Lėtinis skausmas dažnai nėra tik vienos vietos problema. Pavyzdžiui, skauda kaklą, o priežastis slypi nugaroje. Maudžia juosmenį, o ilgainiui paaiškėja, kad to priežastis – nervų sistema, miegas, stresas, raumenys ir kasdieniai įpročiai. „Geras gydymas prasideda ne nuo stebuklingo tepalo, o nuo tikslaus ištyrimo, diagnozės ir plano, kuris padeda žmogui grįžti į gyvenimą", – sako specialistas.
Plačiau – LRT.lt laidos „Gydytojas Andrius“ įraše:
Ūminis skausmas – tarsi angelas sargas
Pasak skubiosios medicinos gydytojo Andriaus Černausko, dažniausiai galvojama, kad skausmo priežastis slypi būtent toje vietoje, kurią skauda, tačiau kartais situacija yra sudėtingesnė.
„Deja, žmogaus organizmas nėra automobilis, kuriame užsidega lemputė, tiksliai pranešanti, kur yra sugedusi detalė. Kartais skausmas rodo konkrečią vietą, o kartais tik kryptį, kur priežasties reikėtų ieškoti. O kartais jis tampa dramaturgu ir iš vienos mažos problemos padaro trijų dalių spektaklį“, – teigia specialistas.
Anot jo, ūminis skausmas yra tarsi angelas sargas – jis įspėja apie gręsiantį pavojų, pavyzdžiui, palietus karštą keptuvę ar kitaip susižeidus.
„Ūminis skausmas yra gėris. Jei paliečiate karštą keptuvę ir ranka akimirksniu atšoka, tai rodo ne silpną charakterį, o puikiai veikiančią nervų sistemą. Skausmas apie audiniams gręsiančią žalą, priverčia sustoti, atitraukti ranką, tausoti koją, pailsinti traumą patyrusį petį“, – pabrėžia A. Černauskas.
Gydytojas aiškina, kad audiniuose esantys specialūs receptoriai – nociceptoriai – reaguoja į potencialiai žalojančius dirgiklius: karštį, stiprų spaudimą, cheminius uždegimo mediatorius bei audinių pažeidimą. Signalas keliauja periferiniais nervais į nugaros smegenis, ten yra sustiprinamas arba slopinamas, o tada pasiekia smegenis, kurios galutinai nusprendžia, kad tai, ką jaučiame, yra skausmas.
„Skausmas nėra vien tik signalas iš audinio. Jį veikia ankstesnė patirtis, miegas, nuovargis, baimė, stresas, nuotaika, dėmesys. Todėl du žmonės su labai panašiu audinių pažeidimu gali jausti visiškai skirtingą skausmą“, – sako specialistas.
Skausmas gali būti jaučiamas visai kitoje vietoje nei yra tikroji problema
Mediko teigimu, kam reikalingas skausmas, geriausiai suprantame pažvelgę į žmones, kurie turi retas genetines būkles, lemiančias įgimtą nejautrumą skausmui. Pasak A. Černausko, nors iš pirmo žvilgsnio gebėjimas nejausti skausmo gali atrodyti kaip supergalia, iš tiesų tai yra labai sunki būsena.
„Tokie žmonės nuo vaikystės gali nepastebėti nudegimų, lūžių, gilių žaizdų, nuolat kandžioti liežuvį ar lūpas, vaikščioti su neaptiktomis traumomis, ilgainiui susigadinti sąnarius ar regėjimą, nes organizmas nesiunčia įspėjimo. Jų gyvenimą lydi daug traumų ir būtinybė nuolat sąmoningai save tikrinti, nes vidinė įspėjimo sistema neveikia“, – pasakoja gydytojas.
Jis pažymi, jog ūminis skausmas dažniausiai susijęs su trauma, uždegimu, operacija ar kita konkrečia priežastimi ir įprastai rimsta gyjant audiniams. Tuo metu lėtinis skausmas dažniausiai ilgiau nei tris mėnesius.
„Kartais pirminė trauma seniai sugijusi, o skausmo sistema vis dar elgiasi taip, lyg grėsmė būtų čia pat. Kai nervų sistemai tampa jautresnė ir skausmo slenkstis mažėja, atsiranda vadinamoji sensibilizacija. Tuomet skausmas tampa ne vien žinute, o nervų sistemos būkle“, – aiškina A. Černauskas.
Specialisto teigimu, dėl to skausmas dažnai jaučiamas ne toje vietoje, kur iš tiesų prasidėjo problema. Vienas iš to pavyzdžių – atspindėtas skausmas. Pavyzdžiui, širdies ligos gali pasireikšti rankos, peties ar žandikaulio skausmu, dėl tulžies pūslės problemų gali skaudėti dešinį petį, o klubo sąnario sutrikimai kartais pasireiškia kelio skausmu.
„Nervų sistema signalus surenka ir perdirba ne taip tiksliai, kaip mums norėtųsi. Prie to dar prisideda raumenų apsauginis įsitempimas: kai viena vieta dirginama, aplinkiniai raumenys įsitempia, siekdami stabilizuoti skaudančią vietą, ir po kurio laiko žmogus jau nebežino, kas prasidėjo pirmiau – skausmas ar įtampa“, – teigia gydytojas.
