„Baisiausia, kai yra darbas, o gyvenimas bėga pro šalį“, – sako aktorius Giedrius Savickas, atvirai prisipažįstantis turėjęs priklausomybę darbui. Talentingas menininkas buvo tikras, kad tik be atvangos sukdamasis įvairiuose projektuose vėliau galės sau leisti pasiilsėti, tačiau kiek bedirbdavo, tų darbų niekaip nebūdavo gana. Pagaliau sustoti ir pasirūpinti savimi aktorių privertė ligoninė. Joje atsigavęs G. Savickas jau visiškai kitomis akimis vertina savo laiką ir kam turėtų jį skirti.
„Turėjau tokią mintį, kad man reikia dabar daug dirbti, kad po to galėčiau truputį nedirbti, turėti laisvo laiko, važiuoti kažkur. Bet paskui tu dirbi dirbi, gauni laisvo laiko ir galvoji: na, dar padirbsiu“, – laidoje „Nepriklausomybės“ atvirauja garsus lietuvių kino, teatro ir televizijos aktorius G. Savickas.
Pasak menininko, neretas gali įsivaizduoti, jog aktoriai, ypač teatre, dirba tik vakarais, kai vyksta spektakliai. Visgi, pabrėžia pašnekovas, šios profesijos atstovai visą dieną gyvena įtemptu ritmu, patiria nuolatinį stresą, kuris stipriai paveikia gyvenimo kokybę.
„Kartais visi galvoja, kad mes dirbam tik vakare, nes spektaklis vyksta vakare, nuo 18 iki 20 ar 21 val. Ne – visą dieną spektaklis vyksta. Tu jaudiniesi, ruošiesi, važiuoji. Atsikeli kažkur ir važiuoji, atsikeli ir važiuoji. Grįžti namo naktį, atsiguli.
Aš jau nemiegojau gal mėnesį, negalėdavau užmigti, nes laukiau, kada ryte vėl [eisiu]. Organizmas pats supranta, duoda signalą, kad jis jau bijo, kad tave vėl rytoj paims, išveš ir tu vėl turėsi [dirbti]. O kai tu blogai jautiesi šitam darbe, tau dar didesnis yra stresas, kad tu blogai jautiesi, galvoji, kad tu to nepadarysi“, – apie savo išgyvenimus kalba žinomas žmogus.
Nepaisant tokios įtampos ir nuovargio, vyras ir toliau priimdavo naujus darbo pasiūlymus. Mūsų darbo pobūdis toks – jautiesi, kad vieną dieną pasidarysi niekam nereikalingas, atvirauja G. Savickas.
Visgi vieną dieną viso to jam pasidarė per daug – pasibaigus spektakliui aktorius tiesiog susmuko. „Perdegiau, paprasčiausiai perdegiau“, – pripažįsta jis. Vyro teigimu, tuomet jo būsena buvo kaip apgirtusio, jis net negalėjo suvesti vieno piršto su kitu. Apsilankius pas gydytoją, ši išrašė vyrui raminamųjų ir paliepė gultis į ligoninę. Tą G. Savickas iš karto ir padarė.
„Pamačiau tada, daug ligonių guli, sakau: kaip gerai, fantastika, išsimiegosiu. Išsimiegojau, atsikėliau, geriau pasijaučiau. Organizmas suprato, kad aš jau galėsiu pailsėti. (...) Atsiguli į ligoninę, nes tu nieko nebesugebi daryti, nes tu viską atidavei – davei davei ir tavęs nebėra. Man reikėjo, kad [kažkas] suduotų ir viskas. (...) Reikia psichologų pagalbos, vaistų, nėra taip, kad vienas [susitvarkysi], čia yra rimta“, – sako laidos „Nepriklausomybės“ herojus.
Kurį laiką pagulėjus ligoninėje, aktoriaus požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeitė. Šiuo metu jo darbo krūvis – kone perpus mažesnis, nei buvo įtempčiausiu karjeros metu. Vyras džiaugiasi turėdamas laiko savo mėgstamoms veikloms, taip pat teigiamų pokyčių jis pastebėjo ir savo santykiuose su artimaisiais.
„Man labai labai liūdna dėl prarastų sekmadienių, (...) kai galiu pabūti su žmona, nueiti į bažnyčią. (...) Smagu atsigulti į lovą anksti – taip gydytoja liepė. (...) Šiandien ryte žaidžiau golfą, treniruotę turėjau, labai myliu šitą sportą. (...) Stengiuosi per savaitę 3–4 kartus nueiti į baseiną. Sėdžiu namie, žiūrim „Auksinį protą“ penktadieniais, skaitau, kompiuterinius žaidimus žaidžiu.
(...) Pagalvokit, aš dabar nuvažiuoju pas mamą. Mano sūnėnas, priėjęs prie manęs prieš 3 dienas paklausė: „Tau šiandien spektaklis?“ Aš į Klaipėdą atvažiavęs, mes labai geri draugai, jam 10 metų. Sakau: ne. Klausia jis: „Tai rytoj spektaklis?“ Sakau: ne. Tada jis klausia: „Tai tu šiaip atvažiavai? Pas mus?“ Jis toks laimingas buvo.
Aš susigraudinau ir pagalvojau: kodėl aš negalėjau šiaip atvažiuoti? (...) Baisu, kad ateini pas mamą tik todėl, kad spektaklis. Kas pirmoj vietoj – darbas. O dabar važiuoju pas mamą tiesiog, paprastai – paimi ir važiuoji. Tai yra didžiulė prabanga, to niekada neuždirbsi“, – šypsosi G. Savickas.
