Kaip žvėrys turi savo karalių liūtą, taip ir lengvoji atletika turi savo didžiausią grobuonį – sprintą. Vieniems ant olimpo kalno jis leidžia maudytis šlovės spinduliuose, o kitiems primena sunkią tiesą, kad užkopti į pačią viršūnę, deja, turbūt nepavyks. Visgi net ir kelias į olimpą gali tapti didžiausiu tikslu.
„Sprinto pagrindas yra talentas – turi būti tam gimęs, tau turi būti duota gamtos“, – sako Lietuvos sprinto vyr. treneris, buvęs lengvaatletis Martas Skrabulis.
Milijonai sekėjų socialiniuose tinkluose, tituliniai žurnalų puslapiai, kuriami specialūs serialai – tiek ir dar daugiau dėmesio sulaukia pasaulinės sprinto žvaigždės. Ir visgi ne be reikalo, nes būtent sprinto rungtyse lengvojoje atletikoje konkurencija yra didžiausia, o pasiekti pačią viršūnę, be jokios abejonės, sunkiausia. Ar tai būtų 100 m, ar 200 m, ar 400 m bėgimas, dažniausiai tik sunkaus darbo ir trenerių pastangų neužtenka. Kad galėtum itin greitai bėgti, reikia turėti įgimto talento, fizinių savybių, kurios ir atskiria geriausius planetos sprinterius nuo likusių.
„Sprinte tu nieko neapgausi, nes jeigu esi lėtas iš prigimties ir neapdovanotas talentu, nesudėtas sprintui, tai tu niekaip nebėgsi greitai net prie geriausių trenerių, sistemos, medicinos, papildų... Tavo lubos bus vienoje vietoje, kai kito žmogaus, kuris nesportuoja, bet turi tą sprinterio talentą, lubos bus dešimt kartų aukščiau“, – priduria M. Skrabulis.
„COSMA“ lengvosios atletikos klubo sprinterių treneris šiuo metu Vilniuje darbuojasi su itin pajėgia Lietuvos atletų grupe, kurioje pluša ir olimpiečiai Modesta Morauskaitė bei Gediminas Truskauskas, ir 2024-aisiais žibėjusi jaunoji sprinterė Lukrecija Sabaitytė, ir Lukas Sutkus, užėmęs ketvirtą vietą Europos U20 čempionate bei gerinęs jaunimo amžiaus šalies rekordus 400 m distancijoje. Prieš įsibėgėjant žiemos sezonui LRT.lt nusprendė užsukti į sostinės lengvosios atletikos maniežą ir žvilgtelti, kaip šalies sprinteriai ruošiasi naujiems iššūkiams.
Įžengus į maniežą pasigirdo motyvuojančios muzikos garsai, palaikymo šūksniai, uždusę balsai ir auklėtinius pagiriantys trenerio žodžiai. Pasak M. Skrabulio, būtent palaikymas ir žengimas viena kryptimi yra svarbiausi dalykai trenerio ir auklėtinio kasdienybėje, leidžiantys siekti svarbiausių tikslų.
„Visuomet sakau, kad mano, kaip trenerio, tikslas yra visokeriopai padėti ir prisidėti prie atleto gerovės. Visgi aš nepamiegosiu, nepavalgysiu ir nepadarysiu atsispaudimo už jį. Tai yra jo darbas. Kad jį pavyktų atlikti kuo geriau – aš tikrai prisidėsiu. Esmė čia yra teisingas bei vienodas atleto ir trenerio požiūris į sportą“, – sako M. Skrabulis.
Vis dėlto, ar maksimali motyvacija atleto širdyje gali žaižaruoti net ir tada, kai jis suvokia, jog jo atstovaujamoje rungtyje – sprinte – ant aukščiausio pakylos laiptelio pasaulinėje arenoje užlipti nepavyks? Ar tokios realybės suvokimas neslegia psichologiškai? Ar nepavydu stebėti kitų rungčių atstovus, kurie turi kur kas daugiau šansų atsidurti greta lengvosios atletikos elito? Klausimų šia tema galima kelti daug, tačiau M. Skrabulis šypteli ir teigia, kad net ir suvokiant, jog olimpiniu čempionu netapsi, galima išsikelti mažesnius, bet gyvenimo kelionę lygiai taip pat papuošiančius tikslus.
