Kūdikio gimimas atneša ne tik džiaugsmą ir meilę, bet ir naujus iššūkius, su kuriais susiduria kiekviena šeima. Naujai iškeptiems tėvams bene daugiausiai klausimų kelia žindymas, kuris kartais atrodo neaiškus tiek iš fizinės, tiek iš emocinės pusės. Žindymo konsultantė iš organizacijos „Mamos linija“ Monika Jovaišienė pataria, kaip spręsti kylančius sunkumus, ir kodėl yra normalu, kad kiekviena mama eina savo unikaliu keliu, rašoma organizacijos „Mamos linija“ pranešime žiniasklaidai.
„Pirmiausia, norėčiau pabrėžti, kad žindymas nėra ir neturėtų būti tuo kriterijumi, pagal kurį turėtume vertinti, ar motina yra „pakankamai gera“ savo vaikui. Taip, niekas nė kiek neabejoja, kad mamos pienas yra geriausias maistas kūdikiams, tačiau, man regis, motinystėje ir taip yra pakankamai daug kraštutinumų, kaltės ir smerkimo, kad moters galimybes ir pasirinkimą (ne)žindyti reiktų apskritai kaip nors vertinti. Tai nepadeda visiškai niekam“, – sako M. Jovaišienė.
Žindymo statistika Lietuvoje liūdnoka – nors per pastaruosius 20 metų situacija taisosi, tačiau net mažiau nei 40 proc. kūdikių žindomi pusmetį ar daugiau. Tai reiškia, kad daugiau nei 60 proc. moterų savo vaikų nežindo. Ar tokie skaičiai rodo, kad tai tų moterų, kurios nežindė kaltė?
„Ne. Statistiką miniu tam, kad geriau suprastume, kiek daug spragų asmeniniuose įsitikinimuose, medicininėje sistemoje, visuomenės požiūryje turime užpildyti, kiek daug žinių ir jautrumo turime įgyti, kad skaičiai būtų kitokie. Pokyčiai, deja, vyksta lėtai, o moterims žinių, palaikymo ir laiku suteiktos pagalbos reikia čia ir dabar“, – tikina žindymo konsultantė.
Visos kentėjom
Anot pašnekovės, dažniausios nesėkmės priežastys – žinių trūkumas, klaidingi patarimai susidūrus su pirmaisiais žindymo iššūkiais, moters kūno ypatumai ar sveikatos problemos, vaikelio burnos motorikos, pasaitėlių problemos, sveikatos sutrikimai, gimdymo trauma, palaikymo stoka iš artimųjų.
„Moterys laukia, kol problema išsispręs savaime ir pagalbos pradeda ieškoti tik tuomet, kai ši pasidaro tokia didelė, kad atsiduriama ant pasirinkimo žindyti-nežindyti ribos. Tačiau priėjus tokį tašką dėl skausmo, fizinio ir emocinio nuovargio, dažnai tampa pernelyg sunku įgyvendinti net paprasčiausią problemos sprendimą“, – pabrėžia M. Jovaišienė.
Pasak jos, prie nesėkmės prisideda ir medicininės sistemos spragos – toli gražu ne visi specialistai gilinasi į žindymo temas, ne visi linkę tas žinias nuolat atnaujinti, ne visi turi pakankamai laiko įsiklausyti į moterų nusiskundimus ir rūpesčius.
„Jau nekalbant apie tai, kad tokios neatsargiai numestos frazės, kaip „tai turi gi iš pradžių skaudėti, visos kentėjom“ demotyvuoja ir paverčia žindymą tokia kančia, kad ilgainiui moteris jau fiziškai nebepajėgia to daryti, nes skauda stipriai ir visada“, – akcentuoja žindymo konsultantė.
Kartu ji pabrėžia, kas artimųjų palaikymo stoka taip pat neprideda lengvumo. Jei moteriai skauda ar vaikelis neramus, o artimieji ima komentuoti, kad „pienas per liesas“, „vaikas neprivalgo, matyt, pieno trūksta“, „neturi pieno moterys mūsų giminėj“ ir pradeda siūlyti mišinius kaip visų problemų sprendimą, atsilaikyti gali būti tikrai labai sunku.
