Portalas LRT.lt tęsia rubriką apie bekelės (trail) bėgimo varžybose visame pasaulyje patiriamus lietuvių nuotykius. Lietuvos vis labiau auganti ne tik įprasto, bet ir bekelės bėgimo bendruomenei vis daugiau mūsiškių dalyvauja įvairiose varžybose, o jų įspūdžiai dažnai lieka tik asmeninėse socialinių tinklų paskyrose. Šį kartą skaitykite apie Tomo Aglinsko net 243 km bėgimą Lenkijoje.
Lietuvis įveikė įspūdingas ultramaratono varžybas Lenkijos kalnuose „Dolnośląski Festiwal Biegów Górskich“.
Organizatoriai iš anksto skelbė, kad ilgiausią varžybų trasą sudarys daugiau nei 240 km su 7670 metrų sukilimo. Aukščiausias trasos taškas – 1425 m virš jūros lygio.
Į trasą iš viso išbėgo 381 dalyvis, o finišą pasiekė tik 164.
Tomo Aglinsko įspūdžiai iš trasos:
Meilės bučkiai ir apkabinimai žmonai, sūnui ir vos likęs kelių minučių tarpas iki nuotykio pradžios. Stoviu minioje žmonių, o aš jau tyloje – nieko nebegirdžiu, bet viduje ramu. Mintyse jau ten, kalnuose. Šūvis.
Varžybų pradžia labai lėta, kaip ir galėčiau fiziškai greičiau judėti, bet tiesiog pats sąmoningai (iš anksto) buvau priėmęs sprendimą startuoti pačiame gale (kodėl? Bijojau savęs t.y. pažadinti savyje esantį konkurencingumą). Žinojau, kad susidarys kamštis, bet neišvengiau netikėtumo faktoriaus, kad bus toks ilgas.
Naktį prieš varžybas stipriai palijo, dėl to pirmuosiuose 30km buvo klampu ir slidu. Deja, bet teko prasilenkti su pora bėgikų, kuriems tai buvo ką tik prasidėjusio nuotykio pabaiga.
Pirmoji naktis pareikalavo itin didelio budrumo. Maksimalios koncentracijos statant kiekvieną kojos žingsnį, o ypač leidžiantis žemyn. Visas šitas dėmesys pareikalavo nemažai energijos, dėl ko po visos nakties galėjau sau leisti pailsėti, bet deja nesėkmingai. Rytinis 6:00 val. ryto „power napas“ buvo išblaškytas toli horizonte baisulingai šaukiančio ūkininko. Matyt nepatiko, kad. labai tikėtina, jo valdose nusprendžiau prigulti, o paskui mane dar pora bėgikų pakrito tarp šieno ritinių/kitkų. Atrodė, puiki vieta.
Neleidžia, tai neleidžia. Susipakuoju „space blanketą“ ir judu toliau . O nuo čia nuotykis įgavo prasmę visam likusiam gyvenimui – tai pažintis su Bogdanu. Pribėga prie manęs vyrukas ir lenkiškai klausia kažką apie kilometrus?? Atsakau, kad esu iš Lietuvos ir lenkiškai nesuprantu. Pradedame bendrauti angliškai. Mano nuotykio herojus angliškai klausia – kuris dabar kilometras? Aš toks sutrikęs, kaip tai? (Jei žmogus klausia kuris dabar kilometras, labai tikėtina, kad A – jam su sveikata blogai, mažiau tikėtina B – neturi išmanaus laikrodžio). Šiuo atveju nutiko B variantas. Buvau baisiai nustebęs, bet tuo pačiu ir sužavėtas. Bogdanui 60 metų, bėga 240 kilometrų kalnų slėniais, be lazdų, be laikrodžio (turimas rodo tik paros laiką), be papildomo maisto – kuprinėje tik arbata ir medus, vanduo ir cola. Kosmosas. Mintyse juokiuosi iš savęs, prisikišusio kišenes geliukų ir kitokio maisto. O čia... arbatėlė ir medutis, dar kartą – kosmosas.
Nuotykis įgavo dar daug gražių spalvų. Pažintis tapo kaip pats geriausias espresso, kuris išblaškė visas mintis apie miegą, ir prikėlė vargtelėjusias kojas. Judame kartu. Išvien.
Artėjant 130 km atstumui ir jau įsidienojus bei kepinant 30 laipsnių karščiui, nutariame su Bogdanu pailsėti 15–20min prieš kitą kilimą aukštyn. Atvyko palaikyti Bogdano visa šeima, kuri parėmė ir mane – energetiniu gėrimu. Tuo metu tai buvo geriausias sprendimas – išgėrus energetinio pavyko užmigti 15 minučių. Atsikėliau lyg tų jau praleistų 20 valandų trasoje nė nebuvę. Palaikymas tokio ilgio varžybose labai, labai gerai.
Pasiekus 145 km buvo suplanuotas telefono pakrovimas, laikrodžio pakrovimas ir apie 40 minučių poilsis (pavyko sklandžiai pamiegoti, organizatoriai išpirkę viešbutį, viešbučio lovoje, lafa). Kadangi mano superherojui nieko krauti nereikia, nes neturi tokių žemiškų problemų – pasirinko jis judėti toliau, kol aš „power napinu“ vėl.
Gerai atsistatęs ir pailsėjęs susipakuoju savo ryšio priemones ir pasileidžiu Bogdano link. Artėja jau antroji naktis.
Olė! Prisiveju savo nuotykio herojų dar nespėjus sutempti. Judame vėl kartu. Išvien.
Antroji naktis rodos prabėga daug greičiau ir lengviau nei pirmoji. Priežastis paprasta – nuolatiniai pokalbiai su superherojumi, padedantys išlaikyti budrumą ir gerą nuotaiką. Anksti ryte jau pasiekiame 190 km maitinėlę, jaučiuosi žvalus lyg tų 34 valandų nė nebuvę. Belekaip nuotaiką pakelia visai netikėtai sutiktas lietuvis Arūnas, kuris sugalvojo paskutiniu metu tiesiog prasibėgt 130km. Bandau palaikyti tempą su Arūnu, bet jau nė pro kur, paleidžiu greitai ir judu toliau su savo nuotykio herojumi. Išvien. Iki galo.
Antrąją dieną karštis niekur nedingo, bet kai jau tiek įveikta, nebebuvo toks didelis veiksnys, dėl kurio nebegalėtum įveikti maršruto. Kilometrai lėtai, bet renkasi. Savijauta – be ribų. Mintyse jau ten, finiše. Dar pora dešimčių lėtų, karštų kilometrų ir nuotykio pabaiga. Finišas su gyvenimo džiaugsmais ir kažkuo daugiau.
Savijauta viso ultramaratono metu buvo – be ribų. Net minties apie mėšlungį nebuvo, skrandis nepriėmė geliukų (vos 4 suvalgyti iš 30), bet organizatorių izotoninis buvo superinis (pasiimsiu į sekantį nuotykį, kai sužinosiu kas per, „paspoilinsiu“), visas kitas maistas suvalgytas be jokių problemų. Naudota buvo rehydrono 1, bet tik dėl trumpalaikių haliucinacijų maždaug ties 150 km. Netikėtas faktorius – pritrynė laikrodis (silikoninė apyrankė nėra gerai ilgo fizinio darbo metu).
