Westo, Doose‘o, Rasmussen‘o, Lennox-Gastaut – visa tai yra dalis epilepsijos sindromų pavadinimų, ligos, kuria sergantys kadaise laikyti velnio apsėstaisiais, tačiau keisčiausios tariamo gydymo priemonės išbandomos ir šiais laikais.
Neurologė epileptologė, Vilniaus universiteto profesorė Rūta Mameniškienė sutinka, kad epilepsiją tebelydi klaidingi įsivaizdavimai, nežinojimas ir stigma.
„Pacientai net ir dabar kai kada kreipiasi į užkalbėtojus, burtininkus, kunigus egzorcistus, kurie varo piktąją dvasią iš kūno, kad priepuolių neliktų, – LRT RADIJO laidoje „Sindromas“ pasakojo specialistė. – Labai geras pavyzdys nutiko Vokietijoje, kurioje berods 1986 metais nuskambėjo didelis įvykis, kai jauną merginą du egzorcistai kankino, varydami „velnią iš jos sielos“ tol, kol ji mirė. Po to vyko teismai, labai didelės diskusijos, bažnyčios tarnai, kurie taip elgėsi, buvo pasmerkti. Bet iki šiol aš turiu pacientų, kurie ir dabar kreipiasi į egzorcistus ir taiko tuos seansus „gydymui“.
Jos teigimu, kreiptis nemedicininės pagalbos kartais paskatina tai, kad priepuoliai daliai nėra išgydomi, o kai kurios epilepsijos formos gyvenimą apsunkina labiau negu kitos.
„Deja, 30 proc. pacientų, kurie turi priepuolius, išgydyti vaistais ir šiuolaikinėmis gydymo priemonėmis nepavyksta, tai manau, kad todėl dalis pacientų, galbūt labai nedidelė dalis, ieško pagalbos kitur ir kreipiasi į žmones, kurie užsiima raganavimu, piktų dvasių varymu“, – sakė R. Mameniškienė.
Pasak jos, apie 40 proc. sergančiųjų epilepsija patiria priepuolius, kurių metu ištinka traukuliai, krintama ant žemės, iš burnos pasklinda putos, o priepuoliui praėjus užtrunka, kol žmogui pavyksta visiškai atsigauti. Kai kurie tokių priepuolių nėra patyrę nė karto.
„Jiems būna kitokie simptomai, kurie irgi kyla iš smegenų dėl elektrinės iškrovos kažkurioje jų vietoje. Ir jeigu ji neišplinta per visas smegenis į svarbius centrus, žmogus nekrenta. Mes vadiname epilepsiją daugiaveide liga, kuri turi be galo daug veidų. Smegenys atlieka labai daug funkcijų, ne visos smegenų dalys yra aktyvios. Žinome, kad veikia tik nedidelė dalis jų. Kaip sako vienas mano kolega iš Olandijos, epilepsijos priepuolis yra langas į žmogaus smegenis, nes tada mes sužinome, kad tos smegenys gali dar labai daug nuveikti. Priklausomai nuo to, kurioje vietoje smegenyse kyla tas priepuolis, turime simptomatiką – vienas gali kalbėti priepuolio metu, ir nebūtinai gimtąja kalba, kitas gali nekalbėti, vienas gali jausti, kaip būna sakoma, jausmą, kuris yra „ne mano“, – sakė R. Mameniškienė.
Pasakojimais apipinti atvejai, kuomet imama kalbėti kalba, kurios žmogus niekada nesimokė, yra ganėtinai dažni, sakė „Sindromo“ pašnekovė – tai gali būti žodžių kratinys, kuris skambesiu primins, pavyzdžiui, slavų ar prancūzų kalbą, kurios asmuo nemoka, tačiau yra girdėjęs, o priepuolio metu aktyvuojasi ta smegenų sritis, kurioje ši atmintis saugoma.
Epilepsijos priežasčių spektras platus ir ne visos jos žinomos, laidoje sakė R. Mameniškienė, tačiau aišku tai, kad susirgti gali bet kas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, rasės ar ligšiolinės sveikatos būklės.
„Kalta gali būti genetika, paveldėjimas, kurį žinome, arba naujos genų mutacijos, naujai atrandamos, kurių nežinome. Gali būti įvairios metabolinės ligos, infekcinės ligos, smegenų pažeidimai, tokie kaip traumos, insultas, kraujo išsiliejimas į smegenis. Yra labai daug įgimtų epilepsijų, kai vystantis smegenims tomis pirmomis savaitėmis, 8-10 savaitę, smegenų ląstelės, kurios turi nukeliauti į savo vietą, aptingsta ir pasilieka ne toje vietoje, kur turėtų. Ir po kažkurio streso, po kokio nors įvykio jos ima ir užsielektrina – tai ir yra epilepsijos priežastis“, – aiškino profesorė.
Ji apibūdino kelis iš epilepsijos sindromų, pasižyminčių savitomis ypatybėmis ir sunkumu.
