Popovienė žada tautinių mažumų vaikų ugdymo pokyčius: ar jie geriau išmoks lietuvių kalbą?

Lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose jau daugiau nei dešimtmetį kelia diskusijų, tačiau realūs sprendimai įstrigo tarp įstatymo raidės ir praktinių ribojimų. Po teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos pamokų skaičius negali būti mažesnis nei gimtosios kalbos, ši tema vėl atsidūrė politinių ir švietimo diskusijų centre. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė interviu LRT.lt aiškina, kodėl iki šiol nepavyko įgyvendinti įstatymo ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje.

Tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse šiuo metu galiojanti tvarka, kai lietuvių kalbos pamokų yra mažiau nei gimtosios kalbos, prieštarauja įstatymams, sausio 7 d. paskelbė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT).

LRT.lt primena, kad, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, tautinių mažumų mokyklų pradinukai turi mažiau lietuvių kalbos pamokų nei gimtosios kalbos pamokų. 1–4 klasėse turi būti užtikrintos penkios pamokos per savaitę, o gimtosios kalbos – septynios pamokos per savaitę.

Lietuvių kalba ugdančiose mokyklose pradinukai turi aštuonias lietuvių kalbos pamokas per savaitę pirmaisiais mokymosi metais, o antraisiais–ketvirtaisiais – septynias pamokas per savaitę.

Į teismą kreipęsis opozicinių konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas teigė, kad dabartinis modelis sukuria žinių tarp lietuvių kalba mokančių ir tautinių mažumų mokyklų atotrūkį, o nepakankamas valstybinės kalbos mokėjimas tampa trukdžiu.

Reaguodama į teismo sprendimą dėl tautinių mažumų mokinių mokymo, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sako, kad artimiausioje Seimo pavasario sesijoje siūlys įstatymo pataisą, kuri atvers kelią tautinių mažumų vaikams daugiau mokytis lietuvių kalba.

– Kaip jūs apskritai vertinate tautinių mažumų švietimo lygį ir į ką pirmiausia atsižvelgiate?

– Pagrindinis mūsų tikslas – užtikrinti lygias galimybes kiekvienam mokiniui gauti kokybišką ugdymą, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste, regione ar mokykloje jis mokosi. Tai yra vienas iš Vyriausybės programos prioritetų ir kryptis, į kurią nukreipti visi mūsų darbai.

Viena iš svarbiausių sričių – lietuvių kalbos mokymo stiprinimas tautinių mažumų mokyklose, kartu užtikrinant vaikų integraciją nuo pat ankstyviausio amžiaus, pradedant priešmokykliniu ugdymu. Svarbu, kad vaikai kuo anksčiau gautų kokybišką ugdymą ir mokytųsi lietuvių kalbos greta savo gimtosios, nes tai tiesiogiai susiję su jų galimybėmis vėliau – tiek mokantis aukštesnėse klasėse, tiek stojant į aukštąsias mokyklas ar įsitvirtinant darbo rinkoje. Šiuo požiūriu jau matome ir teigiamą progresą.

Šiuos klausimus nuosekliai aptariame su pačiomis mokyklomis ir bendruomenėmis, ministerijoje veikia darbo grupė, į kurią įtraukti bendruomenių ir mokyklų atstovai, vadovai, direktoriai. Mūsų tikslas aiškus: sudaryti sąlygas tautinių mažumų atstovams puoselėti savo kalbą, tradicijas ir vertybes, kartu užtikrinant lietuvių kalbos mokymą pagal galiojančius teisės aktus, kad vaikų integracija ir galimybės ateityje būtų kuo sklandesnės.

– Norisi priminti, kad dar 2011 m. Švietimo įstatymo 30 straipsnyje aiškiai numatyta: tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos mokymui skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Pagrindinis nepasitenkinimas tautinių mažumų mokyklų bendruomenėse kyla šiuo metu ne dėl paties teismo sprendimo esmės, o dėl to, kad jis įsigalioja mokslo metų viduryje.

– Iš tiesų Švietimo įstatymo nuostata buvo priimta dar 2011 metais, todėl su šia problema susidūrė ne viena Vyriausybė ir ne viena švietimo ministrų komanda. Jei ji ilgą laiką nebuvo įgyvendinama, tai lėmė objektyvios teisinės kliūtys.

