Nors pasaulyje esportas yra galingai ir greitai auganti industrija, kuri pritraukia ne tik milijonus žiūrovų, bet ir dideles investicijas, tačiau Lietuvoje ši sporto šaka vis dar slepiasi šešėliuose – tiek dėmesio, tiek organizaciniuose, o taip pat ir stigmų bei nesupratimo liūnuose. Visgi, neseniai Lietuvoje skambėjo garsi žinia, kad Justinas Lekavičius tapo „Counter Strike 2“ pasaulio čempionu. LRT.lt su ekspertais aiškinasi – kas yra esportas, kaip atrodo didieji nuogąstavimai ir kokios yra perspektyvos Lietuvoje?
Tikriausiai svarbiausia esporto pažintinę kelionę būtų pradėti nuo sąvokos – kas yra esportas?
„Kiek tenka dėstyti studentams, kalbėti su kolegomis, ta sąvoka nėra paprasta. Dažniausiai supaprastinama iki tokio sakinio – tai yra platforma, kurioje vaizdo žaidimų mėgėjai gali varžytis. Čia galėtume ir sustoti. Moksliniuose straipsniuose yra sudėtingos sąvokos, ištakos šio dalyko yra pakankamai gilios. Noriu pabrėžti, kad yra varžomasi, tai yra leidžia teigti, kad tai yra sportas“, – teigė Edgaras Abromavičius, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, mokslų daktaras, kuris taip pat jau daug metų dirba esporto srityje.
„Pats dėstau esporto modulį universitete, tai yra terminas, kuris dažniausiai yra naudojamas kalbant apie profesionalų lygį kompiuteriniuose žaidimuose. Aš pats terminą „esportas“ naudoju plačiai, kasdienis žaidimas irgi yra, mano akimis, esportas. Mėgstu pavyzdį su krepšiniu. Jei žiūrime, kaip žaidžia Lietuvos rinktinė oficialias rungtynes, tai žiūrime krepšinį, jei žiūrime LKL, žiūrime krepšinį, jei einame pažaisti į kiemą krepšinio, skirtingu formatu, vis tiek žaidžiame krepšinį. Nereikia mums kito termino, kad jau sakytume, kas yra krepšinis, o kas nėra krepšinis.
Esportas man yra toks platesnis terminas, bet jei norime būti ypač tikslūs, yra tas laisvalaikio žaidimas, o tai yra „esporto grassroot`as“. O programinė įranga yra tai, kas skiria esportą nuo tradicinio – reikalingas įrankis, kuris atskiria ir leidžia apibrėžti“, – LRT.lt teigė Edvinas Eimontas, Lietuvos elektroninio sporto asociacijos vadovas.
Tekstas trumpai
- Esportas yra tokia sporto žaidimų rūšis, kai žaidėjai naudoja vaizdo žaidimus tam, kad varžytųsi tarpusavyje.
- LRT.lt apie esportą Lietuvoje ir pasaulyje pasikalbėjo su Edgaru Abromavičiumi ir Edvinu Eimontu.
- „Yra nuomonė ir reikia suprasti, kad kompiuteriniai žaidimai yra tai, kas senajai kartai prieš 30 metų buvo kiemas. Tai yra bendravimas, jie būna kartu per įrenginius, susijungia, žaidžia, komunikuoja“, – teigė E. Eimontas.
- „Reikėtų pabrėžti kvalifikacijos reikalavimus, negali būti taip, kad žaidęs žmogus pradėtų dirbti su jaunais žmonėmis, reikia, kad jis pereitų tam tikras programas, kad galėtų prieiti prie jaunųjų talentų. Reikia siekti, kad tie, kad esporto srityje, kai jis jau bus įteisintas, būtų ir kvalifikacinių reikalavimų, kad nebūtų neigiamų padarinių sveikatai“, – dėstė E. Abromavičius.
Taigi, perfrazuojant pašnekovų žodžius, esportas yra ta veiklos rūšis, kai žaisdami kompiuterinius žaidimus ir juos naudodami kaip tarpinį įrankį žmonės siekia geriausių rezultatų.
E. Abromavičius papildo – varžymasis yra esminis momentas norint esportą vadinti didžiojo sporto skėčio dalimi.
„Esu akademinės bendruomenės narys. Amžinatilsį Povilas Karoblis, vienas iš žymiausių sporto profesorių Lietuvoje, sakė, kad yra du aspektai, kurie leidžia kažką pavadinti sportu: varžymasis arba fizinis aktyvumas. Idealiu atveju būtų abu dalykai, bet dabar turime varžymąsi, tai dėl to ir tampa sportu. Vieno atsakymo nėra, šachmatai ar šaškės būtų atitikmuo, kuris leistų lygintis su sportu“, – teigė E. Abromavičius.
