Nauja mokslinių tyrimų apžvalga atskleidė, kad maždaug vienas iš keturių II tipo cukriniu diabetu sergančių suaugusiųjų susiduria su kliniškai reikšmingu klausos praradimu. Nors jau seniai žinoma, kad diabetas didina įvairių organizmo komplikacijų riziką ir gali pažeisti akis, inkstus bei nervų sistemą, klausos sutrikimai iki šiol dažnai lieka nepastebėti, rašoma portale „Medical News Today“.
Žmonėms, sergantiems diabetu, įprastai reguliariai atliekami akių, inkstų funkcijos ir nervų sistemos tyrimai. Tokia priežiūra padeda laiku nustatyti diabetinę retinopatiją, inkstų ligas ar neuropatiją ir išvengti sunkių pasekmių – regėjimo praradimo, inkstų pažeidimo ar nervų funkcijos sutrikimų.
Tačiau nauja mokslinė apžvalga rodo, kad klausos praradimas gali būti viena iš nepakankamai įvertintų II tipo diabeto komplikacijų. Daugelis pacientų net nežino, kad ši liga gali paveikti ir klausą.
Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Diabetes Metabolism Research and Reviews“, buvo gauti išanalizavus 29 mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 17 000 suaugusiųjų, daugiausia sergančių 2 tipo diabetu arba prediabetu. Analizė parodė, kad šie žmonės daugiau nei du kartus dažniau patiria kliniškai reikšmingą klausos sutrikimą nei nesergantieji diabetu.
Todėl tyrimo autoriai siūlo įtraukti reguliarius klausos tyrimus į įprastinę diabeto priežiūrą, kad klausos sutrikimai būtų nustatomi anksčiau ir būtų galima laiku pradėti gydymą.
Klausos praradimas – „paslėpta“ diabeto komplikacija
Bendra analizė parodė, kad kliniškai reikšmingas klausos sutrikimas tarp diabetu sergančių žmonių yra labai dažnas.
Pagrindinė tyrimo autorė Mehwish Nisar paaiškino, kodėl klausos sutrikimams iki šiol buvo skiriama mažiau dėmesio.
Pasak jos, diabetinės retinopatijos, nefropatijos ir neuropatijos patikros jau seniai yra įtrauktos į standartinius diabeto priežiūros protokolus, todėl tiek gydytojai, tiek pacientai apie jas gerai žino.
Tuo tarpu klausos vertinimas niekada nebuvo sistemingai įtrauktas į šiuos priežiūros planus. Todėl ši komplikacija liko tarsi „nepastebėta“ – ne todėl, kad biologinis ryšys neegzistuotų, bet todėl, kad jam nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys.
Ankstesniuose tyrimuose dažnai buvo vertinami visi klausos sutrikimų laipsniai – net ir labai nežymūs pokyčiai, kurie dar neturėjo įtakos kasdieniam gyvenimui. Tai galėjo sumažinti tikrojo kliniškai reikšmingų klausos sutrikimų masto įvertinimą.
Ką parodė tyrimas?
Išanalizavus 23 tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 5 200 diabetu sergančių žmonių, nustatyta, kad maždaug vienas iš keturių turėjo vidutinio arba sunkaus laipsnio klausos sutrikimą.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimais, tai reiškia, kad pasaulyje šimtai milijonų žmonių gali gyventi su rimtais klausos sutrikimais, susijusiais su diabetu.
Palyginus 11 tyrimų, kuriuose dalyvavo tiek diabetu sergantys, tiek nesergantys žmonės, paaiškėjo, kad diabetu sergantys asmenys daugiau nei du kartus dažniau turėjo kliniškai reikšmingą klausos praradimą.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad ryšys tarp diabeto ir klausos sutrikimų buvo stipriausias jaunesniems nei 60 metų žmonėms. Šioje amžiaus grupėje sergantieji diabetu maždaug tris kartus dažniau turėjo vidutinio ar sunkaus laipsnio klausos sutrikimų nei jų bendraamžiai be diabeto.
Padidėjusi rizika buvo nustatyta ir žmonėms, kurie diabetu sirgo trumpiau nei dešimt metų. Tai leidžia manyti, kad klausos pokyčiai gali prasidėti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol.
Tyrime taip pat pastebėta, kad ryšys tarp diabeto ir klausos sutrikimų buvo ryškesnis mažų ir vidutinių pajamų šalyse, nors šio reiškinio priežastims išsiaiškinti reikia daugiau tyrimų.
Kadangi analizė buvo paremta stebėjimo pobūdžio tyrimais, ji negali įrodyti, kad diabetas tiesiogiai sukelia klausos praradimą – galima tik teigti, jog tarp šių reiškinių egzistuoja stiprus ryšys.
Kodėl diabetas gali paveikti klausą?
Nors ši apžvalga biologinių mechanizmų netyrė, ankstesni moksliniai darbai pateikia keletą galimų paaiškinimų.
