Disleksija yra vienas iš tų sutrikimų, kurio nustatyti ankstyvame amžiuje beveik neįmanoma – pirmieji signalai pasireiškia apie 10-us gyvenimo metus. Taip nutiko ir Juozapui, Dariaus Blažinsko sūnui. Iki mokyklos vaiką tėvai laikė filosofu, savaip matančiu gyvenimą, tačiau, kad tai nėra vien vaiko būdas, o raidos sutrikimas, paaiškėjo, kai šis pirmoje klasėje skaičius ėmė rašyti veidrodiniu principu. Sūnaus diagnozė akis atvėrė ir pačiam Dariui.
Juozapo tėtis pamena, kai pradėjęs lankyti mokyklą Juozapas sėdo daryti namų darbų. Tąkart buvo duota išmokti parašyti skaičius, tačiau visi sūnaus ranka raitomi vienetai žiūrėjo į priešingą pusę.
„Suvirpa man širdelė, kad pirmąkart pasielgiau nelabai gal kompetentingai. Aš atsisėdęs jam vis rodžiau, kaip reikia rašyti. Taip mes padirbome kokias 10–15 min. ir neištvėriau. Tada mes truputį susipykome. Aš nežinojau, kad jam yra disleksija. Tiesiog pamačiau, kad vaikas mąsto kitaip“, – prisiminimais dalijasi Darius.
Dėl skaitymo ir rašymo bėdų tėvai pirmiausia kreipėsi į sūnaus mokytoją, kuri patvirtino, kad berniukui sunkiai sekasi ir rašyti, ir skaityti. Mokytoja pasiūlė tėvams patikrinti sūnaus regėjimą. Užrašę sūnų pas akių ligų gydytoją tėvai išgirdo, kad Juozapo regėjimas yra puikus ir kad šiuo klausimu greičiausiai reikėtų kreiptis į psichologinę pedagoginę tarnybą.
„Nuėjome ir tada sužinojome, kad jis turi šį sutrikimą, – pasakoja Juozapo tėtis. – „Mes visi pradėjome suprasti Juozapą. Iki tol jis pas mus buvo vadinamas filosofu, kitaip mąstančiu. Jis buvo kitoks vaikas. Bet kai mes sužinojome, kaip reikia šnekėtis su šitokiu vaiku, kaip reikia su juo bendrauti, visi nurimome. Aš pats nurimau, nes dažniausiai šis sutrikimas yra paveldimas. Tikimybė siekia apie 80 proc. ir dažniausiai paveldimas yra iš tėvo pusės, iš vyriškos linijos. Tai aš pasidariau testus ir nusistačiau, kad ir man yra disleksija. Aš nusiraminau, nes supratau, kad su manimi irgi viskas yra gerai.“
Po tris kartus iš eilės laikyto egzamino pasiūlė išeiti iš mokyklos
Su sunkumais mokykloje susidūrė ir pats Darius. Dabar jis supranta, kodėl tikslieji mokslai, tokie kaip matematika, chemija jam sekėsi gerai, tačiau lietuvių bei užsienio kalbos buvo tikras iššūkis.
„Nuolat gaudavau dvejetus už rašinius, už diktantus. Jeigu reikėdavo rašyti rašinius, tai mano tikslas būdavo daryti taip, kad būtų kuo mažiau teksto, nes tai reiškia, kad bus mažiau klaidų ir bus mažesnė tikimybė gauti blogą pažymį.
Devintoje klasėje tą patį egzaminą laikiau tris kartus. Dėl „nesugebėjimų gramatikos srityje“ buvau nurašytas ir man pasiūlė išeiti iš mokyklos. Bet po to aš įstojau į technikumą, kur reikėjo daugiau vizualinių gebėjimų, braižybos elementų. Tai man sekėsi puikiai ir aš technikumą baigiau kaip vienas iš geriausių tos laidos studentų“, – pasakoja Darius.
Su iššūkiais Juozapo tėtis susiduria iki šiol: painioja skaičius, raides.
„Vakar dienos kuriozinė situacija – stoviu su savo žentu prie kodo spynelės, renku skaičius. Renku, renku, jau kokį penktą kartą renku ir tada pastebiu, kad aš ne tuos skaičius renku. Aš painioju raides, galiu skaičius sumaišyti. Taip yra iki šiol“, – tikina vyras.
Knygų skaitymas Dariui buvo dar vienas didelis iššūkis, todėl baigęs mokslus jis knygas, kaip pats mini, numetė į toliausią kampą ir į tą pusę nė nebežiūri.