Įstatymas numato, kad tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos pamokų skaičius negali būti mažesnis nei gimtosios kalbos, tačiau tuo pat metu galioja Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinamos higienos normos, ribojančios maksimalų pamokų skaičių pradinėse klasėse. Praktikoje tai reiškė, kad šių nuostatų suderinti nebuvo įmanoma neviršijant leistino mokinių mokymosi krūvio.

Ieškodami sprendimų, jau rengdami 2026–2028 metų bendruosius ugdymo planus svarstėme galimybę palaipsniui didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, šiuos klausimus aptarėme ir tautinių mažumų patariamojoje grupėje. Tačiau tapo aišku, kad vien ugdymo planų korekcijų nepakanka – turimų savaitinių valandų neužtenka, kad lietuvių kalbos pamokų skaičius prilygtų gimtosios kalbos pamokoms.

Todėl inicijavome diskusijas su Sveikatos apsaugos ministerija ir sudarėme bendrą darbo grupę. Po svarstymų sutarta, kad higienos normos turėtų reguliuoti fizinės aplinkos reikalavimus, o mokinių mokymosi krūvį, pamokų skaičių ir ugdymo turinį – švietimo, mokslo ir sporto ministras. Tam reikalingos Švietimo įstatymo pataisos, kurias planuojame teikti Seimo pavasario sesijoje.

Kalbant apie teismo sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad galiojančiuose bendruosiuose ugdymo planuose nustatytas mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius prieštarauja Švietimo įstatymui. Sprendimo įgyvendinimo terminas kol kas nėra oficialiai paskelbtas, todėl esame kreipęsi į teismą su prašymu jo įgyvendinimą nukelti iki rugsėjo 1-osios. Toks pereinamasis laikotarpis leistų mokykloms pasirengti pokyčiams nuosekliai ir be papildomo streso.

– Kodėl ši problema realiai pradėta spręsti tik po teismo sprendimo, o ne anksčiau politiniu lygmeniu?

– Noriu pabrėžti, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas į teismą kreipėsi būtent dabar, tačiau natūraliai kyla klausimas, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau, kai dirbo jo vadovaujamos partijos ministrai. Vis dėlto tai yra konkretaus Seimo nario sprendimas.

Kita vertus, svarbu pažymėti, kad tam tikri sprendimai jau iki šiol buvo galimi pačių mokyklų lygmeniu. Bendruosiuose ugdymo planuose yra numatyta, jog mokyklos taryba gali priimti sprendimus dėl pamokų paskirstymo – pavyzdžiui, sumažinti gimtosios kalbos pamokų skaičių ir jį suvienodinti su lietuvių kalbos pamokų skaičiumi. Tokiu atveju sprendimai priimami bendruomenėje, įvertinus konkrečios mokyklos situaciją.

Praktika rodo, kad kai kurios mokyklos tuo sėkmingai naudojasi ir randa sutarimų su tėvais bei mokytojais.

Tuo pat metu reikia aiškiai pasakyti, kad didinti pamokų skaičių iki tokio lygio, kad lietuvių kalbos pamokų būtų tiek pat, kiek dabar yra gimtosios, bendruosiuose ugdymo planuose iki šiol nebuvo įmanoma dėl galiojančių higienos normų. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šio klausimo nebuvo galima išspręsti vien administraciniais sprendimais.

– Ar realu, kad siūlomos įstatymo pataisos bus priimtos ir leis būtent Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai reguliuoti leistiną pamokų skaičių? Kaip kartu bus užtikrinta, kad ši didesnė sprendimų laisvė netaptų piktnaudžiavimo mokinių mokymosi krūviu rizika?

– Manau, kad šios pataisos bus priimtos, nes tai atitinka įprastą ir logišką praktiką. Jos suteiktų daugiau lankstumo švietimo, mokslo ir sporto ministrui priimant sprendimus dėl mokinių mokymosi krūvio.

Svarbu pabrėžti, kad tai aktualu ne tik tautinių mažumų mokykloms ar lietuvių kalbos pamokų skaičiaus didinimui. Švietimo sistemoje nuolat kyla įvairių situacijų, kai sprendimus dėl mokymosi krūvio ar pamokų paskirstymo reikia priimti greičiau ir lanksčiau, derinant juos su bendruomene.

Numatomomis Švietimo įstatymo pataisomis siekiama aiškiai apibrėžti, kad mokinių mokymosi krūvį bendruosiuose ugdymo planuose galėtų reguliuoti švietimo, mokslo ir sporto ministras savo įsakymu. Pačiame įstatyme nebus detaliai aprašomi visi niuansai – jame būtų įtvirtinta nuostata, kad mokinių mokymosi krūvį bendruosiuose ugdymo planuose galėtų reguliuoti švietimo ministras savo įsakymu.