Beje, kalbėdamas apie esporto vietą po tradicinio sporto saule, ir E. Eimontas pasitelkė šachmatų pavyzdį, o taip pat pamėgino paaiškinti ir esmines esporto sudedamąsias, kurios, jo teigimu, yra labai panašios į tradicinio sporto.
„Padarykime vėl paralelę su tradiciniu sportu. Tarkime, kalbėkime apie šachmatus, – yra šalių, kur šachmatai nėra laikomi sportu, kaip tiesiogiai visų suprantamas sportas, o yra šalių, kur tai yra sportas. Pas mus sporto įstatyme irgi apibrėžta, kad sportu gali būti tai, kas yra tradiciškai laikoma sportu. Tai yra visuomenės susitarimas ir dėl esporto.
Kodėl norime, kad tai būtų ne kultūrinis reiškinys, o sporto reiškinys? Tos pagrindinės dalys, jos iš esmės tokios ir yra kaip tradicinio sporto. Jei atmestume tradicinio sporto fizinį aktyvumą ir aukštąjį meistriškumą, pažiūrėtume į sudedamąsias dalis, tai yra ir treniruotės, režimas, pasiruošimas, specialistai ir treneriai, kurie dirba, varžybų sistema, rezultatų vertinimas. Net ir organizacijų prasme yra labai panašu, esporto ekosistema dėliojasi taip, kad ji žymiai labiau primena tradicinio sporto pasaulį. Mes turime daugiau panašumų į sportą nei į kokią kitą veiklą. Nors Europos Parlamento nuomone tai negalėtų būti prilyginta vienas prie vieno, bet tai yra minoriniai elementai, kurių išskirtinumas nesumažina panašumo į sportą“, – savo mintis dėstė E. Eimontas.
Būtent esportininko rutina, treniruotės ir panašūs aspektai dažnai užtraukia nežinomybės miglą šiai sporto rūšiai, kuri tampa svetima paprastam žmogui, kuris su vaizdo žaidimais susiduria retai arba susiduria tik žaisdamas juos laisvalaikiu.
„Vienas dalykas, treniruočių valandų kiekis esporte yra žymiai didesnis. Jei žaidi krepšinį ar futbolą, tu negali fiziškai 100 proc. duoti daugiau nei 3 valandas treniruotėms. Kai kalbame apie smegenų darbą, galima jas apkrauti žymiai daugiau, esporte galima apkrauti smegenis žymiai ilgiau. Drįsčiau teigti, kad esporte kartais yra žymiai didesnė įtampa. Dažniausiai esporto žaidėjai didžiąsias pajamas gauna iš prizinių fondų, nėra daug žaidėjų, kurie turi rėmėjų. Yra didelė įtampa, nes viskas priklauso nuo tavo rezultato, tą įtampą galima prilyginti teniso turams. Kasdienybė yra panaši į tradicinių profesionalių sportininkų – maistas yra ruošiamas, treniruotės, yra ir fizinio aktyvumo treniruotės, tai irgi yra reikalinga, kad smegenys gautų deguonies, kad sprendimai būtų geresni, vėl vakarienė ir vėl treniruotės. Kasdienybė yra panaši, tik treniruočių laikas yra žymiai ilgesnis“, – apie esportininko gyvenimo ir varžybų specifiką kalbėjo E. Abromavičius.
Didysis nuogąstavimas – fizinio aktyvumo stoka
„Vėl tu prie to kompo sėdi, akis prarasi“, „eik į lauką pabėgiot, kiek galima prie to kompo sėdėti.“
Tokios frazės tikriausiai skambėjo ne vieno vaiko ausyse, kuris mėgdavo praleisti laisvalaikį žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Tiesa, esportininkai, kaip jau buvo minėta anksčiau, prie kompiuterio praleidžia žymiai daugiau valandų, o jų fizinio aktyvumo stoka dažnai tampa esmine stigma, kuri sukelia aplinkos spaudimą jaunuoliams, kurie svarsto apie karjeros kelią esporte.
