Lietuvoje

2020.11.25 19:40

Vienuolės Viktorijos pagalbos šauksmas: mūsų globos namuose įsisukus koronavirusui, nebežinome, kas bus rytoj

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.11.25 19:40

Grėsmingasis virusas neaplenkė ir Švč. Marijos globos namų Marijampolėje. Pirminiais duomenimis, čia serga septyni senyvi gyventojai ir panašiai tiek pat darbuotojų, nemažai darbuotojų turėjo izoliuotis. „Mes nežinome, kas bus rytoj, bijai, kad suskambės telefonas ir dar vienas darbuotojas pasakys: ir aš sergu“, – neslėpė sesuo Viktorija.  

Šie globos namai laukia daugiau savanorių rankų, mat esamų jau nebepakanka. Vienuolė Viktorija, nustūmusi į šoną administracijos reikalus, kone užsidarė skalbykloje, nes ten nebeliko darbuotojo, o skalbiniai plūsta be sustojimo. Yra žmonių, kurie dirba ištisomis paromis, numigdami po keletą valandų.

„Ką suvokiau ir iš mūsų patirties ir ką mačiau, kai vargo mūsų kaimynai – kiti globos namai Marijampolėje? Manau, svarbu, kad visuomenė įsisąmonintų, jog kai atsiranda statistikos skaičiukai, kad tuose ar kituose globos namuose yra tiek ir tiek susirgimų, tai yra tikros bėdos signalas, tai reiškia, kad yra tam tikras skaičius senų žmonių, kažkieno mamų, tėvų, senelių, kuriuos prižiūrėti besistengiantys žmonės dirba nežmoniškais krūviais“, – LRT.lt kalbėjo sesuo Viktorija.

Praėjusį savaitgalį Švč. Marijos globos namuose buvo nustatyti pirmieji COVID-19 atvejai.

Globos namams šiuo metu reikėtų ir slaugytojo, ir slaugytojo ar socialinio darbuotojo padėjėjų, kurie grindis galėtų plauti, pamaitinti senukus, pakeisti patalus ar sauskelnes, o jei lieka akimirka, tiesiog pabūti šalia.

„Atrodo, darome viską – laikomės visų Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodymų, viską darome, atrodytų, tinkamai, bet ima ir atsiranda atvejis. Viskas prasidėjo nuo vieno darbuotojo, kuriam infekcija buvo nustatyta planinio patikrinimo metu. Žmogus nejautė jokių simptomų ir nenutuokia, kur galėjo susitikti su koronavirusu. Jam tyrimą paėmė antradienį, atsakymą gavo po paros ar vėliau, tad tą tarpsnį jis dirbo. Žinoma, su apsaugos priemonėmis, bet juk nėra tokių priemonių, kurios apsaugotų šimtu procentų.

O tada ir pasipylė. Tai turbūt neišvengiama globos namuose“, – pasakojo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos, kuri rūpinasi globos namais, vadovė Viktorija Plečkaitytė.

Viena darbuotoja pasakė nevažiuosianti namo, paprašė leisti likti, ji sakė dirbsianti, kiek galinti, o kai pavargsianti, nueis pailsėti į tą namelį. Ji dirba turbūt jau šešias paras.

Vienuolė

Darbuotojai globos namuose yra tikrinami dėl COVID-19 kas dvi savaites.

Viktorijos žiniomis, dabar koronavirusas nustatytas septyniems globos namų gyventojams ir daugmaž tiek pat darbuotojų. Šiuose globos namuose iš viso gyvena 35 žmonės, darbuotojų – apie trisdešimt.

„Kai daliai darbuotojų nustatomas koronavirusas, dalis darbuotojų išeina į saviizoliaciją. Tad mūsų gretos praretėjo. Dėl kai kurių turėjome pakovoti, mat jei būtume išleidę visus, būtume neturėję, kas dirbtų. Būtume likę beveik nuliniai.

