„Senukai dabar keliasi anksti“, – prieš kelerius metus LRT yra sakęs olimpinis čempionas Algimantas Šalna, kuris šią frazę galėjo tinkamai panaudoti ir per šias žiemos olimpines žaidynes.
2023 metais A. Šalna šią frazę ištarė, nes 66-erių olimpinis čempionas tada pasitraukė iš trenerių pareigų ir pripažino, kad turės daugiau laisvo laiko. Dabar už Atlanto gyvenančią biatlono legendą skyrė šešių valandų skirtumas su žiemos žaidynėmis Italijoje, tad norint pamatyti kai kuriuos startus tekdavo keltis anksti.
„Nešdavausi kompiuterį į miegamąjį ir dar žmonai miegant be garso prisijungdavau ir žiūrėdavau varžybas anksti ryte“, – juokaudamas LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ pasakojo A. Šalna.
Olimpinio čempiono ekranuose dominavo biatlonas. A. Šalna rasdavo laiko ir slidinėjimui, o štai žiūrėdamas ledo ritulį jautėsi ypatingai.
„Mano sūnus žaidė ledų ritulį, dabar mano anūkas, kuriam dar tik septyneri metai, jau žaidžia ledo ritulį, jau dalyvauja turnyruose, tai esu labai didelis jo gerbėjas. Mes ledo ritulį žiūrime visada. Važiuoju net pas juos į namus, kad su juo galėčiau pažiūrėti rungtynes“, – prisiminė A. Šalna.
Olimpinis čempionas laidoje „Čempionų pietūs“ papasakojo plačiau, kaip vertina JAV ir lietuvių biatlonininkų rezultatus. Taip pat atskleidė, kuris LRT interviu jam paglostė širdį.
– Pirmą kartą olimpines žaidynes stebėjote jau nebedirbdamas biatlono treneriu. Ar žiūrėti buvo kiek lengviau? Labiau atsipalaiduojant pavyko stebėti visą tą žiemos spektaklį?
– Teisingai, jau nuo 2023 metų nedirbu treneriu. Tai ši olimpiada buvo pirma, kai nereikėjo skubėti į treniruotes, į šaudyklą ir galėjau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro stebėti visas varžybas. Žinoma, dar prieš olimpiadą pasidariau sąrašą, kada vyks biatlono varžybos. Turėjau lapelį ir nepraleidau nė vienų biatlono varžybų. Žinoma, ir visų kitų. Žiūrėjau olimpiadą ištisai.
– Kaip tik norėjau klausti, nes su Jumis kalbamės tiesioginiu ryšiu per Atlanto vandenyną. Žaidynės vyksta Europoje, egzistuoja laiko skirtumas. Ar labai reikėjo Jums keltis anksti ir derintis prie to europietiško laiko, norint pamatyti visus startus?
– Pasisekė, kad biatlono startai visi buvo apie aštuntą valandą ryte mūsų laiku, tai nereikėjo anksti keltis, bet buvo varžybų, slidinėjimo varžybų, kurias irgi žiūrėjau, nes lietuviai startavo ir amerikiečiai turėjo progas laimėti medalius, beje, ir laimėjo. Tos varžybos buvo anksčiau, nors nelabai anksti, apie pusę šešių ryto. Nešdavausi kompiuterį į miegamąjį ir dar žmonai miegant be garso prisijungdavau ir žiūrėdavau varžybas anksti ryte. Paskui, kada jau visi prabusdavo, leisdavausi į apačią ir žiūrėdavau per televizorių.
– Užsiminėt, kad nepraleidote biatlono varžybų, o ką dar be jų stebėjote?
