Dalius Matkevičius yra vienas iš aštuonių chirurgų Lietuvoje, kurie gali atlikti sudėtingiausią operaciją burnoje ir visame veide. Vilniaus universiteto ligoninės „Žalgirio“ klinikai neseniai vadovauti paskirtas burnos, veido ir žandikaulių chirurgas ne tik operuoja po dešimt valandų be pertraukos, bet ir tobulinasi lavonų kursuose, o atsipalaiduoja mėnesienoje stebėdamas bebrus. Klinikoje jis dėvi tik juodą aprangą. „Nenoriu būti žudikas baltu chalatu“, – juokauja net 17 metų mediciną studijavęs chirurgas.
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Studijavote net 17 metų. Kodėl taip ilgai?
– Norėjau būti plačių vandenų chirurgu. Ne tik burnos, bet ir viso veido, apimančio dar ir žandikaulius.
Tai yra vienintelė specialybė, kuriai reikalingas ir odontologo išsilavinimas, ir veido bei žandikaulių chirurgo. Reiškia, kad tu, pabaigęs odontologijos ir burnos chirurgijos studijas, stoji į pirmąjį medicinos kursą ir vėl pradėti naujas studijas. Pabaigi mediciną, tada po medicinos į dar vieną rezidentūrą stoji. Tai visos studijos ir trunka 17 metų.
– Lietuvoje esate vienas iš aštuonių tokių specialistų. Galima sakyti, kad aukso vertės. Vakarų klinikose taip pat esate geidžiamas specialistas, kur atlygis kokius septynis kartus didesnis. Nevilioja praktika Vakarų klinikose?
– Norisi Lietuvoje gerus darbus daryti, padėti žmonėms. Aišku, kurioziška, kai norėdamas tobulėti profesinėje srityje, turiu dar dirbti privačiai, kad užsidirbčiau kursams užsienyje. Jų mūsų valstybė nekompensuoja.
– Jūsų lygio medikui dar reikalingi kursai?
– Taip. Nuolat vykstu į Austriją, Vokietiją, Italiją į vadinamuosius lavonų kursus.
– Kas tai per kursai?
– Kai medikai gali praktikuotis, mokytis pasitelkę mirusius žmones.
Tose šalyse galioja įstatymai, kad žmogus po mirties gali savo kūną paaukoti mokslui. Už tai artimieji gauna atlygį.
Man, kaip veido chirurgui, įdomu ir labai naudinga aiškintis praktiškai ir mokytis subtilybių su mirusio žmogaus galva. Pavyzdžiui, kai operuoju pacientą, matau, kad šiek tiek stringu dėl kokių nors niuansų. Su gyvu žmogumi neeksperimentuosi, todėl mirusio žmogaus kūnas padeda mokslui. Tai labai naudinga mano srities specialistams.
– Kiek kainuoja tokie kursai?
– Nuo 2 iki 14 tūkstančių už kelias dienas.
– Ilgą laiką vadovavote „Žalgirio“ klinikos Skubiosios pagalbos skyriui. Kokie pacientai dažniausiai čia atvyksta?
– Mes turime du skyrius. Vienas – skubios odontologijos, kitas – traumų. Ten dažniausiai atvežami nukentėję iš autoįvykių, savaitgalio muštynių naktiniuose klubuose ir baruose dalyviai. Būna, kad penkis ar šešis vieną paskui kitą atveža su sulaužytomis nosimis, apatiniais žandikauliais, stipriai kraujuojančius, springstančius. Kartais gyvybei pavojingos būklės.
– Kraujo kvapas jūsų priimamajame turbūt viską persmelkęs?
– Mes jau net nejaučiame kraujo kvapo. O štai pūlių kvapas po operacijų būna labai nemalonus. Kol nenusiprausi, jis visur persekioja.
– Kokie sužalojimai, tarkim, po avarijų atvežtų pacientų, jus labiausiai šokiruoja?
– Kai pusė veido būna likę avarijos vietoje. Atveža ir su išplėštu žandikaulio gabalu arba su styrančiu kaulu, kabančiais veido audiniais.
