Žmogus per savo gyvenimą patiria daug skirtingų jausmų. Vieni pakelia iki dangaus, kiti skaudžiai trenkia į žemę, bet visų jų reikia tam, kad bent kelis kartus būtų galima išgyventi euforiją. Tokį jausmą, kokį Tokijuje patyrė Samoa disko metikas Alexas Rose`as, pasidabinęs visas nesėkmes atpirkusiu pasaulio čempionato bronzos medaliu.
„Žinote, aš pabusdavau iš sapnų, kuriuose tai padarydavau – penkto bandymo metu užfiksuodavau puikų rezultatą ir galiausiai laimėdavau medalį. Tiems sapnams tapus realybe atrodė, kad viskas tarsi yra netikra. Po stadioną vaikščiojau ištiktas šoko, kurį laiką aš net nesupratau, kas įvyko. Visgi pažvelgiau į medalį ir jis mane dar kartą pribloškė.
Visas tas laikas, kurį praleidau treniruotėse, be šeimos, be vaikų... Visas tas pasiaukojimas... Visi aplinkiniai prisidėjo prie tos akimirkos, kurioje buvau. Tai buvo visų pergalė, tai buvo nepaprasta, tai ne sykį mane sugraudino“, – išskirtinio interviu su LRT metu bronzinio triumfo Tokijuje prisiminimais dalinasi 33-ejų disko metikas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- A. Rose`as disko metimo rungtyje iškovojo pasaulio čempionato bronzą ir tapo pirmuoju tai padariusiu Samoa atletu.
- Lengvaatletis jautriai pasakoja apie savo kelionę sporte, ryžtą siekti tikslų ir viską atpirkusį triumfą Tokijuje.
- A. Rose`as pačiais gražiausiais žodžiais atsiliepia apie Aleknų dinastiją ir išskirtinę Lietuvos disko metimo istoriją.
- Tam, kad atvyktų į pasaulio čempionatą Japonijoje, pardavimų inžinieriumi dirbantis sportininkas pasiėmė atostogas.
A. Rose`as disko metimo rungties finale įrankį penktuoju bandymu nuskraidino 66,96 m. Toks rezultatas nuo lietaus permirkusiame olimpiniame stadione ir atnešė bronzos medalį. Po valandos sportininkas ant nugalėtojų pakylos jau stovėjo kartu su čempiono titulą apgynusiu švedu Danieliu Stahliu (70,47 m) ir sidabro medaliu pasipuošusiu lietuviu Mykolu Alekna (67,84 m).
„Stovėti ant nugalėtojų pakylos šalia M. Aleknos ir D. Stahlio – galbūt dviejų geriausių visų laikų disko metikų – buvo siurrealu. Dėl to buvau labai dėkingas“, – prabėgus dviem savaitėms nuo šios akimirkos nostalgiškai sako A. Rose`as.
Istorinė pergalė Japonijos sostinėje – jo karjeros viršūnė, į kurią kelias buvo grįstas tikrai ne rožėmis. Pralaimėjimai, traumos, didžiulė konkurencija ir didžiulis tikėjimas savimi tapo kertinėmis dėlionės detalėmis, formavusiomis Samoa atleto asmenybę.
Didžiojoje tarptautinėje arenoje A. Rose`o pavardė pirmą kartą sušmėžavo 2013 m. Maskvoje vykusiose planetos pirmenybėse. Tąsyk varžybų debiutantas diską nuskraidino 56,19 m ir galutinėje įskaitoje užėmė priešpaskutinę 29-ą vietą.
Įdomu ir svarbu pabrėžti tai, kad šio rugsėjo pabaigoje su Mykolu ir Martynu Aleknomis gyvai susitikęs Samoa lengvaatletis karjeros pradžioje į sektorių žengė taip pat regėdamas Aleknos pavardę. Žinoma, tąsyk šalia buvo Virgilijus Alekna, pasirodęs paskutiniame savo karjeros pasaulio čempionate (61,91 m).
Taigi, du esminius A. Rose`o gyvenimo taškus, atspindinčius žmogaus galimybę tobulėti, sieja ir ryškus lietuviškas akcentas.
„Manau, kad ir apie ką besvajotum, niekada nesužinosi, ar tai yra įmanoma, jeigu pasiduosi po pirmos ar antros nesėkmės. Pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse man nepavyko tiek daug kartų...
Įdomu tai, kad pirmose savo karjeros planetos pirmenybėse diską mečiau kartu su Virgilijumi. Pamenu, kad jis metė prieš mane. Jis buvo tokia legenda, todėl man ta akimirka buvo nuostabi... Tada jis numetė maždaug 62 m, bet aš nė iš tolo nebuvau arti jo.
