Ypatingus žygius įveikę lietuviai – ultra ilgų nuotolių bėgikas Aleksandras Sorokinas, pirmoji Lamanšo sąsiaurį perplaukusi lietuvė Juneta Krylovaitė ir Baltijos jūrą perplaukęs animatorius Meinardas Valkevičius – Vilniaus knygų mugėje kalbėjo apie savo patirtis unikaliuose iššūkiuose, rašoma „Eugrimas“ leidyklos pranešime žiniasklaidai.
„Visada, įpusėjus ultramaratonui, kai pradeda temti, sakau sau – čia paskutinis kartas, daugiau niekada gyvenime nebėgsiu. Bet išmoksti kentėti, pripranti ir, žinai, kad po finišo galėsi pasimėgauti cepelinais“, – kalbėdamas šypsojosi A. Sorokinas.
Tuo tarpu J. Krylovaitė pasakojo prieš startą internete tikrinusi kokie pavojingi gyviai plaukioja vandenyje ir kokių medūzų įkandimai gali sukelti alergijas, o M. Valkevičius su šypsena atviravo, kad įveikęs tam tikrus etapus gaudavo „skaniukų“ – gardžių batonėlių, kurie suteikdavo papildomos motyvacijos plaukti tolyn.
Ribos egzistuoja tik galvoje
„Dauguma pasiduoda, kai įdeda tik apie 40 proc. maksimalių pastangų. Net ir tada, kai jaučiamės pasiekę savo absoliučią ribą, vis dar turime 60 proc. jėgų“, – knygoje „Manęs nepalauši“, kurios pristatyme dalyvavo visi trys Lietuvos sportininkai, rašo Davidas Gogginsas.
Tam pritaria ir A. Sorokinas.
„Tai priminimas, kad mes patys sprendžiame, kada pasiduoti, o kada žengti dar vieną žingsnį. Kai kūnas siunčia signalą „viskas, daugiau nebegaliu“, dažniausiai tai tik apsauginė reakcija. Iki tikrojo „nebegaliu“ būna dar labai toli“, – kalbėjo vienas ryškiausių visų laikų ultramaratonininkų, pasiekęs 100 km, 100 mylių, 6 val. ir 24 val. bėgimo rekordus.
Vis tik jis pripažįsta, kad savo kūno galimybių ribas galima kiek praplėsti, tačiau ribos egzistuoja.
„Kartą po varžybų man pasidarė labai bloga, nuvežė į ligoninę. Gydytojas sako: „Žinai, tavo kraujo rodikliai kaip mirusio žmogaus, tau reikia savaitės atsigauti.“ Atsakiau jam: „Man skrydis po poros valandų.“ Parskridau namo ir tuomet ilsėjausi“, – pasakoja A. Sorokinas.
Po nuplauktos atkarpos M. Valkevičių apdovanodavo „skaniukais“
Pasak animatoriaus M. Valkevičiaus, tokiuose gyvenimo iššūkiuose, kaip tris savaites trukusiame 366 km plaukime per Baltijos jūrą, didžiausias priešas esi pats sau.
„Man sunkiausias buvo ne pats plaukimas, o buvimas su savimi. Visą dieną esi tyloje, šalia plaukia baidarininkas, kuris rodo kelią, bet su kuriuo negali bendrauti. Pirmas dvi dienas gali kelis kartus susidėlioti plaukimo planą, nuplaukiamas atkarpas, apgalvoti gyvenimą, praeitį, ateitį, o ką veikti kitas 18 dienų? Tada pradedi galvoti, kam aš tai darau, pradeda skaudėti vieną ar kitą vietą, gal čia jau sausgyslė trūkusi, prasideda nerimo atakos, nes neturi daugiau ką veikti ir prisigalvoji įvairiausių dalykų“, – sako M. Valkevičius.
Jis atskleidė, kad plaukimo per Baltijos jūrą metu sunkiausia dalis buvo vidurys – kai dar buvo toli iki kelionės pusiaukelės, o nuovargį jautė tiek jis, tiek komanda.
„Pirmas 100 km. buvo linksmas ir įdomus, o antra dalis atrodė beprotiškai ilga – ne pradžia, bet ir ne pabaiga. Reikėjo save įtikinėti, komanda duodavo „skaniukų“ po kiekvienos nuplauktos 5–6 km. atkarpos“, – pasakoja Baltijos jūrą perplaukęs vyras.
Medūzų įgėlimai ir nerimo atakos J. Krylovaitės nesustabdė
Praėjusiais metais per kiek daugiau nei 13 valandų J. Krylovaitė perplaukė Lamanšo sąsiaurį. Oficialus distancijos atstumas 33–34 kilometrai, bet dėl didelių srovių, intensyvaus laivų eismo plaukikams tenka įveikti ir 35–45 km ar net daugiau.
Pasak J. Krylovaitės, pirmos 6 plaukimo valandos buvo „tobulos“, tačiau kai prasidėjo 7 plaukimo valanda, jėgų pradėjo mažėti.
„Naktį, kai visiškai sutemo, nieko nesimatė, aplinkui pradėjo plaukioti begalė medūzų, kurios gėlė mano kūną. Suprantu, kad iki kranto likę 10 km, skausmo daug, bet nuteikiau save, kad dabar jau nebegaliu visko mesti ir plaukiau pirmyn. Smegenys sakė, kam kankiniesi, bet noras pasiekti finišą buvo kur kas didesnis. Žinojau, kad tai svajonė ir darau kažką prasmingo. Be to, prasidėjus nerimui, padėjo ir trenerio padrąsinimai judėti pirmyn“, – pasakoja J. Krylovaitė, savo plaukimą skyrusi jaunimo emocinei sveikatai, o surinktą paramą – Jaunimo linijai.
