Julius – robotikos komandos, kuri skina tarptautines pergales, narys. Jo tėtis Algirdas kadaise dėl sūnaus aistros buvo priverstas tapti komandos vadovu, kad sparnai augtų ne tik vaikui, bet ir jo draugams. Jurgita – 2024 m. raštingiausios Lietuvos mokinės, įvairių konkursų nugalėtojos Medeinos mama. Ji neslepia – rūpestis daug siekiančiais vaikais prilygsta darbui antru etatu.
Tiek Jurgita, tiek Algirdas sako, kad jų indėlis į vaikus sugrįžta gėrio bumerangu, ir dalijasi savo patirtimi, kaip pavyko įskelti vaikams mokymosi aistros kibirkštį.
Būdama pirmokė užrašė: „Būsiu mokslininkė“
Medeina Kuprytė pernai, būdama dešimtokė, sėkmingai parašiusi Nacionalinį diktantą, tapo raštingiausia šalies mokine. Mergina nesyk skynė pergales vokiečių kalbos konkursuose. Ji mokosi Kauno Jėzuitų gimnazijos tarptautinio bakalaureato klasėje – visus dalykus kremta anglų kalba, bet svajoja tapti lietuvių kalbos mokytoja. Ilgus metus Medeina sportavo – tai buvo meninė gimnastika.
„Be abejo, didžiuojamės Medeina – ir ne tik dėl jos pasiekimų, bet ir dėl to, kokia ji yra smalsi, darbšti, atsakinga, turi tvirtą savo nuomonę ir gebėjimą ją pagrįsti. Didžiausią džiaugsmą mums sukelia ne diplomai ar apdovanojimai, o jos spindesys, kai ji ką nors pasiekia savo pastangomis. Medeinai mokymasis – ne spaudimas, o natūralus smalsumo tenkinimas. Ir nors rezultatai svarbūs, man atrodo, svarbiausia – vidinė motyvacija ir aplinka, kuri leidžia būti savimi“, – sako jos mama Jurgita Kuprienė.
Trečioje klasėje jau buvo perskaičiusi visas tuo metu išleistas septynias „Hario Poterio“ knygas.
J. Kuprienė
Kaip pasakojo Jurgita, Medeinos gabumai išryškėjo labai anksti. Darželyje mergaitė dažnai gaudavo pagrindinius vaidmenis šventėse, kūrė eiles ir jas drąsiai deklamuodavo.
Viena auklėtoja net įtraukė Medeinos kūrinį į savo leidžiamą knygelę – mergaitei tada buvo vos penkeri.
„Tais pačiais metais ji jau žinojo visus žemynus, Europos šalis, jų sostines ir vėliavas. Pirmoje klasėje stovyklos metu, tyrinėdama pievoje augalus, užrašė ant nuotraukos, kad bus mokslininkė. Toks natūralus domėjimasis pasauliu ir noras suprasti mus, tėvelius, džiugino nuo pat pradžių“, – pasakojo mama.
Medeinos mama: neleisdavome smalsumui išblėsti
Mama sako, kad kažkaip ypatingai dukters neugdė. Tačiau vis dėlto ji išskyrė kelis svarbius dalykus.
„Šeimoje nuo pat mažų dienų daiktus vadindavome tikraisiais vardais – ne tiūtė, o čiulptukas, ne niam niam, o valgyti. Pas mus nebuvo „lialių“, o buvo berniukas arba mergaitė. Į klausimus atsakinėdavome tiesiai, nesakydavome, kad „sužinosi, kai užaugsi“, kalbėdavome atvirai. Nuo mažens ji labai domėjosi pasauliu – nuolat klausinėjo, nepailsdavo tyrinėti. Pradinėse klasėse spausdindavome „Kengūros“ užduotis, spręsdavome jas kartu, bet visa tai vyko jos noru, laisva valia. Tiesiog skatindavome smalsumą, neleisdavome jam išblėsti“, – į prisiminimus niro mama.
Svarbiausia nebandyti vaiką įstatyti į „olimpiadininko“ ar „motyvuoto vaiko“ formą.
