Sveikata

2021.02.23 05:30

Atskleidė, kaip tobulinasi medikai: abejotinos kokybės kursai už 70 eurų – tik maža dalis visos parodijos

Laura Adomavičienė, LRT.lt2021.02.23 05:30

Lietuvos gydytojams kelti kvalifikaciją privaloma – be to nepratęsiama licencija verstis mediko praktika. Iš viso gydytojams per penkerius metus privaloma kvalifikacijos kėlimui skirti 120 valandų, dveji kursai yra privalomi – būtina atnaujinti pirmosios pagalbos ir gydymo antibiotikais žinias. Kad kelti kvalifikaciją privalu kiekvienam medikui, nesiginčija nė viena pusė, tačiau kursų mechanizmas medikams įgrisęs iki gyvo kaulo.

Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė Toma Kundrotė naujienų portalui LRT.lt visą gydytojų kvalifikacijos kėlimo procesą apibūdino vienu žodžiu – „bardakas“. Ir geriausiai tai iliustruoja privalomieji pirmosios pagalbos kursai. Jie dėl pandemijos gydytojams organizuojami nuotoliniu būdu. Kursus sudaro teorinė ir praktinė dalys, medikų per kursus įgytos žinios vertinamos testu. Kursų kaina vienam gydytojui – 70 eurų, ir šios sumos medikams niekas nekompensuoja, ją tenka traukti iš savo kišenės.

„Čia ir įdomiausia, kad padarė tuos kursus privalomus, o jie kainuoja. Dabar pirmosios pagalbos kursai vyksta nuotoliniu būdu ir viskas vyksta panašiai taip: lektorius klausia: o jūs visą teoriją paskaitėte? Taip, viską paskaičiau. O tikrai paskaitėte? Taip, paskaičiau. Tai še jums sertifikatas už 70 eurų. Taip, yra testas, bet koks jis? Kaip gaivinti: a, b, c, d. Tai jums kiekvienas medikas užsimerkęs ir vidury nakties pažadintas pasakys.

Anksčiau vykdavo praktiniai pirmosios pagalbos mokymai, nes tu turi gaivinti, tu turi suvokti, kas yra tas 100 paspaudimų per minutę. Tai sunkus fizinis darbas ir manau, kad tam būtina turėti pasiruošimą, suvokti, kiek tu gali gaivinti, kaip greitai reikia kviesti aplinkinę pagalbą. Reikalingi praktiniai įgūdžiai. Dabar – vien paskaitymas teorijos už 70 eurų... Rimtai?“ – apmaudo neslėpė Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė.

Įžvelgia galimybę farmacininkams pasipinigauti

Dėl šių kursų ir socialiniuose tinkluose verda medikų diskusijos. Pirmiausia nuomonės išsiskiria apskritai dėl būtinybės kas penkerius metus atnaujinti pirmosios pagalbos žinias. Dalis gydytojų tikina, kad kursai reikalingi, nes gydytojai ne visada geba tinkamai reaguoti ir suteikti pagalbą staiga koridoriuje sukniubusiam pacientui.

„Kol kolega, pavyzdžiui, iš penkto aukšto atbėgs į mano kabinetą, praeis daug gražaus laiko, o pacientas ir toliau kniūbsčias gulės prie mano stalo. Ar tikrai kiekvienas darbuotojas žino, kur ir ką kviesti? Gal greičiau būtų kviesti greitąją medicinos pagalbą negu kolegą? Gal greičiau atsinešti automatinį defibriliatorių? Gal užtektų pacientą paguldyti ant nugaros ir kojas pakelti? Stebėti laiką, kiek trunka traukuliai? O gal tuo metu tas budintis kolega kitame kabinete pagalbą teikia?

Kasmet ir kiekvienoje įstaigoje, darbo vietoje ir visam personalui turi būti šie mokymai. Nenaudojamas įgūdis gal ir nebus toks geras, kaip kasdien naudojamas, bet tam ir reikalingi mokymai, kad bent nebūtų sutrikimo“, – tikina vienas socialiniuose tinkluose kilusios diskusijos dalyvių.