Manau, kad reikia labai daug pralaimėjimų ir nesėkmių, nes iš kiekvienos tokios akimirkos tu kažką pasiimi, išmoksti ir pritaikai. Galiausiai, po visų tų nesėkmių aš tapau geresniu atletu, stipresniu žmogumi ir metiku. Jeigu pasiduosi, tikrai nesužinosi, kas iš tiesų įmanoma“, – nuoširdžiai pasakoja disko metikas.
Iki šou Tokijuje geriausią karjeros pasiekimą A. Rose`as buvo užfiksavęs 2022 m. Judžine vykusiame planetos čempionate, kuriame pavyko užimti solidžią aštuntą vietą (65,57 m). Didžiajame finale jis varžėsi su bronzą galiausiai iškovojusiu Andriumi Gudžiumi (67,55 m) ir taip pat sidabru sužibusiu Mykolu Alekna (69,27 m).
Būtent pastarajam septynių pasaulio čempionatų ir trejų olimpinių žaidynių dalyvis skiria išskirtinius žodžius bei pripažįsta – įspūdingesnio atleto už Mykolą Alekną dar neteko regėti.
„Be galo sunku jį apibūdinti (juokiasi). Jeigu kalbant tiesiai šviesiai, tai jis yra turbūt įspūdingiausias sportininkas, kokį kada nors teko regėti. Tai, kaip jis meta, mano manymu, keičia tai, kaip visi kiti metikai galvoja apie savo techniką. Matyti tokią ankstyvą jo sėkmę, metimo techniką... Jo treneriai Mantas Jusis ir Mohamadas Saatara atliko nuostabų darbą. Niekada nieko panašaus nesu matęs. Būti tokio amžiaus ir gerinti pasaulio rekordą, nuolat mesti taip toli – įspūdingiausias dalykas“, – nedvejoja A. Rose`as.
Be jokios abejonės, jis išskiria ne tik Mykolą Alekną, bet ir jo brolį Martyną, ne vieną gilų pėdsaką disko metimo sektoriuje palikusį A. Gudžių ir apskritai visą Lietuvos disko metimo istoriją, kuria reikia didžiuotis ir džiaugtis. Būtent tokią žinutę A. Rose`as ir siunčia visiems lietuviams.
„Tai neįtikėtina, nieko panašaus nėra. Sporte gana retai pavyksta atrasti vieną šeimos narį, kuris gali taip pasirodyti, bet kai jų yra 3, galbūt bus 4 [svarsto apie Gabrielę Aleknaitę], o galbūt ateityje ir dar daugiau... Tai nerealu, tai labai daug duoda šiam sportui. Žmonėms tai yra įdomu, tai duoda jiems tam tikrą istoriją, už kurią jie gali sirgti. Virgilijus rašė savo istoriją ir tapo vienu iš geriausių, o galbūt geriausiu disko metiku istorijoje. Be galo įdomu stebėti, kaip tokį pat dalyką dabar kuria jau jo sūnūs.
Norėčiau jus [lietuvius] pasveikinti. Jeigu jūs mylite disko metimą, tai Lietuva tikrai yra vieta, kurioje gera būti. Norėčiau palinkėti jums suprasti, kokioje akimirkoje gyvenate – turite brolius Aleknas, A. Gudžių ir tokią neįtikėtiną istoriją. Labai daug šalių tuo negali pasigirti bet kurioje lengvosios atletikos rungtyje. Mėgaukitės tuo, sekite visą kelionę ir džiaukitės, kad turite tokius atletus. Man yra garbė, kad turiu galimybę varžytis su tokiais lietuviais tarptautinėje arenoje“, – su šypsena veide dėsto Samoa atletas.
Interviu su LRT metu A. Rose`as išsamiai pasakoja ir apie savo karjeros vingius, gilų dvasinį ryšį su Samoa žmonėmis ir kultūra, prisimena lietuje skendusį, tačiau taip jam pranašumą suteikusį disko metimo finalą Tokijuje. Sportininkas užsimena ir apie tai, kad pasaulio čempionato bronzą iškovojo atostogų metu bei akcentuoja, kad pati kelionė visuomet yra svarbesnė už galutinį tikslą.
– Tokijuje jūs atvertėte naują Samoa sporto istorijos puslapį. Kiek daug jums tai reiškia, kokia yra viso to vertė?
– Šio bronzos medalio iškovojimas, be jokios abejonės, man reiškia viską. Man tai buvo be galo ilga kelionė. Disko metimo rungtyje nebuvau kažkoks jaunas proveržis, kažkokia žvaigždė ar panašiai. Man prireikė labai daug laiko, kad išsiaiškinčiau, kaip mesti toli.
