Nuo eilinio futbolo „gardelio“ Mažeikiuose iki didžiausiame Italijos stadione įvykusio debiuto elitinėje „Seria A“ futbolo lygoje. Nuo žibančių vaikiškų akių gavus naują futbolo kamuolį gimtadienio proga iki visame kūne liepsnojančios aistros žaisti su geriausiais futbolininkais. Nors permainos ir milžiniškos, jas sieja du dalykai – begalinė meilė futbolui ir 18-metis Lietuvos talentas Gvidas Gineitis.
„Stovėjau ir mačiau, kaip šalia manęs atsistoja tokie žaidėjai kaip Theo Hernandezas, Olivier Giroud, Sandro Tonalis, Rade Kruničius. Pamenu, kad tą akimirką norėjo ir džiaugsmo ašaros kauptis, ir didžiulė šypsena veide atsirasti...
Šimtu procentų debiutas „Seria A“ lygoje buvo geriausia akimirka mano karjeroje“, – istorinius pirmuosius žingsnius Italijos futbolo čempionate tik LRT.lt portalui pasakojo G. Gineitis.
Interviu trumpai
- G. Gineitis interviu su LRT.lt atskleidžia, koks gyvenimas verda Italijos futbolo „Seria A“ lygoje, kokios emocijos virė po debiuto joje ir ką jis mano apie mūsų šalies futbolą nuolat kritikuojančius žmones.
- „Pamenu, kaip mama kviesdavo grįžti į namus valgyti, bet aš sakydavau, kad noriu dar truputį pažaisti „gardelyje“. Galiausiai tas truputis virsdavo penkiomis valandomis“, – meilę futbolui prisimena vaikinas.
- 18-metis futbolininkas pasakoja, kad nors jau ir spėjo debiutuoti prestižinėje „Seria A“ lygoje, žvaigždžių liga susirgti nesiruošia, nes neišsenkanti motyvacija verčia futbolui atsiduoti 100 proc.
- „Dalis žmonių Lietuvoje neigiamais komentarais žarstosi todėl, kad pasijustų laimingesni. Mano nuomone, Lietuvos futbolą taip pat dažnai kritikuoja tie, kurie patys niekada nėra patyrę pergalės jausmo“, – teigia G. Gineitis
2022-ųjų vasarį lietuvis atvyko į Turiną ir prisijungė prie U19 amžiaus grupės komandos, o vos po metų jau debiutavo prestižinėje Italijos futbolo „Seria A“ lygoje ir pasirašė ilgalaikę sutartį su „Torino“ klubu.
„Apibendrindamas pastaruosius gyvenimo metus galiu pasakyti, kad tikrai ne kiekvienas futbolininkas, buvęs jaunimo komandų žaidėju, gali taip staiga tapti „Seria A“ lygoje rungtyniaujančios komandos nariu ir žaisti su aukščiausio lygio futbolininkais. Dabar esu be galo laimingas ir dėkingas, kad man taip pasisekė ir vis dar puikiai sekasi. Nepaisant to, jokiais būdais neketinu sustoti – didieji darbai dar laukia“, – kalbėjo vidurio saugo pozicijoje žaidžiantis futbolininkas.
Esminiu lūžio tašku trumpoje, bet jau dabar įspūdingoje Lietuvos talento karjeroje tapo praėjusių metų pabaigoje vykęs „Torino“ klubo pasiruošimas oficialiam sezonui Ispanijoje. Dėl pasaulio futbolo čempionato nemažai komandos narių buvo išvykę padėti savo nacionalinėms rinktinėms, o tai atvėrė duris jaunajam žaidėjui.
„Tada treneris mane ir pastebėjo, pamatė, jog stengiuosi, tobulėju. Sužaidus keletą draugiškų mačų jis pasakė, kad turiu tapti pagrindinės komandos dalimi“, – prisiminė G. Gineitis.
Paskui vyko pirmosios profesionalios ilgalaikės sutarties (iki 2025 m.) pasirašymas, istorinis debiutas „Seria A“ lygoje žaidžiant su legendiniu „AC Milan“ klubu ir sutarties su „Torino“ ekipa pratęsimas iki 2026-ųjų.
