Patyrusi lietuvių kalbos mokytoja Vida Lisauskienė sako, kad per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą buvo iš ko rinktis abiturientams, – tiek patiems stipriausiems, tiek silpnai pasirengusiems. Tiesa, ji labiau gyrė išplėstinio kurso (A lygio) temas, o bendrojo kurso (B lygio) temoms išsakė priekaištų. Stebėjosi ir tuo, kad egzamine pateikti du to paties autoriaus – Vytauto V. Landsbergio – tekstai.
Pedagogė tikra, kad paskelbus rezultatus paaiškės, jog dominavo tema pagal V. V. Landsbergio „Aliną“ ir tekste pateikiamas klausimas apie žmogaus jauseną blogio akivaizdoje, mat mokiniai turėjo daugiausiai galimybių savo mintis pagrįsti analizuotos literatūros kūriniais.
B lygio temos mokytoją sutrikdė.
„Drįsčiau sakyti, kad jos yra ne taip atsakingai paruoštos. Kodėl? Ne visai dera tekstai ir užduotys“, – paaiškino ji.
– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis išvydus egzamino temas? – LRT.lt paklausė V. Lisauskienės.
– Pirmiausia apie egzamino užduotis galėčiau pasakyti daug daugiau teigiamų dalykų nei neigiamų. Ypač apie išplėstinio kurso užduotis.
Pirma, tai, kad privalomų autorių tekstai (egzamine pateikta po du mokinių nagrinėtus autorius ir du nežinomus, – red. past.) buvo analizuoti ir skaityti per pamokas, manau, yra privalumas. Mokiniai turėjo apsidžiaugti ir apsidžiaugė, kad buvo tikrinamos jų kompetencijos, kurias sudaro žinios, gebėjimai ir nuostatos. Smagu, kad jie galėjo jaustis saugūs pamatę pažįstamus tekstus, nes privalomi autoriai suteikia saugumo, mat juos visi mokytojai su mokiniais aptaria.
Taip pat skaitykite
Dabar toks ekskursas į ateitį: bus blogiau, jei tų privalomų autorių neliks kitais metais ir mokiniams reikės klaidžioti po 200 ir daugiau pasirenkamų autorių, kurie suminėti programoje.
Dabar programoje yra devyni privalomi autoriai. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščiai. Programoje nesurašyta, kokie eilėraščiai konkrečiai, bet, žinoma, klasėje analizuojami geriausi, kurie ir vadovėliuose pateikiami.
Buvo tokia nuostata, kad negalima į egzaminą įtraukti teksto, kuris yra vadovėlyje. Tokiu atveju visi geriausi tekstai būna išanalizuoti per pamokas, o egzaminui tenka ieškoti, sakyčiau, tekstų, kurie galbūt aprėpia aktualias problemas, bet nėra meniniu požiūriu tokie vertingi.
Taip, pavyzdžiui, atsitiko pernai su Maironio „Senelio skundu“. Jis tikrai ne pats vertingiausias šio poeto kūryboje. Šiemet nuostatos rinktis nevadovėlinius eilėraščius nesilaikyta, ir aš tuo džiaugiuosi.
Taip pat skaitykite
Man labai norėtųsi, kad privalomi autoriai išliktų. Mokiniai turi jaustis saugūs, tikėti, kad yra tikrinamos jų žinios, – ir apie kontekstą, ir apie autorių, ir apie literatūros kryptį, gebėjimai analizuoti, argumentuoti.
– Tie devyni privalomi autoriai yra K. Donelaitis, V. Gėtė, A. Mickevičius, A. Baranauskas, Maironis, J. Savickis, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas ir A. Škėma?
– Taip, tai privalomi autoriai. Kiti yra pasirenkamieji – galima rinktis iš kelių. Tarkime, mokytojas renkasi Šatrijos Raganą arba Vaižgantą. Arba Krėvę.
– Kaip vertinate tas A lygio egzamino temas, kurios buvo parinktos pagal mokiniams galbūt nežinomus autorius?
– Manau, nežinomų autorių tekstai ir užduotys buvo tinkami.
Sunkesnis gal Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis, bet gabūs mokiniai, kurie mėgsta poeziją ir tikrai geba interpretuoti eilėraščius, galėjo parodyti savo gebėjimus. To paprastai nori ir tų gabiųjų mokytojai, kad jų vaikai per egzaminą galėtų atsiskleisti. Nors praktika rodo, kad mokiniai dažniausiai renkasi saugesnį variantą.