Ilgą laiką padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje pažeidžia smulkiąsias kraujagysles ir nervus, aprūpinančius vidinę ausį. Tai labai panašu į procesus, kurie vyksta vystantis diabetinei retinopatijai ar neuropatijai.
Pažeidžiamos vidinės ausies struktūros, blogėja jų aprūpinimas krauju, didėja oksidacinis stresas, o klausos nervo funkcija silpnėja. Dėl šių pokyčių ausiai tampa vis sunkiau priimti garsus, ypač aukšto dažnio.
Kadangi šis procesas vyksta lėtai, žmonės dažnai nepastebi laipsniško klausos silpnėjimo, kol jis nepradeda trukdyti kasdieniam bendravimui.
Nors komplikacijų rizika paprastai didėja ilgėjant diabeto trukmei ir senstant, ši analizė parodė, kad padidėjusi klausos sutrikimų rizika išlieka net ir žmonėms, kurie diabetu serga trumpiau nei dešimt metų.
Tai leidžia manyti, kad reguliari klausos patikra turėtų būti pradedama anksčiau.
Ar reguliari klausos patikra būtų naudinga?
Kasmet atnaujinamose diabeto gydymo gairėse pateikiamos rekomendacijos dėl ligos profilaktikos, diagnostikos ir gydymo. Šiuo metu standartinė priežiūra apima akių, inkstų ir nervų sistemos būklės stebėjimą.
Tyrimo autoriai siūlo į šį sąrašą įtraukti ir reguliarius klausos tyrimus.
Audiometriniai klausos tyrimai yra paprasti, neskausmingi, neinvaziniai ir palyginti nebrangūs. Anksti nustačius klausos sutrikimą, galima greičiau paskirti klausos aparatus ar kitą pagalbą, sumažinti bendravimo sunkumus, socialinę izoliaciją ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Be to, nustačius ankstyvus klausos pokyčius, būtų galima aktyviau stebėti gliukozės kiekį kraujyje ir galbūt sulėtinti tolesnį klausos blogėjimą.
Į kokius požymius reikėtų atkreipti dėmesį?
Ankstyvieji su diabetu susijusio klausos silpnėjimo požymiai gali būti:
- Sunkiau suprasti kalbą triukšmingoje aplinkoje;
- Dažnas prašymas pašnekovams pakartoti pasakytus žodžius;
- Poreikis vis garsiau klausytis televizoriaus ar telefono;
- Didesnis nuovargis po pokalbių dėl papildomų pastangų klausantis.
Kadangi klausos praradimas progresuoja pamažu, daugelis žmonių prie pokyčių prisitaiko net nesuprasdami, kad jų klausa blogėja.
Jeigu diabetu sergantis žmogus pastebi bent vieną iš šių požymių, rekomenduojama atlikti toninę audiometriją – paprastą, nebrangų tyrimą, galintį nustatyti kliniškai reikšmingą klausos sutrikimą dar prieš jam tampant rimta negalia.
Tyrimo ribotumai
Nors analizė atskleidė nuoseklų ryšį tarp diabeto ir klausos praradimo, ji negali įrodyti priežastinio ryšio, nes buvo paremta anksčiau publikuotais stebėjimo tyrimais, o ne nauju klinikiniu tyrimu.
Klausos sutrikimams įtakos gali turėti ir kiti veiksniai – amžius, širdies ir kraujagyslių ligos, ilgalaikis triukšmo poveikis, rūkymas ar tam tikrų vaistų vartojimas.
Mokslininkai pabrėžia, kad reikalingi ilgalaikiai perspektyviniai tyrimai, kurie padėtų tiksliau įvertinti šį ryšį ir nustatyti, ar reguliari klausos patikra iš tiesų pagerina diabetu sergančių žmonių sveikatos rezultatus.
Vis dėlto ši apžvalga papildo vis gausėjančius įrodymus, kad klausos sveikata turėtų tapti svarbia diabeto priežiūros dalimi.
Žmonėms, sergantiems diabetu, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą, jei jie pastebi, kad sunkiau supranta kalbą, dažnai prašo pakartoti pasakytus žodžius arba vis dažniau didina televizoriaus ar kitų elektroninių prietaisų garsą.
Jeigu ateities tyrimai patvirtins reguliarios klausos patikros naudą, audiometriniai tyrimai gali tapti dar viena svarbia priemone anksti nustatant diabeto komplikacijas ir padedant žmonėms ilgiau išsaugoti gerą gyvenimo kokybę.
Pasak tyrimo autorės Mehwish Nisar, reguliarūs klausos tyrimai turėtų tapti tokia pat įprasta diabeto priežiūros dalimi kaip akių ir inkstų patikros. Ypač svarbu tai jaunesniems nei 60 metų pacientams, kuriems nustatyta didžiausia klausos praradimo rizika, bei mažų ir vidutinių pajamų šalių gyventojams, kur audiologinės paslaugos ir klausos aparatai vis dar sunkiai prieinami.