Kai pabaigiau savo NCAA (JAV studentų čempionatas) karjerą, dar niekada nebuvau metęs toliau nei 60 m. Taigi, buvo tikrai ilgas kelias... Žmogau, būti 33-ejų ir pagaliau iškovoti medalį pasaulio čempionate, kuriame galbūt buvo didžiausia visų laikų konkurencija, yra nuostabu. Ypač nuostabu yra ir tai, kad esu pirmas Samoa atletas, kuriam pavyko tai padaryti. Esu be galo dėl to dėkingas.
– Koks yra esminis dalykas, leidžiantis nepasiduoti, nors realybėje suprantama, kad užkopti į pačią viršūnę disko metimo rungtyje, kurioje konkurencija didžiulė, yra be galo sunku?
– Puikus klausimas. Manau, kad čia yra keli skirtingi atsakymai. Pirma, pastaruosius penkerius ar šešerius metus aš mėčiau dėl to, kad man tai yra tarsi terapija. Tai yra mano laikas, kurio metu aš apsvarstau savo techniką, dirbu prie savo stiprybių. Esu tik aš ir metimo sektorius – jokio išorinio triukšmo ir streso. Manau, kad tikra meilė sportui padėjo man išlaikyti kantrybę, kurios reikėjo tam, kad karjeroje pasisektų.
Jaunystėje aš žinojau, kad turiu fizinių savybių, kurios gali leisti mesti diską labai toli. Buvau stiprus, „sprogstantis“, iš dalies panašus į Mykolą [Alekną] dėjimų į krepšį vaizdo įrašuose. Aš mėgau daryti tokius dalykus, bet kažkodėl viskas nepavirsdavo į tolimus metimus. Man prireikė laiko, kad viską išsiaiškinčiau.
– Žinoma, visi atletai į tokius čempionatus vyksta su tikslu laimėti, tačiau realistiškai taip pat būna suprantama, kad yra pagrindiniai lyderiai, pranašesni varžovai. Ar bronzos medalis net jums pačiam buvo siurprizas?
– Žinote, aš nemanau, kad man tai buvo siurprizas, nes mano treniruotės klostėsi fenomenaliai gerai. Pavyzdžiui, besiruošdamas olimpinėms žaidynėms Paryžiuje, aš mečiau 71,50 m vietinėse varžybose. Visgi po to mano kelis [jo skausmas] sukėlė daug problemų, visą likusį sezoną buvau traumuotas. Praėjus savaitei po olimpinių žaidynių man buvo atlikta operacija.
Nuo tada mano kelis darėsi vis stipresnis. Tiesą sakant, besiruošiant čempionatui Tokijuje, aš užfiksavau tolimiausius savo gyvenimo metimus. Treniruočių metu mesdavau netoli 68 m, nors pūsdavo priešpriešinis vėjas. Dažniausiai varžybose metu vienu metru ar pusantro metro toliau, todėl žinojau, kad jeigu išliksiu ramus ir nuoseklus, tai tikrai galiu užfiksuoti įspūdingą rezultatą stadione. Rezultatas Tokijuje manęs nenustebino, bet, žinoma, nustebino užimta vieta.
– Ar neklystu sakydamas, kad jūs, norėdamas atvykti į Tokiją ir dalyvauti pasaulio čempionate, pasiėmėte atostogas? Papasakokite apie šią išskirtinę situaciją.
– Samoa yra maža tauta, o aš esu vienintelis lengvaatletis, kuris varžosi aukščiausiame lygyje. Akivaizdu, kad finansavimas nėra didelis, todėl dirbu ir pats – esu pardavimų inžinierius. Taigi, visas mano laisvalaikis, laikas po darbo yra skirtas treniruotėms ir važinėjimui į skirtingas varžybas. Esu palaimintas, kad turiu tokį darbą, kuris suteikia galimybę sujungti abu mano pasaulius – sportavimo, svajonių siekimo ir rūpinimosi savo šeima. Žinoma, viską suderinti nėra pats lengviausias dalykas pasaulyje, bet galiausiai esu laimingas, kai vietoje ramių atostogų išvykstu į varžybas.
– Po jūsų bronzos medalio iškovojimo būta ir kalbų, kad tai tam tikra sėkmė, kad įtakos galutiniams rezultatams turėjo pliaupęs lietus. Ką jūs manote apie tokius pasvarstymus, nes juk sąlygos buvo vienodos visiems.