Skausmą paaštrina stresas ir įtampa
Pasak mediko, kai žmogus ilgai gyvena įtampoje, blogai miega, nuolat patiria stresą ir jaučia įtampą, mažai juda, nerimauja, jo organizmas tampa budresnis – dėl to skausmas gali stiprėti, trukti ilgiau, tapti sunkiau malšinamas vaistais ir sukelti baimę.
„Kuo daugiau baimės dėl skausmo, tuo mažiau judesio. Kuo mažiau judesio, tuo daugiau stagnacijos ir dėmesio skausmui. Kuo daugiau dėmesio skausmui, tuo garsiau nervų sistema jį transliuoja. Taip užsisuka ratas, kuriame žmogus pavargsta ne tik nuo skausmo, bet ir nuo nuolatinio jo laukimo“, – akcentuoja A. Černauskas.
Specialistas pabrėžia, kad nors vaistai kartais yra labai reikalingi, vien jų nepakanka. Anot gydytojo, pirmiausia būtina išsiaiškinti skausmo pobūdį – nuo to priklauso ir gydymo būdas: gali būti skiriamas uždegimo gydymas, nervų veiklą veikiantys vaistai, kineziterapija, miego ritmo atkūrimas ar kelių priemonių derinys.
„Nociceptinis skausmas kyla dėl audinių pažeidimo ar uždegimo, neuropatinis skausmas – dėl pažeisto ar sudirgino nervo. Šis skausmas degina, gelia, šaudo arba tirpdo. O centrinės reguliacijos skausmas kyla, kai audinių pažeidimas mažas arba jo jau seniai nebėra, bet sistema vis tiek išlieka jautri“, – skausmo tipus įvardija jis.
Anot A. Černausko, gydant lėtinį skausmą labai svarbu palaipsniui grįžti prie įprastos fizinės veiklos.
„Kai žmogui ilgai skauda, jis dažnai laukia dienos, kai visai nebeskaudės ir tik tada planuoja pradėti judėti. Dažniausiai ta diena taip ir neateina. Veiksmingas yra priešingas modelis: atsargiai, bet nuosekliai didinti fizinį krūvį ir būtent taip po truputį mažinti skausmo įtaką“, – sako specialistas. -
„Kai po truputį mažiname skausmo įtaką, kartais tenka priimti ne itin mielą tiesą, kad kūnas mėgsta rutiną labiau nei didvyriškus savaitgalių žygius. Geriau po truputį kasdien negu kartą per dvi savaites prisiminti, kad kažkada buvote sportiškas“, – priduria jis.
Gydytojo teigimu, labai dažnai lėtinis nugaros, kaklo, pečių juostos ar išplitęs kūno skausmas gali būti ir daugiaveiksmis – tai reiškia, kad nugaros skausmui didžiausią įtaką daro ne kiek pasidėvėjęs diskas, o psichologinis nuovargis, pasireiškiantis raumenų įsitempimu ir nugaros pertempimu.
„Judėjimas yra vaistas. Protingai ir palaipsniui didinamas fizinis aktyvumas yra ienas svarbiausių lėtinio skausmo valdymo būdų. Kai žmogus juda, aktyvuojama kraujotaka, gerėja audinių mityba, raumenų jėga ir ištvermė, mažėja baimė judėti“, – pažymi A. Černauskas.
Geras gydymas prasideda ne nuo stebuklingo tepalo
Pasak mediko, priklausomai nuo priežasties po tikslaus ištyrimo ir diagnozės lėtiniam skausmui gydyti gali būti skiriami vaistai nuo uždegimo, vaistai neuropatiniam skausmui malšinti, o kai kuriais atvejais – ir skausmo reguliacijos sistemas veikiantys antidepresantai. Taip pat kartais taikomos nervų blokados ar panašios intervencinės procedūros, o kai yra aiški struktūrinė problema, gali prireikti ir operacinio gydymo.
„Lėtiniam skausmui gydyti labai svarbūs ir nemedikamentiniai metodai: kineziterapija, ergonomikos korekcija, svorio koregavimas, miego higiena, psichologinė pagalba, skausmo valdymo programos. Kitaip tariant, gydome ne tik skaudančią vietą, bet ir žmogų, kuris su tuo skausmu gyvena“, – teigia gydytojas.
Jis pabrėžia, jog dėl lėtinio skausmo pirmiausia galima kreiptis į šeimos gydytoją, kuris pagal poreikį skiria papildomus tyrimus arba siuntimą pas specialistus. O jei skausmą lydi nerimas, įtampa, nemiga ar nuotaikos sutrikimai, padėti gali ir psichologas arba psichiatras.
„Skubiau kreiptis į gydytoją reikia po rimtos traumos, esant karščiavimui, be paaiškinamos priežasties krintant svoriui, skausmui stiprėjant naktimis, silpstant galūnei, atsiradus tirpimui, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimams, skausmui plintant į krūtinę, žandikaulį ar ranką, staiga atsiradus labai stipriam galvos skausmui“, – įspėja A. Černauskas.
Anot jo, svarbu nelaukti, kol maža problema taps didele – jei po traumos ar pasitempimo situacija ilgai negerėja, reikia ieškoti pagalbos.
„Geras gydymas prasideda ne nuo stebuklingo tepalo, o nuo nuodugnaus ištyrimo, kruopštaus įvertinimo ir plano, kuris padeda žmogui grįžti į judėjimą, miegą, darbą ir gyvenimą“, – apibendrina specialistas.
Parengė Vaida Račkauskaitė