Būna, kad tokį vaizdą pamatę rezidentai arba jauni gydytojai ir apalpsta.
– O kaip jūs reaguojate išvydęs tokį sužalojimą?
– Pagalvoju: „Įdomus klinikinis atvejis.“
– Ką reiškia dirbti jūsų klinikos priimamajame?
– Įsivaizduokite, atveža sužalotą po muštynių pacientą, su juo neretai atvyksta ir tie, kurie jį primušė. Tai, kas įvyko gatvėje, dažnai persikelia ir į mūsų skyrių. Pasitaiko agresyvių, alkoholio, narkotikų pavartojusių veikėjų. Būna, kad šoka prieš personalą, taškosi krauju į visas puses. Sykį pagriebė skalpelį ir su juo puolė medicinos personalą.
Mūsų priimamajame dirba ir apsaugos darbuotojai. Dažnai ir policiją kviečiame.
– Kada daugiausia darbo priimamajame?
– Naktimis ir savaitgaliais. Dienos metu personalas dažniausiai ilsisi prieš naktinę kovą. Dar pastebėjome specifinių pacientų srautą po pašalpų gavimo ir rafinuotus pacientus pilnaties metu.
– Ką turite minty, sakydamas „rafinuoti pacientai“?
– Tokie, kurie neturi jokios patologijos, bet įtikinamai teigia pagrįsdami medicinos terminais, kad ją turi.
– Bet juk mokslininkai tikina, kad mėnulio pilnatis neturi reikšmės psichikos sutrikimų paūmėjimams?
– Nežinau, ką sako mokslininkai, bet kai tik ateina pilnatis, tai tris dienas iš eilės plūsta būtent tokie pacientai. Ir taip kiekvieną mėnesį. Tai nori nenori matai sąsajas. Pavyzdžiui, aš žinau keturis pacientus, kurie kiekvieną pilnatį nepamiršta manęs patrukdyti.
– Kaip jūs su jais elgiatės?
– Kartais tiesiog pakanka pasišnekėti. Pamenu vieną pacientą, kuris įsiprašė pas mane į kabinetą ir paprašė, kad slaugytoja išeitų, nes jis nori pasikalbėti konfidencialiai.
Vyras rimtu veidu man aiškino, kad jam prie danties įmontuotas daviklis ir jis girdi jo signalą. Daviklį esą jam įmontavo CŽV agentai, kai jis lankėsi Antavilių odontologijos kabinete, šalia slapto kalėjimo.
Mūsų padaryta rentgeno nuotrauka, kurioje nesimato jokio svetimkūnio, jo neįtikino.
Tada pradėjau gudrauti. Paaiškinau, kad mes daviklių neišiminėjame, tik traumas gydome. Jis paklausė, tai kas galėtų jam išimti tą nelemtą daviklį, aš pasakiau adresą: Parko g. 15.
„Čia juk psichiatrijos ligoninė!“ – supyko jis. Tada aš jam pamelavau, kad ten yra specialus skyrius, kur išmontuoja daviklius.
Aš jį ne tik įtikinau, bet ir iškviečiau greitąją, kad ten nuvežtų. Jis nuvyko.
Labai džiaugiuosi, kad ten jam suteikė reikiamą pagalbą ir paskyrė gydymą.
– Žmonėms neretai atrodo, kad gyvybei grėsminga būklė yra infarktas, insultas, organų nepakankamumas. O štai žandikaulio lūžis, kitos veido traumos esą mažiau pavojingos. Kaip yra iš tiesų?
– Kaip gali būti nepavojinga, jei, pavyzdžiui, lūžta viršutinis žandikaulis ir atsiskiria nuo kaukolės pamato? Reiškia, mes turime kontaktą su galvos smegenimis.
Veido traumos dažnai būna kartu su smegenų traumomis. Tokiems pacientams sunku prognozuoti sėkmingą ateitį. Tenka komandoje dirbti ir mums, ir neurochirurgams.
– O jeigu žmogus patiria daugybę gyvybei pavojingų traumų ir vienu metu reikia atlikti ne vieną operaciją. Kaip tada?