Aiškinomės su sveikatos centru, kokias apsaugos priemones naudojame, kokie tų žmonių kontaktai buvo, taip atrinkome dalį tų, kuriems nekilo aukštos grėsmės. Jie dirba toliau. Bet tokių yra nedaug“, – pasakojo vienuolė.

Anot sesers Viktorijos, iš etatinių darbuotojų šiuo metu likę apie trečdalį. Etatiniams darbuotojams gelbsti savanoriai.

„Be savanoriškos pagalbos nieko nepadarytume. Dirba dar dvi mano vienuolijos seserys. Dabar visos trys išėjome į šią pavojingą zoną, tad kas nors kitas vienuolijoje turi prižiūrėti seseris, kurioms reikia pagalbos. Tai pasikvietėme seserį iš kito miesto, paskui dar dvi seseris iš kito miesto. Iš esmės tai viskas, ką mes galime padaryti. Na, dar turime vieną seserį rezerve, kad ji stotų į mūsų vietą, jei mes išgriūtume“, – padėtį apibūdino vienuolijos vadovė.

Pati Viktorija šiuo metu į šoną pastūmė vadovavimo pareigas vienuolijoje, talkinimą parapijoje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejaus administracijos reikalus – jei labai prireikia, klausimus sprendžia telefonu. Dabar ji dirba skalbykloje, mat ten nebėra kam dirbti.

„Neinu pas užsikrėtusius gyventojus, bet pas mane atkeliauja jų skalbiniai. Visi žmonės pas mus dirba dėvėdami ketvirto laipsnio apsaugos priemones. Tai reiškia tuos baltus skafandrus, respiratorius, akinius, kurie lyg didžiulės varlės akys“, – bene vienintelį sykį per pokalbį nusišypsojo vienuolė.

Ji pati, saugodama vienuolijos seseris, šiuo metu su jomis nebendrauja, kone visą laiką praleidžia skalbykloje, čia pat ir valgo, jei kur tenka išlįsti, eina su apsauginiu kostiumu.

Vienuolė Viktorija pasakojo, kad globos namų teritorijoje yra mažas namelis, kuriame darbuotojai gali pernakvoti ar pailsėti.

„Viena darbuotoja, kuri yra pasiaukojanti moteris, beje, tokių buvo daugiau, bet susirgo ir turėjo pasitraukti, tai ta moteris pasakė nevažiuosianti namo, paprašė leisti likti, ji sakė dirbsianti, kiek galinti, o kai pavargsianti, nueis pailsėti į tą namelį. Ji dirba turbūt jau šešias paras. Žinoma, paisome krūvio, dabar jau išdirbusi parą ji eina pailsėti dieną. Bet iš pradžių ji dirbo ištisomis paromis atsitraukdama gal keturioms valandoms.

Dabar jau galime įeiti į normalesnį ritmą, bet nežinome, kas bus po trijų keturių dienų“, – nuogąstavo vienuolė.

Ji pati, saugodama vienuolijos seseris, šiuo metu su jomis nebendrauja, kone visą laiką praleidžia skalbykloje, čia pat ir valgo, jei kur tenka išlįsti, eina su apsauginiu kostiumu.

„Vienuolė irgi yra žmogus. Žinoma, kad nenorėčiau užsikrėsti. Ar bijau? Bijau ne tiek pati sirgti, kiek dar didesnio chaoso aplinkoje, nes jei aš iškrisiu, liks dar vienas darbas nedaromas. Man baisiausia chaosas ir nevaldoma padėtis. Meldžiame Dievą palaiminimo ir apsaugos, išrišimo. Ir atsiranda žmonių, kurie ateina ir padeda.

Karštligiškai naršau po telefonų knygą, kam dar galėčiau paskambinti ir paprašyti, kad ateitų padėti“, – pasakojo sesuo.

Ji sakė, kad globos namams reikėtų slaugytojo, kuris būtų budintis ir galėtų ateiti padėti kritinėje situacijoje.