– Visos žiemos sporto šakos man patinka ir jos visos yra įdomios, emocingos, bet biatlonas pirmoje vietoje, be abejo, slidinėjimas antroje vietoje, trečioje vietoje ledo ritulys, nes mano sūnus žaidė ledo ritulį, dabar mano anūkas, kuriam dar tik septyneri metai, jau žaidžia ledo ritulį, jau dalyvauja turnyruose, tai esu labai didelis jo gerbėjas. Mes ledo ritulį žiūrime visada. Važiuoju net pas juos į namus, kad su juo galėčiau pažiūrėti rungtynes. Vienas iš rungtynių stebėjome kartu, tai turbūt ledo ritulys būtų trečia sporto šaka, kuri labiausiai domino, bet ir apskritai atidarymas buvo labai įspūdingas.
Aš nepasakysiu nieko naujo, Italija yra nuostabi šalis, kuri ir geografiškai, ir kultūros, ir architektūros, ir žmonių, ir tradicijoų turtinga, ir atidarymas buvo labai įspūdingas. Uždarymas man taip pat labai patiko, irgi buvo įspūdingas. Nuo atidarymo iki visų varžybų buvo dvi įspūdingos savaitės.
– Ar po vyrų ledo ritulio finalo JAV didelė šventė buvo iškovojus aukso medalį gana dramatiškai?
– Taip, taip, visgi tik po 46 metų auksas iškovotas, labai didelė pergalė. Žinoma, ledo ritulys Amerikoje gerai žinomas, stebimas, bet ta pergalė buvo įspūdinga. Šventė visa šalis, turbūt patys matėte per televiziją, kas vyko, kai paskutinis įvartis buvo įmuštas. Gaila buvo kanadiečių, be abejo, bet gaila visų, kas pralaimi. Tokia yra gyvenimo linkmė.
Žinoma, visi labai sirgome už amerikiečius ir pergalė buvo tikrai įspūdinga.
– Kol dar nenusikėlėme į biatlono trasas, norėjau paklausti ir apie pačias olimpines žaidynes. Tai bene pirmosios olimpinės žaidynės, kur buvo panaudota jau esama sporto infrastruktūra, bet tos žaidynių vietai gana markiai išsibarstė. Jūsų akimis šis sprendimas atrodo pasiteisinęs?
– Sutinku, kad panaudoti esamą infrastruktūrą naudinga. Apskritai aš tiesiog ekonomiškas asmuo. Visą laiką stengiuosi panaudoti viską su reikalu ir kad nebūtų per daug atliekų. Tai, kad jie panaudojo esamas trasas, šaudyklas, trasas, objektus, manau, yra labai protinga. Kiekviena olimpiada vis brangesnė, šalys, būna, tiesiog negali įveikti tokio renginio. Manau, jeigu labai nesididžiuotų ir galėtų panaudoti esamus objektus, tai daugiau šalių galėtų surengti olimpines žaidynes. Aš manau, kad to gėdytis nereikia.
Ką padarė italai, panaudodami netgi Antholco biatlono trasas kaip olimpinę vietą, manau, yra naudinga ir gražu, nieko blogo. Man asmeniškai tai labai patiko. Yra daugiau sportininkų kaip aš, kurie varžėsi tose trasose, o dabar matyti olimpines žaidynes vykstant toje vietoje, kur pačiam teko varžytis, yra labai įspūdinga.
– Užsiminėte, kad biatlonas vyko ten, kur įprastai vyksta nepajudinami pasaulio taurės biatlono etapai. Ten būna puiki atmosfera, daug žiūrovų, teko varžytis ir Jums. Beje, turbūt Jums taip pat kelia malonius prisiminimus iš 1983 metų būtent ta Italijos vieta?
– Taip, teisingai. Galbūt ir buvo toks pat įspūdingiausias dalykas stebint biatloną, kad olimpinės žaidynės vyko ten, kur man pačiam teko ir treniruotis, ir rungtyniauti. Netgi mano pirmi svaresni pasiekimai įvyko Antholce. Sulaukiau ten ir pasaulio taurės etapo pergalės, ir estafetės aukso medalio pasaulio čempionate.