Įspūdingą karjeros šuolį atlikęs G. Gineitis interviu su LRT.lt atskleidė, koks gyvenimas verda „Seria A“ lygoje ir joje žaidžiančios ekipos viduje, kokių pastangų reikia norint užkopti į tokį lygį, kaip krikštijami nauji Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjai ir ką jis mano apie šalies futbolą nuolat kritikuojančius žmones.
– Toks įspūdingas ir neeilinis jūsų karjeros šuolis – prisijaukinta fortūna ar atsidavimo futbolui rezultatas?
– Manau, šiuo atveju viską lėmė mano įdėtas darbas. Nuo pat mažens buvau atsidavęs futbolui, todėl toks proveržis tikriausiai yra ilgo tęstinio darbo rezultatas. Kiek pasilikdavau papildomai dirbti po treniruočių, kiek atlikta papildomų smūgių į vartus, kiek darbo sporto salėje, tai būtų sunku paversti valandomis. Žinoma, gal kai kuriose situacijose ir pasisekė, bet iš esmės visas rezultatas remiasi darbu, nes kiek įdedi – tiek ir turi. Manau, kad dabar esu ten, kur ir privalau būti.
– Ar būtų galima teigti, kad šiuo metu jūs gyvenate savo svajonėje?
– Žinokite, ne. Man yra taip, kad kai ką nors pasiekiu, iškart imu mąstyti į priekį, svajoti apie ateitį. Tą akimirką, kai jau gauni tai, apie ką svajojai, nebesijauti tiek daug padaręs ir nemąstai, kad pasiekei svajonę. Būdamas mažesnis mąstydavau: „O jeigu dabar žaisčiau aukščiausiame lygyje, tai būtų visiškai nerealu.“ Dabar tų svajonių nebeišpučiu, žinau, kad privalau judėti į priekį.
Tai, ką turiu dabar, kažkada galbūt ir buvo mano svajonė, bet šiuo metu visiškai nejaučiu, kad gyvenčiau joje. Tiesiog žinau, kad galiu kilti aukštyn, todėl, užuot svajojęs, einu ir dirbu.
– Kodėl profesionaliojo sporto pasaulyje atletas negali užsisvajoti ir užmigti ant laurų?
– Pradėkime nuo to, kad pasaulyje tikriausiai nerastume žmogaus, kuris apie ką nors nesvajotų. Tai yra žmogiška, bet profesionaliajame sporte, kaip ir kitur gyvenime, to neužtenka – reikia įdėti maksimaliai daug jėgų. Sporte jų reikia ne tik dėl to, kad išliktum, bet ir dėl to, kad toliau galėtum svajoti. Jeigu būdamas profesionaliu sportininku labai daug svajosi, tai gali ir nusisvajoti į lankas. Net ir profesionalus atletas neturi teisės užmigti ant laurų, nes tuomet jį akimirksniu pakeis labiau išalkęs sportininkas. Tuo vadovaujuosi ir aš – vienas tikslas pasiektas, todėl judame kito link.
– Grįžtant laiku atgal, kaip atsiradote futbolo pasaulyje?
– Viskas prasidėjo dar darželyje – tikriausiai dar net 5-erių metukų nebuvo. Du draugai ėmė lankyti treniruotes pas pirmąjį trenerį Algirdą Miką. Gyvenau daugiabutyje šalia aptvertos mažos futbolo aikštelės su dirbtine danga. Ją visuomet vadinu savo gardeliu. Ten vykdavo vaikų treniruotės, todėl kartą nuėjau paspardyti kamuolio ir treneris pakvietė treniruotis. Nuo pat pradžių A. Mikas pastebėjo, kad esu kažkuo išskirtinis, kad galiu žaisti.
Man futbolas prilipo akimirksniu ir niekuomet nebuvo jokių minčių apie kitas sporto šakas. Kai nereikėdavo į mokyklą, tai nuo 8-os valandos ryto iki 20-os vakaro lauke spardydavau kamuolį – visas laikas skriedavo mylimame „gardelyje“. Pamenu, kaip mama, iškišusi galvą pro langą kviesdavo grįžti į namus valgyti, bet aš sakydavau, kad noriu dar truputį pažaisti. Galiausiai tas truputis virsdavo penkiomis valandomis. Namo grįždavau tik atsigerti šalto vandens, o vėliau vėl atgal į „gardelį“.