G. Kazlauskaitės eilėraščio „Debesų piemenė“ tekstas, sakyčiau, neblogas, bet problema vis dėlto kyla. Vertinimo kriterijai reikalauja konteksto išmanymo. Tokiu atveju mokiniams, kai gauna modernių autorių tekstus, tenka suktis su intertekstais, kurie yra pačiame tekste. Šiame eilėraštyje, žinoma, galima įžvelgti ekologines problemas. Bet, pasikartosiu, tai nesaugu mokiniams.
– Man rodos, mokiniai ne itin linkę rinktis poeziją, moderniąją poeziją, jie jos bijo, nemėgsta...
– Man atrodo, kad mokiniai bijo poezijos dėl to, kad jie nežino, kaip tą poeziją atrakinti. Jiems atrodo, kad proza yra lengviau. Nemanau, kad mokiniai nemėgsta poezijos.
Šiaip mūsų literatūroje poezija yra daug geresnė už prozą, jei žiūrėtume globaliai. Patys stipriausi tekstai yra poezijos tekstai.
Bet, kalbant apie egzaminą, gerai, kad išlaikoma žanrų įvairovė. Būtų blogai, jeigu būtų vien tik proza, visiškai nebūtų poetinių tekstų. Gerai, kad ir dramos kūrinių būna per egzaminus.
Dar vienas geras dalykas, kad egzaminui skirti tekstai buvo neilgi. Vienintelis ilgesnis buvo J. Savickio „Vagies“ tekstas, bet jis žinomas ir analizuotas per pamokas. Gal tik interpretavimo aspektas buvo keistas – žmogiškumo išbandymas. Aš, tarkim, rašyčiau „žmogaus išbandymas“, nes žmogiškumas šiaip ar taip yra abstrakcija. Bet mokiniai galėjo tai keisti, tai čia irgi negalėčiau nieko blogo pasakyti.
– Kaip dėl probleminio klausimo svarstymo temų?
– Vienas iš pateiktų tekstų – Vytauto V. Landsbergio „Alina“. Jis aiškiai suprantamas ir kontekstas nesunkiai atpažįstamas iš paties teksto.
Kitas probleminio klausimo tekstas – K. Donelaičio „Metų“ ištrauka. Gali kilti klausimas: ar joje kalbama apie kuklumo vertę praeityje? Bet, manau, čia privalumas. Todėl, kad mokiniai gali autoriaus požiūrį supriešinti su dabartimi ir pateikti socialinio, kultūrinio gyvenimo pavyzdžių, bet čia svarbiausia, kad jie pateiktų tinkamų argumentų. Žinoma, jie galėjo argumentuoti literatūros pavyzdžiais. Taip pat galėjo argumentuoti filosofijos, psichologijos pavyzdžiais.
– Pirminiu žvilgsniu atrodo, kad diduma rinkosi probleminio klausimo svarstymą, bet galiu klysti. Ar interpretacijos iš tikrųjų yra sunkesnės mokiniams?
– Tikrai daug mokinių rinkosi, jų akimis žiūrint, nesunkų probleminį klausimą, kaip žmonės elgiasi blogio akivaizdoje. Iš tiesų jis buvo patraukliausias. Pačiame tekste yra pateikti bent trys variantai arba trys pozicijos, tai manau, kad mokiniai jas labai nesunkiai atpažino ir aiškiai galėjo remtis visa katastrofų literatūra.
Kodėl bijoma interpretacijos? Pažiūrėkime į vertinimo kriterijus. Rašant interpretaciją reikia analizuoti raišką, kaip ta prasmė sukuriama. Čia mokiniams jau nėra taip saugu. Rašant probleminio klausimo svarstymą, teksto raiškos analizuoti nereikia. Manau, tai ir yra pirmoji priežastis.
Antra, daugiau dėmesio mokykloje skiriama probleminio klausimo svarstymui, nes jis yra tęsinys vadinamojo samprotavimo rašinio. Iš esmės tai tas pats samprotavimas. Mokytojai daugiau dėmesio skiria tokiai analizei. Bet reikėtų apklausti mokytojus, mokinius, kiek laiko skiriama abiem žanrams.
– Kiek kalbinau abiturientų pati, kiek jų kalbino kolegė kitame mieste, susidarė įspūdis, kad mokiniai rinkosi rašyti apie elgesį blogio akivaizdoje arba kuklumą. Tiek vienai, tiek kitai temai atskleisti jie vardijo kontekstus, kuriuos pasitelkė, pavyzdžiui: Sofoklio „Antigonę“, Jėzaus Kristaus istoriją, Rusijos karą Ukrainoje, Balio Sruogos „Dievų mišką“, Juozo Apučio „Šūvį po Marazyno ąžuolu“, partizanų kūrybą, rašė apie Vladimirą Putiną ar Donaldą Trumpą.