Abu LRT.lt pašnekovai pripažįsta, kad su fiziniu aktyvumu susijusios rizikos egzistuoja, tačiau vos tik pradėjus galvoti apie bet kokį profesionalumą esporto srityje, fizinis aktyvumas tampa būtinas.
„Reikėtų atskirti esporto disciplinas. Populiariausios yra „League of Legends“, „Counter Strike“. Aš gal labiau atstovauju sporto žaidimų kategorijai. Kalbant iš mokslinės pusės, yra ne kartą įrodyta, kad sporto vaizdo žaidimai, jei suteikiame galimybę juos žaisti vaikui iki 14 metų, jei jie pabando sporto žaidimą, jie visa tai nori išbandyti realiame pasaulyje. Su sporto žaidimais būna taip, kad FIFA ar NBA žaidimus žaidžia buvę atletai, kurių svajonės fiziškai žaisti neišsipildo. Turime balansą dėl fizinio aktyvumo su vaizdo sporto žaidimais, dėl to dauguma NBA ir futbolo klubų turi savo platformoje esporto šakas, žaidimai priartina prie jaunųjų sirgalių.
Kalbant apie fantastinius žaidimus, gal kartais yra atotrūkis tarp fizinio aktyvumo ir šių žaidimų, tik yra vienas momentas, kiek tenka domėtis literatūroje, žaidėjai, kurie nori eiti prie profesionaliosios pusės, neišvengiamai pradeda prisižiūrėti savo mitybą, fizines savybes. Ištvermė yra būtina, reikia priiminėti sprendimus, žaidimai yra žaidžiami komandose, jei kažkuriam iš žaidėjų šlubuoja sveikata, kenčia visa komanda. Tas fizinis aktyvumas visada yra šalia, jei sieki geriausių rezultatų. Gal kartais realiai nematome to dalyko, bet kalbant apie virtualios realybės prietaisus, ateityje turėsime vizualinius atitikmenis savo atvaizdų ir turėsime fizinį aktyvumą, bet tai yra 15–20 metų“, – teigė E. Abromavičius.
Būtent apie ateities vaizdo žaidimus ir jų neišvengiamai atnešamą pokytį kalbėjo ir E. Eimontas.
„Esportas yra labai gausi erdvė, tai yra masinis reiškinys, norime mes to ar ne. Yra įvairių formų, vieni žaidžia telefonu po 10–15 minučių per dieną, kiti naudojasi konsolėmis ar kompiuteriais, valandų kiekis jau išaugęs. Bet fizinis aktyvumas nėra vien esporto rizika, yra rizikos visur visuomenėje, gyvename tais „ekranų“ laikais. Yra nuomonė ir reikia suprasti, kad kompiuteriniai žaidimai yra tai, kas senajai kartai prieš 30 metų buvo kiemas. Tai yra bendravimas, jie būna kartu per įrenginius, susijungia, žaidžia, komunikuoja.
Dėl fizinio aktyvumo, galėčiau prognozuoti 5–10 metų į priekį, kad ateityje esportas bus labai fizinis. Yra „Hado“ žaidimas, kur yra visiškai kitokio lygio įsitraukimas, manau, kad ateityje bus daugiau fizinio įsitraukimo. Bet jau profesionalų lygiu fizinis geras pasiruošimas leidžia siekti profesionalo karjeros. Vien tik žaisdamas ir sėdėdamas, nekreipdamas dėmesio į fizinį pasiruošimą, jei tam neskirsi laiko, nebūsi profesionalas“, – tvirtino E. Eimontas.
Esportas Lietuvoje – chaotiškas, trūksta finansinio pajėgumo, populiariausi sporto žaidimai
Uždavus E. Abromavičiui klausimą apie esporto situaciją Lietuvoje, su Lietuvos futbolo federacija (LFF) esporto srityje dirbantis specialistas pateikė tris situacijos pjūvius.
„Reikėtų atskirti sportinius ir fantastinius žaidimus. Futbole turime visą piramidę, visada siekėme nuo pat pradžių statyti viską taip, kad būtų žaidėjo kelias. Pirma, masiškumas, jei esi futbolo vaizdo žaidimų mėgėjas, turime masinius turnyrus, žiūrime, kas gali būti kitas žaidėjas klubams. Kitas žingsnis yra patekimas į klubą, visi A lygos klubai turi savo esporto komandas, kurios rungtyniauja Lietuvos esporto A lygoje. Ne vienus metus siekėme kontrakto su „Electronics Arts“ kompanija, kuriuo labai didžiuojamės. Kitaip nei įprastame sporte, jei norime organizuoti esporto turnyrą Lietuvoje, oficialų čempionatą, turime gauti leidimą iš žaidimo leidėjo. Mes jau turime susitarimą, oficialų statusą. Tada yra kitas laiptelis – UEFA Čempionų lyga. Mūsų čempionas pateks į grupių etapą, tai bus pirmas kartas per Lietuvos futbolo istoriją, turėsime klubą grupių etape. Nors ir virtualų, bet tai yra oficialus UEFA turnyras. O visa viršūnė yra rinktinė, kuri dalyvauja UEFA ir FIFA čempionatuose. Yra tokia visa piramidė.