– Pati geriausia dovana švenčių proga būdavo futbolo kamuolys?
– Tikrai taip (juokiasi)... Ir dar futbolo batelių labai norėdavau. Tokia buvo nesuvaidinta ir natūrali realybė, meilė futbolui. Labai laukdavau savo gimtadienio, kad galėčiau paprašyti naujų batelių ir kamuolio. Gavęs juos būdavau pats laimingiausias vaikas pasaulyje.
– Net ir mokykloje jūsų mintyse būdavo vien tik futbolas, ar tada dėmesys buvo skiriamas mokslams?
– Mokykloje buvau labai ramus vaikas. Kadangi nenorėdavau mokytis, tai visuomet ramiai sėdėdavau suole ir tikėdavausi, kad mokytoja nepamatys ir nesugalvos pakalbinti. Nemeluosiu, mokytis tikrai nepatikdavo, o kai reikėdavo rašyti kokius nors rašinius, tai mintys nuskriedavo į futbolo pasaulį: kaip noriu žaisti, kaip noriu tiesiog spardyti kamuolį, kokioje komandoje norėčiau atsidurti ir panašiai. Atsikėlęs ryte visuomet norėdavau eiti į „gardelį“, o ne į mokyklą.
– Papasakokite apie tą dieną, kai debiutavote Italijos „Seria A“ lygoje. Koks tai buvo jausmas?
– Čia reikėtų pradėti nuo dienos prieš rungtynes. Prieš treniruotę prie manęs priėjo komandos treneris ir pasakė: „Tu rytoj žaisi pagrindinėje sudėtyje.“ Žinoma, kad nustebau, tačiau vis tiek sukosi mintys, jog gausiu keletą minučių, o aikštėje pasirodysiu tik po keitimo. Per treniruotę treneris ėmė dalinti marškinėlius tiems žaidėjams, kurie bus startinėje sudėtyje. Galiausiai jis priėjo ir prie manęs. Pamenu, tada galvojau: „Opapa, dabar tai bus – „Seria A“ mače žaisiu nuo pat pradžių.“
Vakare nuvykome į Milaną, o su mintimis pavyko gana gerai susitvarkyti, todėl greitai užmigau. Rungtynių dieną, po rytinės treniruotės, treneris priėjo ir padrąsino, kad žaisčiau taip, kaip žaidžiu treniruotėse, ir rodyčiau, ką turiu geriausio. Vakare, kai autobusu važiavome į rungtynes, emocijų ženkliai padaugėjo. Važiuodamas pamačiau, kiek daug policijos automobilių gatvėse, visur sirgaliai, o priešais mane didžiausias Italijos futbolo stadionas. Tada ir pasijautė tas rungtynių momentas.
Didžiausias jaudulys atsirado ir širdis ėmė greičiau plakti tada, kai su komandos draugais stovėjome tunelyje, iš kurio prieš rungtynių startą išeina žaidėjai. Galiausiai išklausėme „Seria A“ lygos himną, jų sirgaliai skandavo prieš mus nukreiptus šūkius. Vos tik nuaidėjus teisėjo švilpukui pajaučiau, koks rimtas futbolas dabar manęs laukia. Šimtu procentų tai buvo geriausia akimirka mano karjeroje.
– Kaip vertinate savo debiutą „Seria A“ lygoje?
– Manau, kai tau yra dar tik 18 metų ir išeini žaisti „Seria A“ rungtynių didžiausiame Italijoje „San Siro“ stadione, kokių nors klaidų tikrai pasitaikys. Pirmas 10 minučių buvo techninio broko, bet kaip jaunam žaidėjui iš Lietuvos tai tikrai natūralu. Tikrai nėra daug lietuvių, kurie tokio amžiaus debiutuoja aukščiausiose lygose.
Džiaugiuosi, kad tokiose rungtynėse nevengiau kontakto su didžiausiomis žvaigždėmis ir jų nebijojau. Vieną kamuolį atėmiau iš paties O. Giroud. Tokios akimirkos duoda ne tik daugiau pasitikėjimo, bet ir priverčia dar labiau dirbti. Gerai, treneris davė šansą, išleido į aikštę, vadinasi, nuo tos akimirkos turi dar daugiau treniruotis, jeigu nori, kad šis mačas nebūtų paskutinis.