„Mes visada turime mąstyti racionaliai. Suprantame, kad tapti olimpiniais čempionais dabar neturime šansų, bet turime kitų tikslų. Taip, pagrindinis tikslas yra patekti į olimpines žaidynes ir tai jau kai kam pavyko pasiekti. Toliau – konkuruoti Europoje ir patekti į pusfinalius ar finalus. Tai yra didžiuliai pasiekimai. Puikiai suprantame, kad visame pasaulyje olimpiniu čempionu gali tapti tik vienas žmogus. Natūralu ir normalu. Kitu Elonu Musku taip pat taps tik vienas ar du žmonės.
Visgi reikia turėti savus lūkesčius, nes yra ir daug gražių mažesnių pergalių: tapti Lietuvos čempionu, pagerinti šalies rekordą, patekti į Europos čempionatą. Pakeliui yra daug detalių, laimėjimų, emocijų ir džiugesio, kuris gali tave papildyti. Taip yra, toks gyvenimas... Turi suvokti, kad vienas žmogus gali tapti olimpiniu čempionu, todėl puikus dalykas yra ir trečia vieta, finalinis bėgimas, šalies rekordas. Jeigu tave tai motyvuoja, tai kodėl to nedaryti?
Dalyvauti sprinto rungtyse yra prestižas, turime tai suprasti. Tai turi būti tavo gyvenimo būdas, nešti tau malonumą, ruošti tave gyvenimui. Pasibaigus karjerai tau vis tiek reikės kažkur dirbti, bus ir sunkių atkarpų, daug įvairios konkurencijos. Viskas persikelia į gyvenimą. Kartais turi iškeisti dideles pergales į mažas. Iškovojęs mažą pergalę tu taip pat privalai džiaugtis, didžiuotis ir žengti pirmyn“, – dėsto lengvosios atletikos treneris.
Išskirtinio pokalbio su LRT.lt metu M. Skrabulis taip pat pasakoja apie nepakankamai įvertintą trenerio darbą, vilties kupiną Lietuvos sprinto ateitį bei dalinasi mintimis apie dabartines pasaulio lengvosios atletikos sprinto žvaigždes ir legendinius Usaino Bolto rekordus.
– Kaip ir bet kokia kita specialybė, taip ir trenerio darbas keičiasi. Koks, anot jūsų, yra dabartinis sporto treneris?
– Kaip visas pasaulis tobulėja, taip ir kiekviena specialybė iš dalies keičiasi. Tu turi neatsilikti nuo pasaulio, tendencijų, suvokimo. Mokslo ir informacijos srautai leidžia vis daugiau suprasti. Anksčiau buvo mažiau literatūros, mokslinių tyrimų, o dabar visko turime tūkstantį kartų daugiau. Iš dalies vienintelė problema yra ta, kad informacijos šiuo metu netgi yra per daug – sunkiau atsirinkti tą, kuri yra teisinga, nes neteisingos yra daugiau. Svarbu atsirinkti tinkamą informaciją, pagrįstą tiek mokslu, tiek geriausiųjų patirtimi.
Treneris nėra tik stadione ar manieže. Aš seku ir žaviuosi pasaulinio lygio treneriais, kurie yra priėmę holistinį požiūrį į sporto, gyvenimo ir treniruočių visumą. Aš taip pat stengiuosi taip žvelgti. Sportas yra tik viena žmogaus gyvenimo dalis, kuriai pasibaigus reikės toliau gyventi, norėsis būti sveikam. Į tai reikia labai atsižvelgti treniruojant atletus, nes pirmiausia žmogus turi būti sveikas – tiek fiziškai, tiek emociškai. Tik tada gali dėti kitus žingsnius.
– Kiek jums reiškia ryšio užmezgimas su auklėtiniais? Kiek apskritai tai svarbu sporte?
– Manau, kad tai svarbu kiekvienoje sporto šakoje. Svarbu šnekėtis, būti viename kelyje, kartu su auklėtiniu žiūrėti ta pačia kryptimi. Negali vienas mąstyti vienaip, o kitas kitaip – lūkesčiai turi sutapti. Svarbu sueiti iš emocinės ir bendro mąstymo prizmės. Tada yra kur kas lengviau dėlioti visas kitas detales.