„Nenorėjau susidurti su tekstu ir su knygų skaitymu, nes kai paimdavau knygą ir skaitydavau, nesuprasdavau teksto, nesuprasdavau turinio. Pavyzdžiui, perskaitau puslapį ir nesuprantu, kas ten yra parašyta. Vėl perskaitau ir vėl nesuprantu. Trečią kartą skaitydamas pradedu suprasti. Dėl to man knygos skaitymas būdavo košmaras. Aš tą pačią knygą skaityti turėdavau kelis kartus – jokio pasitenkinimo. Tu tiesiog nusivili ir numeti knygą“, – atvirauja Juozapo tėtis.
Sūnui padėjo įgarsintos knygos
Pats Juozapas LRT.lt laidai „Raida“ pasakoja, kad jam taip pat vienas iš didžiausių iššūkių buvo skaitymas.
„Anksčiau skaitydavau knygas ir paprasčiausiai pažymėdavau sau mintyse pagrindinius žodžius. Pavyzdžiui, skaitau: „Antanas mėgsta labai gražias knygas su spalvotais viršeliais“, tada išskiriu: „Antanas mėgsta knygas.“ „Spalvotas viršelis.“ Paprasčiausiai.
Be disleksijos turiu ir truputį disgrafijos, kuri susijusi su rašymu. Rašyti man įdomu. Man lengviau todėl, kad aš galiu įsivaizduoti, ką rašau“, – pasakoja berniukas.
Kai jam buvo nustatytas disleksijos sutrikimas, mokymasis buvo adaptuotas pagal vaiko įgūdžius ir skaitymas, pasitelkus šiuolaikines priemones, tapo gerokai lengvesnis.
„Su įgarsintomis knygomis lengviau: aš paprasčiausiai galiu atsisėsti ir klausytis. Galiu dar antrą veiklą daryti, žaisti – vis tiek įsikirsiu. Kai ateina įdomi dalis, pradedu atidžiau klausytis, o kai nuobodu, klausausi viena ausim. Po to vėl dviem“, – pasakoja Juozapas.
Jam mokykloje užduotys taip pat pateikiamos kiek kitaip, dažniau pasitelkiant vaizdo medžiagą. Ir Juozapas pripažįsta – šitaip jam įsiminti informaciją kur kas lengviau. Kai mokymosi procesas pasisuko šia kryptimi, „buvo labai geras jausmas“, – tikina berniukas. Mat iki tol jis klasėje stengdavosi sėdėti tyliai ir neužkliūti mokytojui, kad tik šis nesuvoktų, kad nepastebėtų, jog vaikas pateikiamos informacijos nesupranta.
Juozapo tėtis Darius taip pat tikina matantis vaiko progresą.
„Juozapas rugpjūtį perskaitė tris „Hario Poterio“ knygas. Mes, tėvai, netgi jį stabdėme, kad sūnus daugiau laiko su mumis bendrautų. Bet net ir dabar šiurpas eina per kūną suprantant, kaip gera, kad mano sūnus jau turi galimybę skaityti kitaip“, – sako Darius.
Disleksija – sutrikimas visam gyvenimui
Pasak „Braingym“ direktorės ir mokymų bei kokybės vadovės Justinos Inkrataitės, disleksija yra smegenų disfunkcija, kuriai būdingas daiktų matymas veidrodiniu principu. Sutrikimas gali būti paveldimas iki šeštos kartos. Kai kurie sutrikimą lemiantys veiksniai gali atsirasti ir nėštumo metu, ypač trečią nėštumo trimestrą, kai vystosi vaisiaus girdimosios informacijos apdorojimo centrai.
Disleksija nėra pagydoma, diagnozuojama vaikams tik nuo 10 metų, nes iki šio amžiaus gali būti, kad vaikas veidrodinį matymą „išaugs“. Jeigu sutrikimas tęsiasi, būtina kreiptis į specialistus, kurie sutrikimą diagnozuotų ir padėtų vaikui adaptuotis.
„Turintiems disleksijos sutrikimą vaikams raidės nebeturi vietos. Jos visos yra susimakalavusios, susimaišiusios ir vaikams yra sunku skaityti. Už tai labiau atsakingas yra vaizdinės medžiagos apdorojimas, o ne girdimosios.
Vaizdinės medžiagos apdorojimo įgūdis yra atsakingas už tai, kaip gerai aš suprantu ir įsisavinu informaciją, gaunamą vaizdu, kaip gebu išsikelti vaizdinius pasąmonėje, vizualizuoti. Šitas įgūdis atsakingas už tai, kaip gerai aš galiu nustatyti dydžius, formas, atstumus, kaip gerai orientuojuosi aplinkoje. Daug kas mano, kad vaizdinės medžiagos apdorojimas yra atsakingas už mūsų skaitymo procesą. Tačiau skaitymo procese jis atsakingas tiktai už raidės atpažinimą erdvėje ir, žinoma, skaitymo malonumą: kaip mums pavyks nukeliauti į tą fantazijų pasaulį, įsivaizduoti ir mėgautis knyga“, – tikina J. Inkrataitė.
