„Aš įėjau į klasę ir pagalvojau – kvepia vaikyste ir kartu prasme“, – šiandien šypsodamasi Rimantė Mačiulienė prisimena tai, kaip po ilgos pertraukos vėl atsidūrė klasėje. Tąkart ji buvo pasiruošusi pravesti pamoką kaip Mokesčių inspekcijos specialistė, bet pajuto pažįstamą, kiek nostalgišką vadovėlių kvapą ir, kaip pasakoja pati, širdyje kažkas spragtelėjo – aš noriu čia būti ne kartais, o kasdien.
Šis tekstas yra nacionalinio projekto „Mūsų mokytojai“, kurį inicijuoja VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ kartu su LRT, dalis – juo kviečiame atviriau pažvelgti į mūsų mokytojus kaip įvairialypes ir įkvepiančias asmenybes, kurios tyliai, bet atkakliai kasdieniu savo darbu ir rūpesčiu kuria ateities Lietuvą. Visas mokytojų istorijas rasite čia.
Dabar karjeros specialistė ir finansinio raštingumo mokytoja Rimantė darbuojasi Tauragės „Šaltinio“ progimnazijoje ir su vaikais kalba apie profesijas, pinigų vertę, verslumą, bet svarbiausia – apie žmogų.
„Aš visada sustoju, kai klasėje iškyla koks žmogiškumo klausimas. Nes mokytis reikia ne tik kaip skaičiuoti eurus, bet ir kaip matyti šalia esančio žmogaus akis“, – sako Rimantė. Anot jos, pamoka – tai ne tik mokymo medžiagos perdavimas, tai erdvė santykiui, žmogui, nuojautai.
„Kartais pamokoje iškyla klausimų ar pasisakymų, kurie tarsi sustabdo laiką – priverčia atsitraukti nuo temos, nuo skaičių, nuo planų. Kalbame apie šeimos biudžetą, o netikėtai vaikas pakelia ranką ir sako: „O mano mama neteko darbo.“ Ir tada viskas sustoja. Sustoju ir aš, nes suprantu – dabar svarbiau ne lentelė su skaičiais, o tai, kad šalia kažkas išdrįso būti atviras. Tai reikia mokėti išgirsti, ypač dirbant su vaikais.
Sąmoningai kuriu pamokose saugią erdvę, kur vaikai drįsta kalbėti apie savo jausmus, sėkmes ir nesėkmes, klausimus, kurie, rodos, netelpa į mokymo programas. Man labai svarbu parodyti, kad vaikas yra vertingas ne dėl pažymio, o todėl, kad jis – žmogus. Pabrėžiu, kad klysti yra normalu, nusivilti – žmogiška. Ir vėliau matau, kad per tokias patirtis formuojasi ne tik pilietiškas, bet ir jautrus jaunas žmogus“, – savo darbo prasmę aiškina Rimantė.
Ne tik profesinis, bet ir širdies sprendimas
Į mokyklą Rimantė grįžo po beveik dešimties metų darbo valstybės tarnyboje – Mokesčių inspekcijoje. Juokauja, kad tai turėjo būti trumpa stotelė, bet įstaigoje ji išdirbo dešimtmetį. Per šį laiką jos karjera keitėsi nuo sekretorės iki skyriaus vadovės, bet ir ten neišvengė mokymo – Klaipėdos regione organizavo edukacijas apie mokesčius, važinėjo į mokyklas, dažnai tekdavo stovėti prieš klases. Kiekvieną kartą įžengusi į mokyklą, vis labiau jausdavosi ne kaip viešnia, o tarsi būtų namuose.
„Atrodytų, viską jau turėjau. Bet kažkas viduje šnabždėjo, kad noriu daugiau. Daugiau prasmės, daugiau gyvo santykio ir kartu savęs pačios“, – sako ji ir prideda, kad pasirinkimas grįžti į pedagogiką buvo ne tik profesinis posūkis, bet ir širdies sprendimas.
Lūžis atėjo netikėtai: vos tik sužinojusi apie laisvą karjeros specialisto vietą mokykloje, nusprendė pabandyti ir buvo priimta. Kaip pati sako – priimta ne tik į darbą, bet ir atgal į save.
Šiandien Rimantė kalba apie savo darbą taip, kaip kalbama apie artimą žmogų – švelniai, atsakingai.
„Tai darbas, kuris įtraukia. Čia nėra monotoniškumo – kasdien nutinka kas nors naujo, netikėto. Kartais net stebiu save, kaip man taip viskas rūpi. Kai matau, kad kam nors mokykloje sunku, stengiuosi nepraeiti pro šalį, sustoti, paklausti. Nes žmogiškumas – tai ne dideli žygiai, tai mažos kasdienės drąsos akimirkos. Kartais užtenka vieno sakinio, kad tas vaikas vėl patikėtų savimi. Kartais tai paprastas klausimas, kaip tu jautiesi šiandien“, – nuoširdžiai pasakoja ji.
Rimantės pamokose pinigai ir verslas niekada nėra tik skaičiai. Tai priemonės kalbėti apie vertybes, apie atsakomybę, apie tarpusavio ryšius. Šią kryptį stiprina ir „Lietuvos Junior Achievement“ programos, kurias ji taiko dirbdama su mokiniais.
„Kas iš to, jei vaikas išmoks pelningai parduoti produktą, bet nesupras, ką reiškia būti sąžiningam, ką reiškia prisiimti atsakomybę, arba jei jis kurs idėjas, bet nežinos, kaip kalbėtis su komandos draugu? – klausia ji. Ir su šypsena priduria: – Finansinis raštingumas be žmogiškumo yra kaip automobilis be vairo – važiuoja, bet neaišku, kur.“
Reikia kartais pakelti akis nuo žemės
Po pamokų Rimantę galima sutikti fotografuojančią dangų, debesis. Savo užsiėmimą ji vadina debesų fotografija.
„Tai mano būdas sustoti. Mokykloje būna daug garso, daug žmonių, o danguje – tyla, šviesa. Tokia fotografija man – tarsi meditacija, kuri padeda atsitraukti nuo šurmulio ir į viską pažvelgti ramiau.
Dažniausiai fotografuoju debesis, saulėlydžių šviesas, audros nuojautą danguje – ne kolekcijai ar socialiniams tinklams, o sau. Dangus nuolat keičiasi, kaip ir mes. Fotografuodama mokausi matyti – ne tik tai, kas prieš akis“, – svajingai pasakoja ji ir išduoda, kad turi visą kolekcinį albumą dangaus nuotraukų: rytinių rausvų ūkanų, audringų mėlynų dienų, trapių vakaro akimirkų kadrų, net specialiai su šeima už miesto važiuoja, kai tik pamato kokį dangaus grožį.
Ir nors jos dienos kupinos kūrybos, idėjų, sprendimų paieškų, mokinių klausimų ir pasiruošimo pamokoms, Rimantė neslepia, jog visa tai ją įkvepia. Kiekviena diena mokykloje jai primena, kad prasmingiausi dalykai gimsta ne tada, kai viskas suplanuota, o tada, kai atsiranda tikras ryšys tarp žmonių.
„Fotografuojant svarbu ne tik matyti, bet ir įsižiūrėti – pastebėti šviesos trapumą, nuotaiką, akimirkos tylą, – įsitikinusi ji. – Lygiai taip pat ir mokykloje – svarbiausia matyti giliau: ne tik žinias, bet ir žmogų.“