M. Mackoit-Sinkevičienė
Pirmuosius sakinius Medeina pradėjo skaityti penkerių, o penkerių ir devynių mėnesių jau skaitė visiškai laisvai.
„Skaitymas tapo jos kasdienybės dalimi: skaitydavo ne tik mums, bet ir savo lėlėms. Trečioje klasėje jau buvo perskaičiusi visas tuo metu išleistas septynias „Hario Poterio“ knygas. Knyga rankose – nuolatinė jos palydovė, net automobilyje ar kai šukuodavau ją prieš mokyklą. Ir tas ryšys su knygomis išliko iki šiol – tik dar stipresnis“, – vardijo mama.
Be to, nuo penkerių metų Medeina pradėjo lankyti plaukimą, nuo šešerių – meninę gimnastiką, o nuo septynerių, pradėjusi eiti į pirmą klasę, dar ir muzikos mokyklą. Trečioje klasėje užsiėmimai pradėjo dubliuotis, tad teko rinktis – likti prie plaukimo ar gimnastikos.
„Nors plaukimas sekėsi geriau, spręsti leidome jai – pasirinko gimnastiką ir išlankė ją net dešimt metų. Daug kas stebėdavosi: kaip įmanoma suspėti – dvi sporto šakos, mokykla, muzikos mokykla... O aš visada sakydavau: kai veiklos pasirinktos iš širdies, jos ne vargina, o augina. Visada sakiau: kuo daugiau darai, tuo daugiau visur spėji“, – kalbėjo J. Kuprienė.
Turi patarimą ir tėvams: išgirskite vaiką
Mama Jurgita pabrėžia: vien talento neužtenka – reikia ir darbo. Pasak mamos, Medeina yra atkakli, nuosekli ir labai savikritiška. Ji varžosi ne su kitais, o su savimi. Būtent lankydama meninę gimnastiką ir dalyvaudama varžybose, mamos manymu, dukra įgijo šias vertybes ir visada išliko nuosekli ir darbšti sportininkė – stengdavosi pasirodyti geriau nei praeitą kartą. Šios savybės dabar sėkmingai atsiskleidžia ir kitose srityse.
„Motyvacija turi kilti iš vidaus, ne iš išorės. Niekada nespaudėme – visada kartojome: „Tu mokaisi dėl savęs, ne dėl kitų ir ne dėl pažymių.“ Kai vaikas jaučia, kad gali rinktis, jis tampa atsakingesnis. Medeina dar antroje klasėje pradėjo domėtis, kur norėtų mokytis nuo penktos klasės – klausinėjo apie skirtingas mokyklas, pasiekimus. Tai rodė, kad ji jau tuomet kūrė savo kryptį.
Natūralu norėti patinginiauti – ir tai svarbu. Vaikas turi turėti laiko poilsiui, laisvei, žaidimui. Tačiau svarbu ir tai, kad jis mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus“, – įsitikinusi Medeinos mama.
Daugybė tėvų sako, koks jų vaikas yra gabus konstruoti, bet juk galima sakyti, kad visi vaikai gabūs kažką konstruoti.
A. Augustaitis
Ji pabrėžia, kad šeima niekada Medeinos nemotyvavo mokytis už atlygį – nei pinigais, nei vertingais daiktais.
„Man svarbiau, kad vaikas suprastų, jog mokosi dėl savęs. Žinoma, kiekviena šeima turi savus sprendimus – kai kam tai veikia. Vieni tėvai piniginius paskatinimus mato kaip priemonę vaikui parodyti, kad pastangos duoda rezultatų, leisti žengti pirmąjį žingsnį į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau svarbu, kad tai netaptų vieninteliu stimulu. Vieną dieną vaikas gali pasakyti: „Žinai, man pinigų užtenka – tai kam man daugiau stengtis?“ O tada išnyksta pagrindinis tikslas – mokytis dėl savęs“, – mano J. Kuprienė.
Ką Jurgita patartų tėvams, kurie sprendžia dilemą dėl vaikų motyvacijos?