– Tada buriama traumos komanda. Jeigu į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę atvežamas politrauminis ligonis, mes, žandikaulių chirurgai, atvykstame ten ir operuojame kartu su kitais. Esame taip sutarę.
– Koks pacientas įsiminė, kurį operacinėje gelbėjo maksimalus skaičius skirtingų specializacijų medikų?
– Pamenu žmogų, kurį atvežė ištrauktą iš bulvių kasimo kombaino. Didelė komanda medikų operacinėje dirbo visą naktį. Buvo traumatologai, kurie tvarkė rankas, kojas, krūtinės chirurgas, pilvo chirurgas, neurochirurgas, oftalmologas ir aš – žandikaulių chirurgas.
– Kuo baigėsi?
– Visi buvome nustebę, kai žmogelis po metų atvyko pasirodyti. Žinoma, kad reikėjo atlikti nemažai plastinių operacijų, bet žmogus gyvena. Stebuklas, kai galvoji, kaip jam galėjo baigtis.
– Ar dažnai į jūsų skyrių atvežami traumas patyrę paspirtukininkai?
– Iki tol, kol nekilo diskusija, kad reikia riboti jų greitį, situacija buvo dramatiška. Per metus pas mus atvykdavo maždaug 500 traumas patyrusių paspirtukininkų. Dažniausi sužalojimai: išmušti dantys, žandikaulių traumos, kaukolės pamato lūžiai, sutrupinta nosis, minkštųjų veido audinių žaizdos ir t. t.
Mes net ryte atėję į stacionarą sakydavome, ne „Labas rytas“, o „Kiek per parą naujų paspirtukininkų“?
– Jūs pats esate važiavęs paspirtuku?
– Bandžiau, kai sugedo automobilis. Atsistojau, suvedžiau programėlę, paspirtukas pats pasileido iš po kojų. Tada pagalvojau, jeigu susižaločiau ir atsidurčiau pas savo kolegas, tai būtų juoko.
– Labiausiai įsiminusi paciento mirtis?
– Negaliu pamiršti vienos mirties. Net save ilgą laiką kaltinau.
Tas žmogus buvo keturiasdešimtmetis tolimųjų reisų vairuotojas iš Ukrainos. Jam važinėjant darbo reikalais po Europą pradėjo skaudėti dantį. Į kurią šalį tik atvykdavo, kreipdavosi pagalbos. Kadangi vyras buvo neapsidraudęs, jam pasakydavo, kad išgertų vaistų ir važiuotų gydytis į savo šalį. Jis kentėdamas didelį skausmą važiavo toliau. Kirtęs Lietuvos sieną jis jau pradėjo dūsti, nes pūliai nukeliavo į kaklo audinius. Jis važiavo be perstojo nemiegojęs. Dar prieš operaciją jis man sakė, kad tikėjosi iš Lietuvos pagalbos, nes lietuviai geri žmonės.
Mes jį išoperavome, operacija pavyko ypač sėkmingai. Jis prabudo po jos ir staigiai mirė. Niekas iki šiol negali pasakyti, kas jam nutiko.
Nors tyrimas parodė, kad mūsų klaidos nebuvo, bet aš vis tiek ilgą laiką kaltinau save.
– Kaip jūs tvarkotės su kaltės jausmu?
– Pirmą parą po operacijos dingstu iš eterio, išvažiuoju vienas į gamtą. Atsisėdu prie upės ir ramiai galvoju, kaip vyko operacija, kokie buvo mano veiksmai. Jeigu atsakau į klausimą, kodėl įvyko mirtis, arba į tai atsako teismo medicinos ekspertizė, nusiraminu ir gyvenu toliau.
– Kada būna sunkus budėjimas?
– Kai sukrenta daug komplikacijų, kai visą pamainą jauti įtampą ir neturi laiko atsipalaiduoti. Kartais užtenka vieno tokio budėjimo, kad paskui dvi savaites jaustumeisi tarsi kosmose. Išsibalansuoji, prastai miegi ir velki koją už kojos.
