Dirbtinis intelektas (DI) – puikus pagalbininkas mokantis, tačiau drauge keliantis pagundų būti nesąžiningam, sako socialinių mokslų daktarė Renata Kondratavičienė, daugiau nei 25 metus dirbanti IT dėstytoja.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Studijų skyriaus vedėja, docentė R. Kondratavičienė pati yra susidūrusi su atvejais, kai studentai mėgino DI atliktą darbą pateikti kaip savo.
„Prisimenu atvejį, kai studentas pateikė darbą su citatomis, kurių realybėje tiesiog neegzistuoja“, – vieną iš tokių situacijų papasakojo R. Kondratavičienė. Pedagogė pabrėžia, kad įgudę kolegos lengvai perpranta tokius atvejus – juos išduoda keletas akis badančių požymių.
Bet, pabrėžia R. Kondratavičienė, protingai ir etiškai naudojamas DI – puiki paspirtis mokantis ir dirbant.
– Be DI turbūt dabar neišsiverčia nei studentai, mokiniai, nei dėstytojai, mokytojai? Jūs pati kam ir kaip naudojate DI?
– Šiandien be dirbtinio intelekto (DI) sunku įsivaizduoti šiuolaikinį mokymą. Pati dirbdama su būsimais pradinių klasių mokytojais, socialiniais darbuotojais ir lietuvių gestų kalbos vertėjais, DI naudoju tiek praktiniame mokyme, tiek mokslinėje veikloje.
Rengiant pradinių klasių ir ikimokyklinio ugdymo mokytojus, labai svarbu mokėti sudėtingas temas pateikti paprastai ir vizualiai patraukliai. Tokiais atvejais labai praverčia tokios programos kaip „Beautiful.ai“, „Slides AI“ ir „Gamma“, kurios leidžia kurti įtraukiančias prezentacijas, padedančias geriau suprasti medžiagą jauniesiems mokytojams. Be to, kūrybinių idėjų generavimui ir mokymo medžiagos pritaikymui skirtingoms amžiaus grupėms dažnai pasitelkiu „ChatGPT“ ir „Gemini“, nes šie įrankiai padeda rasti kūrybiškus sprendimus ir kurti įtraukiančius mokymosi scenarijus.
Socialinių darbuotojų rengime labai svarbu gebėti greitai rasti patikimus mokslinius šaltinius ir analizuoti informaciją, todėl dažnai naudoju „Google Scholar“, „https://elicit.com“ ir „ChatGPT“. Šie įrankiai leidžia greitai rasti aktualius straipsnius, juos apibendrinti ir parengti profesionalias ataskaitas.
Citavimo tvarkymui renkuosi „Citation Machine“ ir „Zotero“, https://www.mendeley.com/, kurie automatiškai formuoja literatūros sąrašus ir padeda išvengti citavimo klaidų.
DI naudoju ne tik mokymui, bet ir savo moksliniams tyrimams. Kaip studijų skyriaus vedėjai ir mokslininkei man dažnai tenka dirbti su dideliais nuasmenintais duomenų kiekiais, todėl pasitelkiu „Wolfram Alpha“ ir „GitHub Copilot“ – šios priemonės padeda analizuoti duomenis, spręsti matematinius uždavinius ir kurti programas, kurios palengvina tyrimų procesą.
DI įrankiai padeda ne tik efektyviau mokyti, bet ir nuolat tobulėti pačiai. Naudoju DI naujausių mokslinių tyrimų paieškai, informacijos analizei ir net tarptautinių konferencijų pristatymų ruošimui. Tai leidžia ne tik tobulėti kaip dėstytojai, bet ir nuolat atnaujinti mokymo programas, kad jos atitiktų šiuolaikinių studentų poreikius.
– Jau ne kartą kalbėta, kad DI – ir pagalbininkas, ir pagunda būti nesąžiningam. Jūs su tuo sutinkate?
– Taip, su tuo visiškai sutinku. DI gali būti puikus pagalbininkas, bet taip pat ir pagunda, jei juo naudojamasi neatsakingai. Pastebiu, kad kai kurie studentai kartais per daug pasitiki šiomis technologijomis, neįsigilindami į gautą informaciją. Būna, kad rašto darbai atrodo per daug „tvarkingi“ ir stilistiškai nepriekaištingi, nors iš studento anksčiau gauti tekstai buvo paprastesni, su gramatinėmis klaidomis ar logikos spragomis. Tai gali būti aiškus ženklas, kad DI padarė didžiąją darbo dalį.