Vis dėlto dalis jo kolegų sako, kad Lietuvoje pirmosios pagalbos kursai dažnai būna fiktyvūs – organizatoriai siekia tik pasipelnyti, o kursus išklausę gydytojai praktinių žinių neįgyja. Prie mediko licencijos dokumentų tiesiog atsiranda varnelės, kad gydytojas kursus išklausė, tačiau niekas iš tiesų netikrina, nei kiek jis praktinių žinių įgijo, nei ar mokės jomis pasinaudoti, kai pacientas iš tiesų jo akyse staiga sukniubs.

„Man į galvą netelpa, kokia prasmė per 8 valandas „pasitobulinti apie viską“ ir ypač dabar – nuotoliniu būdu!“ – piktinosi vienas diskusijos dalyvių.

Dar kitokia patirtimi dalijasi tie, kurie tobulinosi kitose Europos šalyse. Švedijoje dirbę medikai tikino, kad pirmosios pagalbos kursai čia yra privalomi ir organizuojami kasmet specialioje mokymo klasėje. Praktiniai užsiėmimai vyksta realiai, naudojami manekenai, simuliuojamos įvairios situacijos, visa tai filmuojama ir paskui aptariama darbo grupės principu. Tiesa, grįžę iš Švedijos su tokių kursų sertifikatu medikai tvirtina, kad Lietuvoje jis nepripažįstamas.

Kiti kelia klausimą, o kam anesteziologams-reanimatologams bei skubiosios pagalbos skyriuose dirbantiems gydytojams reikia šių kursų, kai jie pirmosios pagalbos žinias darbe taiko kasdien. Mat jie taip pat iš kišenės privalo traukti po 70 eurų ir išklausyti nuotolines paskaitas.

Organizatoriai: nuotolinius kursus dalyviai vertina labai gerai

Vienas iš medikams skirtų pirmosios pagalbos kursų organizatorių Gvidas Urbonas, Klinikinės medicinos ir farmacijos draugijos vadovas, naujienų portalui LRT.lt sakė, kad organizuojant kiekvieną kvalifikacijos tobulinimo renginį privaloma laikytis teisės aktų reikalavimų, kuriuos nustatė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Pirmosios medicinos pagalbos kurso programa taip pat suderinta su SAM.

„Kadangi kiekvienas sveikatos priežiūros specialistas privalo mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą, kurso tikslas buvo tobulinti klausytojų turimas žinias, praktinius įgūdžius ir gebėjimus, kurie reikalingi laiku įtarti ir diagnozuoti skubias būkles, reikalaujančias pirmosios medicinos pagalbos, lavinti įgūdžius teikiant pirmąją medicinos pagalbą įvairių kritinių būklių metu ir išmokyti tinkamai įvertinti paciento pirminę būklę, teikti efektyvią pirmąją medicinos pagalbą.

Paskaitos išklausomos asinchroniniu nuotoliniu būdu, paskui sprendžiamas testas, vertinamos dalyvių žinios. Mokymų metu pranešėjai (lektoriai) rodė visas procedūras, ką reikia ir kaip atlikti, aiškino ir sprendė klinikines situacijas, vedė diskusiją, atsakė į klausimus“, – sakė G. Urbonas.

Kursus išklausę medikai, anot pašnekovo, juos įvertino gerai.

„Rezultatas mus labai nudžiugino, nes 99 proc. atsakiusiųjų kursų programą įvertino kaip puikią ir gerą“, – tikino vienas kursų organizatorių.

Beje, pašnekovo teigimu, 70 eurų kaina žmogui už 8 valandų trukmės kursus nėra didelė, ypač turint omenyje, kad šiems kursams kito finansavimo šaltinio nėra – privalomi kursai organizuoti tik už dalyvio mokestį.

„Jeigu lyginsime su kitų sričių mokymais, kurie vyksta Lietuvoje, kaina nėra didelė. Šiuo metu nuotolių mokymų diena su kompetentingais pranešėjais kainuoja 80–90 eurų be PVM. Kontaktinių mokymų, kurie buvo iki karantino, kainos siekė 130–150 eurų be PVM“, – teigė G. Urbonas.

