Spartėjant gyvenimo tempui, keičiasi moterų, susiduriančių su įvairiais sveikatos sutrikimais, lūkesčiai – jos nori kuo greičiau gauti efektyvų gydymą ir sugrįžti į kasdienę veiklą. Nuolat tobulėjant medicinos technologijoms, norima gydytis pažangiausiais ir kuo mažiau žalojančiais gydymo metodais, tad vis labiau populiarėja tausojančios laparoskopinės operacijos, teigiama „Northway“ pranešime žiniasklaidai.
Laparoskopija – tai metodas, padedantis apžiūrėti ir įvertinti pilvo ertmės ir mažojo dubens organus. Pasitelkus šį metodą, reikiami chirurginiai veiksmai atliekami per kelis nedidelius pilvo sienos pjūvius, panaudojant optinę sistemą ir plonus instrumentus. Pirmosios laparoskopijos atliktos dar 1901 m., tačiau, įsivaizduojant tų laikų technologijas, galima spėti, kad jas atlikdamas chirurgas tiesiog žiūrėdavo viena akimi per optinį vamzdelį pasišviesdamas žvake. Lietuvoje pirmosios laparoskopijos pradėtos daryti praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, o pirmoji laparoskopinė histerektomija atlikta maždaug prieš 30 metų. Apie šias diagnostikos ir gydymo galimybes bei organizmą tausojančias operacijas pasakoja medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje gydytojas akušeris ginekologas Tomas Lūža.
Pasak gydytojo, laparoskopinės operacijos vadinamos tausojančiomis, nes jų metu pilvo sienoje atliekami tik trys-keturi 5–10 mm dydžio pjūveliai, per kuriuos įvedami specialūs instrumentai ir atliekami reikiami chirurginiai veiksmai. Esant galimybei, vienas pjūvis paslepiamas bambos viduje, dar du – žemiau bikini zonos ribos, tad jie dažniausiai visai nematomi net dėvint maudymosi kostiumėlį. Tuo tarpu laparotomijos arba klasikinio pilvo sienos pjūvio vietoje, odoje lieka didelis randas, po jos daug ilgiau sveikstama, reikia daugiau nuskausminamųjų vaistų, ilgiau gulima ligoninėje nei po laparoskopinės operacijos. Po minimaliai invazyvių chirurginių operacijų pacientė jau tą pačią dieną gali keltis iš lovos, judėti, o kartais ir vykti namo. Lengvesnis ne tik pooperacinis laikotarpis – sutrumpėja ir sveikimo laikas, greičiau sugrįžtama į įprastą kasdieninę veiklą.
Tačiau, T. Lūžos teigimu, sąvoka „tausojanti chirurgija“ yra gerokai platesnė, nei tik minimalūs pjūviai. Ji apima ir bendrą komfortą moteriai. Pagrindinis šiuolaikinio gydymo principas – maksimaliai tausoti moters lytinių organų anatomiją ir funkciją, kad jie išliktų gyvybingi ir darbingi, žinoma, kiek tai leidžia diagnozuojama patologija. Laparoskopinės chirurgijos atvejais naudojami žymiai plonesni, mažesni instrumentai, operacijos yra mažesnės apimties ir ne tokios radikalios, kaip naudojant kitus metodus.
Chirurgui laparoskopinė operacija suteikia labai daug informacijos. „Monitoriaus ekrane galime stebėti aukštos rezoliucijos, padidintą ir apšviestą mus dominantį vaizdą, su kamera pasiekti beveik kiekvieną mus dominantį tašką ir tiksliai jį įvertinti. Operacijos metu naudojamos specialios dujos, kurios išpučia pilvo ertmę, nustumia žarnas, tad atsiranda daugiau erdvės apžiūrėti mus dominantį objektą. Dujų pagalba lengviau instrumentu atskirti įvairius audinių sluoksnius, mažiau kraujuojama“, – pasakoja akušeris ginekologas.
Gydytojas sako, kad laparoskopijos pagalba galima išspręsti daugumą ginekologinių problemų. Laparoskopiškai šalinami gimdos ar kiaušidžių augliai, gimda, kiaušidės ar kiaušintakiai, endometriozės židiniai, pilvaplėvės sąaugos. Šis metodas pasitelkiamas ir esant neaiškios kilmės ūmiam ar lėtiniam skausmui pilvo apatinėje dalyje ar juosmens srityje, kurio pagrindinės priežastys – negimdinis nėštumas, plyšusi arba apie savo raiščius pasisukusi kiaušidė, uždegiminės gimdos ar gimdos priedų ligos bei kitos chirurginės ligos, pavyzdžiui, apendicitas. Laparoskopija naudojama ir kai kurių ginekologinių piktybinių susirgimų gydymui.
„Laparoskopija yra nepamainomas įrankis ir tam tikrų nevaisingumo priežasčių, tokių kaip neveikiantys ar užsikimšę kiaušintakiai, pilvaplėvės sąaugos, endometriozė ir kt., diagnostikai ir gydymui. Laparoskopijos metu per specialų kateterį, kuris įvedamas pro gimdos kaklelį, suleidžiamas tam tikras spalvotas skystis, kurio pagalba galime įvertinti kiaušintakių funkciją, o vienos džiugiausių akimirkų darbe, kai po laparoskopinės kiaušintakių patikros ar „remonto“, ilgą laiką negalėjusi pastoti moteris po keletos mėnesių atvyksta su žinia, kad laukiasi“, – dalinasi patirtimi specialistas.
T. Lūža teigia, kad praktiškai visas intervencijas, kurios atliekamos įprastu laparotominiu būdu, šiuo metu galima atlikti laparoskopiškai, tačiau ribojantys veiksniai kartais yra chirurgo patirtis, aparatūros stoka ar darinio dydis. Jeigu darinys toks didelis, kad vos telpa į pilvą, gali būti neįmanoma įvesti laparoskopo bei instrumentų ir prieiti prie dominančių struktūrų, kad būtų užtikrinta saugi operacija.