– Ar prasibrovus į patį aukščiausią futbolo lygį neteko pajusti pirmųjų žvaigždžių ligos simptomų?
– Nesu toks žmogus, kuris susireikšmina ir staiga užriečia nosį. Apskritai nemanau, kad jau kas nors tokio įspūdingo buvo pasiekta, todėl nebereikia dirbti, nebereikia su niekuo bendrauti. Tikrai toks nesu ir tikrai žvaigždžių liga nesusirgsiu. Esu ramus, savų tikslų siekiantis žmogus. Niekada neiškeliu savęs aukščiau kitų ir nesusireikšminu.
– Kokia yra konkurencija ir žaidimo lygis „Seria A“ čempionate ir jūsų klube?
– Konkurencija čia yra milžiniška. Mano nuomone, „Seria A“ patenka į geriausių pasaulio lygų trejetuką. Tiek visoje lygoje, tiek „Torino“ konkurencija yra įspūdinga. Į kiekvieną treniruotę privalai ateiti nusiteikęs šimtu procentų. Negali būti užmigęs, nemotyvuotas, pasyvus, nes treneriai viską mato. Jeigu nors vienoje treniruotėje neįdėsi visos savo širdies, nepaliksi savo kūno aikštelėje, tai per kitas rungtynes gali atsidurti ant suolo.
„Torino“ klube didžiulė konkurencija yra ir mano – vidurio saugo – pozicijoje. Treniruojuosi su Samuele`iu Ricci, jis netrukus turėtų tapti pagrindinės Italijos vyrų futbolo rinktinės dalimi. Taip pat čia yra ir serbas Ivanas Iličius, Karolis Linetty`is iš Lenkijos nacionalinės rinktinės. Man, kaip 18-mečiam futbolininkui, tokia konkurencija yra Dievo dovana, nes tik taip galiu tobulėti ir semtis patirties.
– Ar tokia didžiulė konkurencija neslegia jūsų pečių?
– Ši milžiniška konkurencija manęs nevargina, nekelia jokio emocinio spaudimo, o priešingai – stumia į priekį. Kiekvieną treniruotę noriu pasirodyti geriau už labiau patyrusius žaidėjus, noriu, kad treneriai pastebėtų mano asmenybę, noriu įrodyti savo vertę.
– Kokia atmosfera yra „Torino“ komandoje? Kaip buvote į ją priimtas?
– Atmosfera ekipoje ypač gera, jaučiama tikros komandos dvasia. Visi su visais kalbamės, dalinamės patarimais ir nėra jokių susiskirstymų į grupeles. Būtent todėl kiekviena diena toje aplinkoje yra pats didžiausias malonumas ir dovana.
„Torino“ klube, dar ruošiantis oficialiam sezonui, teko „pasikrikštyti“ dainuojant rūbinėje. Nebepamenu, kokia tai buvo daina, bet tikrai ne lietuviška – arba angliška, arba itališka. Be to, klubo naujokai vaišina kitus narius vakariene. Kadangi esu kur kas jaunesnis, tai komandos draugus vaišinau tik įvairiais užkandžiais, pavyko išsisukti nuo didesnio piniginės paploninimo.
– Kurios „Torino“ komandos žvaigždės ir jų savybės jums labiausiai patinka? Į kuriuos komandos draugus lygiuojatės?
– Tų aukščiausio lygio žaidėjų yra daug ir iš visų mokausi, tačiau labiausiai išskirčiau Ricardo Rodriguezą. Nors šis krašto gynėjas ir nėra itin greitas, tačiau jo mąstymas ir situacijų skaitymas yra kažkas iš kitos planetos. Atrodo, kad neįmanoma išspręsti tokios situacijos, tu pats to tikrai niekada nepadarytum, tačiau jis priima nuostabius sprendimus ir stebuklingai sugeba perduoti kamuolį.
Kitas žaidėjas, kurį galėčiau išskirti, yra Aleksey`us Miranchukas. Jis yra mūsų komandos Lionelis Messi, turi nuostabių techninių sugebėjimų. Šis žaidėjas taip pat padaro tai, kas galėtų atrodyti sunkiai suvokiama ar net neįmanoma.
– Prieš keletą savaičių debiutavote oficialiose rungtynėse su Lietuvos vyrų rinktinės marškinėliais. Kokia tai patirtis 18-mečiam futbolininkui?