„Šiuo metu likome su dviem slaugytojomis, kurios keičiasi. Reikia socialinių darbuotojų ir slaugytojo padėjėjų. Sunku pasakyti, kiek reikia žmonių. Įsivaizduokite, vienas sako, kad galiu pusdienį padirbėti, kitas – tris dienas per savaitę. Ir tos dienos pas mus skirtingos. Kiekvieną dieną galvojame, kaip tą komandą susimontuoti. Mėginu susidaryti budintį sąrašą, kad žinočiau, kam paskambinti, kai padėtis bus labai bloga.

Reikia ir tų, kurie gali grindis plauti, senelius pamaitinti, apiprausti, sauskelnes pakeisti. Tai labiau padėjėjų darbas. Nebesvarbu išsilavinimas, aš pati esu teologijos magistrė, ne socialinio darbuotojo padėjėja, svarbu, kad žmogus nebijotų, turėtų minimalią patirtį ar tiesiog atvirą širdį eiti prie seno žmogaus, patarnauti jam. Žinoma, su visomis apsaugos priemonėmis. Tad grėsmė nėra milžiniška“, – atsiliepti savanorius ragino V. Plečkaitytė.

Ji neslėpė, kad esant įtemptai padėčiai globos namuose mažiau dėmesio skiriama emociniams dalykams, tiesiog bendravimui, kuris senukams labai svarbus.

„Atvirai kalbant, šitoje kritinėje situacijoje pirmiausia žiūrime, kad būtų patenkinti fiziniai žmogaus poreikiai. Esmė yra tai užtikrinti. Nestovi prie jų ir neglostai, padarai tik tai, kas būtiniausia. Be to, kai žmogus ateina pamaitinti senelio, jis jau būna ne vienas. Tad dažnu atveju nebereikia atskiro žmogaus, kuris suteiktų emocinį palaikymą. Svarbiausia, kad žmogus prie žmogaus ateitų kaip žmogus, o ne kaip mašina.

Be to, yra dar vienas dalykas. Mes laikomės taisyklės dirbti su ketvirto lygio apsauga, tarp apsaugos taisyklių yra ir taisyklė kuo mažiau laiko praleisti prie COVID-19 užsikrėtusių pacientų.

Tad tiems mūsų senukams, kurie turi atmintį, ateinančios moterys paduoda visos dienos vaistus, kad jie patys išgertų, kad nereikėtų dažnai užeiti. Ir telefonu su tokiais mūsų globos namų gyventojais slaugytojos pabendrauja. Tiesa, tokių turime mažai – vos du tris, kurie dar viską suvokia“, – pasakojo Viktorija.

Ji sakė, kad nė vienas globos namų gyventojas neserga itin sunkiai, tad ligoninės nė vienam neprireikė.

„Bet turbūt dar per anksti, dar savaitės nėra nuo nustatymo, simptomai nepasireiškė. O kiek dar yra sergančiųjų, kurių mes kol kas nežinome?“ – svarstė sesuo Viktorija.

V. Plečkaitytė pasakojo, kad tenka pasitelkti kantrybę ir kitais atvejais, tarkim, globos namai tris dienas laukė, kol buvo atvežtas konteineris pavojingoms atliekoms – panaudotiems apsauginiams kombinezonams sumesti.

„Tikiu, kad visi globos namai, kurie su visu tuo susiduria, išgyvena panašius dalykus. Ir dar bus daugiau globos namų, kurie su tuo susidurs. Tad svarbu, kad visuomenė suprastų, jog pagalba reikalinga. Turbūt nereikia laukti, kol Viktorija, Birutė ar Petrutė paskambins prašydama padėti.

Jei žinau, kad galiu padėti, kad netoli manęs yra tokie namai, kuriuose bėda, reikia skambinti, klausti, kuo galiu padėti. Ypač jei tie žmonės jau persirgę. Be savanoriškos pagalbos mes neišsiversime“, – pagalbos prašė sesuo Viktorija.