Tiesa, SAM duomenimis, 2020 metais iš valstybės biudžeto visų sveikatos priežiūros specialistų profesinei kvalifikacijai tobulinti buvo skirta 77 tūkst. eurų. Nuo 2020 metų lapkričio 1-osios finansuojamos tik numatytos tikslinės specialistų profesinės kvalifikacijos privalomojo tobulinimosi programos. Pastarosios ir yra pirmosios pagalbos ir gydymo antibiotikais kursai.

Dalis kursų dengiama iš valstybės ir įstaigų biudžeto?

Minėti pirmosios pagalbos kursai, medikams atsieinantys 70 eurų ir trunkantys 8 valandas, yra tik maža dalis visos penkerių metų tobulinimosi programos. Su privalomu gydymo antibiotikais kursu lieka dar 112 valandų, jos dažniausiai taip pat dengiamos iš gydytojo kišenės.

Tiesa, SAM nurodo, kad Vilniaus universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Klaipėdos universitetas bei Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras savo tinklalapiuose pateikia kvalifikacijos tobulinimo programas, į kurias registruojasi sveikatos priežiūros specialistai. Įstaigos sąrašus teikia ministerijai dėl pritarimo apmokėti pagal bazinę kainą iki 60 proc. minimalios trukmės specialistų profesinės kvalifikacijos privalomojo tobulinimosi pagal tikslines programas.

Ministerijai sutikus finansuoti įstaigos organizuoja kursus. Kai išklausomas kursas, įstaigos teikia ministerijai dalyvių, kurie išklausė kursus, sąrašus ir prašo apmokėti. Ministerija parengia įsakymą ir sutartį dėl lėšų skyrimo ir pagal parengtą paraišką Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras apmoka įstaigai iš valstybės biudžeto lėšų.

„Pagal galiojančius teisės aktus sveikatos priežiūros įstaigos administracija privalo planuoti įstaigoje dirbančio personalo tobulinimą, numatyti šiam tikslui reikalingas lėšas ir sudaryti sąlygas privalomam specialisto profesinės kvalifikacijos tobulinimuisi. Sveikatos priežiūros įstaigos, įmonės, planuodamos kitų metų biudžetą, atsižvelgdamos į specialistų tobulinimosi poreikį, numato lėšas specialistų tobulinimuisi (rekomenduojama ne mažiau kaip vienas procentas įstaigos darbo užmokesčio fondo)“, – nurodoma SAM raštu portalui pateiktuose atsakymuose.

Kaip tobulinasi medikas, niekas iš esmės netikrina

Tiesa, medikai teigia, kad realybė – kiek kitokia. Vienos gydymo įstaigos sutinka apmokėti medikams kursus, kitos – ne. Kartais kursai, ypač organizuojami farmacijos kampanijų, kurios suinteresuotos savo produkcijos reklama, yra nemokami. Galiausiai net mokėdamas iš savo kišenės medikas nežino, ar kursai, kuriuos pasirinko, yra kokybiški. Galiausiai – ar į juos darbdavys apskritai išleis.

„Jei atvirai, kvalifikacijos kėlimo schema yra tragiška. Aš, eidama į kursus, tikrai negaliu žinoti, ar jie bus kokybiški, ar man suteiks informaciją, kurią jau šimtą metų žinau, ar ten gausiu ką nors naujo. Tad mokėti už kiekvienus kursus nelabai didelė prasmė. Dažniausiai būna taip, kad kas nors jau būna nuėjęs ir paskui pasako, kurie kursai buvo geri, tada ten eini. Arba eini va bank: arba ką nors sužinosi, arba ne. Taip gaištamas laikas.

Dabar viskas tiesiog numesta patiems medikams, ir tu kapstykis: į kuriuos kursus nori, ten ir eik, niekas nekontroliuoja. Svarbu, kad susirinkai valandas, svarbu, kad pridavei bet kokius sertifikatus, nesvarbu, kas ten yra. Ten gali būti septynios tokios pačios paskaitos iš eilės per tuos penkerius metus, ir įskaitys kaip už gera“, – teigė T. Kundrotė.

