kaip su vaiko talentais, juk gyvename laikais, kai dirbtinis intelektas gali analizuoti mokymosi duomenis, prognozuoti stiprybes, pasiūlo individualizuotas ugdymo kryptis ir jau net kalbama apie genetinį potencialo prognozavimą? Ar gali būti, kad per anksti fiksuodami dėmesį į vaiko stiprybes, netyčia susiauriname jo galimybes?
– Idėja, kad kuo anksčiau identifikuosime vaiko talentus, tuo sėkmingesnė bus jo ateitis, yra, sakyčiau, primityvi. Nors dirbtinis intelektas ir duomenų analizė jau gali suteikti įdomių įžvalgų apie vaiko stipriąsias puses, žmonių vystymasis yra dinamiškas ir dažnai nenuspėjamas. Apskritai neuromokslas rodo, kad ankstyvoje vaikystėje smegenys yra itin plastiškos, todėl interesų ir gebėjimų kaita yra norma – tai, kas esant ketverių metų atrodo kaip ryški stiprybė, po kelerių metų gali nebevaidinti tokio svarbaus vaidmens vaiko asmenybei.
Juk vaikai keičiasi, jų interesai, motyvacija ir gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl ankstyvas talento fiksavimas gali neatspindėti tikrojo potencialo. Be to, jei vaikui jau nuo mažens klijuojama etiketė, kad jis „tiksliukas“ arba „menininkas“, jis gali jaustis spaudžiamas laikytis šios krypties, net jei natūraliai domisi kitomis veiklomis.
Psichologiniai tyrimai rodo ir kitą svarbų dalyką – vaikams prilipdytos tokios etiketės gali riboti jų motyvaciją bandyti naujas sritis, nes vaikas ima saugoti savo „tapatybę“ ir vengia to, kas gali nepavykti. Kitaip tariant, vietoje augimo atsiranda savęs saugojimas, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą atpažįstant vaiko potencialą ir spaudžiant kuo anksčiau atrasti veiklos kryptį, kuri domintų ir kurioje sektųsi. Apie tai išsamiai rašau ir naujausios savo knygos skyriuje „Leiskite vaikui būti smalsiam“, nes būtent smalsumas, o ne anksti parinkta kryptis yra stipriausias vaiko raidos variklis.
– Ką tėvams daryti, kad nepražiopsotų vaiko talento nieko nedarydami, tačiau ir neperspaustų jo veiklomis?
– Kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, mano patarimas yra stebėti vaiką, pasiūlyti jam įvairių veiklų ir paramą, tačiau tai neturėtų virsti griežtu planu ar prognoze, kuri kažkokiu būdu ribotų pasirinkimus. Nes vaikai, kurie gauna galimybę eksperimentuoti su skirtingomis sritimis, dažniau atranda savo tikruosius pomėgius ir įgyja platų įgūdžių spektrą.
Įdomu tai, kad sporto ir talentų ugdymo tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą – aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Be to, ankstyva specializacija dažniau siejama su perdegimu, traumomis ar motyvacijos praradimu, o platesnė patirčių įvairovė – su aukštesniu meistriškumu ilgalaikėje perspektyvoje.
Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti. Tad svarbiausia yra ne kuo anksčiau užfiksuoti vaiko talentus, bet kurti aplinką, kurioje jis gali saugiai tyrinėti, eksperimentuoti ir atrasti savo unikalų kelią.
