Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad nutukimas Europoje pasiekė epidemijos lygį. Labdaros ir paramos organizacijos „Dydis nesvarbu“ įkūrėja Giedrė Valavičiūtė teigia, kad idėja įkurti tokią organizaciją gimė iš noro nebesistengti tilpti į kieno nors nustatytus išvaizdos rėmus. Mergina tikina niekada nebuvusi liekna, bet visą gyvenimą stengėsi tokia būti, nes, kaip pati sako, atrodė, kad tik turint standartus atitinkantį liauną kūną prasidės tikrasis gyvenimas. Belaukiant to įsivaizduojamo tikrojo gyvenimo, merginai teko rimtai susigrumti su valgymo sutrikimais ir su prastėjančia emocine sveikata.
G. Valavičiūtė pasakoja, kad savo kūne nesijautė blogai, o šeimoje buvo ne vienas žmogus, kuris turėjo antsvorio. Tačiau laikui bėgant merginai kilo klausimas – kodėl jai taip nepasisekė su kūno formomis?
„Savęs klausdavau ne „kodėl taip yra?“, bet „kodėl man taip nepasisekė?“ Mūsų šeimoje dauguma artimųjų yra su antsvoriu. Galbūt nesijaučiau viena kaip žuvis, ištraukta iš vandens ir įmesta į kitą erdvę, gal todėl man nekilo daug klausimų „kodėl?“. Aš buvau aktyvus vaikas, aktyvi paauglė. Niekada savo kūne nesijaučiau blogai. Tiesiog girdėdavau, skaitydavau ir matydavau, kad aš esu kitokia ir kad tai yra negerai. Tas negerumas buvo gana aiškiai įaugęs į mane, todėl labiau keldavau klausimą, kodėl man taip nepasisekė?“ – sako G. Valavičiūtė.
Labdaros organizacijos įkūrėja pasakoja, kad nors minčių apie pokyčius pradėjo kilti dar studijų laikais, lūžis jos gyvenime įvyko tik sulaukus trisdešimties. Pašnekovės teigimu, šiame kelyje nėra greitų ir staigių pasikeitimų – tai reikalauja laiko.
„Dar universitete, kai studijavau mediciną, sau užduodavau tą klausimą. Kadangi esu didesnė ir tuo metu, kai studijavau, stilingų drabužių beveik nebūdavo pirkti, aš visą laiką drabužių ieškodavau padėvėtų rūbų parduotuvėse. Manau, kad tas kūno sudėjimas davė man priežastį daugiau judinti smegenis mąstant, kaip derinti ir kaip atrasti stilingus drabužius. Tuomet pradėjau tame matyti tokį pozityvumą, taigi, kur durys užsidaro, ten atsidaro langai. Aišku, jis buvo mažiukas ir aš pati sąmoningai nelabai suvokiau, kad tai kelionė į savęs priėmimą ir suvokimą, kad bet koks žmogus yra žmogus. Šitam kelyje neegzistuoja toks dalykas kaip kardinalus nubudimas ar pasikeitimas. Tu po truputį eini to link, kad pervargsti ir tada tiesiog viena žiežirba sukelia pokytį. Man irgi taip buvo. Ji įvyko tik maždaug trisdešimtais gyvenimo metais. Tada pradėjau viską keisti ir tiesiog mėgautis savo gyvenimu, nepriklausomai nuo to, kokį skaičių rodydavo svarstyklės“, – sako G. Valavičiūtė.
Moteris pasakoja, kad sunkiausias laikotarpis buvo paauglystėje ir tęsėsi iki pat studijų. Čia Giedrei teko susidurti ir su valgymo sutrikimu, kuris ją lydėjo ne vienerius metus.
„Dažniausiai vaikai vienas kitą vertina pagal išvaizdą. Tu stengiesi pritapti prie tam tikrų grupių. Man paauglystėje pasisekė, nes turėjau gerų draugų, kurių vertybės nebuvo išvaizda. Man buvo sunkiau, kai išvažiavau iš namų ir pradėjau studijuoti. Turėjau ir valgymo sutrikimų. Manau, kad nuo 14 metų prasidėjo emocinio persivalgymo sindromas, kai tiesiog „valgiau“ savo jausmus valgydama daug maisto. Galbūt jis nebuvo išreikštas taip, kaip apibrėžtas terminologijoje, bet vėliau Valgymo sutrikimų centre man diagnozavo šį sindromą. Jis prasidėjo paauglystėje ir vėliau, studijų laikais ir pradėjus dirbti, labai išsivystė“, – prisimena pašnekovė.