„Mišinių pasiūlymas gali tapti iš gerų norų kylančia meškos paslauga, jei nesprendžiama pati problemos esmė ir neišsiaiškinama priežastis, kodėl vaikelis neramus ar moteriai skauda žindant.
Konsultuodama šeimas kaip žindymo specialistė matau, kad laiku suteikta pagalba tikrai galėtų prailginti žindymo trukmę ir suteikti daugiau komforto moteriai. Kartais pakanka visiškai minimalių pokyčių – pakoreguoti žindymo padėtis, suteikti šiek tiek nuoseklesnių žinių apie vaikelio fiziologiją, ir moteriai tarsi akys nušvinta iš palengvėjimo“, – sako M. Jovaišienė.
Mamos iššūkiai
Kas yra nesėkmingas žindymas? Ar tai yra žindymas, kai moteris stengėsi žindyti, tačiau tai nepavyko taip, kaip ji tikėjosi, arba kai žindymas išvis nepavyko?
Anot pašnekovės, žindymo sėkmę įvertinti gali tik pati mama ir tai labai subjektyvus matavimas, priklausantis nuo to, kiek žinių ji turėjo, kiek noro ir motyvacijos, kiek palaikymo, pagalbos sulaukė, kai jos reikėjo. Kiekvienai mamai kylantys iššūkiai taip pat yra labai individualūs.
Jie gali būti praktiniai – kaip atitaikyti tinkamą pieno mišinį vaikui, kaip žinoti, kad vaikas suvalgo būtent tiek, kiek reikia, kaip užtikrinti saugų jo paruošimą, ką daryti kelionėse ar būnant ne namuose. Galiausiai – kaip elgtis netikėtose situacijose, jei, pavyzdžiui, vaikas išpiltų nepakankamai stipriai užsuktą buteliuką.
Iššūkiai gali būti ir finansiniai – pritaikytas tinkamas pieno mišinys, buteliukai, sterilizatoriai, šildyklės, termosai ir kiti daiktai kainuoja visai nemažai, juos reguliariai reikia keisti, atnaujinti ir šios išlaidos lydi ne vieną mėnesį.
Kūnas lygiai taip pat gali pateikti savų iššūkių – žaizdoms reikia laiko sugyti, krūtims – pereiti involiucijos procesą.
„Kai moteris turi pakankamai daug pieno, tačiau žindymas ar nutraukimas tampa pernelyg sudėtingas ir kyla poreikis laktaciją stabdyti, tinkamai suvaldyti šią situaciją, kad neištiktų sąstovis ar mastitas, irgi yra svarbu“, – tikina žindymo konsultantė.
„Bausmė“ už tai, kad nežindo
Kažkam nepavykus, ar sulaukus aštresnių „įvertinimų“ iš aplinkinių, moteris gali nusivilti savo kūnu arba prarasti pasitikėjimą savimi kaip mama, o dėl to lengva įkristi į pogimdyminę melancholiją ar patirti pogimdyminės depresijos simptomus.
Be to, anot pašnekovės, moteris gali jaustis socialiai izoliuota, ypač, jei artimoje aplinkoje moterims su žindymu sunkumų nekilo.
„Moteris gali patirti vienišumą, stiprų kaltės, gėdos, pykčio, nepakankamumo jausmą. Psichologiškai sudėtingu, o kartais net išties skausmingu tampa pripažinimo ir susitaikymo etapas, vykstantis po žindymo nutraukimo.
Tai, kad nepasisekė žindyti, moteris gali bandyti kompensuoti kitais būdais – itin aktyviu vaikelio lavinimu, daiktų jam pirkimu ar savo poreikių minimizavimu įsivaizduojant, kad tai bus kaip „bausmė“ už tai, kad nežindo“, – sako M. Jovaišienė.
Anot žindymo konsultantės, jausmas, kurį patiria moterys, kurios žindyti labai norėjo, bet tai joms nepavyko, gali būti įvardintas ir kaip gedulas.
Užsienio literatūroje tai yra sąvoka, kuria dažnai apibūdinami neišsipildę moters motinystės lūkesčiai. Moterys, tapusios mamomis, stengiasi iš paskutiniųjų būti ir atrodyti labai stiprios. Kai ištinka problemos – jos dažniausiai mobilizuojasi, užsisklendžia ir stengiasi viską išspręsti pačios.