Šiuolaikinis jaunimas taip pat keičiasi, yra daug sunkiau... Tai priklauso nuo pasaulio tendencijų, technologijų. Dabar sunkiau išlaikyti koncentraciją, yra kur kas mažesnė sportininkų kantrybė, nei būdavo prieš 20 metų. Šiuo metu pasiūla ir konkurencija tarp sporto ir kitų pramogų pasirinkimo yra labai didelė, todėl kai kas, atėjęs sportuoti, jau per kelis mėnesius nori tapti Lietuvos čempionu. Jeigu greitai nepavyksta, tuomet pereinama kažkur kitur. Kartais nesuprantama, kad tai gali užtrukti penkerius ar net dešimt metų.
– Jūs pats buvote sprinteris, tapote Lietuvos čempionu. Ar trenerio darbe padeda ta sukaupta patirtis?
– Lengvojoje atletikoje dominuoja tokia tendencija, kad treneriais tampa tie, kurie patys buvo šiame sporte, praėjo šį kelią. Mano nuomone, tai yra didelis privalumas. Gali atrodyti, kad sprintas yra tik greitas bėgimas tiesia linija, bet taip galvodamas tu nesupranti, koks tai yra jausmas, kokia būsena. Yra labai daug būsenų, kurias atpažįsti tik tada, jeigu pats esi tai patyręs. Tada tau daug lengviau bendrauti su atletu, gauti jo atsakymus. Kartais galima šnekėtis moksliniais terminais, bet man svarbiausia yra tai, kad atletas suprastų mano kalbą. Jeigu atletas nesupranta mano kalbos iki galo, tada dar svarbiau, kad suprastų, ko nori pratimas iš atleto ir kokia to pratimo nauda bei esmė. Kai esi viską pats patyręs, daug lengviau rasti opcijų, kaip pasiekti auklėtinį.
– Trenerio darbas – ką jis jums suteikia, kokią jo esmę ir reikšmę įžvelgiate?
– Čia turbūt kiekvienas turi savo požiūrį ir savo nuomonę. Mano nuomonė tokia, kad trenerio darbas yra per mažai įvertintas. Jis neapima darbo tik manieže ar stadione. Realiai tu dirbi visą dieną: turi ruoštis treniruotei, ruoštis po jos, daryti analizes, nes kiekvienas auklėtinis yra skirtingas. Nagrinėji vaizdo įrašus, šnekiesi su kitais treneriais. Kažkas nepasisekė treniruotėje – planas keičiasi. Kitą dieną vėl naujų detalių reikia.
Vyksta nuolatinis darbas. Net nekalbu apie tai, kad ryte kažkas paskambina ir pasako, jog susirgo, kažkam koją skauda, kažkas blogai miegojo, kažkas susipyko su draugu ar drauge, kažkam egzaminas perkeltas, o kažkas apsinuodijo. Tada turi ieškoti gydytojų, masažistų, psichologų, mitybos specialistų bei atsakymų į klausimus. Tai tam tikras holistinis darbas, kuris trunka kone visą parą. Galvodamas apie besikeičiančius treniruočių procesus ir juos planuodamas aš netgi daugiau laiko praleidžiu prieš ir po treniruotės nei jos metu. Pačios treniruotės metu esmė jau yra tokia, kad padaręs namų darbus ateini pasimėgauti, įsikrauti gerų emocijų. Žinoma, dažnai korekcijos vyksta ir treniruočių metu, bet daugiau iš techninės ir kitų mažų, bet svarbių detalių, pusės. Kai matai, kad atletui sekasi, jog jis nagais siekia savo tikslo, tai po treniruotės būni puikios emocinės būsenos ir tai atperka viską. Iš finansinės pusės, sakau, trenerio darbas yra tikrai neįvertintas. Tai nėra jokia aukso kasykla.
– Pakalbėkime apie sprintą. Jeigu reikėtų jį apibūdinti, kaip jį pristatytumėte? Kas čia svarbiausia, kaip jūs į sprintą žvelgiate pirmiausia?