Valstybė atsakinga už „varneles“

Remiantis šalyje galiojančiais teisės aktais, sveikatos priežiūros specialistų profesiniu tobulinimusi rūpinasi sveikatos priežiūros įstaigos, įmonės, jų steigėjai bei profesinės sveikatos priežiūros specialistų organizacijos. Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos kėlimo tvarką nustato SAM, derindama su profesinėmis sveikatos priežiūros specialistų organizacijomis. Kitaip tariant, visų kursų kokybės klausimas yra SAM rankose. Kaip SAM atrenkamos kokybiškos profesinės kvalifikacijos tobulinimosi programos?

„Gydytojų tobulinimui tinka visos gydytojus rengiančių universitetų vykdomos profesinės kvalifikacijos tobulinimo programos. Jos parengtos įvairiomis temomis, gydytojas pats gali pasirinkti, kuri programa jam aktualesnė. Kitos kvalifikacijos tobulinimu užsiimančios institucijos ar specialistų draugijos savo parengtas tobulinimo programas turi suderinti su ministerija, vadovaudamosi nustatyta tvarka“, – nurodoma SAM raštu pateiktuose atsakymuose.

Tiesa, kursų kvalifikacijos klausimą ši Vyriausybė ketina peržiūrėti. Ateityje planuojama į procesą įtraukti savivaldą, jai perduodant licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos tobulinimo funkcijas, taip pat įvesti kvalifikacijos tobulinimo krepšelius.

Šiandien už medikų licencijavimą atsakinga Valstybinė akreditavimo tarnyba prie SAM. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas gydytojams specialistams, šeimos gydytojams ir odontologams turi sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmės. Vadinasi, jei esi šeimos gydytojas, 60 proc. visų kursų turi būti iš šios srities.

Vis dėlto konkrečius kursus ar seminarus renkasi pats gydytojas. Kaip Akreditavimo tarnyba įsitikina, kad konkretus gydytojas dalyvavo tinkamuose kursuose, gavo kokybišką teorinę informaciją ir įgijo praktinių įgūdžių?

„Tobulinimo tvarka numato, kokie duomenys turi būti nurodyti pažymėjime, patvirtinančiame asmens dalyvavimą tobulinimo renginyje. Tarp tokių duomenų yra ir tobulinimo programos pavadinimas, trukmė valandomis, tobulinimo renginio vykdymo data, tobulinimo programos tikslinė grupė, t. y. profesinės kvalifikacijos, kurioms tobulinti skirta programa.

Tiek programos pavadinimas, tiek programos tikslinė grupė nustatoma derinant tobulinimo programas, ir tobulinimo programos vykdytojas negali savarankiškai šių duomenų keisti. Tad Akreditavimo tarnyba iš pateiktų dokumentų sprendžia, ar sveikatos priežiūros specialistas dalyvavo jo profesinei kvalifikacijai tobulinti skirtuose renginiuose.

Dėl sveikatos priežiūros specialisto įgytų žinių – Akreditavimo tarnyba nėra įgaliota vykdyti tokius sveikatos priežiūros specialisto žinių ir įgūdžių vertinimus. Tobulinimo tvarka įpareigoja institucijas, vykdančias sveikatos priežiūros specialistų tobulinimą, užtikrinti tobulinimo programų kokybę ir jų vykdytojų profesionalumą, atitinkantį tobulinamų specialistų profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus“, – teigė Akreditavimo tarnybos direktorė Nora Ribokienė.

Kur slypi motyvacijos stoka?

Iš valstybinių institucijų atsakymų aiškėja, kad aukštos kvalifikacijos kursai yra tokie, kurie atitinka patvirtintą kursų aprašą, o kvalifikuotas medikas yra tas, kuris pateikė Akreditavimo tarnybai tvarkingus dokumentus. Vadinasi, už kvalifikacijos kėlimo kursuose įgytų žinių įsisavinimą atsakingas pats medikas, už tai jis iš asmeninės kišenės kursams ir išleidžia nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių eurų. Ir Medicinos praktikos įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad paties sveikatos priežiūros specialisto pareiga yra tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.

Viskas tarsi būtų logiška ir teisinga, sako Lietuvos medikų sąjūdžio pirmininkė Auristida Gerliakienė, jeigu ne kelios esminės problemos. Ir viena pagrindinių – apmokėjimo medikams už paslaugas klausimas.