„Ne šiaip sau sakoma, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Manau, kad didžiausia stiprybė – kreiptis pagalbos, kai sunku“, – pabrėžia M. Jovaišienė.
Kaip suvaldyti kaltės jausmą
„Nesu tikra, ar išties įmanoma išvengti kaltės jausmo, kuris neretai apima dėl nutrūkusio žindymo. Nebent jei moteris niekada nenorėjo, nebandė ir nežindė, tačiau tai greičiau pavieniai atvejai, išimtys, tik patvirtinančios taisyklę.
Svarbu priimti savo istoriją tokią, kokia ji yra, su meile ir padėka. Ne narstyti ją po siūlelį, ieškant, ką padarei ne taip, bet suvokti kaip pamoką, galimybę atrasti priežastis ir atsakymus“, – pataria žindymo konsultantė.
Anot pašnekovės, susitaikyti su patirtimi padeda paleidimo, dėkingumo praktikos, istorijos išrašymas, iškalbėjimas, atviri pokalbiai apie turėtus lūkesčius.
„Kaip jau minėjau, žindymas ar nežindymas nenusako mamos gerumo laipsnio. Žindanti mama daug laiko praleidžia glaudžiame kontakte su kūdikiu. Tačiau niekas neatima tokios galimybės ir iš nežindančių – mažylį galima maitinti buteliuku, laikant jį specialiose padėtyse, taikyti primaitinimo sistemėles.
Žindymas tėra vienas iš būdų konstruoti glaudų ryšį, tačiau jų yra labai daug – laikas ir veiklos kartu, žaidimai, nešiojimas, prisilietimai, poreikių atliepimas. Jei moteris deda pastangas parodyti vaikui, kad jis mylimas – ryšys tikrai bus sukurtas, nepriklausomai nuo to, ar vaikas bus žindomas ar ne“, – pabrėžia M. Jovaišienė.
Kokiais būdais motinos gali susidoroti su jausmais dėl to, kad negali žindyti? Šis klausimas išties pats sunkiausias.
Anot žindymo konsultantės, visų pirma, tenka priimti situaciją, kokia ji yra, net jei ši nesusiklostė taip, kaip planuota. Kelias į susitaikymą skirtingas kiekvienai moteriai. Motinystė apskritai pilna kompromisų.
„Jei susitaikyti itin sunku, o pastiprinimo vis tiek trūksta, pagalbos galima kreiptis į psichologus ar į žindymo konsultantes, jungtis į mamų ratus ar palaikymo grupes. Svarbiausia – neužsisklęsti“, – ragina M. Jovaišienė.
Kiekvienas klausimas svarbus
Ko gero kiekviena moteris, kuri susilaukė kūdikėlio yra išgirdusi klausimą: „O ar pienuko užtenka?“, arba „Tai pati maitini?“.
„Net suprantant, kad žmogus dažniausiai to klausia norėdamas pasidalinti savo asmenine istorija ar patarimais, tikrai sutinku, kad moteris gali pasijausti nejaukiai. Ir čia yra tokia priešprieša – viena vertus sakom, kad nėra kvailų klausimų, bet čia pat teigiam, kad negalima kažko klausti, nes galima įžeisti žmogų.
Gal būsiu nepopuliari, bet manau, kad kiekvienas klausimas padeda mums pažinti kitą. Žinoma, priklauso viskas ir nuo to, kaip klausiama, kas paskui iš to seka. Kai kalbame, domimės, kaip moteriai sekasi – pasistenkime atidėti išankstines nuostatas į šalį“, – pabrėžia M. Jovaišienė.
Pasak pašnekovės, žindyti ar ne yra pasirinkimas, toli gražu, nebūtinai nulemtas tik noro. Jei siekiama parodyti, kad jums rūpi, kaip moteris jaučiasi, arba norima kažkokiu būdu jai padėti – tiesiog klausykitės, stenkitės ant viršaus „nekrauti“ svetimų istorijų, nedalinkite patarimų, jei jų neprašo.
„Nuoširdus ir atviras rūpestis gali padėti moteriai priimti ir susitaikyti su savo patirtimi, atsiverti išpasakojant savo istoriją“, – tikina žindymo konsultantė.