– Žmogus, pirmą kartą išgirdęs žodį sprintas, turbūt ir galvoja, kas čia yra. Kuo greičiau prabėgti viena linija – turbūt pirminis būna toks pasvarstymas. Iš tiesų, tai šiame žodyje slypi be galo daug. Kaip ir kažkokioje kitoje srityje, jeigu tu labai domiesi, tai kuo gyliau eini į mišką, tuo ten daugiau medžių. Sprinte yra viskas svarbu.
Taip, iš vienos pusės, sprintas yra bene greičiausias būdas laimėti medalį – 10 sekundžių ir tu gali tapti čempionu. Futbole ar krepšinyje reikia žaisti metus, kad taptum čempionu. Visgi dėl to, kad sprinte laiko atkarpa yra labai trumpa, tai nebėra vietos jokioms klaidoms. Kiekviena klaida, sekundės dalis ar centimetras gali kainuoti net kelias vietas. Sprintas tuo ir žavi, kad čia negali būti klaidų ir daug dalykų yra svarbūs. Vieni sprinteriai turi vienokias stipriąsias vietas, antri kitokias, todėl tu turi atrasti atleto profilį ir prie jo prisitaikyti su treniruočių sistemomis.
Dėl tų 10 sekundžių atletas turi dirbti daug metų, kurie nebūtinai gali garantuoti sėkmę. Yra be galo daug kitų kintamųjų detalių, kurios gali daryti įtaką galutiniam rezultatui.
– Kadangi čia viskas vyksta labai greitai, o vietos klaidoms tiesiog nėra, tai psichologijos aspektas tampa itin svarbus?
– Manau, kad šis aspektas yra labai svarbus. Šiek tiek buriu iš tirščių, bet sakyčiau, kad psichologija gali nulemti 50 procentų tavo pasiruošimo ir rezultatų. Psichologija yra natūralus ir žmogiškas dalykas. Didelis stresas keičia visas harmonines organizmo reakcijas. Kai patiri didelį stresą, tavo raumenys nebegali tokiu greičiu dirbti, fiziškai tampi nebe toks pajėgus. Psichologinė būsena yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė.
Dabar turime privalumą, kad treniruotėse turime gerą grupę ir kiekvieną dieną galime tarpusavyje konkuruoti, simuliuoti varžybų atmosferą bei įtampą.
– Konkurencija sprinto rungtyse pasaulio ir Europos mastu yra milžiniška. Ar tai neatbaido atletų, ar tai neturi įtakos jauniems sportininkams? Juk ateidamas į sprintą tu supranti, kad čia nebus taip, jog jau po metų būsi pasaulio čempionate, nes konkurencija yra pati didžiausia.
– Kaip ir minėjau prieš tai, trenerio ir atleto požiūriai turi sutapti. Mes šnekame ir suvokiame, kad šiuo metu nebūsime olimpiniai čempionai sprinte, tai yra tiesiog neįmanoma. Nepriklauso nei nuo trenerio, nei nuo darbo. Sprinto pagrindas yra talentas – turi būti tam gimęs, tau turi būti duota gamtos. Nenuvertinant kitų komandinio sporto šakų, tu gali ten būti lėtas, bet labai gerai pataikyti tritaškius ir žaisti NBA ar Eurolygoje. Turime tokių pavyzdžių.
Mes šnekame su atletais, jie tai supranta, todėl išskiriame lygius. Turime siekius patekti į U20, U23 amžiaus grupių čempionatus, keliame tikslus tapti šalies čempionais, gerinti Lietuvos rekordus ir panašiai. Tikslų gali būti daug ir įvairių.
– Ar sprintas Lietuvoje gali būti aukščiausio lygio? Ar čia gali gimti ir augti jaunosios žvaigždės?
– Ar gali, nežinau, bet tikrai noriu tikėti, kad gali. Palyginkime Lietuvą su sprinte lyderiaujančiomis valstybėmis, pavyzdžiui, JAV. Pas mus vienas ypač talentingas sprinteris gali gimti kartą per 20–30 metų ir mes jį turėsime saugoti, puoselėti, nes žinosime, kad antras toks gims po dar kelių dešimtmečių. Tuo metu JAV gali elgtis kitaip, nes ten per vienus metus gali gimti 50–60 tokių talentingų žmonių.