– Ši patirtis buvo neįkainojama. Europos čempionato atrankos rungtynės su Serbija buvo mano oficialus debiutas Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Esu be galo laimingas, kad treneris Edgaras Jankauskas pakvietė mane į šią rinktinę, joje atmosfera dabar yra tiesiog įspūdinga. Noriu tikėti, kad tokios geros emocijos liks visą laiką. Džiugu, kad treneris manimi pasitikėjo ir davė žaidybinio laiko, o aš, mano nuomone, parodžiau, kad būdamas 18 metų galiu žaisti su vyrais.
Apskritai jausmas atstovauti savo gimtajai šaliai yra daugiau nei įspūdingas. Užtenka tik apsivilkti marškinėlius ir viskas tampa aišku – tada ir suvoki, kad tave stebės be galo daug žmonių, o privalai aukotis, atiduoti savo kūną, visas jėgas. Atstovauti Lietuvai man yra didžiulė garbė ir atsakomybė.
– Neretai dėl nesėkmingų pasirodymų tarptautinėje arenoje Lietuvos futbolas yra gana smarkiai kritikuojamas. Ar tokios aštrios kritikos strėlės yra pelnytos, ar visgi tai pernelyg sureikšminta?
– Žinome, kad Lietuvos futbolas nėra aukščiausio lygio. Nepaisant to, iš visos širdies bandome jį pasiekti. Tikrai bandome ir stengiamės nugalėti tą kritiką ir padaryti taip, kad jos būtų kuo mažiau. Vis dėlto pažiūrėjęs į tuos didžiuosius kritikus pamatai, kad dažniausiai viską komentuoja tie žmonės, kurie savo gyvenime niekados nesijautė laimingi ir dabar bando kažkur išsilieti.
Dalis žmonių Lietuvoje neigiamais komentarais žarstosi todėl, kad pasijustų laimingesni. Mano nuomone, Lietuvos futbolą taip pat dažnai kritikuoja tie, kurie patys niekada nėra patyrę pergalės jausmo ar nežaidę tokio aukšto lygio rungtynių.
– Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje šį kartą jūs buvote ne vienintelis debiutantas. Ar senbuviai surengė jums kokį nors krikštą?
– Lietuvos futbolo rinktinėje, jeigu esi jaunas, naujas futbolininkas, krikštynomis taip pat tampa dainavimas rūbinėje. Šiame rinktinių lango etape visi nauji žaidėjai dainavo prisistatymo dainas. Tą teko daryti ir man. Kiek daugiau nei pusę minutės dainavau itališką dainą „Bella Ciao“. Visi draugiškai pasijuokė, palaikė, paplojo ir taip priėmė į vieningos Lietuvos rinktinės gretas.
– Į įvairias futbolo akademijas Europoje išvyksta žaisti nemažai perspektyvių Lietuvos futbolininkų, tačiau į aukštesnį lygį patenka vienetai. Ko reikia, kad prasiskintum kelią tolyn?
– 16-os metų pasirašiau sutartį su SPAL jaunimo komanda, o po dvejų metų jau priklausau „Torino“ klubui. Čia atsakymas vienas – reikia labai daug nuoširdaus ir tyro darbo treniruotėse. Nors, būnant vaiku, tos treniruotės ir atrodo sunkios, neįdomios ir panašiai, bet reikia išmokti perlipti per save ir dirbti daugiau nei kiti. Kaskart pasilikdavau savarankiškai dirbti po treniruočių, tai tikrai prisidėjo prie to, kad buvau pastebėtas. Štai dėl to darbo dabar aš ir esu savame kelyje.
Kiekvienam vaikui, kuris myli sportą ir bando pasiekti savo svajonę, norėčiau palinkėti begalinio užsispyrimo, pasiaukojimo ir didžiulės meilės tam vienam dalykui, kuris širdyje yra pats svarbiausias. Visą sėkmę ir galimybes nulemia tai, kiek jaunas žmogus norės savęs aukoti ir bus pasiryžęs bet kokiu atveju eiti į priekį.
– Ką šiuo metu savo žaidime labiausiai norėtumėte tobulinti, o kurias savo savybes laikote stipriausiomis?