Žinoma, ta vieta man primena ir nusivylimus, kada sprinto rungtyje pasaulio čempionate 1983 metais atėjau šaudyt stovėdamas su 45 sekundžių pranašumu ir nepataikiau pirmo šūvio, vėliau pataikiau tris ir labai norėjau pataikyti paskutinį. Man pradėjo drebėti rankos ir kojos, tada pradėjau jaudintis. Tam vienam šūviui sugaišau 43 sekundes, kada jau tribūnos pradėjo šaukti: „Šalna, šauk.“ Labai norėjau pataikyti tą paskutinį šūvį, praradau visą laiką ir išvažiavau vis tiek su dviem baudos ratais bei pralaimėjau nugalėtojui apie 40 sekundžių. Man vienas šūvis kainavo aukso medalį, kurį aš galėjau paleisti greitai, nepataikyti ir su dviem baudos ratais būčiau laimėjęs auksą. Toks nelabai protingas sprendimas.
Emocijos neleido man laimėti ne tik aukso medalio, išvis jokio medalio, aš buvau septintas toje rungtyje. Žinoma, jau kita rungtis vėliau buvo, estafetė, kai laimėjome aukso medalius. Tai buvo ir nusivylimas, ir vėliau džiaugsmas. Antholcas yra įspūdinga vieta mano sporto karjeroje.
– Olimpines žaidynes Antholce stebėjo iki 30 tūkstančių sirgalių. Ar pavyko tą atmosferą kiek pajausti stebint ir per TV ekranus?
– Žinoma, apskritai bet kur stebėti, kai yra labai didelis skaičius žiūrovų, būna nuostabu. Europa taip myli tą biatloną. Į Italiją atvažiuoja turbūt visa Europa ir Skandinavija. Kai JAV vyksta pasaulio taurė ar olimpinės žaidynės, žinoma, kažkokia dalis tribūnų užsipildo. Tu žiūri, bet niekada tiek, kiek matėme šiose olimpinėse žaidynėse Italijoje, apskritai nebūna.
Įspūdis labai didelis, kad biatlonas labai stebimas ir labai populiarus Europoje.
– Pakalbėkime apie rezultatus. Pirmiausia turbūt apie tai, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje olimpinėse žaidynėse startavo aštuoni biatlonininkai. Turėjome tiek vyrų, tiek moterų estafetes. Net neabejoju, kad stebite lietuvių, taip pat ir JAV biatlonininkų pasirodymus. Man labai įdomu buvo paklausti, kaip stebite biatlono varžybas? Ar stebite tik tai, ką matote televizoriaus ekrane, ar įsijungiate visas statistikas, kad matytumėte ir visas kitas užimamas vietas?
– Žiūriu viską, ką galiu. Aš prisijungiu kompiuterį prie televizoriaus. Žūriu per specialų tinklalapį. Tu komentuoji, tavo kolega Matas, abu gerai komentuojate, labai šaunu jūsų klausyti. Dar jūs paimate ką nors iš sportininkų, kaip šį kartą paėmėte ir Tomą Kaukėną, ir Gabrielę Leščinskaitę, ir Alioną Sosunovą.
Žinoma, aš sergu už dvi šalis – už lietuvius ir už amerikiečius. Esu lietuvis ir visą laiką palaikau, noriu, kad Lietuvoje biatlonas augtų ir didėtų, būtų laimėjimų.
Kadangi treniravau nemažai biatlonininkų JAV, kurie iš jų dar startuoja olimpiadoje, tai, žinoma, sergu ir už juos. Sekdamas varžybas aš, be abejo, stebiu, ką matau televizoriaus ekrane ir pasidedu telefoną šalia, kad galėčiau stebėti, kaip kas šaudo ir kaip kas trasoje juda. Norisi, kad ir amerikiečiai laimėtų, ir lietuviai laimėtų. Taip atsitiko, kad šioje olimpiadoje nei amerikiečiai nelaimėjo, nei lietuviai nelaimėjo, bet emocijų buvo daug.