Visgi, jeigu visi dirbsime kartu, susitelksime dėl Lietuvos tikslo, tai manau, kad gali. Dabar sprintas Lietuvoje atgyja, ypač iš vyrų pusės. Vyrų gretose dabar turime puikią 4x400 m estafetės bėgimo komandą, kuri užsimerkusi rekordą po rekordo tikrai gali gerinti. Taip pat ir vyrų 4x100 m estafetė yra be galo stipri ir subrendusi naujam Lietuvos rekordui. Tuo metu moterų 4x100 m komandai prieš dvejus metus Europos komandiniame čempionate pritrūko vos 0,11 sek. iki šalies rekordo. Žiūrint iš estafečių perspektyvos, galime stipriai pasistūmėti į priekį, dirbdami visi kartu patekti į Europos čempionatus. Tai irgi suteikia daugiau motyvacijos atletams, atsiranda komandinė dvasia individualioje sporto šakoje.
Yra tas pats Adas Dambrauskas, galintis gerinti 100 metrų rekordus. Mano grupėje yra ir kelios itin talentingos merginos, kurios, tikiu, gali užaugti ir gerinti rekordus.
– Prie jūsų treniruojamos grupės šiemet prisijungė M. Morauskaitė. Ką reiškia turėti tokio lygio atletę treniruotėse?
– Modestą asmeniškai pažįstu ne vienus metus. Kai dar pats sportavau, ji tik pradėjo. Atsimenu ją dar mažytę, todėl tai nėra visiškai naujas žmogus. Jau praėjusiais metais, po jos tų traumų, pradėjome bendradarbiauti, kartu į stovyklas važiuoti. Dėl to buvo lengviau integruotis tiek jai, tiek man.
Žinoma, kuo aukštesnio lygio atletus turi savo grupėje, tuo yra lengviau pačiam. Nekalbu tik apie treniravimą, o apie visą komandos dvasią – lengviau valdyti grupę, nes aukštesnio meistriškumo žmonėmis labiau pasitiki, supranti, kad jie elgiasi gerai, nes kitaip nepasiektų tokio lygio. Tai duoda gerą impulsą jaunimui, kuris gali mokytis, man nereikia tiek daug pasakoti. Čia kalbu ne tik apie Modestą, bet ir apie Gediminą, kuris dalyvavo Tokijo žaidynėse. Du olimpiečiai vienoje komandoje, grupėje Lietuvai yra nemažas pasiekimas. Man, kaip treneriui, gera turėti tokius žmones šalia.
– 2024-aisiais sužibėjo L. Sabaitytė, kuri taip pat debiutavo ir Europos čempionate. Interviu LRT.lt ji sakė, kad svajoja gerinti Lietuvos rekordus, prasibrauti į olimpines žaidynes. Kokios yra jos perspektyvos, ar gali kristi tie rekordai?
– Be abejo, kad gali. Žinoma, labai daug priklauso nuo jos pačios, ne tik nuo manęs. Aš galiu viską sudėlioti, pasakyti, bet tikrai nepadarysiu tų kitų kasdienių sportininko dalykų. Lukrecija yra užsispyrusi, ambicinga. Sprinte tai tikrai yra privalumai. Tikiu, kad galime toliau gerinti rezultatus. Kiekvienais metais ji progresuoja, bet reikia suprasti, kad kažkur tos lubos yra. Kai mokaisi vienetui, tai gauti trejetą nėra sunku – paskaityk knygą kelias minutes ir jau kažką žinosi. Visgi, kai gauni devynis, tai iki 10-uko reikia padirbėti tikrai daug. Tikrai tikiu, kad Lukrecija pagerins Lietuvos 200 m rekordą, galbūt ir 100 m distancijoje. Viskas yra jos rankose ir kojose (šypteli).
– Praėjusiais metais visus itin maloniai nustebino A. Dambrauskas, kuris priartėjo prie Lietuvos 60 m bėgimo rekordo, dalyvavo jaunimo čempionatuose. Ką manote apie šį sprinterį?