Piktnaudžiavimo rizikos nematau. Bendrųjų ugdymo planų keitimas nėra paprastas ar vienasmenis sprendimas – jis derinamas su mokyklų bendruomenėmis, mokinių tėvais, Moksleivių sąjunga, Mokyklų vadovų asociacija. Be to, galioja ir kiti teisės aktai, kurie nustato aiškias ribas. Todėl visi sprendimai turėtų būti priimami nuosekliai, atsakingai ir diskutuojant su švietimo bendruomene.

– Esate minėjusi, kad siūlomos įstatymo pataisos leistų didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių neaukojant kitų dalykų – muzikos, dailės ar fizinio ugdymo. Ar tai reikštų, kad prievolė didinti pamokų skaičių būtų taikoma tik lietuvių kalbai, neliečiant kitų dalykų?

– Kadangi turime įgyvendinti dar nuo 2011 metų galiojančias Švietimo įstatymo nuostatas, siūlomos pataisos, kurias teiktume per Švietimo, mokslo ir sporto įstatymo pakeitimus, būtų skirtos būtent šiam reikalavimui įgyvendinti.

Kalbame apie dvi papildomas lietuvių kalbos pamokas per savaitę. Šiuo metu pradinėse klasėse tautinių mažumų mokyklose paprastai yra penkios lietuvių kalbos pamokos ir septynios gimtosios kalbos pamokos. Pagal įstatymą lietuvių kalbos pamokų skaičius negali būti mažesnis nei gimtosios kalbos, todėl siekiama, kad jų būtų po septynias.

Pagal galiojantį Švietimo įstatymą, lietuvių kalbos dalykas tautinių mažumų mokyklose yra sudėtinė ugdymo programos dalis, o jo mokymui turi būti skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Šią nuostatą valstybė ir privalo įgyvendinti.

– Ar planuojamos platesnės iniciatyvos, skirtos padėti tautinių mažumų mokykloms, pavyzdžiui, papildomos vasaros programos, bendri projektai su lietuvių mokyklomis ar kitos integraciją stiprinančios veiklos?

– Tokios iniciatyvos jau egzistuoja, tačiau daug kas priklauso nuo pačių mokyklų aktyvumo ir bendruomenių susitarimų. Pačios mokyklos dirba labai aktyviai, turi įvairių programų ir ieško sprendimų pagal savo bendruomenių poreikius.

Turime neformaliojo ugdymo veiklų, kuriose programos vykdomos lietuvių kalba. Yra ir mokyklų – pavyzdžiui, vokiečių ar kitų tautinių mažumų – kuriose lietuvių kalbos pamokų jau dabar yra daugiau nei gimtosios. Tai rodo, kad mokyklos, atsižvelgdamos į bendruosius ugdymo planus, turi galimybių pačios pasirinkti joms tinkamiausią modelį.

Svarbiausia, kad vaikai kuo geriau išmoktų lietuvių kalbą, nes tai palengvina jų integraciją.

Kartu reikia aiškiai pasakyti, kad visi mokomieji dalykai vaikams yra vienodai svarbūs. Dažnai diskusijose minimos muzika, dailė ar šokis, tačiau ir tie dalykai lygiai taip pat svarbūs kaip matematika, gamtos mokslai ar kiti dalykai. Todėl sprendimai dėl pamokų paskirstymo turi būti labai atsargūs.

Kaip ir sakiau, pagal galiojančius ugdymo planus mokyklos taryba gali priimti sprendimus, tačiau tai turi pasekmių ir mokytojams – jų darbo krūviui ir atlyginimui. Dėl to visus sprendimus būtina priimti atsakingai, įvertinus visos mokyklos bendruomenės interesus.

– Ar yra renkami duomenys apie poveikį vaiko sveikatai – kiek laiko vaikas gali praleisti susikaupęs mokyklos suole?

– Taip, šiuo klausimu domėjomės. Vertinant, kiek šiandien mokosi pradinukai Lietuvoje, net ir padidinus pamokų skaičių viena ar keliomis valandomis per savaitę, bendras mokymosi krūvis nebūtų didžiausias Europos Sąjungos kontekste. Kai kuriose ES šalyse pradinukai turi ir didesnį savaitinį pamokų skaičių nei Lietuvoje, todėl bendrame kontekste neišsiskirtume.