„Čia nėra vienas paprastas klausimas, čia yra kompleksinis. Kiek žinau, medikai važiuoja savo atostogų metu ir savo sąskaita į užsienį kelti kvalifikacijos. Čia turbūt pagirtinas dalykas, tik tiek, kad nelabai matau perspektyvos, kur pritaikyti tas žinias, jeigu ligonių kasos turi savo paslaugų ir apmokėjimo už tas paslaugas įsivaizdavimą.

Tarkime, medikas sumokėjo ne vieną tūkstantį eurų už kursus, bet jam tikrai negrįš tie pinigai – čia labai didelė bėda ir būtent tai, mano nuomone, neskatina medikų siekti žinių ir investuoti į kvalifikaciją. Jeigu mes norime ko nors išmokti, tada taip, einame ir savo sąskaita mokomės – čia nematau didelių dramų. Odontologai išleidžia dešimtis tūkstančių eurų per penkerius metus ir tai visiškai normalu. Jie dėl savęs eina ir mokosi, kad turėtų aukštą kvalifikaciją ir galėtų patenkinti pacientų poreikius, taikyti pačias moderniausias technologijas. Tik tiek, kad pati apmokėjimo sistema pas odontologus yra tokia, kad už suteiktą paslaugą moka pacientas. Medikams apmoka ligonių kasos, bet įkainiai seniai peržiūrėti“, – komentavo A. Gerliakienė.

Šiandien gydytojams numatyti įkainiai už paslaugas pacientams gerokai skiriasi nuo realių paslaugų kainų. Pavyzdžiui, už kompiuterinės tomografijos tyrimą šiandien Lietuvoje gydymo įstaigai Valstybinė ligonių kasa (VLK) numačiusi skirti 70 eurų, kai reali paslaugos kaina siekia 120 eurų. Už magnetinio rezonanso tyrimą mokama apie 100 eurų, nors realiai jis kainuoja apie 250 eurų. Mažiau mokama ir tuo atveju, jeigu dalis paslaugų teikiamos vienu metu. Pavyzdžiui, kai per vieną apsilankymą pas gydytoją atliekami trijų skirtingų kūno dalių tyrimai, apmokama kaip už vieną tyrimą.

Ketina steigti Medikų rūmus

Kita, Lietuvos medikų sąjūdžio pirmininkės tikinimu, problema – menkas pačių gydytojų organizacijų noras prisidėti prie kvalifikacijos kėlimo. Jos, palyginti su farmacijos kompanijomis, yra pasyvios. Gana puikus pavyzdys, A. Gerliakienės teigimu, – odontologijos sritis, kur kiekviena specializacija turi savo draugiją, jos kasmet organizuoja konferencijas. Šios draugijos ne tik įžvelgia finansinę kursų naudą, bet ir varžosi tarpusavyje dėl kursų kokybės, garsesnių lektorių.

Tam, kad medikų kvalifikacijos klausimas būtų pajudintas iš esmės, A. Gerliakienės tikinimu, būtina kurti Lietuvos medikų rūmus, analogiškus Odontologų rūmams. Ir greičiausiai per ateinančius ketverius metus į Lietuvos medikų rūmus bus perorganizuojamas Lietuvos medikų sąjūdis.

„Nėra kito pasirinkimo. O kas perims šituos dalykus? Vyriausybė yra pasiruošusi ir ministerija yra pasiruošusi diskutuoti šiuo klausimu. Tada įstaigų licencijavimas liktų Akreditavimo tarnybai, o fizinių asmenų licencijavimą perimtų Medikų rūmai. Tai visiškai normalu ir labai daug nukristų rūpesčių tai pačiai ministerijai, išsispręstų klausimas medikams.

Mes turime labai gerą, puikiai funkcionuojantį pavyzdį – Odontologų rūmus. Jie nesugriuvo perėmę valstybės deleguotas funkcijas, liko labai daug narių, jie moka nario mokestį. Aš manau, kad medikai turėtų eiti mokytis ir daryti tą patį“, – sakė A. Gerliakienė.