Tokie darbai dažnai būna „be dvasios“ – neturi asmeninio požiūrio, nėra originalių minčių ar kritiškų įžvalgų, kurias paprastai galima rasti savarankiškai parašytuose tekstuose. Kartais jau po pirmųjų sakinių aišku, kad tai ne studento kūryba – frazės pernelyg idealiai sujungtos, sakinių struktūra per daug formali, o mintys – per tobulai išdėstytos. Be to, DI generuojamuose tekstuose dažnai pasitaiko nelietuviškų sakinių konstrukcijų, kurios iš karto išduoda, kad tekstas nebuvo parašytas natūraliai.
Dar vienas būdas patikrinti, ar darbas tikrai atliktas studento – gyvas pokalbis. Keli konkretūs klausimai apie darbo turinį dažnai greitai parodo, ar studentas suprato tai, ką parašė, ar tik pasikliovė DI. Jei studentas negali paaiškinti savo minties eigos ar pasirinktos informacijos, tai aiškus ženklas, kad darbas nebuvo atliktas savarankiškai.
Vis dėlto tikiu, kad technologijos gali būti puikus mokymosi pagalbininkas, jei naudojamos saikingai ir atsakingai. Svarbiausia – nepamiršti, kad tikras mokymasis vyksta tada, kai supranti, ką darai, o ne tik pasikliauji DI pagalba.
– Kaip ir kam studentai, mokiniai naudoja DI?
– Taip, studentai tikrai naudoja dirbtinį intelektą (DI) studijose, tačiau kaip jie tai daro, labai priklauso nuo jų sąmoningumo ir požiūrio į mokymąsi. Vieni studentai DI naudoja kaip pagalbinę priemonę idėjų generavimui, informacijos paieškai ar gramatinių klaidų taisymui, o kiti galbūt pernelyg pasikliauja šiomis technologijomis ir pamiršta kritiškai vertinti gautą informaciją.
Remiantis 2024 m. rudenį atlikto tyrimo „Dirbtinio intelekto naudojimas studijų procese“ rezultatais, dažniausiai DI naudojamas informacijos paieškai ir analizei – net 19,4 proc. studentų tai daro kasdien arba beveik kasdien.
Tai rodo, kad studentai pasitiki DI kaip pagrindiniu šaltiniu, ypač rašydami referatus ar ruošiantis egzaminams. Taip pat gana dažnai naudojami gramatinių klaidų taisymo įrankiai (14,3 proc.) bei idėjų generavimo programos (14 proc.). Tai gali būti naudinga, jei studentai supranta, kad šios priemonės turėtų būti tik papildas jų pačių mintims, o ne pagrindinis informacijos šaltinis.
Technologijos turėtų būti pagalbinė priemonė, o ne pagrindinis informacijos šaltinis.
Tačiau yra ir rizikų. Pavyzdžiui, vertimo įrankiai, tokie kaip „DeepL“ ar „Google Translate“, yra gana populiarūs (15,3 proc. naudojami kasdien), tačiau kartais gali pateikti netikslias formuluotes arba praleisti svarbias teksto detales, ypač jei studentas nesivargina patikrinti gauto vertimo kokybės. Tokiais atvejais, nors studentai ir mano, kad pasinaudojo DI pagalba, rezultatas gali būti netikslus ar net klaidinantis.
Taip pat įdomu, kad kai kurie studentai vis dar mažai naudoja DI citavimui ar matematikos ir programavimo užduotims – 50,8 proc. niekada nenaudoja DI matematikai ir programavimui, o 42,7 proc. niekada nepasitelkia jo citavimo formatavimui. Tai gali reikšti, kad šiose srityse studentai vis dar labiau pasitiki savo žiniomis arba tradiciniais mokymosi metodais.
Apibendrinant, studentai tikrai naudoja DI mokymuisi, tačiau labai svarbu, kad jie išmoktų kritiškai vertinti gautą informaciją ir neapsiribotų tik DI pateiktais atsakymais. Technologijos turėtų būti pagalbinė priemonė, o ne pagrindinis informacijos šaltinis.
– Teko susidurti su nesąžiningumo atvejais? Papasakokite tokių istorijų.
– Taip, yra tekę susidurti su nesąžiningumo atvejais.
Prisimenu atvejį, kai studentas pateikė darbą su citatomis, kurios realybėje tiesiog neegzistuoja. Naudojant tokias programas kaip „Citation Machine“ galima labai greitai sukurti tariamai „tikslius“ šaltinius, tačiau nepasivarginti patikrinti, ar šie šaltiniai iš tikrųjų egzistuoja. Kai kurie studentai tiesiog per daug pasitiki automatizuotomis priemonėmis ir pamiršta, kad citavimas – tai ne tik formali taisyklė, bet ir atsakomybė už pateikiamą informaciją.