Kad išliptų iš šios problemos, G. Valavičiūtei prireikė specialistų pagalbos. Moteris tikina, kad tik jie padėjo suimti save į rankas ir išmokti tvarkytis savo gyvenimą.
„Aš asmeniškai iš to išlipau su specialistų komandos pagalba. Tai truko labai ilgai, iki 5-erių metų. Pradėjau nuo Valgymo sutrikimų centro ir darbo su visa grupe – dietologų, psichologų, grupinių terapijų. Manau, kad specialisto buvimas šalia labai padeda suvokti situaciją. Dažnai mėgdavau viską pervertinti, nuvertinti, kažkaip hiperbolizuoti tai, ką matau aplinkui ar kaip jaučiuosi. Tam tikros situacijos specialistai dirba tam, kad padėtų tau save surinkti į tvirtesnį vienetą iš subyrėjusių dalių ir padėtų eiti toliau, jau suvokiant, kaip toliau dirbti su savimi, kai vėliau jau nebereikia jų pagalbos. Tiesiog jau žinai, kaip dirbti, ką kokie jausmai, išgyvenimai reiškia ir kaip su jais tvarkytis“, – tikina moteris.
Su pašnekovės mintimis sutinka ir šalies medikai, teigdami, kad būtent nuo meilės ir dėmesio sau, rūpinimosi savimi prasideda kelionė sveikesnio gyvenimo link. Vis dėlto tiek Europos, tiek Lietuvos medikai atkreipia dėmesį, kad nutukimas arba antsvoris yra lėtinė liga, į kurią negalima numoti ranka. Skaičiuojama, kad vien Europoje beveik ketvirtadalis suaugusiųjų populiacijos yra nutukę, ir šie skaičiai kelia nerimą.
„Nutukimo ir antsvorio atvejų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje ir Europoje daugėja. Tai vyksta jau pastaruosius kelis dešimtmečius. Turimais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra tik apie 40 proc. suaugusių žmonių, kurie turi normalią kūno masę, o 60 proc. serga nutukimu arba turi antsvorį. Prieš 10–15 metų normalią kūno masę turėjo daugiau žmonių – beveik 47 proc. Taigi, palengva šitie sergančiųjų skaičiai didėja“, – sako Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos ambulatorinio skyriaus vadovė prof. Džilda Veličkienė.
Profesorė sako, kad mūsų kūno svoriui įtakos turi ne tik gyvenimo būdas, bet ir tam tikros ligos.
„Nutukimo ir antsvorio priežasčių iš tiesų yra kelios. Turbūt pati dažniausia priežastis yra pasikeitęs mūsų gyvenimo būdas, kai suvalgome daugiau angliavandenių turinčio maisto, mažiau judame. Tačiau nutukimo priežastis taip pat gali būti tiek endokrininės ligos, tiek valgymo sutrikimai“, – sako profesorė.
Paprastai remiamasi skaičiuokle, kuri vadinama kūno masės indeksu (KMI). Kai kurie žmonės, turintys antsvorio arba jau nutukę, sako, kad greičiausiai tai nėra tiesa. Tačiau D. Veličkienė tikina, kad skaičiuoklė esamo KMI gali neatspindėti tik išskirtiniais atvejais.
„Visus dalykus, kuriuos taikome klinikinėje praktikoje, yra sugalvoję mokslininkai. Nėra taip, kad kažkas sugalvojo, paskelbė ir visi turime laikytis to rodiklio. Kūno masės indeksas iš tiesų gerai atspindi daugumos žmonių nutukimą ir antsvorį. Atskirais atvejais, pavyzdžiui, sportininkų, sunkumų kilnotojų, kurių didžiąją kūno masės dalį sudaro raumenys, kūno masės indeksas gali neatspindėti tikrovės ir tokių žmonių nutukimą ir antsvorį vertiname atlikdami papildomus tyrimus“, – pasakoja Kauno klinikų gydytoja.
Būna tokių žmonių, kurie antsvorio turi jau nuo gimimo. Paprastai jų tėčiai, mamos taip pat turi antsvorio. Medikės paklausus, ar nutukimas ir antsvoris gali būti nulemtas genetiškai, profesorė sako, kad taip gali būti, tačiau, nepaisant to, labai svarbus yra ir gyvenimo būdas.