– Norėčiau patobulinti savo dešinės kojos įgūdžius. Manau, kad vidurio saugo pozicijoje itin svarbu kokybiškai žaisti abiem kojomis, o šiuo metu mano kairė koja yra žymiai stipresnė už dešinę. Taip pat noriu susitelkti prie geresnio žaidimo skaitymo, gebėjimo tinkamiau ir kokybiškiau atsidengti komandos draugams reikiamu metu.
Stipriausia savybė dabar galėtų būti mano ištvermė – gebu bėgioti gana ilgas distancijas ir itin nepavargstu. Smūgis iš distancijos taip pat yra viena stipresnių pusių. Nors techniką dar galiu tobulinti ir tobulinti, kol kas esu ja visai patenkintas.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, gyvenimas, kai užveriate treniruočių ir rungtynių duris?
– Kaip ir kiekvienas futbolininkas, laisvalaikio turiu tikrai nedaug. Po tokių alinančių treniruočių ir dažno rungtynių tvarkaraščio nelabai ką ir nuveiki. Norisi tiesiog gulėti lovoje, pasikalbėti telefonu su tėvais ar drauge, pažaisti kompiuterinius žaidimus ir viskas. Jeigu pasitaiko laisvesnis laikotarpis, tai su draugais išeiname į miestą, ką nors skanaus suvalgome ir vėl grįžtame namo.
– Ar tokiame jauname amžiuje itin griežtas režimas, mažai pramogų ir be galo daug darbo treniruotėse neišsunkia jūsų psichologiškai?
– Aš visuomet stengiuosi mąstyti taip – jeigu jau atėjau tokį kelią, tai privalau dirbti ir toliau. Tai mano darbas, mano gyvenimo kelias. Jeigu noriu būti dar geresniu futbolininku, tobulėti, tai turiu su tuo susitaikyti ir viską priimti kaip natūralų dalyką. Man tikrai nėra jokio jausmo, kad kas nors čia ne taip, negerai. Priešingai – įspūdinga, kad turiu šansą gyventi būtent tokį gyvenimą, treniruotis ir žaisti tokiu lygiu. Taip, kartais nežmoniškai pavargsti, grįžęs namo iškart guliesi į lovą, bet man tai yra pati didžiausia laimė.
– Kokią dalį profesionaliame sporte užima ir kiek visko nulemia žmogaus minčių galia?
– Esu pastebėjęs, kad labai daug visko profesionaliame sporte lemia psichologija ir mintys. Jei tiksliau – minčių susidėliojimas ir susitelkimas į savojo tikslo siekimą. Jeigu būsi linkęs gyventi komforto zonoje – pavyzdžiui, savame mieste Lietuvoje, tai nemanau, kad labai daug pasieksi, o jeigu perlipsi per save ir susitvarkysi su savo mintimis – pasiekti gali daug.
Jeigu būsi komforto zonoje, tai netobulėsi, tavo lygis neišaugs. Manau, aš išėjau iš tos komforto zonos. Taip, lengva nebuvo, priešingai – buvo be galo sunku, tačiau to reikėjo, kad siekčiau savo tikslų. Privalu pasijusti nemaloniai, būtina gauti pastabų, būtina patirti nesėkmių ir nepatogių situacijų, kad patobulėtum ir iškoptum į aukštesnį lygį. Tik įveikęs tokią gyvenimo atkarpą gali ką nors pasiekti.
– Ar mėgaujatės gyvenimu Italijoje ir jaučiatės savas šioje šalyje?
– Taip, čia jaučiuosi savas. Pats esu gana ramus, pernelyg daug nesinervinantis ir skubėti nemėgstantis žmogus. Man ypač patinka, kaip italai vairuoja, tiesą sakant, kaip nemoka vairuoti ir kaip niekas į tai nekreipia dėmesio. Daug kas važiuoja šviečiant raudonai šviesoforo spalvai. Vienintelis dalykas, kuris nepatinka, tai aplinkinių vėlavimas. Visgi čia žmonės gyvena patirdami kur kas mažiau streso nei Lietuvoje, čia mažiau nerimo ir daugiau atsipalaidavimo. Man čia patinka, nes žmonės labiau mėgaujasi gyvenimu.
– Ar, nepaisydamas to, pasiilgstate Lietuvos ir norite į ją sugrįžti?
