LKL trofėjų į Kauną kartu su komanda grąžinęs „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas džiaugėsi saldžia pergale, skyrė kritikos lygai bei gyrė komandą ir dėkojo sirgaliams.
„Reikia pripažinti – tai vienas iš saldesnių laimėjimų karjeroje“, – besišypsodamas sakė E. Ulanovas.
Penktose finalo serijos rungtynėse namuose Kauno „Žalgiris“ 76:69 (15:15, 14:15, 21:25, 26:14) parklupdė amžinus priešus – Vilniaus „Rytą“ ir taip po metų pertraukos LKL trofėjų sugrąžino į Kauną.
„Geras jausmas, velniška serija, sudėtinga serija. Reikia pripažinti – tai vienas iš saldesnių laimėjimų karjeroje. Kas prie to privedė sunku pasakyti, nemažai kovos buvo su mūsų pačių demonais, kas liečia finalą. Sakiau ir LKL, kad pertrauka tikrai buvo per ilga mums po pusfinalio ir jau antri metai iš eilės tas pats. Kiek pamenat, prieš metus irgi pirmas rungtynes panašiai pralaimėjome namuose.
Sakykime, jei mes laimime 3-0, o varžovai žaidžia iki galo kitoje serijoje, iki penktų rungtynių ir dar gauna tris ar keturias laisvas dienas, tai nematau logikos, nė vienoje lygoje taip nėra. Tai yra jų problema, kad jie užsidelsė, turėtų būti rungtynės po kelių dienų. Bet aišku, yra kiti reikalai – televizijos ir panašiai, šitą norėjau pasakyti, nenorėjau sakyti serijos metu, nes tai atrodytų kaip pasiteisinimas, bet šitas dalykas, antrus metus kažkiek keičia ir serijos eigą“, – kalbėjo žalgirietis.
Toliau vykusio pokalbio su žurnalistais metu žalgiriečių kapitonas kritikavo netinkamai planuojamą LKL sezono pabaigą, dėkojo komandai ir sirgaliams bei palaikė idėją, kad Andrea Trinchieri kitą sezoną turėtu likti Kaune.
– „Žalgiris“ tik tris-penkias minutes priekį buvo, ar yra kažkokių giluminių problemų?
– Buvo daug kovos patiems su savimi, bet kai reikėjo, mes susivienijome, paskutines dvejas rungtynes misija buvo viena – paprasčiausiai jas laimėti, nesvarbu kas. Manau, kad po trečių rungtynių, viso trenerių štabo dėka, po rimtų pokalbių viduje komandos parodėme gerą mentalitetą ir tikrai galėjome laisvai subyrėti ir ketvirtose rungtynėse, ir šiandien. Bet patys matote, kolektyvas turi kažką savyje.
– Minėjai demonus, jie kilo iš psichologinės būsenos, kad reikėjo vytis varžovus serijos metu?
– Daug kas susidėjo, aišku, ta pertrauka, užmigimas, pirmos rungtynės po tokios pertraukos. Pralaimėjome jas po dviejų pratesimų, atrodo, kad dabar jau grįžtame į ritmą ir viskas turėtų būti gerai, bet to tikrai nebuvo, kažkaip nagais kabinomės, laimėjome antras rungtynes, tada trečios vėl buvo nesusipratimas, manau, nemažą dalį lėmė psichologiniai dalykai.
– Edgarai, turbūt sirgaliai šiandien buvo šeštas žaidėjas, kiek jie buvo svarbūs?
– Jie svarbūs buvo ir ketvirtosiose rungtynėse, smagu, kad sureagavo, operatyviai įjungė visus žmones, mano paties buvo trumpas komentaras, aš net nežinojau ką pasakyti po trečių rungtynių, nes jose mes kaip į kiemą atėjome pasižaisti ir pasižiūrėti, ką varžovai mums pasiūlys. Tai labai džiugu, kad sirgaliai sureagavo ir sukūrė fantastinį palaikymą šiandien.
– Prieš finalo seriją buvote laikyti favoritais, ar nemanote, kad daug kas nuvertino „Rytą“?
– Reiktų sutikti, ypač kalbant apie serijos pradžią. Pažiūrėjome per naiviai, plius laimėjome dvidešimt taškų paskutines reguliaraus sezono rungtynes ir tada ta pertrauka buvo, kur mes šešias–septynias dienas ieškojome žaidime ritmo, kurio negalėjome surasti.
– Po praėjusių rungtynių Giedrius Žibėnas pasakė, kad su dvejais žaidėjais niekas tikrai nelaimės, nepriėmėt asmeniškai?
– Manau, tai tikrai motyvavo, bet vėlgi, sakyti, kad mus motyvuoja varžovai ar dar kažką, gali sakyti, bet paskutinėse rungtynėse tikrai nereikėjo ieškot motyvacijos. Gal iš kažkur gali pasikrauti motyvacijos, bet man asmeniškai nereikėjo jokių kalbų, aš tiesiog žinau, kad tai buvo arba – arba.
– Labai garsiai buvo aptarinėjamas A. Trinchieri ir jo likimas klube, ar žaidėjai nebuvo praradę tikėjimo?
– Manau, jei būtų sušlubavęs treneris, serija būtų pasibaigusi 3-0, tai jeigu matėte, kaip mes grįžome į rungtynes, tikrai kažkokio netikėjimo nebuvo nei vienos akimirkos, mes sugebėjome iš tokių situacijų sugrįžti, kad tikrai retai tai būna. Ši serija buvo ne apie taktiką, o apie charakterį.
– Ar matote komandą su šiuo treneriu ir kitą sezoną?
– Dabar paklausėte, kai mes laimėjome titulą, treneris čempionas, mielai dirbčiau ir toliau.
– Susidaro įspūdis, kad per šią seriją tarp komandos ir sirgalių užsimezgė tikras nuoširdus ryšys, ar toks įspūdis teisingas?
– Taip, du-tris kartus, buvome priremti tiesiog prie sienos, mums reikėjo atramos, o iš sirgalių mes tai gavome. Tiek socialinėje erdvėje, tiek man asmeniškai komunikavimas buvo. Visada jautėme, kad nesvarbu, kaip pasibaigs serija, svarbu veiksmai aikštelėje, o ne rezultate.
– Kaip švęsite?
– Tikrai apie tai negalvojome. Improvizuosime.
– Kaip jaučiasi šis titulas?
– Vienas iš saldesnių tikrai, smagu, nes reikėjo kentėti, turėjome traumuotų žaidėjų, kiti žaidė per skausmus, su nuskausminamaisiais. Nepamenu, kada paskutinėms dvejoms rungtynėms likus iškristų tiek daug žaidėjų. Arnas, kuris negalėjo žaisti tris paskutines rungtynes, nuo suolo davė visa širdį, tiesiog buvo. Bendrai dalyvavo. Visi nusipelnė.
– Kam skiri šią pergalę?
Sirgaliams, kurie visada tikėjo, nes žinau, kad jie yra tie sirgaliai, kurie ir po blogų rungtynių visada ateis ir pasakys gerą žodį. O neieškos kažkokių sprendimų anksčiau laiko.
