„Tai nebuvo pati sunkiausia mano kova, tikrai turėjau jų sunkesnių, ir traumų, ir sužalojimų, bet šita kova man buvo sudėtinga emociškai“, – apie savijautą po didžiausios kovos karjeroje antradienį kalbėjo Eimantas Stanionis.
Ankstų sekmadienio rytą Lietuvą pažadinęs ir garbingai dėl pasaulio pusvidutinio svorio kategorijos bokso multičempiono vardo kovojęs Eimantas Stanionis jau sugrįžo į Lietuvą, o antradienį Kaune vykusioje spaudos konferencijoje jis ir treneris Vido Bružas pasidalino mintimis po įspūdingos dvikovos.
„Nieko, kova buvo sunki. Tai nebuvo pati sunkiausia mano kova, tikrai turėjau jų sunkesnių, ir traumų, ir sužalojimų, bet šita kova man buvo sudėtinga emociškai. Labai laukiau atvykstančio trenerio, kai jis atskrido, net ašaros akyse susikaupė. Buvau pasiruošęs kovai, bet buvo sunku emociškai, lyg ir turėjau eiti kovoti, bet norėjau tuo pačiu ir namo važiuoti, buvau labai pasiilgęs namų. Jaučiausi blogai psichologiškai, nenorėjau ten būti, atidaviau visas jėgas, bet jaučiausi emociškai palūžęs“, – kalbėjo E. Stanionis.
Primename, kad ankstų rytą Lietuvos laiku Atlantik Sityje (Naujasis Džersis, JAV) įvyko viena didžiausių kovų Lietuvos bokso istorijoje. E. Stanionis dvikovoje nusileido 27-erių amerikiečiui Jaronui Ennisui. Kova baigėsi po 6 raundų, kai sprendimą trauktis iš akistatos priėmė E. Stanionio komanda.
Amerikietis šeštajame raunde sugebėjo pramušti lietuvio gynybą ir po keturių taiklių ir staigių smūgių kaire ranka E. Stanionis pirmąkart karjeroje patyrė nokdauną. Iškart po to, lietuvio komandai patarus, kova buvo sustabdyta, E. Stanioniui įskaitytas techninis nokautas, o dvikovos laimėtoju paskelbtas J. Ennisas.
Amerikietis iškovojo tris diržus: IBF (Tarptautinės bokso federacijos) ir WBA (Pasaulio bokso asociacijos), kuriuos iki šiol atitinkamai saugojo J. Ennisas ir E. Stanionis, bei nepriklausomo ir vieno prestižiškiausio bei seniausio bokso leidinio „The Ring“ diržą.
„Prieš kovą iš tikrųjų buvo sunkus etapas, per trejus metus kovojęs buvau vieną kartą, tie prisiminimai vis grįždavo, atrodė, kad aš sportininkas, bet lyg ir nebe. Gerai, kad aš turiu discipliną, sportavau ir laukiau. Vėlgi, kol atsirado šita kova, prieš tai turėjau dvi operacijas, niekam apie jas nesakiau, slėpiau. Buvau pasiklydęs tarp savo minčių, buvau nesavas“, – atviravo boksininkas.
Paklaustas, kaip priėmė trenerio sprendimą po šešių raundų nutraukti kovą, E. Stanionis pripažino, kad tądien jautėsi, lyg į ringą neturėtų žengti išvis.
„Atrodo, kad tą dieną neturėjau būti ringe, niekada gyvenime to nejaučiau. Nežinau, kaip paaiškinti, keistai labai jaučiausi. Treneris su Marvinu man kažką kalbėjo po nokdauno, nebuvo, kad kažkas labai nutiko – iš nosies pradėjo bėgti kraujas, aš suklupau, bet po to atsistojau, – teigė E. Stanionis. – Aš šiek tiek pasimečiau, ir tada baigėsi raundas. Jie kalbėjo kažką, o aš galvojau apie kovą, kaip turėčiau įrodyti jiems, kad man viskas gerai, bet, atrodo, kažkur buvau kosmose, buvau čia, bet mačiau save iš viršaus. Net nemoku paaiškinti šito jausmo.“
Lietuvos boksininkas taip pat kalbėjo apie galimą kovą Lietuvoje, išreiškė padėką sirgaliams ir aptarė dvikovos su J. Ennisu niuansus.
– Kaip dabar fizinė sveikata?