– Iš vienos pusės aš tarsi suprantu tokią kritiką. Žinoma, visi nori pamatyti, ką kiekvienas atletas gali padaryti sausame sektoriuje. Visgi manau, kad yra truputį kvaila manyti, jog tik kiti sportininkai galėjo mesti keliais metrais toliau, o aš to negalėjau padaryti. Taip, mes niekada to nesužinosime, bet vis tiek manau, kad buvau pasiruošęs tolimam metimui, sausame sektoriuje taip pat būčiau galėjęs pridėti kelis metrus.
Galiausiai manau, kad jeigu nebūčiau tiek numetęs ir vietoje manęs M. Denny būtų iškovojęs bronzą, tai niekas daug apie tai nekalbėtų, tų sąlygų taip nesureikšmintų, nes prizininkai būtų buvę sezono lyderiai. Visgi aš pats esu tiesiog laimingas, kad iškovojau bronzos medalį.
Kai varžybose būna tokios sunkios sąlygos, atletai susiduria su daug streso. Laimei, savo karjeros metu daug sykių diską mečiau streso kupinose situacijose. Mokyklos laikais treniruodavausi bet kokiuose sektoriuose, o dabar darbe turiu pasiimti atostogas, kad galėčiau nuvykti į varžybas. Aš nuolat susiduriu su stresu, turiu dalyvauti varžybose, kai jaučiu stresą. Manau, kad, atsižvelgiant į visa tai, Tokijuje man susiklostė tiesiog tobula situacija.
– Lietuva iš Mykolo Aleknos tikėjosi aukso medalio tiek Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, tiek pasaulio čempionate Tokijuje. Visgi, nepaisant to, lietuviai turi didžiuoti ir suprasti, kad Mykolas yra itin jaunas, o sidabro medaliai yra neįtikėtini pasiekimai, įrodantys jo didį talentą?
– Be jokios abejonės. Jeigu dabar palygintume M. Aleknos karjerą su bet kurio kito disko metiko pasiekimais būnant tokio amžiaus, tai Mykolas laimi į vienus vartus. Be jokios abejonės jis yra visų laikų geriausias savo amžiaus disko metikas istorijoje. Svarbu atkreipti dėmesį ir į rezultatus, kuriuos jis užfiksuoja ne bet kur, o svarbiausiuose sezono startuose. Nors ir buvo iškovoti sidabro medaliai, tačiau jis meta be galo toli, nėra taip, kad jis nedemonstruotų rezultatų. Jis yra žaidėjas, jis puikus varžovas, jis labai stiprus psichologiškai – visa tai pasimatė ir Tokijuje. Jis nepaprastas.
– Pasaulio čempionate sužibėjo Mykolo brolis Martynas, kuris užtikrintai žengė į finalą ir jame užėmė septintą vietą. Ar toks jo pasirodymas tapo tam tikra staigmena, ar jis jus nustebino?
– Kai pamačiau tokį jo pasirodymą, aš buvau nustebintas. Pamenu, kad stebėjau jo kvalifikacijos varžybų metimą. Jis atrodė labai kokybiškas, o Martynas buvo itin užtikrintas. Tai buvo fenomenalus metimas. Tikrai esu sužavėtas ir jo. Martynas taip pat yra neįtikėtinas talentas. Yra gera matyti, kad broliai stumia vienas kitą į priekį. Tikrai nenurašyčiau Martyno kovoje dėl medalių ateityje.
– Sugrįžkime prie jūsų istorijos. Gimėte ir užaugote JAV, tačiau jūsų tėtis yra iš Samoa. Koks jūsų ryšys su šia tauta, kiek jums svarbu, kad medalį iškovojote būtent Samoa?
– Man tai yra be galo svarbu. Kai pradėjau atstovauti Samoa, aš jutau didžiulį pasididžiavimą dėl to, iš kur yra kilęs mano tėtis. Taip pat supratau ir tai, su kokiais sunkumais jis susidūrė, kai atvyko į JAV, kai nemokėjo anglų kalbos, kai bandė čia sukurti šeimą ir pakloti pamatą ateities kartoms. Samoa kultūra yra labai stipri, yra daug žinomų atletų, kurie kilę iš Samoa.
Aš jaučiau tam tikrą atsakomybę Samoa žmonėms ir kultūrai, kad turiu jiems atstovauti. Mano tikslas visuomet buvo jiems parvežti medalį. Esu be galo dėkingas už visą pagalbą. Tikiuosi, kad ateityje tų pasiekimų dar bus.
– Kaip ir kada jūs apskritai atradote sportą, kur yra visos jūsų kelionės užuomazgos ir kodėl likote būtent disko metimo rungtyje?