Vis dėlto vaikų sveikata išlieka labai svarbi, todėl būtina užtikrinti, kad mokiniai nepervargtų. Tam svarbūs ne tik pamokų skaičiai, bet ir mokyklos dienos organizavimas. Šiandien kalbame ir apie išmaniųjų telefonų naudojimo tvarkas mokyklose, rekomenduojame mokykloms jas aptarti su bendruomenėmis, daugiau dėmesio skirti aktyvioms pertraukoms, buvimui lauke, judėjimui ir bendravimui.

Jeigu mokymosi krūvis būtų planuojamas nuosekliai ir subalansuotai, nemanome, kad jis viršytų vaikams saugias ribas.

– Tautinių mažumų mokiniai nuo 2013 metų lietuvių kalbos mokosi pagal suvienodintą programą – tokią pačią kaip ir lietuviškose mokyklose. Ar ši strategija, jūsų manymu, davė laukiamų rezultatų?

– Pradžioje šis pokytis tikrai nebuvo lengvas, tačiau šiandien, vertinant mokinių pasiekimų rezultatus, progresą matome. Galbūt jis nėra staigus ar labai ryškus, bet jis akivaizdus.

Tautinių mažumų mokiniai laiko egzaminus lietuvių kalba, todėl visiems taikomi tie patys reikalavimai. Kalbėdama su mokyklų atstovais, savivaldybių merais – tiek Visagine, tiek Vilniaus rajone – girdžiu tą patį: bendruomenės ir patys tėvai yra suinteresuoti, kad vaikai kuo geriau mokėtų lietuvių kalbą. Kartu pabrėžiama, jog svarbu išsaugoti ir gimtąją kalbą bei tautines tradicijas.

Pozityvu tai, kad mokyklos ieško įvairių sprendimų – taikomas dvikalbis ugdymas, stiprinamas ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, diegiami mišrūs mokymo modeliai. Tai geri pavyzdžiai, kuriais galima remtis ir toliau stiprinant sistemą.

Apskritai šiandien matome teigiamą kryptį – mokinių pasiekimai gerėja, o priėmus papildomus sprendimus šį progresą galima dar labiau sustiprinti.

– Ar ministerija svarsto galimybę peržiūrėti pačią mokymosi programą ir ją labiau pritaikyti tautinių mažumų mokinių poreikiams? Ar toks kelias, įskaitant ir vadovėlių atnaujinimą, galėtų būti efektyvesnis sprendimas nei vien pamokų skaičiaus didinimas?

– Vadovėlių klausimas iš tiesų pasirodė sudėtingas. Ugdymo programos buvo atnaujintos anksčiau, o vadovėliai pagal jas pradėti rengti tik vėliau, todėl susidarė tam tikras laiko tarpas ir trūkumas. Vis dėlto šiuo atveju jau esame gerokai pasistūmėję į priekį.

Praėjusiais metais papildomai skyrėme 10 mln. eurų tam, kad mokyklos galėtų įsigyti tuos vadovėlius, kurie jau yra parengti. Galima sakyti, kad šį procesą palaipsniui artiname prie pabaigos. Tiesa, iššūkių dar išlieka – kai kurių dalykų, pavyzdžiui, filosofijos ar ekonomikos, vadovėlių pasiūla apskritai yra ribota, tai aktualu ir tautinių mažumų mokykloms.

Šiuos klausimus nuolat aptariame ir tautinių mažumų patariamojoje grupėje. Kalbant plačiau apie ugdymo turinį, po atnaujintų programų gavome daug pastabų ir kreipimųsi, tiek iš pedagogų, tiek iš mokslininkų ir ekspertų, dėl įvairių neatitikimų ar techninių klaidų. Naujų programų iš esmės rengti neplanuojame, tačiau esamas peržiūrėsime ir koreguosime.

Tam sudaromos darbo grupės, į kurias bus įtraukti mokslininkai, ekspertai ir praktikai – mokytojai, pedagogų asociacijų atstovai. Mums svarbu, kad korekcijos būtų daromos atsižvelgiant į realią mokyklų patirtį ir bendruomenių poreikius.