Kitas svarbus įgūdis – priimti ir apdoroti girdimą informaciją. Pasak specialistės, kai šitas įgūdis yra nusilpęs, jis sukelia labai daug problemų. Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien mokiniai dažniausiai ugdymo įstaigose daugiausia informacijos gauna būtent per šį įgūdį ir jeigu vaikas tokiu būdu pateiktos informacijos negali suprasti, stringa visas mokymosi procesas.
„Pavyzdžiui, jeigu mokytojas prie lentos šneka labai daug, duoda labai daug girdimos informacijos, vaikų smegenys sako: „Palaukit, mes negalime visos informacijos priimti.“ Jos perkaista ir blokuojasi, todėl vieni vaikai pradeda svajoti, išskrenda mintimis kažkur į fantazijų pasaulį, kiti vaikai pradeda muistytis, atsiranda fizinis diskomfortas, pasidaro nemalonu būti.
Jei vaikas turi problemų su girdimosios medžiagos apdorojimu, jam yra sunku išsėdėti klasėje, kai mokytoja daug aiškina. Jį blaško visi papildomi garsai: klasės draugo užsegamo penalo garsas, nukritęs pieštukas ant stalo ar ant grindų. Visa tai jo smegenims sukelia stresą. Toks vaikas taip pat sunkiai supranta užduočių sąlygą. Jam tai užtrunka daugiau laiko, nes reikia užduotis perskaityti kelis kartus.
Šiandien labai aiškiai yra pastebima girdimosios medžiagos apdorojimo problema. Kai šitas įgūdis yra nusilpęs, vaiko mokymosi procesas nesivysto ir su kiekvienais metais jam mokytis darosi vis sunkiau. Atsiranda ne tik mokymosi, bet ir emocinės problemos“, – tikina J. Inkrataitė.
Būtina lavinti kognityvinius įgūdžius
Pasak specialistės, yra septyni pagrindiniai kognityviniai įgūdžiai, kurie sudaro mūsų mąstymo branduolį. Tai yra dėmesys, informacijos apdorojimo greitis, darbinė atmintis, ilgalaikė atmintis, vaizdinės medžiagos apdorojimas, garsinės medžiagos apdorojimas bei logika ir sprendimai. Šios sritys yra atsakingos už tai, kaip gerai suprantama, įsisavinama, prisimenama ir paskui panaudojama informacija.
Dėmesį galime padalinti į tris dalis. Tai yra selektyvus dėmesys, sukoncentruotas dėmesys ir padalintas dėmesys. Sutelktas dėmesys yra tuomet, kai mes darome vieną užduotį. Selektyvus dėmesys – kai mes padarome vieną užduotį ir sutelkiame dėmesį į kitą užduotį, o padalintas dėmesys yra tada, kai mes galime atlikti kelias užduotis vienu metu.
„Ilgalaikė atmintis yra atsakinga už tai, kaip aš deduosi informaciją į žinių banką ilgam naudojimui. Tai parodo, kiek laiko man užtrunka, kad ta informacija užsifiksuotų. Jeigu tas įgūdis yra nusilpęs, mums reikia kartoti labai daug kartų, kad informacija tikrai išliktų mūsų smegenyse.
Jeigu mes norime, kad vaiko ilgalaikė atmintis būtų stipri, kad jam būtų lengva įsiminti informaciją, turime jį nuo mažumės pratinti prie kuo didesnio ir kuo platesnio žodyno, nes žodyno mokymasis savaime lavina ir ilgalaikę atmintį.
Kai ilgalaikės atminties įgūdis yra nusilpęs ir mes nepakartojame informacijos gana ilgai, nuėjus į atsiskaitymą, kur mums reikia tą informaciją panaudoti, atrodo, kad galvoje yra tuščias lapas. Tai labai paveikia motyvaciją mokytis, nes įdedame labai daug pastangų, bet galutinio rezultato negauname, ir kartais sulaukiame pastabų, kad patingėjome, nepasimokėme, nors iš tiesų skiriame tam labai daug laiko“, – pasakoja J. Inkrataitė.
Vaikui posakis „Tu privalai, nes aš taip pasakiau“ nieko nereiškia
Vaikų, turinčių disleksijos sutrikimą, anot „Braingym“ direktorės, jokiu būdu negalima spausti, nepaaiškinus loginio ryšio, nedera prašyti atlikti užduotį nepaaiškinus, kodėl to reikia.