„Pirmiausia, leiskite vaikui rinktis. Išgirskite jį. Palaikymas, pasitikėjimas, pagarba jo sprendimams – tai pagrindas. Tėvai neturi būti variklis – jie turi būti saugus uostas. Vaikas pats turi pajusti, ko nori, ir žinoti, kad yra girdimas. O tada augimas vyksta natūraliai“, – sako mama.
J. Kuprienė neslepia, kad išties rūpinimasis gabiu, atkakliu vaiku suryja daug jėgų, o kartais prilygsta dar vienam darbui.
Tėvai neturi būti variklis – jie turi būti saugus uostas
J. Kuprienė
„Pradžioje – tikrai taip! Kai Medeina dar buvo mažesnė, visur lydėdavome: iš muzikos mokyklos – į treniruotę, savaitgaliais – į varžybas, koncertus, olimpiadas. Vėliau, kai pradėjo naudotis viešuoju transportu, atsirado daugiau savarankiškumo, bet rūpestis niekur nedingo – tik kitokiu pavidalu“, – vardijo mama.
Trys skirtingos dukros, bet kiekviena savaip ypatinga
Kaip sako J. Kuprienė, jos šeimoje augančios trys dukros – labai skirtingos, bet kiekviena savaip ypatinga. Džiuga – vidurinėlė – rugpjūtį švęs septynioliktą gimtadienį. Ji taip pat baigė muzikos mokyklą, lanko meninę gimnastiką jau dvyliktus metus, mokykloje – labai pareiginga ir stropi. Ji tyliai, bet kryptingai eina savo keliu, sako mama.
Tėvams tai reiškia bent jau darbą savaitgaliais, kartais vakarais.
A. Augustaitis
Mažoji Žemyna liepos mėnesį švęs septintąjį gimtadienį ir rugsėjo mėnesį pradės lankyti pirmą klasę. Ji, anot mamos, jau dabar yra stipri asmenybė. Mergaitė – labai komunikabili, lanko sportinius šokius nuo ketverių su puse metų, dalyvauja varžybose, yra pagrindinė veikėja darželio šventėse, aktyviai įsitraukia į projektus. Šiais metais, būdama priešmokyklinukė, dalyvavo tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra 2025“ ir „Nykštuko“ grupėje užėmė 13 vietą iš 284 dalyvių.
„Visos trys dukros – labai skirtingos, bet kiekviena turi savo kelią, o mūsų, kaip tėvų, tikslas – būti šalia, girdėti, palaikyti ir džiaugtis kartu“, – apibendrino J. Kuprienė.
Ir motyvuoti vaikai patiria pagundų
Algirdas Augustaitis – robotikos komandos „Lituanica X“ vadovas ir komandos nario Juliaus tėtis. Turbūt dažnas prisimena, kai dvi Lietuvos komandos europiniame robotikos čempionate Italijoje atsisakė varžytis partneriaudamos su Rusija ir už tai buvo diskvalifikuotos. Komandų nariai pasirinko taip išreikšti protestą karinei agresorei ir palaikyti Ukrainą. Vaikams tuomet tai kainavo galimybę varžytis pasaulio čempionate.
„Šiltas jausmas dėl vaikų pasiekimų natūraliai kiekvieną gimdytoją turbūt užlieja“, – sakė Juliaus tėvas Algirdas.
Julius robotika susidomėjo gal septynerių, o į robotikos aistrą jau nėrė būdamas penktoje klasėje, drauge įtraukdamas ir tėvą. Algirdas tiesiog nebeturėjo pasirinkimo nenerti paskui atžalą.
Kaip sako Algirdas, per tiek metų gerai suprato, kad būtinas ir nemažas tėvų įsitraukimas, „ypač jeigu tai sritis, kur pedagoginė sistema savaime vaiko nepalaiko ir nestumia į priekį“.