Su krepšiniu yra kitokia situacija, prie to daug prisidėjau gal prieš 4 metus. Tuo metu dirbau „Fenerbahče“ klube, palaikėme artimą ryšį su Lietuvos krepšinio federacija. Tuo metu krepšinyje nieko nebuvo, tik NBA 2K lyga, kartu su kolegomis suorganizavome virtualias draugiškas rungtynes tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių. Pateikėme visus skaičius FIBA, nuo to laiko FIBA pradėjo organizuoti savo pasaulio čempionatą. Mes Lietuvoje, kiek žinau, turime rinktinę kasmet surinktą, kuri rungtyniauja FIBA esporto pasaulio čempionate. Palyginti su futbolu, dar nėra iki galo išdirbtas projektas, nes dar nėra klubinio krepšinio.
Fantastiniai žaidimai yra populiariausi, bet dar trūksta struktūros. Talentai dažniausiai ateina iš piramidės. „JL“ pavyzdys yra unikalus, nes neturime tokios struktūrizuotos sistemos, turime pavienius turnyrus, prieš tai vykdavo turais tam tikri čempionatai, bet asmeniškai dabar pasigendu sistemos. Nėra pati geriausia situacija, reikia pripažinti, dėl to visi tikisi, kad „JL“ pasiekimas bus didelis postūmis. Reikėtų, visi to siekia, kad esportas būtų įteisintas sporto įstatymuose, kad galėtume pamatyti projektų, susijusių ne tik su fizine veikla, bet ir su konkuravimu, jaunų žmonių į tai įtraukti. Atsiradus esportui Sporto įstatyme galėtume pamatyti daugiau žmonių ir didesnių projektų“, – ilgą mintį nuosekliai išdėstė E. Abromavičius.
Nepaisant to, kad pasaulyje esporto rinka yra itin sparčiai auganti ir kol kas kreivė net negalvoja leistis žemyn, tačiau būtent Lietuvoje profesionaliai būnant esportininku pragyvenimo šaltiniu to vadinti dar negalima.
„Šiuo metu – ne. Kalbant apie atskirus žmones, priklauso nuo jų viskas. Stabiliausias pajamų šaltinis visame esporte yra transliacijos internete. Įgūdis, kuris yra visada skatinamas tarp visų esporto žaidėjų. Teko lankytis NBA, Niujorke. Ten yra rungtyniaujama 7 mėnesius, 5 mėnesius tu esi laisvas. Per tuos 7 mėnesius, kai tu priklausai klubui ir tau yra mokama alga, vyksta mokymai – apie transliacijas, vizualų gamyba, tas žmogus yra ruošiamas tam, kad ne vien iš sportinės dalies būtų pajamos. Siekiame ir mes, kad net ir po čempionato, rinktinių momentų, visi žaidėjai darytų transliacijas, jei reikia, paprašome, kad vienas ir kitas mūsų „YouTube“ atstovas padėtų. Iš atlyginimų mažai kas gali išgyventi, turi kurti savo auditoriją, iš to uždirbti papildomus pinigus“, – teigė E. Abromavičius.
Visgi kai kurie lietuviai sugeba susprogti esporto erdvėje ir tapti ryškiausiomis pasaulio žvaigždėmis – Justinas Lekavičius visiškai neseniai tapo pirmojo „Counter Strike 2“ pasaulio čempionato nugalėtoju su komanda „NAVI“, o taip pat tapo ir viso turnyro MVP.
„Aš manau, kad mes čia turime Luka Dončičių. Jis iš savęs išaugo, tobulėjo, puikūs atsiliepimai apie jį, jis turi talento, daug žmogiškų savybių“, – pasaulio čempioną gyrė E. Abromavičius.
