Švietimas yra viena iš prioritetinių sričių, be kurios nė viena valstybė neturi ateities. O kokia ateitis laukia Lietuvos švietimo? Į šį klausimą, abejoju, ar gali atsakyti tiek ŠMSM, tiek NŠA. Kas gali galvoti apie ateitį, jeigu reikia spręsti praeityje sukeltas problemas – vadovėlių pagal naująsias bendrąsias programas trūkumą, mokytojų trūkumą, nepatogių egzaminų rezultatų „pastūmimo“ per 10 taškų pasekmių likvidavimą ir t. t.
Panašu, kad Lietuvos švietimas yra užstrigęs užburtame rate. Dabar sprendžiame praeities sprendimais sukurtas problemas. Neįvertinus visų galimų pasekmių ir rizikų, neapgalvoti ir nepasverti dabarties sprendimai tiesiog virs naujomis problemomis, kurias reikės spręsti ateityje. Taip ir sukamės – praeitis, dabartis, praeitis, dabartis...
Kartais vis bandoma paskubomis pažvelgti į ateitį. Paskubomis buvo sukurtos naujosios bendrosios programos, paskubomis jos buvo pradėtos įgyvendinti. Skubam, nes jau nebeturim laiko tinkamai pasiruošti, neturim laiko išbandyti, susirinkti grįžtamąjį ryšį ir pakoreguoti. Matome, kaip švietime „tinka“ paskubomis kurti, įgyvendinti, priimti sprendimus. Gal kam nors ir patinka paskubomis priimti sprendimus, nes jais galima dabar pasigirti, dabar nusifotografuoti, dabar pasirodyti. Tačiau ar šiais sprendimais sprendžiamos esminės problemos, ar tik ankstesnės problemos pasekmės?
Švietimas yra inertiška ir itin integrali sistema, kurioje pakoregavus vieną dalį galima turėti pasekmes visiškai kitoje, netikėtoje vietoje. Taip mes ir turime tokį švietimo „ratą“, kuriuo važiuojame. Taip – naujas stipinas yra puiku, tačiau jeigu jis nedera su kitais, tai važiuoti pasidaro be galo sunku.
Tai ką daryti?
Suprasti, kad artimiausiu metu niekam lengva nebus. Suprasti, kad švietime greitų ir lengvų sprendimų jau turėjome daug, o dabar reikia išgrynintų ir jau sunkių sprendimų.
Tad siūlau suburti grupę mokslininkų, švietimo ekspertų, visų, kurie turi strateginio mąstymo gyslelę, kurie ne tik išmano savo dalyką, bet ir geba diskutuoti, argumentuoti, nusileisti, jeigu tai bus reikalinga ir naudinga visai sistemai. Parenkime naują, detalią švietimo viziją. Šiuo metu turime be galo daug problemų, kurias reikia spręsti. Tad sukurkime vientisą sistemą, o ne lopykime suknelę, kurioje nebėra nė vienos pradinės suknelės skiautinio.
Vienas iš opiausių klausimų ŠMSM kasmet yra brandos egzaminų sesija. Manau, kad įtampų priežastis yra du egzamino tikslai – mokyklos baigimas ir mokinių surikiavimas stojimui į aukštąsias mokyklas. Gal galima šį klausimą išspręsti taip: mokyklai baigti užtenka dvyliktos klasės metinių įvertinimų, o egzaminai būtų skirti mokiniams surikiuoti? Tokiu atveju net nereikėtų kalbėti apie jokią išlaikymo kartelę, nes mokiniai tiesiog susirinktų atitinkamą taškų skaičių, ir tiek.
O. Bet. Tačiau. Kaip patikrinti ar mokinys pasiekė brandą, jeigu jau jam duodame brandos atestatą? Pasitikėkime mokytoju, kuris mokinį mato visus mokslo metus kiekvienoje pamokoje. Sakote, atsiras didelis spaudimas mokytojui iš vaikų ar tėvų?
Sukurkime tokią sistemą, kurioje būtų aiškiai įvardintos mokytojų, mokinių, tėvų teisės ir pareigos, atsakomybė už pareigų nesilaikymą. O tada jau turėtų įsitraukti ir kitos susijusios institucijos bei tarnybos.
Jau pradedama kalbėti apie visus mokytojus vienijančią instanciją. Tačiau koks galėtų būti jos vaidmuo dabartinėje sistemoje? Manau, kad tik naujoje švietimo sistemoje tokia instancija atrastų savo vaidmenį su atitinkamomis pareigomis ir atsakomybėmis.
Kuo toliau į mišką, tuo tamsiau. Tad ir nesinori eiti ieškoti šviesesnio rytojaus tokio miško pamiškėje. Tačiau su tinkamu pasiruošimu galima padaryti labai daug.
Minimalus planas galėtų būti toks:
1. Sukuriama detali naujos, vientisos sistemos vizija. Vizija pristatoma visuomenei, visoms suinteresuotoms grupėms. Surenkamas grįžtamasis ryšys, vizija koreguojama.
2. Reikiamų resursų įsivertinimas.
3. Įstatymų projektų rengimas, reikiamų formų parengimas. Surenkamas grįžtamasis ryšys iš visų suinteresuotų grupių apie įstatymų projektų, formų tinkamumą. Atitinkamai koreguojami projektai ir formos.
4. Sukuriamos pirmosios bendrosios programos (jeigu būtų nuspręsta jas keisti). Sukuriamos / koreguojamos studijų programos, atitinkančios naują švietimo viziją.
5. Parengiami nauji vadovėliai pagal naująsias bendrąsias programas. Vadovėlių pirminė versija išbandoma mokyklose. Surenkamas grįžtamasis ryšys. Atsižvelgiant į pastabas, koreguojama bendroji programa, vadovėliai.
6. Sukuriama nauja egzaminų / atsiskaitymų sistema. Šiuo metu turime kompetencijomis grįstą ugdymą, o per egzaminus tikriname žinias ir gebėjimus. Kompetencija yra platesnė sąvoka.
7. Pradedama įgyvendinti nauja švietimo sistema.
Suprantu, kad praleidau labai daug. Daug detalių priklauso nuo pačios vizijos. Galbūt nereikia naujų bendrųjų programų, o reikia tik jas pakoreguoti. O gal mano planas išvis netinkamas. Taip gali būti. Tačiau viena noriu pabrėžti – laikas. Kiek laiko reikėtų šiam planui įgyvendinti? Tinkamos, detalios vizijos sukūrimas, manau, turėtų užtrukti ne savaitę, ne mėnesį. Tikriausiai metus. Įstatymų projektai, formos ir kiti pasirengimo darbai – metai. Išbandymas, grįžtamasis ryšys, koregavimas.
Išbandymas, grįžtamasis ryšys, koregavimas. Geriausiu atveju, naujos sistemos įgyvendinimo pradžia – po 4–5 metų.
Tad jeigu norime pokyčių, jau dabar turime pradėti kalbėtis. Pradėjus kalbėtis po metų, vėl gali kilti noras paskubėti, nes artėja rinkimai, nes reikia parodyti darbo rezultatus. Juokas per ašaras – švietime problemos sprendžiamos, kai pradeda degti ministro / direktoriaus kėdės koja. Šiuo metu problemos sprendimas – degančią kėdės koją uždengti popieriaus lapu, kuriame ministro / direktoriaus įsakymas.
Siūlomo grandiozinio darbo tikruosius rezultatus būtų galima pamatyti tik po dešimtmečio, jei ne vėliau. Tad pradėkime galvoti apie ateities problemas šiandien, kad mūsų vaikai galėtų didžiuotis mūsų šiandien priimtais sprendimais.