– Aš lietuvių biatlonininkų olimpines žaidynes pavadinau amerikietiškais kalneliais, nes buvo visko – nuo rekordų iki nusivylimų. Apskritai, kaip jūs vertintumėte Lietuvos biatlonininkų pasirodymą šiose olimpinėse žaidynėse?
– Yra didelė sėkmė turėti aštuonis sportininkus olimpiadoje. Tai yra didžiulė sėkmė, čia ilgo darbo pasekmė, federacija dirbo labai daug metų, kad galėtų pritraukti daugiau biatlonininkų į šį sportą, į biatloną ir, žinoma, kad turėtų didesnį skaičių jų olimpiadoje, turėtų estafetes. Žinoma, daug kas gali pasakyti, kad nusivylimas yra, kai, pavyzdžiui, estafetėje užimama ar paskutinė, ar priešpaskutinė vieta, bet aš vis tiek nemanau, kad tai yra nesėkmė. Visą laiką galima rasti, kur yra sėkmė.
Sėkmė yra tai, kad Lietuva turėjo aštuonis biatlonininkus. Tuo reikia džiaugtis. Neturint tų sportininkų, galbūt ir visiškai nebūtų niekada tų medalių. Jei turėsime vieną kitą sportininką ir tas vienas kitas sportininkas kada nors nustos sportuoti, tai mes niekada ir nepasieksime ar dešimtuko, ar netgi progos laimėti medalius. Manau, kad yra didelė Biatlono federacijos sėkmė nuvežti aštuonis sportininkus į olimpines žaidynes.
– Vytautas Strolia užėmė 19-ą vietą 20 km asmeninėse lenktynėse ir tai buvo aukščiausia lietuvių biatlonininkų užimta vieta. Tiesa, pats sportininkas, panašu, turėjo didesnių lūkesčių, o sausio viduryje Rūpoldinge demonstravo elitinį greitį trasoje. Jūs akimis žiūrint, buvo didesni lūkesčiai?
– Aš turėjau didesnių lūkesčių. Visi matėme, kaip ir pats minėjai, kad jis yra jau patekęs į dešimtuką. Jei jau pradedi varžytis dešimtuke, tai yra galimybių ir į trejetuką patekti. Bet olimpinės žaidynės yra labai specifinis renginys, labai specifinės varžybos ir ne visada visi į jas labai gerai pataiko. O ypač kai jos vyksta aukštai kalnuose.
Tam reikia daug meno, galų gale fiziologinio, psichologinio. Aš netgi, man atrodo, girdėjau, kad V. Strolia yra sakęs, jog yra toks iš didesnių, iš sunkesnių žmonių sudėjimo fiziologiškai. Tai čia yra logiška, kad tokiam organizmui reikia daugiau deguonies. Manau, jis bandė viską, ką galėjo, kad prisitaikytų prie aukštikalnių, kad save galėtų įvesti į geriausią formą.
Bet aš manau, kad jam aukštikalnės turėjo neigiamą įtaką. Jis daug geriau startuoja jūros lygio vietovėse, kur vyksta varžybos. Mes tą esame matę. Kaltinti nėra ko. Nemanau, kad kas nors buvo padaryta negerai. Manau, kad pagal jo fizinį sudėjimą jam aukštikalnės nebuvo tokia didžiulė sėkmė. 19-ą vieta yra geras rezultatas, tuo irgi galima džiaugtis. Manau, kad jis dar parodys mums gerų rezultatų.
Bet olimpinės žiedinės yra olimpinės žaidynės, kur ne visiems būna vienodai.
– Aš kaip tik dar jūsų norėjau paklausti, kaip nusipelniusio trenerio, kaip žmogaus, kuris pats dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Kiek yra galvos skausmas pasiruošti ketverių meto ciklo svarbiausiam startui, kai jis iš esmės yra labai neilgas laiko tarpas visame laikotarpyje?