– Viešojoje erdvėje dažnai teigiama, kad tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos rezultatai yra prasti. Nacionalinės švietimo agentūros 2025 m. duomenys rodo, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą išplėstiniu kursu išlaikė daugiau nei 94 proc. visų abiturientų. Lenkakalbių mokyklų rezultatai pirmą kartą istorijoje susilygino su šalies vidurkiu ir siekė 94,6 proc., o mokyklose, kuriose ugdymo kalba yra rusų, šį egzaminą išlaikė 85,4 proc. mokinių. Tiesa, bendruoju lygiu laikiusiųjų rezultatai kitokie: paprastesnį egzaminą išlaikė 61,2 proc. lenkakalbių ir 56,4 proc. rusakalbių abiturientų, besimokančių tautinių mažumų mokyklose. Bendrojo lygio egzaminą laikyti renkasi perpus mažiau nei išplėstinio kurso.

Kaip ministerija vertina šiuos duomenis? Ar, Jūsų manymu, jie nekeičia paties problemos suvokimo ir neparodo, kad didesnį dėmesį reikėtų skirti atskirų tautinių mažumų situacijai, užuot jas vertinus apibendrintai?

– Tai sudėtingas klausimas, nes pats Švietimo įstatymas tautines mažumas apibrėžia bendrai, todėl teisės aktų lygmeniu jas diferencijuoti pagal atskiras grupes nėra paprasta.

Panašių iššūkių turime ir kitose srityse, pavyzdžiui, kalbant apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų pasirengimą egzaminams. Specialieji poreikiai ir negalios yra labai skirtingi, tačiau tiek Lietuvos, tiek Europos praktika rodo, kad neįmanoma parengti visiškai individualizuotų egzaminų užduočių kiekvienam vaikui. Tam tikros išimtys ar pritaikymai galimi, bet sprendimai visada turi ribas.

Lygiai taip pat sudėtinga rasti visiškai individualius sprendimus ir tautinių mažumų švietimo srityje. Mūsų pagrindinis tikslas yra įgyvendinti tai, ką numato Švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai – užtikrinti tautinių mažumų ugdymosi poreikius, programas ir jų įgyvendinimą.

Svarbiausia, kad vaikai kuo geriau integruotųsi šalyje, kurioje gyvena. Tam turi būti sudarytos sąlygos mokytis gimtąja kalba, jei to pageidauja tėvai, ir kartu nuosekliai mokytis lietuvių kalbos, kuri yra būtina sėkmingai integracijai ir tolimesnėms galimybėms.

– Mokyklos jau pradeda planuoti ateinančius mokslo metus. Ar numatomi atskiri sprendimai ar pokyčiai mokykloms, kuriose ugdymo kalba yra rusų?

– Kardinalių sprendimų artimiausiu metu nebus, nes tam reikalingi esminiai teisės aktų pakeitimai. Sprendimų „čia ir dabar“, pavyzdžiui, nuo rugsėjo 1-osios, švietimo sistemoje tiesiog neįmanoma priimti. Pokyčiai turi būti nuoseklūs ir kompleksiški.

Latvijos ir Estijos pavyzdžiai dažnai minimi, tačiau svarbu pabrėžti, kad ir ten šie pokyčiai nebuvo įgyvendinti per vienerius metus. Tai buvo ilgas, maždaug dešimtmetį trukęs procesas. Be to, jų situacija skiriasi nuo Lietuvos – tautinių mažumų struktūra ir mastas pas mus yra kitokie.

Žinoma, tuo keliu turime eiti palaipsniui. Tam reikalingas aiškus planas ir nuoseklūs veiksmai, nes švietimo sistema yra inertiška, kardinalių sprendimų joje negalima priimti staiga – pokyčiai turi būti įgyvendinami apgalvotai ir žvelgiant į priekį.

– Koks, jūsų vertinimu, šiandien yra didžiausias tautinių mažumų švietimo iššūkis?

– Pirmiausia visada pabrėžiu, kad švietime būtinas bendradarbiavimas ir susitarimas, ieškant bendro, geriausio tikslo, kuris pirmiausia atlieptų vaiko interesus.

Kartu turime atvirai kalbėti ir apie vieną didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria ne tik Lietuva, bet ir visos Europos šalys – pedagogų profesinę krizę. Šiandien jaučiame pedagogų trūkumą beveik visose srityse, nepriklausomai nuo mokomojo dalyko, ir tai tiesiogiai paliečia ir tautinių mažumų mokyklas.

Kalbant apie lietuvių kalbos mokymą, šis iššūkis tampa ypač aktualus. Todėl turime investuoti į pedagogų rengimą, jų perkvalifikavimą, metodinės medžiagos kūrimą ir mokytojų parengimą dirbti tautinių mažumų mokyklose. Tai, mano vertinimu, yra vienas pagrindinių tikslų, į kurį šiandien turime sutelkti pastangas.