Daug dirbdami, siekia pasikelti savivertę
Kaip aiškina dr. Arūnas Žiedelis, Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto mokslininkas, darbolikais vadinti visų, kurie daug dirba, nereikėtų. Svarbiausias šios priklausomybės aspektas yra tai, kad ją turinčiam žmogui darbas tampa pagrindine veikla gyvenime.
„Jis yra viso gyvenimo ašis ir visos kitos sritys – šeima, hobiai, kažkokie kiti santykiai – tarsi nueina į antrą planą. Kiek lieka laiko nuo darbo, tiek skiriama visiems kitiems dalykams. Bet taisyklė ta, kad, vystantis darboholizmui, to laiko lieka vis mažiau ir mažiau ir darbas užima vis didesnę dalį“, – dėsto psichologas.
Psichologės-psichoterapeutės Jurgos Dapkevičienės teigimu, neretai priklausomybę nuo darbo turi tie žmonės, kurių savivertės suvokimas yra iškreiptas. Jie mano, kad kuo daugiau dirbs, tuo vertingesni bus, ir tuo pat metu užpildys spragas, jaučiamas kitose gyvenimo srityse.
„Priklausomybė nuo darbo gali susiformuoti kaip atsakas į nepatenkintus poreikius. Tuos poreikius, kurių negali patenkinti realybėje, patenkini pasirinkdamas objektą, su kuriuo saugu. Dirbdamas žmogus gali daug lengviau jaustis sėkmingas, patenkintas, jausti savivertę kaip pulsą. Jeigu gyvenime kas nors nepasisekė, susiklostė ne taip, kaip norėjai, (...) susitelkęs į darbą gali greitai patirti sėkmę į jį kryptingai investuodamas“, – pasakoja J. Dapkevičienė.
Profesinio augimo konsultantė Lina Danienė savo ruožtu priduria, kad dažnu atveju darboholikai, užversdami save darbais, siekia aplinkiniams kažką įrodyti. Visgi, laikui bėgant, toks principingumas nuveda iki visiškos apatijos tam, kas vyksta šalia.
„Vienas iš pirmųjų dalykų, ko žmogus turėtų savęs paklausti, yra tai, (...) ar man svarbus rezultatas, ar aš čia kažką įrodinėju. Ir tipiškai, jeigu nuoširdžiai, labai sąžiningai į šitą klausimą sau atsakai, tu supranti: aš jau seniai įrodinėju savo tiesą, nes man kažkas pasakė to nedaryti ar kitu būdu daryti, arba pasitelkti pagalbą, bet aš vis dar darau savo būdu vienas.
(...) Po to jau prasideda tokia stipri psichologinė reakcija: aš susitelkiu, visi, kas ką nors kitaip sako, yra priešai, aš atsiriboju, nieko nebenoriu girdėti, darausi abejingas, apatiškas. Ir tai sukasi tol, kol aš ateinu iki tokio taško, kai jau nebeatlaikau ir man tiesiog niekas neberūpi“, – tvirtina specialistė.
Neretai darboholikai turi ir priklausomybę alkoholiui
Anot dr. A. Žiedelio, žmonėms, priklausomiems nuo darbo, sunku tą pripažinti. Jie linkę pabrėžti savo pasiekimus, sakyti, jog tiek daug dirba visi jų sferos atstovai. Neretai problema neigiama tol, kol pats žmogus supranta, kad jo gyvenimas pasidarė visiškai nevaldomas. Dažnai tai siejama su vadinamu perdegimu, kurį patyrė ir aktorius G. Savickas.
„[Atsiranda] sveikatos problemos, žmogus tampa nebepajėgus dirbti, nebepajėgus koncentruoti dėmesio, fiziškai nebegali. [Atsiranda] depresija iki paguldymo į lovą, žmogus nebegali keltis, būna apatija, norų nebuvimas, seksualinio potraukio sumažėjimas. (...) Labai dažnai būna, kad darboholizmu sergantys žmonės dirba dirba ir paskui turi užgėrimo epizodą. Reiškia, būna dvi priklausomybės“, – aiškina psichologė J. Dapkevičienė.
„Žmogus praktiškai lieka vienas: jį palieka šeima, vaikai nebendrauja, pastebi, kad tu nieko, išskyrus darbą, neturi. O ir tame pačiame darbe jau nebesugebi normaliai funkcionuoti, nes elementariai esi pervargęs, perdegęs, nebegali tiek duoti, kiek iš tavęs dabar jau tikimasi“, – priduria VU Psichologijos instituto mokslininkas.
Siekiant išsivaduoti iš priklausomybės nuo darbo, anot dr. A. Žiedelio, pirmasis žingsnis yra pripažinti sau pačiam, jog susiduri su šia problema. Reikia tvirtai sau pasakyti: „mano darbas gal ir gražus, pasiekimai mano gal ir gražūs, bet mano gyvenimas yra chaotiškas, mano gyvenimas yra įtemptas ir aš turiu daug problemų, su kuriomis jau nebesusitvarkau“.
„Kai jau pripažįstu sau, kitas žingsnis, ką turiu padaryti, tai turiu po truputėlį tvarkytis tą gyvenimą, kuris yra sugriuvęs: tai yra, atstatyti tą balansą tarp darbo ir visų kitų gyvenimo sričių. Tai mažų mažiausiai pirmiausia turėčiau apriboti darbo valandas, (...) išsimiegoti, (...) susitvarkyti savo sveikatą, savo santykius, kiek tas dar yra įmanoma.
(...) Labai svarbu gebėti vėl atrasti tokį balansą, gebėti būti su savimi, gebėti atrasti veiklas, kurios teikia malonumą, užsiiminėti veiklomis, kur aš nesiekiu kažkokio konkretaus rezultato. To reikia mokytis. (...) Jeigu nepavyksta pačiam to padaryti, [reikia] kreiptis į specialistus“, – pataria psichologas.
Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Nepriklausomybės“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