„Tu turi, tu privalai“ – tokių žodžių reikėtų vengti. Šitiems vaikams netinka pasakymas: „Daryk taip, nes aš taip pasakiau.“ Jų smegenys visą laiką reikalauja racionalaus paaiškinimo, kiek ir kokios naudos duos jo įdėta energija, jo darbas. Pavyzdžiui, šitiems vaikams negalime tiesiog pasakyti, kad tu nueik ir padaryk, nes jie visada paklaus, o kodėl, kam man to reikia. Tokiems vaikams reikia paaiškinti. Pavyzdžiui, išnešk šiukšles, kol aš suplausiu indus, ir tada galėsime važiuoti į kiną, nes, jeigu tu nepadėsi man, aš tada po indų nešiu šiukšles ir galbūt į filmą nespėsime. Tai yra ir nauda, ir paaiškinimas“, – tikina pašnekovė.
Tokie vaikai, anot pašnekovės, dažnai vadinami nepatogiais, o kadangi sutrikimas diagnozuojamas vėliau, jį tėvams pastebėti taip pat yra gana sudėtinga. Vienas sutrikimą anksčiau galinčių išduoti veiksnių yra kalbos vėlavimas. Pavyzdžiui, jeigu sulaukęs 3–4 metų vaikas vis dar nekalba, tai jau gali būti disleksijos ženklas. Jei vaikas lėčiau atlieka užduotis, jei atrodo išsiblaškęs, galimai turi dėmesio sutrikimų, susiduria su skaitymo problemomis – vertėtų kreiptis į specialistus.
„Jeigu mes žinome, kad vaiko tam tikri kognityviniai įgūdžiai yra nusilpę ir nieko nedarome, blogiausia, ką tėvai gali padaryti – pasakyti, kad, ai, išaugs. Neišaugs. Problemos dažniausiai laikui bėgant tiktai gilėja, motyvacija smunka. Tada atsiranda emocinės, savivertės problemos, kad „aš negaliu, aš „lūzeris“, man nepavyks“. Atsiranda apatija ir taip palaipsniui prieiname prie depresijos, kuri, beje, šiandien būdinga daugeliui vaikų“, – pabrėžia J. Ikrataitė.
Diagnozavus sutrikimą, tėvams duodamos gairės, kaip padėti vaikui adaptuotis aplinkoje, ypač mokykloje, rasti būdų, padėsiančių vaikui apdoroti gaunamą informaciją. Vienas iš būdų – vaikui duoti daugiau girdimos informacijos. Tai rekomenduotina daryti kuo anksčiau, ypač jei sulaukęs 3–4 metų vaikas vis dar nekalba.
„Tas nepradėjimas kalbėti iki 3–4 metų dažnai indikuoja, kad turėsite problemų ateityje. Jau tuo metu reikėtų pradėti daugiau vaikams skaityti, daugiau siūlyti įgarsintų knygų, kad vaikai klausytųsi, kad tas girdimosios medžiagos apdorojimo įgūdis būtų apkrautas taip pat, kaip ir vaizdinės medžiagos apdorojimo įgūdis. Mes gyvename pasaulyje, kai tiek technologijos, tiek kiti niuansai labai stipriai daro įtaką mūsų įgūdžiams, todėl reikia paskirstyti, kiek mes bendraujame su vaiku, o kiek jis praleidžia laiko prie televizoriaus ar planšetės“, – dėmesį atkreipia J. Ikrataitė.
Vaikų su specialiaisiais poreikiais ateityje tik daugės?
Istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius LRT laidai „Raida“ sako šiandien mokykloje pastebintis, kad ateina vis daugiau specialiųjų mokymosi poreikių turinčių vaikų. Jo nuomone, tokių mokinių ateityje tik daugės, todėl būtina ieškoti sprendimų, kaip keisti mokymo procesą. Jis, mokytojo nuomone, šiandien nebeatitinka vaikų poreikių, tačiau patys mokytojai keisti situacijos nėra pajėgūs – tai turi būti daroma centralizuotai.
„Mokymas yra adaptuotas vidutiniam mokiniui. Programos, standartai, reikalavimai yra orientuoti į vidutinį mokinį, kuris siekia vidutinio rezultato. Aišku, yra deklaracijų, kad reikia individualizuoti, diferencijuoti mokymą, bet kaip tu tą padarysi, jeigu klasėje sėdi 25–30 mokinių? Žodžiai nuo realybės skiriasi.
Jeigu iš tų trisdešimties, sakykime, yra penki mokiniai, kurie turi specialiųjų ugdymo poreikių, mokytojams labai sunku ir jie negali padaryti to, ko patys nori, ko iš jų reikalaujama. Tada mokytojas pradeda save kaltinti. Mes visą laiką buvome mokomi ir įpratę, kad ateina skirtingi vaikai ir reikia su jais visais dirbti, nepaisant jų skirtumo, bet iš kitos pusės, mes nesame specialistai, galintys pagrįstai nustatyti, kad vaikas turi tam tikrų sutrikimų“, – pabrėžia A. Jurgelevičius.