E. Eimontas pabrėžė, kad Lietuva turi talentų, tačiau šalyje trūksta aiškios struktūros ir reglamentavimo tam, kad būtų galima šią sritį auginti nuosekliai.
„Labai yra geras dalykas, kai lietuvaičiai pasiekia tokių rezultatų, matomumo prideda tikrai. Apie esportą visuomenės supratimas nėra didelis, tai yra reiškinys, kurio labiau nesupranta, nei supranta. Manau, kad esportas, žiūrint į chaotiškumą Lietuvoje, galėtų būti ir aiškesnis, LESPA tikslas irgi yra edukacija, kad vaikai ne tik žaistų namie, bet galbūt žaistų mokyklose, kaip popamokinis ugdymas, gal ir formalaus ugdymo dalis. Juk esportas nėra vien žaidimas, tai yra ir komandinis darbas, planavimas, gebėjimas spręsti problemas. Tos kompetencijos, kurios yra ugdomos tradicinio sporto, gali būti gaunamos ir per esportą. Gali atsirasti ir puiki šių sportų sinergija, būreliai gali būti sujungti. Po tokių pasiekimų atsidaro durys ir kalbos apie tai, kad esportą reikia aiškiai reglamentuoti, reikia kalbėti apie trenerius, aukštą meistriškumą esporte“, – pasakojo E. Eimontas.
Esporto tinkamo reglamentavimo Lietuvos įstatyminėje bazėje svarbą pabrėžė ir E. Abromavičius.
„Galėtume kažkaip įtraukti esportą pagal aprašus, tiek FIFA, tiek UEFA struktūrose tai yra oficialiai įdiegta. Reikia pabrėžti, kad ši sporto šaka yra labai jauna, dar neturime trenerių. Reikėtų pabrėžti kvalifikacijos reikalavimus, negali būti taip, kad žaidęs žmogus pradėtų dirbti su jaunais žmonėmis, reikia, kad jis pereitų tam tikras programas, kad galėtų prieiti prie jaunųjų talentų. Reikia siekti, kad tie, kad esporto srityje, kai jis jau bus įteisintas, būtų ir kvalifikacinių reikalavimų, kad nebūtų neigiamų padarinių sveikatai“, – dėstė pašnekovas.
Iš Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) vadovų lūpų jau skambėjo planai, kad 2025 arba 2026 m. gali būti surengtos atskiros esporto olimpinės žaidynės. Ko reikia Lietuvai, kad taptume konkurencinga šalimi šiame naujame formate?
„Reikia postūmio iš oficialių asmenų, to pačio LTOK, kad jis užsimintų, pripažintų tą dalyką, turėtų tam tikrą programą. Olimpinis medalis yra olimpinis, koks jis bebūtų, jei norime medalio, turime per LTOK sukurti masines programas, kad būtų pasisekimas ir kitoks visuomenės požiūris. Bendruomenėje kartais būna diskusijų, ar reikia esporto žaidynėse. Yra įvairių disciplinų, jos priklauso leidėjams, vargu, ar jie norės atiduoti teises IOC. Ateityje reikia žiūrėti į pasaulio čempionatus, tai turėtų būti prioritetas, reikia kelti klausimą, kai dalyvauja mūsų oficialios rinktinės, ką reikia padaryti, norint padėti jiems pasiruošti“, – teigė E. Abramovičius.
„Yra esportininkų, kurie žaidžia tarptautiniuose klubuose, čempionatuose. Greitu laiku nėra realu turėti pačią geriausią rinktinę, bet jei tikrai bus nuspręsta daryti esporto olimpines žaidynes, klausimas, kokie ten bus žaidimai, kiek jų bus, galvoju, kad bus nuo 5 iki 10 žaidimų. Atskirų esporto žaidynių idėja jau buvo nuo 2018 m., jau buvo sakoma, kad esportas dėl savo specifikos ir kompleksiškumo niekaip negalės prisitaikyti prie tradicinių sporto šakų žaidynių formato, nes vieno ar vos kelių žaidimų atrinkti nepavyks.
Lietuvoje reikia turėti aiškią struktūrą, organizaciją, rinktines. Nenoriu prognozuoti, bet dėl stabilaus rezultato reikia aiškaus palaikymo – trenerių ruošimo sistemos, aiškios sistemos dėl mokyklų, aukšto meistriškumo klubų steigimo. Per visas dedamąsias atsiras ir stabilus profesionalaus esportininko ruošimo mechanizmas“, – užbaigė pokalbį E. Eimontas.