– Taip, visuomet labai gera sugrįžti į Lietuvą. Visai nesvarbu, ar parvykstu žaisti rinktinėje, ar keliauju namo pas šeimą ir draugę. Gera vėl išgirsti lietuvių kalbą, pamatyti senus draugus, išvysti giliai atmintyje įstrigusias vietas.
Labai pasiilgstu gimtųjų Mažeikių – savo kambario, savo „gardelio“. Jeigu dabar galėčiau nukeliauti į bet kokią vietą, tai vykčiau namo. Sugrįžęs atsisėsčiau prie stalo ir pasikalbėčiau su artimaisiais. Na o vėliau – bėgčiau į „gardelį“ paspardyti kamuolio.
– Šiek tiek palieskime neišvengiamą temą apie karą Ukrainoje. Ar Italijoje daug kalbama apie tai?
– Šiaip tai Italijoje apie karą Ukrainoje dabar nekalbama itin daug. Galbūt pradžioje, kai viskas tik prasidėjo, kalbų apie galimus pavojus ir visą situaciją buvo daugiau. Nors dabar naujienų yra kur kas mažiau, tačiau žmonės vis tiek palaiko ukrainiečius. Gatvėse galima pamatyti Ukrainos dvispalvių, jausti tą palaikymą.
– Jūsų nuomone, Rusijos sportininkai turėtų būti sugrąžinti į tarptautinę areną, ar ne?
– Nesu šios srities specialistas, tačiau manau, kad šiuo metu Rusijos atletai neturėtų varžytis tarptautinėje arenoje. Jeigu būtų mano valia, tai nenorėčiau jiems to leisti. Nors daugelis sportininkų galbūt ir nieko nėra padarę, nepalaiko karo veiksmų, tačiau jų šalis pradėjo karą. Logiška, kad jeigu valstybė kariauja, tai atsakingi yra visi jos gyventojai – ir sportininkai, ir kitų profesijų atstovai.
Apskritai rusų futbolininkai yra tikri karštakošiai, todėl ir šiaip žaisti su jais ar prieš juos man labai nepatinka.
– Koks šiuo metu yra pagrindinis jūsų tikslas?
– Dabar labiausiai noriu įsitvirtinti „Torino“ ekipos startiniame vienuoliktuke ir reguliariai žaisti „Seria A“ čempionate. Žvelgiant į dar tolimesnę ateitį, žinoma, noriu tobulėti, kilti karjeros laiptais ir žaisti dar geresnėje komandoje. Žinau, kad reikės labai daug darbo, nes čia dar niekas nėra įveikta – čia dar tik pradžia...
– Kokia yra jūsų svajonių komanda?
– „Liverpool“ ir „Barcelona“ būtų tos komandos, kuriose labiausiai norėčiau žaisti. Nuo mažens jas palaikau. Visgi didesnes simpatijas jaučiu būtent „Premier“ lygai ir „Liverpool“, todėl jai teikiu pirmenybę ir tai mano didžiausia svajonė. Pradžiai užtektų ir tiesiog šanso pažaisti prieš „Liverpool“ komandos žaidėjus.
– Amžinas, nuvalkiotas, bet neišvengiamas klausimas. Kas geresnis – Cristiano Ronaldo ar Lionelis Messi?
– Abu futbolininkai yra įspūdingi, tikriausiai patys geriausi. Ronaldo daugiau dirbantis žaidėjas, jis keliasi 6-ą ryto, prisižiūri režimą ir atsiduoda treniruotėms, o Messi yra tikriausiai nuo pat gimimo Dievo apdovanotas talentas su auksine kaire koja. Abu jie įspūdingi, bet man arčiau širdies būtent Messi. Man patinka jo smūgiai, jo taiklumas, kamuolio priėmimas, minkštumas ir visi kiti gebėjimai. Be galo džiaugiausi, kai Argentina laimėjo pasaulio čempionatą Katare. Per 11 metrų baudinių seriją net širdis drebėjo – labai norėjau išvysti L. Messi triumfą.
– Ką G. Gineičiui reiškia žodžiai „futbolo kamuolys“? Kodėl?
– Futbolo kamuolys – didžiausia mano gyvenimo dalis ir kasdienė duona. Būtent jo dėka tiek išmokau, tiek pasiekiau ir taip gyvenu.
