Olimpietę ir lengvosios atletikos trenerę Teresę Nekrošaitę praėjusią vasarą netikėtai užklupo liga, todėl nuo darbo teko šiek tiek atsitraukti. Nepaisant to, T. Nekrošaitės auklėtinės iškovojo medalius, o už tai įvertinta buvo ir trenerė. Gruodį T. Nekrošaitė buvo pripažinta paralimpinio sporto „Metų trenere“, o šį penktadienį atsiėmė apdovanojimą „Už viso gyvenimo nuopelnus“.
Šįryt vyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kilnaus sportinio elgesio „Fair Play“ apdovanojimai, kuriuose už savo indėlį į sportą buvo įvertinta ir T. Nekrošaitė.
64-erių T. Nekrošaitė buvo ieties metimo atstovė, o dabar augina jaunuosius ieties bei disko metikus. Buvusi sportininkė dalyvavo 1992 metų Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse, kuriose pavyko iškovoti 18-ą vietą.
Praėjusią vasarą su T. Nekrošaite dirbanti ieties metikė Orinta Navikaitė iškovojo Europos jaunimo čempionato bronzą, o rudenį disko metikė Oksana Dobrovolskaja pasaulio žmonių su negalia čempionate taip pat pasidabino bronzos medaliu. Visgi džiaugsmingos emocijos maišėsi su rūpesčiu, kadangi šalia lengvaatlečių nebuvo T. Nekrošaitės.
„Šokas toks buvo, netikėta. Visą gyvenimą su savo auklėtiniais esu judesyje, stadionuose. Man tas atjungimas, dėl sveikatos, buvo šokas, kad negalėsiu važiuoti į Lietuvos čempionatą, Europos bei pasaulio čempionatus. Ligoninėje nusiraminau ir žinojau, kad bus medalių, tik nežinojau, kokios spalvos. Žmonės jau 3–4 metus pasitreniravo, tai buvo įdėta į juos viskas. Jie yra išmokyti kovoti ir nepasiduoti.
Spėjau dar iš reanimacijos pažiūrėti metimus, pavyko ir bendrauti su kolege, kuri buvo išvykusi prižiūrėti mano auklėtinę [O. Navikaitę – LRT]. Po kiekvieno metimo galėjau duoti pastabų ar patarimų. Matėsi sportininko akyse, kad jis yra pasiruošęs kovoti ir pasiimti medalį“, – apie staiga pasikeitusį gyvenimą pasakojo T. Nekrošaitė.
Pasak tituluotos trenerės, jai svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir olimpinės vertybės, kurias ji nuolat diegia savo auklėtiniams.
„Mano tikslas yra sportininką išugdyti ne tik medaliams ar aukštiems rezultatams. Kolektyvas mano labai geras, gyvename kartu su sveikųjų ir negalią turinčių žmonių grupėmis. Jie kartu sąveikauja ir padeda vienas kitam. Vyksta ir edukacija, nes jie supranta, ką reiškia sėdėti vežimėlyje. Visi pribėgs, padės, štangą pakels. Man ta sąveika labai graži ir įdomi.
Po sportinės karjeros mano auklėtiniai dirba treneriais, o dabartiniai sportininkai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose. Greitai išgirsime apie jų aukštus pasiekimus, atsiras ir olimpiečių. Sėkla pasėta gera, ne veltui tas darbas yra dirbamas. Labai noriu, kad būtų ir toliau ugdomas ieties metimas. Palikimą paliko mano trenerė Birutė Kalėdienė, tai norėčiau, kad ir mano auklėtiniai to paties siektų. Su visais reikia vienodai dirbti ir skirti tiek pat dėmesio – nesvarbu ar jis medalininkas, ar Lietuvos čempionas, ar pasiekė kitokį rezultatą“, – savo požiūriu ir kasdienio darbo detalėmis dalinosi olimpietė.
Su žurnalistais bendravusi T. Nekrošaitė atsivėrė apie savo ligą, užsiminė apie auklėtinių potencialą bei atidavė duoklę olimpiniam čempionui Romui Ubartui, kuris prisidėjo prie vieno iš medalių.
– Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti jauniems žmonėms? Galbūt turite tokių sportininkų, kurie daug pasiekė, nors niekas jais netikėjo?
– Aš esu pasiekusi tokį lygį, kad kalbinu sportininkus, kurie jau yra kažką pasiekę. Kalbinu atvažiuoti į Kauną, kur yra sudarytos sąlygos, kad aš galėčiau toliau juos ugdyti. Iš anksto matau, ką galiu padaryti.
Mano tikslas – būti mama. Būti antra mama, kad mokslai, mityba ir laisvas laikas būtų surišti prie sporto ir aukštų rezultatų siekimo. Tikiuosi dar kokias dvi olimpines kartas paruošti, jeigu sveikata leis.
– Kas ten per liga buvo jus užklupusi?
– Vėžys, onkologinė liga, ketvirta stadija. Baisu buvo, nieko visiškai nejaučiau, darydavausi prevencijas. Staiga maži netikėtumai išlindo, o po tyrimų greitai laukė ir operacija. Tada visi ir sužinojo, nes nebuvo dar tokio atvejo, kad nedalyvaučiau Lietuvos čempionate. Buvo ne tik man šokas, bet ir kitiems, nes buvau sveika, lakstanti visur, bet pakirto. Po truputį atsigaunu, viskas gerėja. Kiekvienas rytas sunkus, bet į darbą nueini kaip į šventę ir jautiesi sveika.
– Prieš kelis mėnesius buvote pripažinta paralimpinio sporto metų trenere. Kiek jums šie apdovanojimai reiškia ir įpučia pozityvo dabartinėje situacijoje?
– Manau, kad tie apdovanojimai susieti. Tai susiję su auklėtinių gabumu ir jų pasiekimais. Kaip sakoma, vėžės teisingos jau įstatytos ir jau dabar jiems patiems reikia parodyti tas galias. Mano nebuvimas varžybose juos padrąsino, nes nieko šalia nebuvo ir jie turėjo patys galvoti.
– Jūsų auklėtinė O. Navikaitė vasarą Europos jaunimo čempionate iškovotą bronzą skyrė jums. Koks ryšys jus sieja?
– Šią sportininkę persekiojau nuo mažų dienų, kai laimėjo kamuoliuko metimą, buvo lyderė tarp jaunučių, o kitos atsilikdavo stipriai. Mačiau, kad reikia ją kalbinti, nes iš tos pačios trenerės buvo atėjusi ir Liveta Jasiūnaitė. Geri pagrindai buvo pastatyti. Ji atvyko į Kauną, praėjo trys metai ir medalis [iškovotas – LRT]. Tai toks žmogus, kuris pats dirba ir atlieka namų darbus. Ji labai patenkinta, kad gali siekti rezultatų ir jaučiasi puikiai. Planuojame ir olimpines žaidynes, tai dabar pažiūrėsime, kaip čia bus.
Reikia tą technikos judesį pastoviai kartoti, kad per varžybas pavyktų, tai ji tą ir daro. Visiems tą patį diegi ir tą patį kalbi. Reikia pastoviai savo kūną prižiūrėti ir stiprinti, nes jeigu apleisi, labai greitai viskas kris. Rezultatus pasiekia tie, kurie dirba.
– Kitai jūsų auklėtinei O. Dobrovolskajai varžyboms padėjo ruoštis legendinis disko metikas R. Ubartas. Papasakokite apie jūsų santykį.
– Mes kartu sportavome ir visur važinėdavome. Žinome, kad jis profesionalus sportininkas buvo, dirbo ir treneriu. Jis viską puikiai supranta. Reikia priprasti prie darbo su negalią turinčiais sportininkais. Tu dirbi taip pat, diegi tą pačią filosofiją, bet jie nemato, todėl reikia liesti, prilaikyti, sukti ir taip viską parodyti. Tai yra truputį sudėtingiau, bet įdomiau. Visai kitoks mąstymas vyksta.