– Fizinė tai gerai, o emocinė tūkstantį kartų geresnė grįžus. Nusileidus į Lietuvą galvojau: „Ačiū Dievui.“ Dabar viskas yra gerai, kai namuose esu.
– Jūsų žmona laukiasi – ar tai galėjo daryti įtakos emocinei būsenai? Kalbame apie gyvenimo kovą, bet vaiko gimimas – gyvenimo įvykis.
– Gal ir turėjo kažkiek įtakos, bet mes kalbėjome su žmona ir ji sakė, kad bus stipri dėl mūsų. Aišku, vis tiek ji viena, mes ilgai atskirai, bet ji užsidėjo kaukę – realiai, mes abu buvome užsidėję kaukes ir gyvenome tiesiog, kol viskas pasibaigs. Turėjome turbūt tik vieną procentą, kad aš spėsiu (juokiasi), bet jis yra dabar labai ženkliai padidėjęs. Buvo daug dalykų susidėję.
– Pirmasis pralaimėjimas karjeroje, kokias pamokas iš šios kovos galima pasiimti ateičiai?
– Vieną dalyką, tai galbūt klausyti trenerio ir mažiau sportuoti negu reikėjo. Treniravausi daugiau negu reikėjo, treneris buvo daugiau poilsio įrašęs. Ženkliai daugiau sportavau, negu reikėjo, nes norėjau viską atiduoti. Aš tai suprantu ir pats esu apie tai kalbėjęs, kad persitreniruoti yra labai blogai, nes ir psichologinė būsena prasta, ir pats blogai jautiesi, ir kūnas neatsistato. Bet šita kova man buvo labai svarbi ir aš norėjau viską maksimaliai padaryti, ką galiu. Deja, gal persitreniravau ir tas irgi davė įtakos.
O pamokos – aš visada galvojau apie šitą scenarijų, kad jis gali įvykti, nes aš žinau, kad nenugalėtų kovotojų yra labai mažai. Kaip ir šnekėjau prieš tai, galvojau ir apie karjeros pabaigą, nes tų traumų visokių turėjau, nesėkmių, per trejus metus laukti tos kovos, bet kai išėjau į areną ir pamačiau tiek daug lietuvių, tiek daug Lietuvos vėliavų, koks palaikymas, aš jaučiausi kaip namuose. Ta prasme, Lietuvos palaikymo buvo tikrai labai daug, vėliavų buvo nerealiai daug, visi perrėkė visą areną ir buvo toks neapsakomas jausmas.
Kai baigiau kovą, sakiau, kad esu sirgaliams skolingas dar vieną kovą (šypsosi). Nežinau, kaip bus. Aišku, toks vidinis jausmas atsirado, noriu įrodyti, noriu parodyti jaunajai kartai, kad net jeigu tu pralaimėjai, visada gali grįžti. Ir tas pralaimėjimas visiškai neturi įtakos. Tiesiog norėčiau, kad tas visas scenarijus būtų kitoks, kad toje kovoje aš būčiau gerai jautęsis ir aš tada galėčiau atsakyti: „Taip, išties pralaimėjau.“ Aš, be abejo, pralaimėjau, nesakau, kad jei būčiau jautęsis kitaip, būčiau tikrai laimėjęs – nemėgstu tokių spekuliacijų, visa pagarba Ennisui, jis geras kovotojas. Norėjau išbandyti save, nes kam kovoti su vidutiniais sportininkais? Geriau rizikuoti ir bandyti pasiekti kažką daugiau.
– Po kovos varžovas grąžino diržą. Kokia tai buvo situacija?
– Visada grąžina diržą, jį gauni tik nuotraukoms, nes jis paskui gaus kitą, o aš savo parsivežiau. Dabar reikės jį kažkur į rūsį padėti (juokiasi), kol vėl netapsiu čempionu. Bet jo, pasikalbėjome, viskas gerai.
Dar mačiau, kažkur rašė, kad nepasirodžiau spaudos konferencijoje, bet manęs į ją net nekvietė. Visada sakiau, kad kaip vyras turi priimti ir laimėjimus, ir pralaimėjimus, tikrai būčiau dalyvavęs spaudos konferencijoje, pasikalbėjęs. Bet niekas man nesiūlė. Aišku, man po kovos buvo pikta, bet į konferenciją būčiau pats norėjęs, tik niekas net nepasiūlė, rašė, kad žandikaulis lūžo ar kažkas (juokiasi). Kai paskaitai internete – ten būna labai daug netiesos.