Niekada nespaudėme – visada kartojome: „Tu mokaisi dėl savęs, ne dėl kitų ir ne dėl pažymių.“
J. Kuprienė
„Tarkime, nuo senų laikų yra milžiniška infrastruktūra, kuri stumia sportininkus į priekį, nuo senų laikų yra milžiniška infrastruktūra, kuri muzikinių, šokio gebėjimų turinčius vaikus stumia į priekį. Yra mokyklų, kurios natūraliai matematikai gabius vaikus stumia į priekį. O srityse, kuriose vaikų palaikymo sistema nesukurta, – robotika, techninė kūryba, technologijos ir panašiai, – neišvengiamai būtinas didesnis tėvų įsitraukimas. Ir to – atvežiau į būrelį, palikau, pasiėmiau, parsivežiau namo – greičiausiai nepakaks.
Daugiausia taip yra dėl to, kad jeigu nėra tos infrastruktūros, kuri vaiką pusiau priverstiniu būdu stumia į priekį, tai šiais laikais, ekranų laikais, pagundos bus be galo stiprios tą vaiką iš tam tikro kelio patraukti į šoną, kad jis panirtų į tai, kas yra lengva, greitai suteikia pasitenkinimą“, – LRT.lt kalbėjo A. Augustaitis.
Teko nerti paskui sūnų
„Robotika kaip forma vaiką stumti į priekį man susiformavo su sūnumi Juliumi. Bet turiu dar ir ketvirtą vaiką – sūnų Simoną. Julius – vienuoliktokas, o Simonas – penktokas ir jis taip pat pradėjo judėti į priekį. O mano vyresnių vaikų – sūnaus Domo ir dukters Eglės – šiek tiek kitoks kelias. Tuomet dar nebuvau atradęs robotikos kaip metodo“, – sakė A. Augustaitis.
Augustaičių robotikos kelias jau trunka ilgiau nei penkerius metus. Ir, kaip sako Algirdas, tai lėmė daugybė atsitiktinumų.
„Daugybė tėvų sako, koks jų vaikas yra gabus konstruoti, bet juk galima sakyti, kad visi vaikai gabūs kažką konstruoti. Bent dauguma. Jie mielai skiria daug laiko, tarkim, dėliodami „Lego“.
Nieko unikalaus – aš irgi mačiau, kad mano vaiką traukia konstravimas. Tad kitas žingsnis buvo gana lengvas – juk yra milžiniška pasiūla visokių stovyklų, būrelių ir panašiai. Konkrečiai Juliaus atveju tai buvo kelios robotikos stovyklos vasarą. Buvo aiškiai matyti, kad jam tai patiko, nebuvo atmetimo reakcijos. Aiškus vaiko posūkis buvo ir tada, kai jis paprašė nupirkti robotikos rinkinį“, – kaip klostėsi sūnaus kelias, pasakojo Algirdas.
2017–2018 metais buvo technologijų mados pikas, žmonės galbūt turėjo šiek tiek daugiau pinigų ir galėjo jau sau leisti dovanoti vaikams supermadingą technologinę dovaną, kuri aiškiai orientuota į tam tikrą ateities karjerą, taip pasakojo A. Augustaitis.
„Nekalbant apie tai, kad robotika visais laikais buvo kažkas mistiško, traukiančio, susijusio su ateitimi. Tai va, Julius paprašė to robotikos rinkinio. Aš jį nupirkau, be to, sužinojome, kad vyksta „Lego“ robotikos varžybos“, – tęsė „Lituanica X“ vadovas.
Subūrė penktokų komandą, kuri gyvuoja iki šiol
Varžybų idėja tėčiui patiko – juk tai turėtų skatinti motyvaciją tęsti, domėtis rimčiau.
„Tada paaiškėjo, kad reikia pagalbos, palaikymo ir patarimų. Reikia dalyvauti kitose varžybose. Taip kilo mintis, kad Vilniaus jėzuitų gimnazijoje derėtų suburti komandą“, – kaip viskas klostėsi, pasakojo A. Augustaitis.
Taip iš penktokų buvo suburta komanda, kuri gyvuoja iki šiol. Būtent tokį vaikų amžių komandos vadovas vadina aukso amžiumi – dešimtmečiai, vienuolikmečiai noriai užsidega šia aistra.