– Užaugau šiaurės Mičigane. Mano tėtis yra iš Samoa – jis į JAV atvyko, kai buvo 20-ies. Jeigu atvirai, tai niekas mano šeimoje rimtai neužsiėmė sportu. Aš ir mano sesė pradėjome tai daryti. Tiesa, mano senelis šiek tiek žaidė beisbolą, bet tai buvo seniai. Tėvai niekada mūsų nestūmė kažkuria kryptimi.
Buvau 10 ar 11 metų amžiaus, kai supratome, kad galiu tikrai aukštai pašokti – senelių namuose nuolatos bandydavau pasiekti lubas. Anksti pradėjau žaisti krepšinį, o vėliau perėjau į amerikietišką futbolą. Buvau gavęs netgi stipendiją, bet tada mano chemijos mokytojas ant stalo padėjo diską ir pasakė, kad turiu labai ilgas rankas, todėl turėčiau pamėginti jį mesti. Taip ir įsimylėjau individualų sportą. Man patinka ir komandinis sportas, bet čia [disko metime] galiausiai esi tik tu, sektorius ir visiems vienodos sąlygos. Kas numeta toliausiai, tas laimi. Būtent tai mane ir pakerėjo.
– Ką per visus šiuos karjeros metus sportas jums davė, ko jis išmokė?
– Sportas išmokė mane išlikti sunkiose situacijose ir nepasiduoti. Mano karjera yra labai ilga. Turėjau daug šansų pasitraukti – po tapimo olimpiečiu, po patekimo į pasaulio čempionato finalą. Buvo tikrai daug progų, kai galėjau imti ir pasakyti, kad jau viskas, jog dabar atėjo metas dirbti, būti tėčiu ir mėgautis gyvenimu. Visgi sportas įžiebė manyje aistrą pažvelgti, kaip toli galima nužengti. Galiausiai sportas mane ir apdovanojo. Nepaisant to, aš vis dar tikiu, kad manęs laukia sėkmė ir geros akimirkos ateityje.
– Kas jums yra svarbiau – galutinis tikslas ar visas ilgas kelias iki jo?
– Mano mėgstamiausioje citatoje teigiama: „Kelionė yra svarbiau už galutinį tikslą.“ Šios citatos esmė yra ta, kad iš esmės viskas yra ne dėl tikslo ar prizo, kurį nešioji savo mintyse, bet dėl to, kas tau nutiko kelionėje link jo.
Kai pagalvoju apie šio bronzos medalio iškovojimą, mano pirma mintis yra susijusi su 2021 m. Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Tąsyk tame pačiame stadione aš nepasirodžiau gerai, po varžybų jaučiausi taip, tarsi būčiau visus nuvylęs, save taip pat. Visgi tai mane pastūmėjo judėti į priekį ir tapti geresnį. Galiausiai šiemet gavau šansą sugrįžti į tą patį stadioną, kuriame patyriau didžiausią savo nesėkmę, ir viską išpirkti, reabilituotis. Tai, kad per viską perlipau, viską patyriau – man yra svarbiausias dalykas.
– Interviu metu ne kartą užsiminėte apie savo šeimą. Galbūt norėtumėte jai skirti specialių žodžių? Tai turbūt kone didžiausias jūsų motyvacijos šaltinis?
– Mano žmona Samanta yra tiesiog nepakartojama. Ji mane šiame nuotykyje, kuris vadinasi disko metimas, palaiko jau dešimtmetį. Ji visuomet mane supranta, yra mano užnugaris. Esu jai itin dėkingas, nes be jos negalėčiau būti šioje akimirkoje.
Tuo metu kalbant apie mano sūnus Aleki ir Tailua, tai tikiuosi, kad vieną dieną jie klausysis tokių interviu kaip šis, matys mano metimų įrašus ir supras, ką reiškia tikra meilė ir aistra kažkokiam dalykui. Ir visai nesvarbu, ar tai disko metimas, ar kitas sportas, ar galiausiai visiškai kita sritis – tikiuosi mano istorija įkvėps juos turėti didelę aistrą. Aš juos myliu, viską darau dėl jų.
– Na ir pačiai interviu pabaigai: ką jums reiškia disko metimas? Pasirinkite tik vieną žodį ir keliais sakiniais paaiškinkite, kodėl pasirinkote būtent tokį atsakymą.
– Laisvas. Tokį žodį pasirinkčiau. Ši rungtis man leidžia pajusti laisvę, atsipalaidavimą, ramybę. Sektoriuje aš galiu galvoti tik apie vieną dalyką – tolimą metimą. Mano gyvenime nėra nieko laisviau už disko metimą.