– Turėjai šansų kovą laimėti?
– Be abejo, šansų turėjau, sapnavau kovą ir tikėjau savimi. Kaip ir sakiau – jis yra talentas, gal per 20 metų tokių talentų nėra buvę. Jis labai talentingas, bet tikrai žinojau, kad galiu ir aš turiu – turiu charakterį, turiu valią ir galiu padaryti ir nustebinti kartais kitus. Tą norėjau pabandyti įrodyti, deja, nesigavo. Gal kitą kartą.
– Kaip atrodė taktiniai niuansai kovoje?
– Galvojau, kad jis labai stipriai smūgiuos, bet jis ne tai, kad stipriai, bet labai tiksliai smūgiavo. Labai tikslus ir tas rankų ištiestų ilgisi iš tikrųjų – jis man jab`ą mušdavo ir aš galvodavau – truputį padarysiu distanciją, bet jis vis tiek mane pasiekdavo. Jo labai ilgos rankos ir jis turėjo labai didelį pranašumą, kuris, nesitikėjau, kad taip stipriai jausis.
– Daug spekuliacijų apie kovotojų honorarus. Ar turite ką nors apie tai pakomentuoti?
– Visa tai, ką rašo žiniasklaida, kad aš gavau daugiau pinigų negu jis – taip nebūna, tikrai ne. Ir jie nežino, kiek aš pinigų gavau. Kaip sako, kad jie man permokėjo – tai ta kova būtų neįvykusi, jeigu ne mano vadybininkas, jis sakė, kad reikėjo derėtis dėl kovos. J. Ennisas gi turėjo su Brianu Normanu kovoti ir jie nesusitarė dėl pinigų. Tiesiog tos spekuliacijos, kad jis gavo mažiau už mane, yra visiška nesąmonė.
– Kas laukia ateityje?
– Pirma sulaukti savo vaiko gimimo, o kas bus po to – nežinau. Noriu jaunai kartai parodyti, kad viskas yra įmanoma, kad jeigu tiki savimi, tikrai viską gali padaryti. Ta mano ugnelė gal buvo užgesusi kuriam laikui. Treniravausi, bet nebuvau toks užsidegęs, o dabar atrodo, kad ta ugnis vėl sugrįžo ir aš trykštu noru vėl kuo greičiau sugrįžti į ringą. Mano svajonė būtų kovoti Lietuvoje – čia būtų didžiausia svajonė. Savo sirgaliams esu skolingas, nes visi keliasi 5 ar 6 ryto žiūrėti kovos. Tai tokia ir tradicija jau tapo. Tikrai smagu, tos emocijos, visi mane palaiko. Visiems esu labai dėkingas, myliu visus ir darau tai dėl mūsų visų.
– Ar yra kovotojas, su kuriuo dabar norėtumėte susikauti?
– Ne, kovotojo nėra nė vieno, kad taip kažką išskirčiau, tikrai nėra.
– Ne kartą užsiminei apie situacijas, kur ilgai reikia laukti kovos. Ką daryti, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau?
– Kai diržo neturi, pats gali dėliotis, tai tai šiek tiek palengvina situaciją. Tada gali dėliotis grafiką, tų kovų yra daugiau. Dabar aš turiu būti pasiruošęs psichologiškai ir fiziškai ir kai jau nuspręsiu, tada jau ir nuspręsiu. Nereikės laukti metų ar pusantrų. Dabar viskas mano rankose.
Jau JAV daugiau nesiruošiu, galbūt savaitei ar dviem, bet ne daugiau. Tos stovyklos labai daug kainuoja, kita laiko zona, tu būni vienas. Galbūt kažkur Europoje, bet na labai sudėtinga. Esu ir anksčiau minėjęs, kad aš nesijaučiu gerai ruošdamasis kažkur kitur ir per tas stovyklas kiek pinigų išleidi. Kitiems reikia išvažiuoti ir būti vieniems, kad susirastum discipliną, bet aš jau ją turiu – niekas jos iš manęs neatims. Man sportas ir poilsis yra pirmenybė. Daugiau nebūsiu išvykęs.
– Olimpinės žaidynės Los Andžele – ar jos yra jūsų horizonte?
– Ne, tikrai ne.
– Egidijus Kavaliauskas ir Eimantas Stanionis „Žalgirio“ arenoje?
– (Šypteli) Visko gali. Visko gali būti.
Tekstą parengė Indrė Baltrušaitytė