„Westo sindromu suserga vaikai maždaug keturių mėnesių amžiuje, jiems prasideda priepuoliai, kuriuos mes vadiname infantiliniais spazmais, dar tai vadinama Salam priepuoliais – kai galvytė linkteli, rankytės išsiskėčia, po to vaikelis pradeda verkti. Neretai konsultuojantys gydytojai diagnozuoja pilvo spazmus, kolikas (dieglius). Šis sindromas žinomas nuo 19-o amžiaus. (...) Rolando epilepsija – kita liga, kurios priepuolius vaikai paprastai patiria keletą kartų per gyvenimą – gali būti du, gali būti trys. Tai yra priepuoliai, kai vaikas pradeda miegoti ir dar neužmigęs giliai pradeda jausti tirpimus maždaug lūpų srityje, veido srityje. Po to gali įvykti generalizuoti priepuoliai su viso kūno traukuliais. (...) Gėrybine ji vadinta dėl to, kad tie priepuoliai baigiasi, „išaugama“. Dėl to mums labai svarbu žinoti, koks tai epilepsijos sindromas, nes tokiam jaunuoliui galime leisti vairuoti, mokytis, dirbti tai, ką jis nori, jis tiesiog gyvena pilnavertį gyvenimą, nes liga atsitraukusi. (...) Rasmusseno sindromas yra liūdna liga, kuria suserga vaikai, manoma, kad ji yra autoimuninės kilmės – kai imunitetas pradeda kovoti pats prieš save, prieš savo smegenis, o dažniausiai prieš vieną pusrutulį. Ten kyla audra, kuri niekaip nesiliauja ir pasireiškia dažniausiai pusės kūno traukuliais. Iš pradžių gali būti viena minutė per mėnesį, paskui gali būti 10 minučių per mėnesį, tada gali būti kas savaitę ir kasdien ir nuolatinė epilepsinė būklė. Gydymas yra labai drastiškas, paprastai šie vaikai operuojami ir jiems šalinamas smegenų pusrutulis“, – išdėstė R. Mameniškienė.
Kitai „Sindromo“ pašnekovei, 36-erių Eglei, diagnozuota dar vienas šios ligos porūšis – generalizuota išplitusi idiopatinė epilepsija. Pirmąjį priepuolį ji patyrė būdama 17-os metų.
„Kaip jie pradeda veikti, aš neatsimenu, nes prarandu pilnai sąmonę. Pirmąjį priepuolį patyriau ryte, mano visi priepuoliai dažniausiai rytiniai, po miego, kartais gali nutikti, jeigu turiu pietų miegą“, – LRT RADIJUI sakė Eglė.
Ji sako, kad gali nuskambėti keistai, tačiau daugumą priepuolių ji išvakarėse buvo nuspėjusi.
„Pagal akių vyzdžius matydavau, kad mano akys ne tokios ir vis pagalvodavau: „Kad tik nebūtų priepuolio“. Ir dažniausiai kitą dieną būdavo. Ar tai yra nuojauta, nežinau, kaip pavadinti, bet kad jausčiau fiziškai, jog ateina priepuolis – to nėra“, – pasakojo pašnekovė.
Eglę priepuoliai yra ištikę įvairiose vietose ir situacijose – tiek esant vienai, tiek tarp šeimos narių, yra buvęs bent vienas atvejis ir ne artimoje aplinkoje. Kamuojamiems epilepsijos ilgai neužtrunkantys priepuoliai nėra vienintelis sunkumas, pasak Eglės, bene sudėtingiausia yra netrukus po priepuolio sekanti fazė.
„Kai prasideda priepuolis, aš pradedu kaip sraigtas suktis į apačią, mano raumenys sustingsta, po truputį krentu. Kartais traukuliai didesni, kartais mažesni. Daugelis įpratę galvoti, greičiausiai matę per filmus ar kažkur kitur, kad būtinai turi verstis putos iš burnos ir be proto kratomasi, bet tikrai ne visada taip yra, mano atveju putos praktiškai niekada iš burnos neina, dažniausiai – šiek tiek kraujo, nes įsikandu į liežuvį ar kažkur. Aš nustoju kvėpuoti tą laiką, kol vyksta priepuolis – dažniausiai mažiau negu minutę. Dėl to pamėlynuoju, pamėlsta lūpos, nes negaunama oro, raumenys būna labai stipriai įsitempę – rankos tokios, kad pirštų net negalėtum atgniaužti. Ir kartais skleidžiu garsaus šnopavimo garsą. (...) Tada būna fazė, kai, pavadinkim, atsigaunu fiziškai – galiu vaikščioti ir visa kita, bet neatsimenu. Ta fazė galbūt sudėtingiausia, nes, pasirodo, galiu šnekėti keistus dalykus, neatpažinti žmonių, išsigąsti labai stipriai, mano žvilgsnis būna, kaip sako artimieji, žmonės, matę priepuolį, kaip šiek tiek išprotėjusio žmogaus – didžiulės, išsiplėtusios akys ir kažkoks pasimetimas. Jeigu esu vieną, nes ne kartą yra buvę, kai priepuolis įvyko man esant vienai, dažniausiai einu miegoti į būtent tą vietą, kur man įvyko priepuolis, nežinau, kodėl. Pavyzdžiui, jeigu jis įvyko vonioje, galiu pasiimti kaldrą, pagalvę ir visa kita, atsinešti į vonią ir eiti miegoti“, – pasakojo pašnekovė.
Po antrosios, kaip įvardijo Eglė, „keistuoliškos fazės“, trunkančios apie 10-15 minučių, ji grįžta į save, tačiau susivokti, kur yra ir kas nutiko užtrunka dar apie penkias minutes. Eglės pastebėjimu, bėgant metams susigaudyti situacijoje po priepuolio jai užtrunka trumpiau. Pastarasis jos priepuolis buvo vasarą Lenkijoje, kalbantis telefonu su antrąja puse.
„Labai greitai susigaudžiau, kur esu, beje, buvo suplanuotas skrydis, bet viską greitai susidėliojau, matyt, kai esu viena, greitai „įjungiu“ smegenis“, – sakė pašnekovė.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Sindromas“ įraše.