– Negaliu komentuoti ne savo auklėtinio, bet žvelgiant iš šono galima sakyti, kad puikiai viską daro tiek treneriai, tiek pats Adas, kuris tikrai tobulėja. Iš šono matau, kad jis yra labai motyvuotas, per kelerius metus pasikeitęs, susikoncentravęs į sprintą. Talento ir noro jis turi daug. Tikrai tikiu, kad pagerins 60 m Lietuvos rekordą, galbūt ir 100 m. Tai padaryti jis yra pajėgus. Jis jau dabar yra aukščiausio lygio sprinteris, bet manau, kad turi rezervų ir visus dar nustebins gerąja prasme.
– Kaip vertinate dabartines pasaulio sprinto tendencijas, kuris sprinteris palieka galbūt geriausią įspūdį?
– Nekalbu apie rezultatus, bet man Noah Lylesas nelabai imponuoja kaip asmenybė. Aš esu toks žmogus, kuriam nepatinka tokie pasimaivymai. Suprantu, kad tai turbūt yra šou, reklama, komercija, bet man tokia pusė nepatinka.
Mane dabar žavi tie elastingieji sprinteriai. Jie turi daugiau galimybių bėgti greitai. Elastingi sprinteriai yra tokie aukštesni, lieknesni, ilgesnio raumens, ne tokie raumeningi, bėgantys daugiau padedant sausgyslėms. Pavyzdžiui, Usainas Boltas ar Letsile`as Tebogo. Aš labiau jais žaviuosi. Manau, kad per šią prizmę yra daugiau rezervo pasiekti aukštų rezultatų, nei tik remiantis raumenų jėga. Sprintas iš vienos pusės yra labai paprastas – tau reikia išvystyti kuo didesnę jėgą per kuo trumpesnį laiką. Skamba labai paprastai, bet pabandykite tai padaryti – tai be galo sunku. Manau, kad tie elastingieji atletai dabar turi daugiau rezervų.
– Turbūt nereikėtų galvoti, kad greitu metu bus pagerintas U. Bolto 100 m pasaulio rekordas (9,58 sek.), tačiau galima pagalvoti apie 200 m pasaulio rekordo (19,19 sek.) pagerinimą. Kaip manote, ar jis gali kristi?
– Manau, kad visi rekordai kažkada kris. Nepamirškime, kad viskas tobulėja: technologijos, medicina, avalynė ir t. t. Norėčiau sugrįžti prie dar vieno dalyko. Nepamirškime, kad po U. Bolto rekordų visame pasaulyje labai krito rezultatai. Kodėl? Pasikeitė antidopingo įstatymai, antidopingas tapo nepriklausomas, atsiribojo nuo Pasaulio lengvosios atletikos federacijos. Kažkodėl visi rezultatai tada sprinte krito.
WADA visiškai atsiskyrė nuo lengvosios atletikos pasaulio federacijos 2017 m. ir tada U. Boltas iškart baigė karjerą. WADA tapo visiškai nepriklausoma ir nereguliuojama bei daug griežtesnė ir teisingesnė. Tai tik hipotezė, kad tai galbūt gali būti susiję su U. Bolto karjeros pabaiga. Žinoma, nepagautas ne vagis. Ir, be abejonės, U. Bolto talentu neįmanoma nesižavėti, bet nenustebčiau, kad galimai buvo ne visai garbingai žaidžiami žaidimai.
Kodėl būdamas pasaulio čempionu tu 30-ies nusprendi baigti karjerą? Galbūt buvo pasakyta iš kitos pusės – arba baigi, arba bus skandalas. Lengvosios atletikos pasauliui juk nereikėjo tokios žvaigždės su dopingu. Manau buvo uždarytas tas puslapis ir tada jau pradėtas švarus. Vėliau rezultatai ir sugrįžo į tas žmogiškas ribas. Visgi tai tik pamąstymai.
– Na ir pabaigai, trumpai apibūdinkite sprintą ir pagrįskite, kodėl mintyse sušmėžuoja būtent tokie žodžiai?
– Greitis ir gėris. Dėl to, kad tu tuo mėgaujiesi, pats tuo gyvenai ir dabar stengiesi prisidėti prie kitų gerovės. Tai darydamas jautiesi labai gerai.