„Tokio amžiaus vaikas jau gali mąstyti giliau, bet dar savęs neatsieja nuo vaikystės. Nesu pedagogas ar psichologas, bet vaikas tuomet dar savęs nelaiko paaugliu. Ir tai yra svarbu, nes kai jis pradeda save paaugliu laikyti, nukerta ryšius su „tais vaikiškais dalykais“ ir visi „Lego“ konstravimai keliauja į praeitį, o į dabartį ateina ekranai, programavimas. Žodžiu, toks judesys iš realios, materialios realybės į virtualią realybę“, – kalbėjo A. Augustaitis.
Pirmiausia, leiskite vaikui rinktis. Išgirskite jį. Palaikymas, pasitikėjimas, pagarba jo sprendimams – tai pagrindas.
J. Kuprienė
Užčiuopęs šį svarbų raidos momentą, Algirdas, kaip pats sako, tapo „idėjiniu komandos vadybininku“. Tiesa, vadovauti nepakako, jam pačiam teko ieškoti, kur gauti pagalbos ir patarimų, kad pats perprastų robotiką.
„Dar svarbiau, kad varžybų motyvacija pačius vaikus smarkiai stumia į priekį gilintis. Drauge supranti, kad vaikų gebėjimas susirasti reikalingą informaciją informacijos jūroje yra beribis. Kur kas geriau išvystytas negu mano kartos žmonių. Ir jeigu vaikai jaučia motyvaciją, žiūri mokomuosius filmukus, tobulėja“, – kalbėjo tėtis.
Dalis vaikų nubyrėjo
Algirdas pasidžiaugė, kad suburta penktokų komanda turėjo motyvacijos veržtis į priekį ir ilgainiui tapo Lietuvos čempionais. Jis pasakojo, kad kai komanda galiausiai nuvyko į čempionatą JAV, vaikams kone „nurovė stogą“.
„Tas jausmas, kai 50 tūkst. mokinių vienoje erdvėje dalyvauja skirtingose varžybose, šaukia arenose, serga už savo komandas, – be galo motyvuojantis dalykas“, – teigė tėtis.
Vis dėlto ilgainiui dalis vaikų iš komandos nubyrėjo – kaip sako A. Augustaitis, natūralu, kad juos „pasiėmė“ sportas, šokiai ar ekranai.
„Bet tie, kurie išsilaikė, tapo dar savarankiškesni, jie dar labiau gali patys savarankiškai susirasti informacijos“, – sakė Algirdas.
Maža to, vaikų motyvacija įkvėpė ir suaugusiuosius – teko imtis kurti varžybų sistemą Lietuvoje.
„Jei nėra varžybų konteksto, mano akimis, būtų labai sunku ar net beviltiška“, – pabrėžė Algirdas.
„Robotika turėtų tapti visuotine kompetencija“
A. Augustaitis savo kailiu patyrė, kad labai svarbus tėvų vaidmuo ugdant vaikų ambiciją siekti. Bet be pagalbos iš išorės, valstybės, tėvams tai labai sunku, priduria A. Augustaitis.
„Tėvams tai reiškia bent jau darbą savaitgaliais, kartais vakarais. Jokių čia moralizavimų ar postringavimo iš aukšto. Kiekvienos šeimos, kiekvieno suaugusiojo – mamos ar tėčio – situacija absoliučiai skirtinga. Nesiūlau daryti jokių išvadų iš to, ką pasakysiu. Bet kadangi išmaniųjų ekranų įtaka smarkiai auga ir augs ateityje, manau, kad tėvai, atsižvelgdami į tai, greičiausiai turėtų riboti savo norą daryti ką nori vakarais ir savaitgaliais, kad savo vaiką išstumtų į įdomesnes, vaiką tobulinančias erdves. Mano nuomone, tai neišvengiama. Tikiu, kad kada nors atsiras ir tokių variantų, kad atvežiau vaiką, palikau ir po 2 valandų pasiėmiau. Bet kol kas robotikos, išradimų srityje tokios pasiūlos tėvams nematau, nebent valstybė pažiūrės į tai rimtai ir iš esmės tai padarys privalomu dalyku“, – kalbėjo A. Augustaitis.