„Kai mes kalbame apie nutukimo ir antsvorio pavyzdžius šeimose, vienas iš rodiklių yra mitybos įpročiai. Tai gali tiesiog persiduoti iš kartos į kartą. Tačiau šiandien sakoma, kad nutukimo vystymuisi labai svarbi ir genetika. Yra nustatytas genetinis pagrindas, kai paveldime tam tikrą valgymo elgesį, tam tikrą apetito lygį. Taigi, be abejonės, genetika čia gali turėti įtakos. Kad ir kokia būtų to priežastis, gaunamos ir išeikvojamos energijos balansas yra labai svarbus ir tą procesą galima valdyti. Kartais reikia intensyvesnio gydymo, ne vien tik gyvensenos keitimo“, – sako profesorė.
Yra atvejų, kai žmonės sportuoja, sveikai maitinasi, tačiau numesti svorio jiems nepavyksta. Medikė sako, kad tokiu atveju labai svarbu gydytojui ir pacientui susitarti, ar jie vienodai supranta užsibrėžtus tikslus. Tačiau, jeigu pasveikti keičiant gyvenseną nepavyksta, gali būti taikomas ne tik medikamentinis, bet ir chirurginis gydymas.
„Pirmiausia turime labai gerai išsiaiškinti ir susitarti, kiek iš viso yra suvartojama kalorijų, ar mes vienodai suprantame taikomas priemones, ar vienodai suprantame sportavimą. Kartais žmogus sako, kad valgo nedaug, bet perskaičiavus suvartojamų kalorijų kiekį paaiškėja, kad tai gali būti trys ar keturi tūkstančiai. O žmogui tai atrodo nedaug, nes prieš tai jis valgė dar daugiau. Tačiau jeigu yra vidutinis gyvenimo būdas, sumažinamas suvartojamų kalorijų kiekis, svoris tam tikrą laiką gali mažėti ir vėliau gali būti pasiekta riba, kai tas mažėjimas sustoja. Čia reikalinga pagalba. Labai gerai, jei šie pacientai viso ligos gydymo metu jaučia tiek šeimos, tiek komandos, kuri jį supa, palaikymą. Kitais atvejais jau yra išnaudojamos visos gyvensenos keitimo galimybės, todėl mes galime pasiūlyti medikamentinį gydymą ir tam tikrais atvejais tinkamas sprendimas yra atlikti chirurgines nutukimo gydymo operacijas“, – pasakoja Kauno klinikų gydytoja.
Medikės teigimu, be padidėjusio kraujospūdžio ir cukrinio diabeto, su nutukimu dažnai siejamas ilgas sąrašas ligų, todėl net minimalūs pokyčiai gali padėti jų išvengti.
„Su nutukimu ir antsvoriu šiuo metu siejama turbūt daugiau kaip 50 ligų. Tai yra tiek onkologinės ligos, tiek biomechaninės, tiek metabolinės ligos: podagra, 2 tipo cukrinis diabetas ir aterosklerozės vystymasis bei su tuo susijusios visos kardiovaskulinės ligos kaip miokardo infarktas, insultas, širdies ritmo sutrikimai, kepenų suriebėjimas, miego apnėja, plaučių ligos. Žodžiu, sąrašas tikrai yra labai ilgas. Jeigu pavyksta užkirsti kelią antsvorio, nutukimo vystymuisi arba jį sumažinti, net vienas ar du kilogramai jau gali atitolinti ligas arba stabdyti jų progresavimą“, – pasakoja Endokrinologijos klinikos ambulatorinio skyriaus vadovė.
Profesorė D. Veličkienė sako, jog norint išvengti nutukimo ir pasiekti ilgalaikį rezultatą labai svarbu suprasti, kad kelyje gali būti ir nuosmukių. Svarbiausia nepamiršti, kad esant poreikiui visada galima kreiptis į specialistus pagalbos.
„Viso to prasmė, kad pokyčiai būtų ilgalaikiai. Ne mėnesiui, ne pusmečiui, bet metų metams. Tokie pokyčiai yra galimi tik tada, kai pakeičiam savo gyvenseną, nes, kaip sakoma, visos dietos turi galiojimo pabaigą. Nedideli pokyčiai, sistemingai įdiegiami, gali duoti ilgalaikį rezultatą. Todėl reikia turėti omenyje, kad tame kelyje bus sustojimų, trumpalaikių pablogėjimų, gali būti žengtas žingsnis atgal, bet jeigu yra nusiteikimas ir suprantama, kad to pokyčio reikia, vėl bus žengiamas žingsnelis į priekį. Kaip minėjau, čia reikalinga mūsų pagalba, kad, kai pasidaro sunku arba kai kuri nors priemonė pasidaro nebeveiksni, būtų pasiūlyta kas nors kito“, – sako specialistė.
Visas pokalbis radijo laidos įraše.
Parengė Miglė Valionytė