Jei mokinys tiesiog perduoda DI sukurtą tekstą, jis praranda galimybę lavinti savo mąstymą, kritiškai vertinti informaciją ir formuluoti argumentus.
Dažniausiai tokie atvejai, kaip ir sakiau, paaiškėja per gyvus pokalbius. Kai užduodu kelis konkrečius klausimus apie pateiktą tekstą ar paprašau paaiškinti tam tikrą mintį, labai greitai tampa aišku, ar studentas tikrai supranta tai, ką parašė. Jei jis negali paaiškinti savo idėjų ar pasirinkimų, tikėtina, kad darbą atliko ne jis pats.
Todėl labai svarbu ne tik mokėti naudotis technologijomis, bet ir suprasti jų ribas. DI gali būti puikus pagalbininkas, bet tik tada, kai naudojamas atsakingai ir saikingai.
– Istorijos mokytojas per interviu yra pasakojęs, kad kai dar nebuvo nukeltas istorijos rašinys per brandos egzaminą, jis rengdamas vyresnius mokytojus šiam darbui, pastebėjo, kad nėra prasmės skirti namų darbų pasitreniruoti rašant istorijos rašinį. Mat mokinys atneš DI parašytą rašinį ir neretu atveju jo net nebus perskaitęs. Sutinkate su tokiu nuogąstavimu?
– Taip, su tokiu nuogąstavimu sutinku.
Toks požiūris ne tik trukdo mokytis, bet ir mažina mokymosi proceso vertę. Jei mokinys tiesiog perduoda DI sukurtą tekstą, jis praranda galimybę lavinti savo mąstymą, kritiškai vertinti informaciją ir formuluoti argumentus. Be to, tokiu būdu mokytojas negali realiai įvertinti mokinio pasiekimų ar silpnųjų vietų.
Manau, kad vienas iš būdų spręsti šią problemą – skirti daugiau dėmesio diskusijoms, gyviems pokalbiams ir interaktyvioms užduotims, kuriose besimokantysis turi paaiškinti savo mintis ar pateikti asmeninius pavyzdžius. Tai leidžia ne tik įsitikinti, kad besimokantysis tikrai supranta temą, bet ir ugdo jo gebėjimą argumentuoti, analizuoti ir kritiškai mąstyti.
Taigi, nors DI tikrai gali palengvinti tam tikras mokymosi užduotis, svarbu, kad jis netaptų pagrindine mokymosi priemone, o liktų tik pagalbininku, skatinančiu kūrybiškumą ir savarankišką mąstymą.
– Kaip DI naudoti mokymuisi, studijoms, kad tai būtų ne tik naudinga, bet ir etiška, padoru?
– Kad dirbtinis intelektas būtų naudingas mokymuisi ir studijoms, svarbiausia – naudoti jį atsakingai. Tai reiškia, kad DI turėtų būti pagalbinė priemonė, o ne pagrindinis darbo atlikėjas. Pavyzdžiui, studentai gali naudoti DI idėjų generavimui, pavyzdžių kūrimui ar informacijos paieškai, tačiau galutinis darbas turėtų būti jų pačių pastangų rezultatas.
Kai kurie studentai tiesiog per daug pasitiki automatizuotomis priemonėmis ir pamiršta, kad citavimas – tai ne tik formali taisyklė, bet ir atsakomybė už pateikiamą informaciją.
Labai svarbu kritiškai vertinti gautą informaciją. DI gali pateikti netikslią arba pasenusią informaciją, todėl svarbu patikrinti faktus, palyginti kelis šaltinius ir nepasikliauti vien automatizuotu atsakymu. Be to, DI dažnai pateikia gana apibendrintus atsakymus, kurie gali būti tinkami tik kaip įžanginė informacija, bet ne kaip išsamus akademinis turinys.
Taip pat rekomenduočiau naudoti DI tik kaip pagalbinį įrankį, o ne kaip pagrindinį šaltinį rašant referatus ar atliekant tyrimus. Pavyzdžiui, užuot tiesiog kopijavę DI sugeneruotą tekstą, geriau pasitelkite jį idėjų generavimui ar pradiniam struktūros sudarymui.
Labai svarbu lavinti kritinį mąstymą ir kūrybiškumą. DI gali padėti rasti įkvėpimo, bet tikrasis mokymasis vyksta tada, kai studentas pats analizuoja informaciją, formuluoja savo mintis ir pateikia originalius pavyzdžius.
Galiausiai, svarbu išlaikyti balansą – DI turėtų papildyti jau turimas žinias ir įgūdžius, o ne juos pakeisti. Tai padeda ne tik geriau suprasti mokomąją medžiagą, bet ir ugdo atsakomybę bei sąžiningumą.