Vieniems svarbi vidinė disciplina ir iššūkiai sau. Kiti atranda įkvėpimą per žmones, kuriuos sutinka, kurie įžiebia tikėjimą, kad jie gali daugiau. Treti tiesiog mėgaujasi pačiu sprendimo radimo procesu.
M. Mackoit-Sinkevičienė
Jis pabrėžė, kad Lietuvoje yra pedagogų, kurie skiria vaikų ugdymui ir vakarus, ir savaitgalius.
„Mano nuomone, tai beveik gyvybės ir mirties klausimas, reikia kuo greičiau tai padaryti visuotine kompetencija, nes nuo to, manau, priklausys, kaip sėkmingai mūsų vaikai ateityje gyvens tiek asmeninius gyvenimus, tiek valstybės gyvenimą“, – sakė A. Augustaitis.
Robotika, anot jo, geras būdas suteikti galimybę vaikui kuriant panaudoti žinias iš skirtingų sričių. O žaibiškas reagavimas varžybų metu ugdo ir kompetenciją spręsti problemas. Bet, kaip sako A. Augustaitis, žinoma, tai ugdo ne tik robotika.
Svarbiausia – nebandyti vaiko įstatyti į „motyvuoto vaiko“ formą
Kaip ugdyti jaunus mokslininkus, paklausėme ir daug su olimpiadininkais dirbančios mokslininkės.
„Tai klausimas, į kurį pati jau daugelį metų bandau rasti atsakymą stebėdama, dirbdama su studentais ir bendraudama su olimpiadininkais. Ir, tiesą pasakius, vienareikšmio, visiems tinkamo atsakymo neturiu iki šiol“, – sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslo darbuotoja ir Fizinių ir technologijos mokslų centro fizikė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė.
Ji daug dirba su Lietuvos olimpiadininkais, mūsų šalies garbę ginančiais tarptautiniu mastu.
„Per tuos metus mačiau daugybę skirtingų istorijų. Kai kurie vaikai – iš didžiųjų miestų, kur stiprios mokyklos, sustiprintas mokymas, platus būrelių ir galimybių pasirinkimas. Kiti – iš „tiksliukų“ šeimų, kur nuo mažens supa diskusijos apie formules ir mokslo pasaulį. Bet lygiai taip pat yra ir vaikų iš mažų miestelių, netgi iš aplinkos, kur niekas iki tol neturėjo jokio ryšio su mokslu – jie įskrieja tarsi kometos – staigiai, netikėtai, palikdami ryškų pėdsaką ir tęsdami savo kelią“, – apibūdino mokslininkė.
Kas tuos motyvuotus vaikus sieja? M. Mackoit-Sinkevičienė sako, kad sunku įvardinti kažką universalaus.
„Juos skatina skirtingi motyvai. Vieniems svarbi vidinė disciplina ir iššūkiai sau, kiti atranda įkvėpimą per žmones, kuriuos sutinka ir kurie įžiebia tikėjimą, kad jie gali daugiau. Treti tiesiog mėgaujasi pačiu sprendimo radimo procesu.
Yra ir tokių, kurie mokslą mato kaip sportinį iššūkį – siekia būti geriausi, pirmi, įrodyti sau ir kitiems, kad gali“, – kalbėjo M. Mackoit-Sinkevičienė.
Pasak jos, svarbiausia nebandyti vaiko įstatyti į „olimpiadininko“ ar „motyvuoto vaiko“ formą.
„Kartais tai įvyksta natūraliai, kartais reikia aplinkos, kuri uždega, o kartais užtenka pokalbio, kuris padeda vaikui atrasti savo vidinį variklį. Manau, mūsų, suaugusiųjų, vaidmuo – pastebėti, palaikyti, parodyti galimybes ir nepamiršti, kad kiekvieno vaiko kelias – savitas ir unikalus“, – sako su olimpiadininkais dirbanti mokslininkė.