Abiturientai sakė, kad pravertė istorijos žinios, rašė apie žmogaus teises, Afganistano moterų padėtį, Salomėjos Nėries pasirinkimus, Sausio 13-ąją, kai žmonės prie Televizijos bokšto žvelgė blogiui į akis. Kaip vertinate jų pasirinktus kontekstus?
– Man jie atrodo puikūs. Žinoma, nežinau, kaip jie tai parašė, bet pasirinkimai, kuriuos išvardijote, man atrodo puikūs.
– Pereikime prie B lygio temų.
– Temas peržvelgiau. Drįsčiau sakyti, kad jos yra ne taip atsakingai paruoštos. Kodėl? Ne visai dera tekstai ir užduotys. Ne visi nukreipiamieji klausimai nukreipia į tekstą. Man tai labai keista, kad šito nepamatė užduočių rengėjai ir recenzentai.
Daugiausia turbūt priekaištų būtų dėl Vytauto V. Landsbergio ištraukos „Simas“. Iš tiesų klausimas, kodėl lemtingais momentais žmonės elgiasi skirtingai, būtų geresnis probleminis klausimas negu tas, kuris buvo per egzaminą: ar verta aukotis dėl tėvynės? Arba labiau tiktų klausimas: kas skatina žmones aukotis? Taip sąvoka „aukotis“ apimtų platesnį lauką – galima aukotis dėl žmogaus, galima aukotis dėl idėjos, galima dėl tėvynės aukotis.
Numatytas klausimas man pasirodė pats netinkamiausias probleminis klausimas. Jis nedera su tekstu. Be to, nežinau, kodėl apskritai reikėjo imti to paties autoriaus du tekstus. „Simas“ nėra lengvesnis.
– Kaip vertinate romano „Altorių šešėly“ ištraukos pasirinkimą ir klausimą, ar lengva keisti žmogui savo įsitikinimus?
– Atsakymas aiškus – žmogui nelengva keisti įsitikinimų. Bet kyla klausimas, o kas tuos įsitikinimus čia turėtų keisti. Ar tėvai, ar Liudas Vasaris? Manau, formuluojant užduotį nepamąstyta, nepagalvota. Kitaip sakant, tekstas ne apie įsitikinimų keitimą, o apie nuomonę.
– Kaip dėl grožinio tekstų interpretavimo? Tai buvo Akvilinos Cicėnaitės ir Maironio kūryba.
– Man jie visi ne visai apie tai, ko klausiama užduotyje.
– Mokytojai jau išsakė nuomonę, kad galbūt B lygio temos buvo sudėtingesnės negu A lygio.
– Manau, šiuo atveju turbūt reikia vertinti ne temas, o teksto ir užduoties dermę. Probleminiai klausimai mokiniams juk turėtų padėti. Tai ir sakau, kad tos užduotys ne taip atsakingai paruoštos, ir tie nukreipiamieji klausimai netampa pagalbininkais.
– Ar galima nuspėti, kad šiemet egzaminas buvo vienos temos egzaminas?
– Manau, vieno žanro ir vienos temos. Labiausiai probleminio klausimo temos apie elgesį blogio akivaizdoje. Tai suprantama, nes buvo galimybių remtis literatūriniais kontekstais.
– Dar vienas klausimas apibendrinant. Vis dėlto ar buvo abiturientams iš ko rinktis?
– Manau, kad taip. Buvo iš ko rinktis ir labai stipriems mokiniams, kurie turi ambicijų būti originalūs, ir vidutiniams mokiniams, kurie kartais išsigąsta, ir, žinoma, silpniems mokiniams.
Aišku, tie rašiniai labai skirsis, nes skiriasi mokinių gebėjimai. Bet man atrodo, kad viskas čia pavyko, išskyrus neapsižiūrėjimą dėl B kurso temų ir klausimų nedermės. Kodėl reikėjo du Vytauto V. Landsbergio tekstus pateikti? Čia aš jau nelabai supratau. Gal nerado kito teksto? Išties nėra lengva rasti tinkamų egzaminui tekstų.
– Paklausiau mokinių, kokias temas jie prognozavo egzamino išvakarėse. Iš esmės išsiskyrė dvi linijos. Dauguma manė, kad bus tema apie tėvynės meilę ir apie kitonišką žmogų visuomenėje. Jūsų akimis, ar tokios temos turėtų teisę būti?
– Visos temos turi teisę būti, jei jos aprėpia žmogų ir jo santykį su pasauliu, su gamta, jo vertybes. Mokiniai visada bando nuspėti, kokios bus temos, klausia mokytojų. Ir manęs klausė. Aš sakau, kad tai gali būti žmogaus santykis su gamta, su visuomene, su kultūra. Tuomet yra egzistenciniai klausimai – pažinimas, likimas, prasmė. Visi kūriniai vienaip ar kitaip šias temas atliepia.