– Geras klausimas, Rokai. Trumpai atsakyti yra labai sudėtinga. Net nežinau, ar galiu parinkti tinkamus žodžius. Aš, kaip treneris, per visą savo karjerą kiekviename sezone turėdavau pagrindinį startą. Žinoma, mes ruošdavomės visam sezonui, kad galėtume ir gruodžio mėnesį startuoti, ir parodyti geresnius rezultatus, bet ne geriausius. Sausio mėnesį yra varžybos ir vėliau vasario mėnesį būdavo svarbiausias startas, ar tai pasaulio čempionatas, ar olimpinės žaidynės.
Manydavau, kad yra sportininkai, kurie gali pereiti visas sezoną gan vienodai ir būti geriausiai pasiruošę pagrindiniam startui – pasaulio čempionatams ar olimpinėms žaidynėms. Bet ne visi sportininkai gali tą padaryti. Tokius sportininkus aš asmeniškai ruošdavau pačioms svarbiausioms varžyboms.
Galima pasiruošti olimpinėms žaidynėms ar pasaulio čempionatui ir būti geriausios formos, išsaugoti save iki tų varžybų, padaryti, kaip mes sakome, piką tam startui, kuris yra svarbiausias. Aš taip darydavau ir pavykdavo sėkmingai taip ruoštis. Negaliu kalbėti, kaip buvo paruošti Lietuvos biatlonininkai, ar jie taikė į olimpines žaidynes, kad būtų geriausia forma, ar priėjo natūraliai per varžybas, gruodį, sausį, vasarį, kokia forma buvo, tokia ir buvo.
Bet aš manau, kad galima iš sportininko pagal jo fizinius ir psichologinius gebėjimus išspausti geriausią sezono rezultatą svarbiausiose varžybose. Aš taip darydavau ir man tai sekėsi. Su manimi gali ginčytis daug kas, sakydamas, kad visą laiką, visą sezoną gali būti aukštos formos. O kitas gali sakyti, kaip aš sakau, kad galima pasiruošti taip, kad atsakingiausioms varžyboms būtų geriausia forma.
– Kadangi jūsų širdis šiaip jau pasidalijusi į dvi dalis, viena priklauso Lietuvai, kita – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tai pakalbėkime apie JAV biatlonininkus ir jų rezultatus. Kas labiausiai įsiminė, kas nustebino, kuo labiausiai žavėjotės, kur daugiausia emocijų buvo? Gal vyrų estafetės penkta vieta?
– Vis dėlto penkti. Žinoma, penktas rezultatas yra labai aukštas. Aš per daug nevaikščiodamas aplinkui pasakysiu, kad amerikiečiams pasisekė. Jie gavo sportininką iš Naujosios Zelandijos, kuris yra labai talentingas, kuris rodė rezultatus jau jaunimo varžybose, laimėjęs jaunimo pasaulio čempionatus. Be jo Amerika nebuvo tokia.
Jie nebūtų buvę penkti be Campbello Wrighto. Tai mes jau tą matėme ir žinome. Bet yra kiti sportininkai. JAV vyrų komanda yra tikrai gera – Maxime`as Germainas ir Seanas Doherty, Paulas Schoomeris. Ji visi yra gana aukšto lygio sportininkai. Manau, kad penkta vieta olimpiadoje yra to pasekmė. Žinoma, visi tikėjomės, ypač iš C. Wrighto, kad bus medaliai, o jis turėjo galimybes jų iškovoti.
Bet vėlgi – aukštikalnės. Kaip vyko pasiruošimas, aš negaliu pasakyti. Nežinau, kaip buvo daromi planai ir kaip jie ruošėsi olimpiadai. Bet apskritai manau, kad lūkesčiai buvo didesni vyrų amerikiečių individualiose varžybose. Moterų lūkesčių didelių nebuvo. Gal iš Deedros Irwin nebent, kuri jau rodė gerus rezultatus ir pateko į dešimtuką, bet olimpiadoje, sakyčiau, labai prastai pasirodė. Su taikliu šaudymu sprinte vos pateko į persekiojimo lenktynes. Tai čia kažkokia nesėkmė, nežinau. Ar ji nepataikė į formą, ar kažkas vyko su slidėmis, ar dar kas. Tai moterų rezultatai nenustebino. Galėjo būti geriau, bet vyrai, manau, pasirodė gana solidžiai su penkta vieta estafetėje ir netgi C. Wrighto devinta vieta persekiojimo lenktynėse yra solidus rezultatas. Manau, amerikiečiai nėra nusivylę.