– Kaip atsipalaiduojate po sunkių budėjimų, operacijų?
– Gamtoje. Aš esu medžiotojas su fotoaparatu ir žiūronais. Man patinka naktį ieškoti vietų, kur miega gyvūnai. Ypač patinka stebėti bebrus. Sulaukiu mėnesienos, įsitaisau tyliai ant kalniuko prie šviežiai pastatytos užtvankos ir kokias keturias valandas laukiu su žiūronais, kol išlįs bebras darbų vykdytojas. Paskui jį pradeda lįsti kiti: medžių pjovėjai, nešikai. Žinokit, žmonėms dar reikėtų pasimokyti iš bebrų, kaip statyti.
Dar patinka klausytis lietuviškos muzikos: Stasio Povilaičio, Edmundo Kučinsko, Laimos Žemaitytės.
– Minėjote, kad ir operacinėje skamba Povilaičio dainos?
– Kartais taip. Jeigu operacija planinė ir trunka dešimt valandų.
– Dešimt valandų! Kaip jūs atlaikote?
– Žinokite, operacija praeina kaip viena valanda. Tik pasibaigus jai jaučiuosi tarsi sulaužytas, nejaučiu kojų, jos visur kliūna. Rankos tampa keistos, dilgčioja.
Kai važiuoju namo vaizdas aplinkui būna tarsi sulėtintas. Tada suprantu, kad metas pamiegoti.
– Ar esate patyręs perdegimą?
– Greičiausiai, kad dar ne. Kol kas mane mano darbas „veža“, pacientai nenervina.
– Ar esate cinikas, juodojo humoro šalininkas, kaip nemaža dalis chirurgų?
– Juodas humoras ir cinizmas – chirurgų vizitinė kortelė. Taip mes nuimame įtampą. Keiksmažodžių mūsų darbe irgi netrūksta.
Bet cinizmo neturi būti per daug. Svarbu neprarasti žmogiškumo. Jei cinizmą lydi dar ir žvaigždžių liga, tada tai yra blogiausias kokteilis, koks tik gali būti.
– Visuomenėje medikų vertinimas varijuoja nuo herojaus iki žudiko baltu chalatu. Kokių įvertinimų Jūs daugiau išgirstate?
– Komplimentus vertinu, bet tik nuoširdžius. Deja, neretai žmonės komplimentais žarstosi vien tik tam, kad greičiau patektų pas mane. Tada neskaniai jie klausosi.
Skundų, priekaištų beveik negaunu. Gydytojas turi mokėti komunikuoti tiek su pacientu, tiek su jo artimaisiais.
– Kodėl jūs dirbate su neįprasta medikams juodos spalvos apranga?
– Nenoriu būti žudikas baltu chalatu (Juokiasi.) Laužau stereotipus.
– Burnos, veido ir žandikaulių chirurgų galimybės koreguoti žmogaus išvaizdą didesnės už plastikos chirurgų. Galėtumėte žmogaus veido bruožus pakeisti neatpažįstamai?
– Tikrai taip. Mes galime keisti, koreguoti ne tik minkštuosius audinius, bet ir keisti žandikaulių, sąkandžio, nosies formą.
– Tai jūsų nenustebintų, jei paaiškėtų, kad Vladimiras Putinas turi keletą chirurgų pagal jo veido bruožus sukurtų antrininkų?
– Nei kiek. Tai yra šių dienų medicinos realybė. Tik turėk finansų susimokėti už brangias medžiagas.
– Kas jus motyvuoja dirbti šį darbą?
– Mane „veža“ tai, kad mano darbe yra daug kūrybos. Ypač, kai pavyksta atlikti sunkią, netradicinę operaciją. Kartais iš tiesų reikia priimti sprendimą, kuris neaprašytas jokiame vadovėlyje. Pavyzdžiui, turime sujungti kaulą su titano plokštele, išgauti reikalingą kontūrą, o plokštelės baigėsi.
Laimingi, besišypsantys pacientai, kurie grįžta po operacijos padėkoti, labiausiai ir džiugina.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