– LRT komanda po estafetės starto pakalbino ir jūsų auklėtinį S. Doherty. Jis labai šiltai atsiliepė apie jus, kalbėjo apie tėvišką vaidmenį. Paglostė širdį tokie auklėtiniai žodžiai?
– Taip, taip, žinoma, buvo smagu klausyti ir girdėti, nes jau daug metų mes su S. Doherty nedirbame. Jis pas mane atėjo, kai jam buvo 12 metų, tai praktiškai vos ne kaip anūkas buvo. Mes dirbome gerus šešerius–septynerius metus kartu, kol jis pateko į pagrindinę rinktinę, į pirmąsias savo olimpines žaidynes. Aš jį, atvirai pasakius, lyginau su Ole Einaru Bjoerndalenu. Jo maksimalus deguonies sunaudojimas yra kosminis, jo šaudymo talentas yra unikalus.
Aš manau, kad kažkas vyko net taip jam ruošiantis, kai perėjo į vyrų rinktinę. S. Doherty yra truputį unikali asmenybė. Jį reikia trupučiuką pastumti, bet reikia pastumti gražiai, kad jis suprastų, ką daro. Manau, kad priėjimas buvo ne toks, jis gal buvo paliktas rinktinėje nuošaliau, nežaidė niekas taip, kaip tėvas su vaiku.
Aš dėjau daug daugiau pastangų įdiegti sportininkams tas žinias, tą informaciją visą, kad būtų užtikrinta, kad jie žinotų tikrai, kad jeigu ką daro ne taip, tai aš juos tikrai pataisysiu. Tokiame lygyje, kur aš dirbau su jaunimu, aš turėjau tam laiko. Rinktinėje niekas nežaidžia jau tokių žaidimų, ten jau daugiau visi savarankiški. Bet aš manau, kad jam trūko to ir galbūt jis arba pasimetė, arba motyvacija kažkur kitur perėjo, susikaupimas ne tas. Bet jis tikrai neprogresavo tiek, kiek aš tikėjausi.
Bet matyti jį olimpinėse žaidynėse buvo labai šaunu ir, žinoma, girdėti iš jo atsiliepimus apie mūsų darbą buvo tikrai labai malonu.
– Olimpinėse žaidynėse biatlone neretai būna staigmenų. Kas jus labiausiai nustebino?
– Aš visą laiką esu prie amerikiečių ir lietuvių, už kuriuos labai sergu. Tačiau aš sergu ir už tuos, kurie neturi tokių didelių tradicijų biatlone, kaip, pavyzdžiui, bulgarai ar čekai. Aš žinau, kad pas juos biatlonas vyksta gera linkme, kad jie treniruojasi, bet šalys yra mažesnės. Jų skaičius mažesnis, palyginus su Norvegija, kur yra gamykla, ten sportininkų nereikia ieškoti, nereikia jų traukti į biatloną, ten durys neužsidaro.
O kalbant apie čekus, bulgarus, slovėnus, lietuvius ir panašiai, tai žinome, kad čia treneriams reikia ieškoti sportininkų. Tai aš visą laiką labai esu nustebęs ir maloniai nustebęs, kai kas nors laimi iš tokių šalių, kaip Bulgarija ar Čekija. Tikėjausi, kad ir iš Lietuvos bus kas nors panašiai, ką padarė bulgarai ar čekai.
Aš stebiuosi, kaip latviai turėjo tokius geresnius rezultatus. Ir estai taip pat. Aš manau, kad Lietuva dar gali priartėti prie latvių ir prie estų. Ateityje, manau, mes dar džiaugsimės jų pasiekimais.
